dff02421-38c0-48e6-9502-25fa10110aae · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-281/2014                                                                                           Proceso Nr. 1-30-1-00356-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.2.3.1; 1.2.3.3 (N) (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 12 d.

Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos RÅ«tos Mickevičienės,teisėjų Kęstučio Jucio ir Lino Žukausko, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Rimai KriščiÅ«naitei, nuteistajam V. V.,gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei – Butvilienei,vertėjai Žanai Tadorovskajai, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V.

V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas – laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.IÅ¡ V. V. priteista E. K. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.IÅ¡ V. V. priteista A. K. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 510 turtinei žalai atlyginti. Civilinio ieÅ¡kinio dalis dėl paminklo ir kapavietės įrengimo palikta nenagrinėta, pripažįstant jam teisę į civilinio ieÅ¡kinio patenkinimÄ , klausimÄ dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi praneÅ¡imÄ ir iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

V. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 22 d., nuo 19 val. 10 min. iki 19 val. 30 min., prie Mulaukio (Mumlaukio) ežero, esančio Å¡alia Liepojos gatvės, Klaipėdoje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė P. K. smÅ«gius rankomis ir lazda į galvÄ , spausdamas už sprando kniÅ«bsčiÄ skandino ežere ir padarė nukentėjusiajam muÅ¡tinę kaktos kairės pusės žaizdÄ , nedideles nosies nugarėlės abiejų pusių pavirÅ¡ines muÅ¡tines žaizdas ir kraujosruvas odoje, deÅ¡inio skruosto odos nubrozdinimÄ â€“ nudrėskimÄ , liežuvio virÅ¡Å«nės ir kraÅ¡to gleivinės nubrozdinimus, kraujosruvas liežuvio raumenyse, kraujosruvas galvos skliauto minkÅ¡tuosiuose audiniuose – virÅ¡ugalvio ir kaktos kairėje pusėje, virÅ¡ugalvio odos nubrozdinimÄ , kraujosruvas sprando – nugaros raumenyse, kraujosruvÄ kairio dilbio nugariniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inio rieÅ¡o sÄ nario vidiniame pavirÅ¡iuje, kairės plaÅ¡takos nugariniame pavirÅ¡iuje, kairės plaÅ¡takos II pirÅ¡to nugariniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inės blauzdos Å¡oniniame pavirÅ¡iuje, odos įdrėskimÄ deÅ¡inės plaÅ¡takos nugariniame pavirÅ¡iuje.

Nuo prigėrimo ežero vandenyje P. K. nusikaltimo vietoje tuoj pat mirė. Å iais savo veiksmais V. V. tyčia nužudė   P. K., padarydamas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. praÅ¡o dėmesingai, objektyviai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį.Neneigia savo veiksmais nužudęs kitÄ Å¾mogų, pripažįsta savo kaltę, tačiau tikina tai padaręs ne tyčia, o gindamasis esant stresinei situacijai, kadangi nukentėjusiojo P. K. veiksmai akivaizdžiai kėlė grėsmę jo gyvybei (pastarasis jį bÅ«tų nuskandinęs).

Nėra jokių tiesioginių įrodymų apeliantÄ veikus tyčia. Teismas tinkamai neiÅ¡tyrė liudytojų parodymų ir kitų surinktų baudžiamojoje byloje duomenų.Pabrėžia, jog nukentėjusysis P. K. buvo fiziÅ¡kai stiprus, todėl tuo atveju, jeigu apeliantas jį bÅ«tų iÅ¡ties puolęs, tai pastarasis bÅ«tų galėjęs ramiai manevruoti, paprasčiausiai porÄ metrų pasitraukti į Å¡alį ir pan. Tuo tarpu P. K., pasinaudodamas Å«giu, svoriu ir fizine jėga, nepaisydamas apelianto prieÅ¡inimosi, nekreipdamas dėmesio į smÅ«gius, grėsmingai artinosi link jo, kol pargriovė į ežerÄ ir bandė nuskandinti (bÅ«tent dėl to ant apelianto kÅ«no ir nebuvo jokių pastebimų sužalojimų).

Tvirtina gynęsis nuo P. K. veiksmų, bandė jį atstumti lazda ir, matyt, tada sudavė smÅ«gį į galvÄ . Pažymi, jog teismo medicinos ekspertas negalėjo nustatyti, ar jis (V. V.) sužalojimus padarė gindamasis, ar puldamas. Apelianto manymu, siekiant atsakyti į šį klausimÄ , bÅ«tina į teismo posėdį kaip ekspertÄ iÅ¡kviesti kovinės savigynos specialistÄ .Teigia, jog tuo atveju, jei jis užpuolė P. K. ir norėjo jį sumuÅ¡ti, ežere panardinti į maždaug vieno metro gylį, tai bÅ«tų priverstas greitai judėti.

Tuo tarpu iÅ¡ teismui pateiktų medicininių duomenų matyti, kad jis to negalėjo padaryti fiziÅ¡kai. Teismas į Å¡iuos duomenis neatsižvelgė ir jų iÅ¡ esmės nenagrinėjo. PraÅ¡o į teismo posėdį pakviesti gydytojÄ ortopedÄ , kuris, remdamasis medicininiais duomenimis, pateiktų objektyviÄ iÅ¡vadÄ .KategoriÅ¡kai nesutinka su prokuroro nurodytu teiginiu neva jis P. K. nužudė iÅ¡ kerÅ¡to, seniai jaučiamo prieÅ¡iÅ¡kumo. Teigia nukentėjusiojo nepažinojęs, tokių aplinkybių nenurodė nė vienas liudytojas.

Nuo 1983 m. jis negyvena Klaipėdoje. Nuo 1987 m. apsigyveno RokiÅ¡kio rajone, o pastaruosius kelerius metus gyveno ir dirbo užsienyje. Ä® KlaipėdÄ gydytis ir įforminti invalidumÄ atvyko spalio mėn. pabaigoje, įregistruotas – nuo 2011 m. lapkričio 2 d. Pažymi, jog savo parodymuose jis nurodė priplaukęs ne prie Å¡alia suoliuko, kur įvyko tragedija, o keletÄ metrų arčiau kelio stovėjusių vyrų. Ten jis su jais gėrė. Toje vietoje turėjo likti du tuÅ¡ti 0,7 1 talpos degtinės buteliai.

Tikina 15 val. 15 min. buvęs visai kitoje ežero pusėje (liudytojo V. parodymai). Pažymi teismÄ nepaÅ¡alinus liudytojų parodymuose esančių prieÅ¡taravimų. Nesupranta, kaip galima tikėti liudytojo A. V. parodymais, jei pastarasis net neprisimena, į kokiÄ parduotuvę ėjo parneÅ¡ti degtinės. Teigia, jog tuo metu, kai apeliantas su vyrais gėrė degtinę, jokių konfliktų tarp jų nebuvo. Pažymi, jog nukentėjusiojo žmona E. K. bei sÅ«nus patvirtino, jog P. K. dažnai vartojo alkoholinius gėrimus.

Apeliantas dėsto teiginius apie tai, jog dažnas alkoholio vartojimas sukelia psichikos pakitimus, žmogus, bÅ«damas neblaivus, negali visiÅ¡kai kontroliuoti savo veiksmų ir nors nukentėjusiojo sutuoktinė tikino nepastebėjusi jokių P. K. psichikos pakitimų, tačiau, anot apelianto, tai kelia abejones. Suprantama, jog artimieji negali pateikti objektyvios charakteristikos, jie nesÄ moningai iÅ¡kraipo tikrovę. Atsižvelgdamas į nuo 2013-07-01 įsigaliojusį Probacijos įstatymÄ , mano, jog teismo posėdyje yra bÅ«tinas psichologo dalyvavimas.Pabaigoje dar kartÄ pabrėžia, jog nusikalto gindamas savo paties gyvybę.

Tuo metu, kai jis kvietė policijÄ , buvo iÅ¡tikęs Å¡okas. Iki atvykstant policijos pareigÅ«nams turėjo daug laiko paslėpti nusikaltimo pėdsakus ar pabėgti, tačiau to nepadarė (galėjo iÅ¡vykti į EstijÄ , kurioje turi leidimÄ gyventi, taip pat apsistoti pas Estijoje ar Suomijoje gyvenančius draugus). Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ nuteistasis V. V. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundÄ , o prokurorė prašė šį skundÄ atmesti.Nuteistojo V.

V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas). Iš nuteistojo V. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis nesutinka su juridine nusikalstamų veiksmų kvalifikacija, tikindamas, jog buvo stresinėje situacijoje, gynėsi nuo nukentėjusiojo P. K. smurto, siekdamas apginti savo paties gyvybę.

Nors skunde ir nėra suformuluoti konkretÅ«s praÅ¡ymai, tačiau akivaizdu, kad tokiais argumentais apeliantas siekia įrodyti atitinkamų baudžiamosios teisės institutų egzistavimÄ , kurių pagrindu jis iÅ¡vengtų baudžiamosios atsakomybės arba bent jau, kad jo veiksmai bÅ«tų įvertinti pritaikant Å¡velnesnę baudžiamÄ jÄ atsakomybę numatantį įstatymÄ .Taigi skundo teiginiai dėl gynimosi apeliuoja į bÅ«tinÄ jÄ gintį, tačiau nagrinėjamoje byloje kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti buvus bÅ«tinosios ginties situacijÄ .BÅ«tinoji gintis yra atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sÄ lygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Kėsinimosi pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013).

Å ioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis kėsinosi į V. V. ir tas kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Paties nuteistojo parodymai nėra nuoseklÅ«s, apklausiamas jis pateikė ne vienÄ Ä¯vykio moduliacijÄ â€“ pradedant nuo to, kad „užmušė“ žmogų, tačiau, kaip tiksliai tai įvyko neatsimena dėl girtumo, samprotavo galimai buvęs užpultas, jog tarp jų vyko grumtynės, po to teigė, jog P. K. jį norėjo nuskandinti ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis net negalėjo nurodyti tikslių įvykio aplinkybių, konflikto pradžios, taip pat įvertinus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus (pačiam apeliantui jokių sužalojimų nebuvo padaryta, nors jis ir tvirtina buvus grumtynes), teisme duotus specialisto D.

Vitkaus parodymus apie tai, kad dalis nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų buvo padaryti Å¡iam ginantis ir pargriÅ«nant (t. 3, b. l. 30), nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistasis V. V. apskritai buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiojo ar tai, kad tariama pastarojo gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo, t. y. nenustatytos sÄ lygos BK 28 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatų taikymui.Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kaip pasitvirtinusiÄ laikyti apelianto įrodinėjamÄ versijÄ dėl to, kad jis nukentėjusįjį P. K. nužudė labai susijaudinęs. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiÅ¡kus parodymus V.

V. iÅ¡sakė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje Å¡i versija yra aptarta ir atmesta kaip nepagrįsta, atitinkamai iÅ¡dėstant tokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiančius motyvus. Apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės nėra nurodyta jokių naujų argumentų, kurie bÅ«tų reikÅ¡mingi įrodinėjant privilegijuotÄ nužudymÄ .Å iuo atveju pažymėtina, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto bÅ«senos, kuriÄ sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Veika pagal minėtÄ baudžiamojo įstatymo straipsnį gali bÅ«ti kvalifikuojama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje apraÅ¡ytas sÄ lygas. Kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį poelgis. Toks poelgis turi sukelti didelį susijaudinimÄ , dėl kurio įvyko fiziologinis afektas ir sekė pavojingus padarinius sukėlę veiksmai. Be to, viena iÅ¡ sÄ lygų nužudymui kvalifikuoti pagal BK  130 straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iÅ¡ karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant Å¡ių BK 130 straipsnio dispozicijoje įvardytų sÄ lygų visumai, kaltininko veika bus kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) bÅ«sena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto iÅ¡vada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokios ekspertizės skiriamos turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto bÅ«senÄ . Tuo tarpu nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis V.

V. buvo staigaus didelio susijaudinimo bÅ«senoje ar tai, jog nukentėjusysis P. K. atliko neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus. Pats apeliantas iÅ¡ esmės nenurodo jokių argumentuotų teiginių, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti atitinkamas iÅ¡vadas, jog nukentėjusiojo P. K. elgesys (poelgis) buvo tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad galėjo sukelti apeliantui didelį susijaudinimÄ , dėl kurio įvyko fiziologinis afektas. IÅ¡ V. V. parodymų matyti, kad jis netgi negalėjo nurodyti priežasties, dėl kurios kilo konfliktas su nužudytuoju P. K..

Apeliantas pripažįsta buvęs girtas, todėl daugelio aplinkybių neatsimena. Duodamas pirminius parodymus     V. V. spėjo įvykio aplinkybes buvus tokia seka: jį, bandantį suvynioti guminę valtį, galimai iÅ¡ už nugaros užpuolė nukentėjusysis, jiedu susigrÅ«mė, grumtynės vyko ežere, kažkuriuo momentu jis kaire ranka pačiupo P. K. kaklÄ ir apkabinęs pastarojo galvÄ , panardino jÄ Ä¯ vandenį bei smaugdamas vandenyje laikė kurį laikÄ , apie 3 minutes, kol nukentėjusysis nustojo judėti (ar pastarajam dar ir trenkė, neatsimena).

Taigi tokiuose V. V. parodymuose nėra nė užuominos apie tai, kad dėl P. K. veiksmų jis labai susijaudino. PrieÅ¡ingai, jis teigė, kad dėl kovinių veiksmų įvaldymo (jo teigimu, kadaise dirbo policijoje) mokėjo apsiginti, sÄ moningai skandino nukentėjusįjį, tokiu bÅ«du jį nužudydamas, nors „dėl didelio girtumo net negali prisiminti priežasties, kodėl taip pasielgė“ (t. 1, b. l. 166-171). Vėlesniuose parodymuose (kita įtariamojo apklausa atlikta beveik po 5 mėnesių nuo pirmosios) V.

V. jau tikino, kad jis nuo P. K. iÅ¡ priekio suduoto stipraus smÅ«gio į pečių sritį atbulas įkrito į vandenį, kur jį bandyta skandinti, tačiau jis (V. V.) pradėjo prieÅ¡intis, galimai sudavė P. K. lazda į galvÄ (vienÄ arba kelis smÅ«gius), o, pavykus atsistoti, sugriebė šį už kaklo, užspaudė ir panardino galvÄ Ä¯ vandenį, kuriame laikė apie 30 sekundžių. Nukentėjusysis bandė iÅ¡silaisvinti, sudavė apeliantui smÅ«gius į nugarÄ (smÅ«gių buvo labai daug, jie ėjo vienas po kito), kita ranka bandė atplėšti nuteistojo rankÄ nuo kaklo, tačiau daugmaž po           30 sekundžių nustojo prieÅ¡intis (t. 1, b. l. 195-197).

Teisme V. V. tikino, jog po to, kai jam pavyko iÅ¡silaisvinti iÅ¡ nukentėjusiojo, kuris jį įstÅ«mė į vandenį, jis rankoje laikyta lazda sudavė pastarajam smÅ«gius – trenkė per rankas, į galvÄ , atsistojęs pamatė žmogaus siluetÄ , kurį sugriebė už kaklo, paspaudė po pažastimi, panardino į vandenį, o, kai nustojo prieÅ¡intis, paleido (t. 3, b. l. 160-161). IÅ¡ skirtingu baudžiamojo proceso metu duotų V. V. parodymų matyti, kad nuteistasis įvykio aplinkybes nurodė ne taip, kaip jis jas realiai atsiminė, o pats modeliavo, kaip jos galėjo bÅ«ti.

Pirminiuose parodymuose jis pripažino didžiÄ ja dalimi įvykio neatsimenantis dėl girtumo ir tik apytikriai nupasakojo menamÄ Ä¯vykių sekÄ . Vėlesni jo parodymai kito, tapo konkretesni ir, priklausomai nuo tyrime paaiÅ¡kėjusių aplinkybių, labiau atskleidė vienÄ ar kitÄ detalę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nuteistojo parodymai apie suduotus smÅ«gius ir tų smÅ«gių mechanizmÄ yra duoti, kaltininkui atsižvelgiant į tai, kokie sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam:

„aÅ¡ pasakoju, kaip jam sudaviau, nes mačiau, kokie yra sužalojimai, todėl aÅ¡ nusprendžiau, kad tik taip jam galėjau suduoti smÅ«gius“ (t. 2, b. l.160-162). Antai apklausiamas    V. V. neslėpė, jog „pirminius parodymus davė kitokius, kadangi nesuprato skirtumo tarp tyčinio ir netyčinio nužudymo, vėliau jis viskÄ apgalvojo ir duoda tokius parodymus“. Teisme aiÅ¡kindamas pakitusius parodymus, teigė, jog anksčiau „fantazavo, nes po visko mėgino atkurti viskÄ â€œ (t. 2, b. l. 161).

Tokiu bÅ«du matyti, kad V. V. paprasčiausiai kelia įvairias versijas, kaip viskas galėjo bÅ«ti, siekia atrasti savo nusikalstamus veiksmus teisinančias aplinkybes, nors pripažįsta, jog „nepamena, kaip viskas buvo ir dėl ko viskas vyko. Gal nepamenu dėl susijaudinimo, gal dėl girtumo. Tame ir yra reikalas, kad mano visi prisiminimai grįžo, po to, kai atsidÅ«riau vandenyje. AÅ¡ nežinau, kodėl jis mane skandino, nes nepamenu, kad bÅ«tų vykęs konfliktas“ (t. 2, b. l. 161). Akivaizdu, kad tokie nuteistojo parodymai neleidžia kalbėti apie fiziologinio afekto bÅ«senÄ , kuomet emocinis stresas stabdo intelektinę veiklÄ , smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas.

Apeliantas pats pripažįsta, jog po tariamo nukentėjusiojo P. K. smÅ«gio ir įstÅ«mimo į vandenį (tariamas nukentėjusiojo smurtas yra tik apelianto iÅ¡kelta versija, kurios nepatvirtina jokie objektyvÅ«s bylos įrodymai), jam „pavyko labai greitai atsistoti“, o po rankomis ir lazda suduotų smÅ«gių nukentėjusiajam į galvÄ , jis toliau tęsė smurtinius veiksmus, griebė už kaklo ir panardinęs galvÄ Ä¯ vandenį laikė tol, kol P. K. nustojo judėti, ir tik tada jį paleido.

IÅ¡lipęs į krantÄ , nuteistasis nuėjo prie suoliuko, pasiėmė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ir paskambino bendrosios pagalbos centrui, praneÅ¡damas, jog nužudė žmogų. Toks V. V. elgesys rodo, kad jis sÄ moningai kontroliavo savo veiksmus, ir, atlikdamas juos kryptingai, siekė atitinkamų pasekmių. Vadinasi, Å¡iuo atveju nėra jokio pagrindo kalbėti apie tai, kad V. V. buvo staigaus didelio susijaudinimo bÅ«senoje, kas leistų jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį. Nors apeliantas skunde kategoriÅ¡kai nesutinka su prokuroro nurodytu nužudymo motyvu – nukentėjusįjį nužudė iÅ¡ kerÅ¡to, tačiau skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad P. K. nužudymo motyvas yra nenustatytas.

Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimÄ padaryti nusikaltimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis V. V. negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, dėl kurių galėjo kilti tariamas konfliktas, o surinkti įrodymai taip pat neleido teigti buvus atitinkamÄ motyvÄ nusikalstamiems nuteistojo veiksmams, pagrįstai pripažinta, jog nukentėjusiojo nužudymo motyvas yra nenustatytas. Tuo pačiu pažymėtina, kad Å¡i aplinkybė niekaip nerodo nuteistojo nekaltumo ir nepaÅ¡alina baudžiamosios atsakomybės. Kiti skundo teiginiai, kuriais apeliantas įrodinėja neturėjęs jokio motyvo nužudyti nukentėjusį P. K., neturi jokios reikÅ¡mės nuteistojo nusikalstamų veiksmų juridiniam įvertinimui.Toliau apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad jis priplaukė ne prie suoliuko, o keletÄ metrų arčiau stovėjusių vyrų, taip pat iÅ¡ skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas nesutinka su liudytojo A.

V. parodymais, nors konkrečiai ir nenurodo, kokias aplinkybes ginčija, t. y. iÅ¡ tokių skundo teiginių taip ir lieka neaiÅ¡ku, kokiÄ Ä¯takÄ ji turi vertinant nuteistojo kaltę. Tiek liudytojo     A. V., tiek, beje, K. V. parodymai yra reikÅ¡mingi ta prasme, kad jie patvirtino apeliantÄ atplaukus ir kartu gėrus su visais, o svarbiausia, kad po to, kai liudytojai išėjo, nukentėjusysis P. K. liko dviese su nuteistuoju. Teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, paneigiančiais      V.

V. teiginius, jog jis, baigęs gerti, visus tris vyrus paliko ant kranto, pats gumine valtimi atgal iÅ¡plaukdamas į ežerÄ . Pabrėžtina, kad pats V. V. neneigia daug ko neatsimenantis dėl girtumo, o, atsižvelgiant į jo parodymus, kad įvykio metu buvo tik jis ir nukentėjusysis, nėra jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kad, pastariesiems išėjus, įvykio vietoje liko tik V. V. ir nukentėjusysis P. K..NeaiÅ¡ku, kokiu tikslu skunde nuteistasis samprotauja apie alkoholio vartojimo pasekmes, abejoja nukentėjusiųjų pateikta P. K. charakteristika, tai, kad nepastebėta jokių pastarojo psichikos pakitimų ir pan.

Tokie apelianto teiginiai niekaip nėra susiję nei su kitokiu faktinių aplinkybių ar nuteistojo kaltės vertinimu, nei yra reikÅ¡mingi juridinei nusikaltimo kvalifikacijai. Pats apeliantas taip pat nenurodo, kaip Å¡ie teiginiai yra susiję su skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytomis teismo iÅ¡vadomis.Kaip nepagrįsti atmetami nuteistojo praÅ¡ymai į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviesti gydytojÄ ortopedÄ , galintį įvertinti jo sveikatos bÅ«klę, bei psichologÄ . Byloje yra visi duomenys, susiję su nuteistojo sveikatos bÅ«kle (t. 2, b. l. 67-83), Å¡ie duomenys iÅ¡dėstyti ir skundžiamame nuosprendyje.

IÅ¡vadÄ , jog V. V. atliko nusikalstamus veiksmus, pateikė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai iÅ¡tirtų įrodymų visetÄ , o ne iÅ¡skirtinai vertindamas sveikatos bÅ«klę atspindinčius duomenis. Beje, duodamas pirminius parodymus nuteistasis kaip tik pabrėžė, jog gali apsiginti, moka kovinius veiksmus, apklausų metu neneigė lazda sudavęs smÅ«gius nukentėjusiajam ir jį skandinęs. Tuo tarpu psichologo kvietimo tikslas iÅ¡ skundo turinio apskritai neaiÅ¡kus.

Akivaizdu, kad Å¡iuo atveju psichologas negali nurodyti jokių bylos nagrinėjimui reikÅ¡mingų aplinkybių.Nuteistojo kaltės nepaneigia ir ta aplinkybė, kad jis, kaip pabrėžiama apeliaciniame skunde, iki atvykstant policijos pareigÅ«nams turėjo galimybę pasislėpti (iÅ¡vykti į EstijÄ , SuomijÄ ), tačiau to nepadarė (tokia aplinkybė bus įvertinta svarstant nuteistajam paskirtos bausmės klausimÄ ). Toliau kolegija kaip tik ir pasisakys dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Nors apeliantas ir nepraÅ¡o keisti nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, tačiau atsižvelgiant į iÅ¡reikÅ¡tÄ reikalavimÄ priimti teisingÄ nuosprendį, privalo bÅ«ti svarstytinas paskirtos bausmės pagrįstumo klausimas.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistasis V. V. padarė nusikaltimÄ Å¾mogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už Å¡io nusikaltimo padarymÄ numatyta tik vienos rÅ«Å¡ies bausmė - laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pobÅ«dį, pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , paskyrė V.

V. bausmę, kuri yra didesnė už straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmės vidurkį. Å ioje vietoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje neiÅ¡dėstė argumentuotų motyvų, kodėl nuteistajam skiria už sankcijos vidurkį didesnę bausmę. IÅ¡ nuosprendžio turinio galima spręsti, kad tokį sprendimÄ nulėmė tai, kad V. V. pavojingumas visuomenei yra padidintas, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimas, patenkinama charakteristika.

Pažymėtina tai, jog teismas nenurodė, kodėl V. V. pavojingumas visuomenei yra didesnis. Pagal teismo argumentacijÄ , kiekvienas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ Ä¯vykdęs asmuo laikytinas labiau pavojingu. Su tokia nuomone sutikti negalima. Teismas, skirdamas griežtesnę bausmę tuo pagrindu, kad V. V. yra labiau pavojingas, privalėjo tai pagrįsti bylos duomenimis, o ne formaliai konstatuoti tokiÄ aplinkybę, remiantis, kad jo įvykdytas nusikaltimas savaime yra tyčinis, smurtinis bei priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai.

Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys taip pat neduoda pagrindo iÅ¡vadai, jog pastarajam turi bÅ«ti skiriama už straipsnio sankcijos vidurkį didesnė bausmė. Tuo pačiu teismas pažymi, jog, skiriant bausmę, liko neįvertinta ta aplinkybė, kad V. V., įvykdęs nusikalstamÄ veikÄ , pats savo iniciatyva paskambino Klaipėdos bendrosios pagalbos centrui, pripažino nužudęs žmogų, bei operatorei ilgai ir nuosekliai aiÅ¡kino, kur jis yra, kaip jį surasti (pokalbis tęsėsi 11 min. 15 sek.), nurodė kviesti policijos pareigÅ«nus ir greitÄ jÄ pagalbÄ (t. 1, b. l. 144-155).

Pagal jo nurodymus į įvykio vietÄ atvyko atitinkamų tarnybų pareigÅ«nai, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, operatyviai užfiksuoti ir surinkti nusikaltimo iÅ¡aiÅ¡kinimui reikÅ¡mingi įrodymai. Taip pat iÅ¡ nuosprendžio neaiÅ¡ku, kaip teismas vertino tÄ aplinkybę, kad nuteistajam nustatytas 60 procentų darbingumo netekimas. Nuteistojo sveikatos bÅ«klę apibÅ«dinantys duomenys nesudaro pagrindo Å¡velnesnės bausmės skyrimui, tačiau tuo pačiu jie nėra ir pagrindas sankcijos vidurkį virÅ¡ijančios bausmės paskyrimui.

Tad apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nuteistajam V. V. skirti už straipsnio sankcijoje numatytÄ vidurkį didesnę bausmę, dėl ko pastarajam skirtina bausmė mažintina, jos dydį nustatant lygų BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkiui numatytai bausmei. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a : Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti ir V.

V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtÄ bausmę sumažinti iki 11 (vienuolikos) metų.Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Kolegijos pirmininkė                                                                                                        RÅ«ta Mickevičienė Teisėjai                                                                                                                     Kęstutis Jucys Linas ŽukauskasÂ