2013-03-27 Nr. AB-867-3-63-3-00286-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-299/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00286-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1; 6.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl raginimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos skyriaus) 2012 m. kovo 14 d. raginimą Nr. R9M-848 „Dėl Ž. V. vykdančio individualią veiklą skolos sumokėjimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Klaipėdos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) argumentais, jog toks raginimas jam turėjo būti pateiktas. Jo nuomone, Sveikatos draudimo įstatymo 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos leidžia teigti, jog kai asmuo yra apdraustas valstybės lėšomis, jis neprivalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo (toliau - ir PSD) įmokų, nes tai būtų dvigubas apmokestinimas, kurio įstatymas nenumato. Pažymėjo, kad Klaipėdos teritorinės ligonių kasų 2011 m. balandžio 24 d. rašte nurodyta, jog jis pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktą 2010 metais buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, todėl PSD įmokų už 2010 metus mokėti neprivalo.

Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime (b. l. 28-32) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad savo poziciją grindžia 2012 m. vasario 24 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-185-342/2012, taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 4, 5 dalies nuostatomis ir pabrėžė, kad teisės aktai nenumato atvejų, kad pasibaigus kalendoriniams metams individualią veiklą vykdantys asmenys privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti. Nurodo, kad vadovaudamasis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. V-32 171 punktu, pareiškėjui išsiuntė 2012 m. kovo 14 d. raginimą Nr. R9M-848 dėl V. Ž., vykdančio individualią veiklą, 1872,54 Lt skolos sumokėjimo ir siūlė per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti nurodytą sumą į vieną iš raginime nurodytų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sąskaitų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė iš esmės analogiškus argumentus, kurie išdėstyti atsakovo atsiliepime.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (b. l. 66-70) pareiškėjo V. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. raginimo Nr. R9M-848 dėl V. Ž. vykdančio individualią veiklą skolos sumokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos skyrius 2012 m. kovo 14 d. priėmė ginčijamą byloje sprendimą Nr. R9M-848, kuriuo nusprendė teikti pareiškėjui raginimą sumokėti skolą, kuri 2012 m. kovo 14 d. sudarė 1872,54 Lt, iš jų PSD įmoka – 1776,60 Lt, delspinigiai – 95,94 Lt. Pareiškėjas 2012 m. kovo 26 d. pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos skyrių, kuriame nurodė, kad su raginimo reikalavimu sumokėti PSD įmoką už 2010 m. ir delspinigius nesutinka ir prašo šį reikalavimą pripažinti nepagrįstu bei priimti atitinkamą sprendimą. VSDFV Klaipėdos skyriaus direktorius 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (1.8) SI-23143 pareiškėjo reikalavimų netenkino, o atsakovo veiksmus laikė pagrįstais ir teisėtais. Fondo valdyba, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (9.8) I-8762 pareiškėjo skundo netenkino, o ginčijamą raginimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjas teismui pateikė Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011 m. balandžio 27 d. raštą, kuriuo jis informuotas, jog pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktą jis 2010 metais buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. Teismas pažymėjo, jog apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis (išskyrus asmenis, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 ir 8 dalis), laikomi ir asmenys, gaunantys Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą bet kurios rūšies pensiją ar šalpos kompensaciją.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. užsiėmė advokato praktika (advokatu dirba iki šiol) ir, kaip vykdantis individualią veiklą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., VMI deklaravo 39 480 Lt pajamų (pelno) sumą, VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodė 19 740 Lt dydžio deklaruotiną sumą, nuo kurios ir yra paskaičiuota ginčo PSD įmoka.

Pabrėžė, kad remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) individualia veikla užsiimantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas) (VSDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – SDĮ) 17 straipsnio 4 dalį fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos. SDĮ 18 straipsnio 4 dalis numato, kad asmenys, nurodyti SDĮ 17 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas; įmoka už atitinkamą mėnesį sumokama iki to mėnesio paskutinės dienos. Tačiau minėti asmenys gali įmokų kas mėnesį nemokėti, jeigu jie moka ir (arba) už juos yra mokamos šio Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jeigu jie yra asmenys, išvardyti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (pvz. pensininkai, neįgalūs asmenys ir kt.) – tokie asmenys įmokas sumoka šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Pasibaigus kalendoriniams metams, asmenys, nurodyti šio Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse, turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, atsižvelgdami į šio Įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 10 ir 11 dalių nuostatas ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 dienos sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą (SDĮ 18 straipsnio 5 dalis). Teismas pažymėjo, kad SDĮ 6 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kurioje nurodyta, kokie asmenys nelaikomi apdraustaisiais valstybės lėšomis – asmenys, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 ir 8 dalis.

Padarė išvadą, jog iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas, kaip 2010 metais individualia veikla vertęsis fizinis asmuo patenka į SDĮ 17 straipsnio 4 dalies normų reguliavimo sritį, todėl jam privalu laikytis ir SDĮ 18 straipsnio 5 dalyje nustatytos PSD įmokų mokėjimo tvarkos, pagal kurią, kaip minėta, pasibaigus kalendoriniams metams, asmenys, nurodyti šio Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse, turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas atsižvelgdami į šio Įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 10 ir 11 dalių nuostatas ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 dienos sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra pensiją gaunantis asmuo, suteikia galimybę SDĮ 18 straipsnio 4 dalyje nustatytą PSD įmokos dalį – 9 procentus minimalios mėnesinės algos galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną – mokėti ne šiame straipsnyje įtvirtinta mokėjimo tvarka – iki paskutinės mėnesio dienos, o pasinaudoti SDĮ 18 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta tvarka – pasibaigus kalendoriniams metams ne vėliau kaip iki gegužės 1 dienos.

Teismas nurodė, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos turėjo būti sumokėtos (VSDĮ 16 straipsnio 8 dalis). Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje Civilinio proceso kodekso 754 str. nustatyta tvarka (VSDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai, Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priverstine tvarka išieškoti iš draudėjų sąskaitų Lietuvos Respublikos kredito įstaigose laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas bei delspinigius ir baudas (VSDĮ 36 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 111 punkte inter alia nustatyta, kad apskaičiuotos, bet į Fondą nustatytuoju laiku nesumokėtos draudėjų ir apdraustųjų socialinio draudimo įmokos išieškomos priverstine tvarka, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais būdais ir Fondo valdybos nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-409 patvirtintas Privalomojo sveikatos draudimo įmokų administravimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 40 punkte nurodyta, kad nustatytais terminais nesumokėtos PSD įmokos išieškomos vadovaujantis Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 ( Valstybės Žinios, 2009, Nr. 11-436). Už pavėluotai pervestas PSD įmokas delspinigiai skaičiuojami ir už neteisėtai sumažintas PSD įmokas baudos skiriamos VSDĮ nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 171 punktą, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo nesumoka VSD įmokų, kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, iki metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, VSDFV teritorinis skyrius, prieš atlikdamas Taisyklių 17 punkte numatytus veiksmus, turi nusiųsti draudėjui raginimą dėl skolos sumokėjimo (11 priedas).

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui, kaip asmeniui vykdančiam individualią veiklą, pateiktas Klaipėdos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. raginimas Nr. R9M-848 sumokėti 1776,60 Lt PSD įmokų, priskaičiuotų už 2010 metus bei 95,94 Lt delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą PSD įmokų pervedimą, yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2012 m. vasario 24 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog jam PSD įmokų mokėjimas aplamai neturėtų būti taikomas, nes 2010 metais jis buvo draustas valstybės lėšomis ir pan., yra teisiškai nepagrįsti.

III. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72-73), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, o iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš esmės pakartojo skunde teismui pateiktą poziciją.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jam PSD įmokų mokėjimas neturėtų būti taikomas, nes 2010 metais buvo draudžiamas valstybės lėšomis. Šiuo atveju ginčo esmė yra tai, kad būtent Valstybės įgaliota institucija (Valstybinė ligonių kasa) de jure ir de facto apdraudė apeliantą valstybės lėšomis ir tokiu būdu atleido jį nuo privalomo sveikatos draudimo įmokos mokėjimo. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovo atstovas.

2. Iš 2010 metų privalomojo sveikatos draudimo fondo rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-506 redakcija) patvirtinto Lietuvos Respublikos 2010 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto detalizacijos matyti, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamas sudaro Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis (pajamų kodas 03 01) bei Savanoriškos asmenų įmokos (pajamų kodas 05). Akivaizdu, kad apeliantas, kaip mokesčių mokėtojas, negali du kartus dalyvauti privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamų formavime. Atsižvelgiant į tai, Valstybinė ligonių kasa tokiu atveju turėjo grąžinti į valstybės biudžetą be pagrindo gautas lėšas.

3. SDĮ 18 straipsnyje yra numatyta tik PSD įmokų administravimo ir mokėjimo tvarka, todėl šio straipsnio normos taikomos tik 17 straipsnyje išvardintų asmenų ratui. Todėl negali būti taikoma asmenims, kurie yra apdrausti valstybės lėšomis. Tais atvejais, jeigu asmuo priklauso asmenų, išvardytų SD įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, kategorijai, tačiau nepatenka į valstybės lėšomis draudžiamųjų ratą, turi pasirinkimo teisę mokėti arba nemokėti kiekvieną mėnesį PSD įmokų.

Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92-94) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Atskirai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78-79) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apelianto teiginiai, kad individualią veiklą vykdantis asmuo, kuris yra draustas sveikatos draudimu valstybės lėšomis, gali PSD įmokų nemokėti nuo pajamų metinės sumos, yra akivaizdžiai teisiškai nepagrįsti. Remdamasis SD įstatymo 18 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 4 dalies, 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pažymi, kad SD įstatymas aiškiai nustatė kategoriją asmenų, kurie dėl draustumo valstybės lėšomis turi lengvatą kas mėnesį nemokėti PSD įmokų, tačiau turi prievolę sumokėti PSD įmokas nuo gautų pajamų, pasibaigus atitinkamiems kalendoriniams metams. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas, kaip 2010 metais individualia veikla vertęsis fizinis asmuo patenka į SD Įstatymo 17 straipsnio 4 dalies normų reguliavimo sritį, todėl jam privalu laikytis ir SD įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytos PSD įmokų mokėjimo tvarkos, pagal kurią, pasibaigus kalendoriniams metams, asmenys, nurodyti SD įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse, turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas PSD įmokų sumas atsižvelgdami į SD įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 10 ir 11 dalių nuostatas ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 d. sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos PSD įmokų sumos ir mokėtinos PSD įmokų sumos skirtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo – teritorinio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus – raginimo sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei delspinigius asmeniui, vykdančiam individualią veiklą ir kartu esančiam pensininku, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl atsakovo jam pateiktas raginimas tai padaryti yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, kaip gaunantis valstybinę pensiją asmuo, yra apdraustas sveikatos draudimu valstybės lėšomis ir todėl neprivalo antrą kartą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui nuo 2008 m. sausio 22 d. yra paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2008 metų iki šiol pareiškėjas verčiasi advokato praktika, t.y. vykdo individualią veiklą. Už 2010 metų laikotarpį pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo 39 480 Lt gautų pajamų sumą, deklaracijoje nurodęs 19 740 Lt dydžio sumą, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamos socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagal VSDĮ 2 straipsnio 8 punktą bei 4 straipsnio 3 dalį advokatai, kaip ir kiti individualią veiklą vykdantys asmenys yra privalomai draudžiami sveikatos draudimu ir turėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Nuo tokių įmokų mokėjimo atleisti tik asmenys, kurie apdrausti valstybės lėšomis. Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis numato, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis, laikomi asmenys, gaunantys bet kurios rūšies pensiją ar šalpos kompensaciją , tačiau išskyrus tuos asmenis, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 8 dalis. Taigi Sveikatos draudimo įstatyme expressis verbis numatyta išimtis iš bendros taisyklės – asmenys, kurie privalo mokėti sveikatos draudimo įmokas pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnį, nelaikomi apdraustaisiais valstybės lėšomis.

Pareiškėjas patenka į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų grupę, todėl iš jo pagrįstai pareikalauta sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Apeliacinio skundo argumentas, susijęs su pareiškėjo pakartotiniu apmokestinimu minėtomis įmokomis yra taip pat nepagrįstas, nes privalomojo sveikatos draudimo įmokos nėra fiksuotas mėnesinis ar metinis dydis, tačiau priklauso nuo asmens gautų pajamų, šias įmokas kelis kartus sumoka asmenys, dirbantys keliose darbovietėse, be darbo užmokesčio papildomai gaunantys pajamų iš individualios veiklos, paslaugų teikimo ir pan.

Apelianto minimas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011-04-27 raštas nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamam ginčui. Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėjas buvo 2010 metais apdraustas valstybės lėšomis kaip pensininkas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo aspektu, tačiau tai nereiškia, kad jis neprivalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo kitų gautų darbo ar individualios veiklos pajamų. Be to, teritorinės ligonių kasos nėra tie subjektai, kurie administruoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl joms nėra suteikta teisė legaliai aiškinti privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas nuodugniai išanalizavo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo ir Taisyklių taikymą asmenų, užsiimančių individualia veikla, sveikatos draudimo srityje ir, atsižvelgdamas į tai, tinkamai įvertino pareiškėjo situaciją. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo teisės priimti 2012 m. kovo 14 d. raginimą Nr. R9M-848 bei dėl procedūrinių pažeidimų, pateikiant šį raginimą, nebuvimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ginčijamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė