2025-02-12 Nr. AB-2744-3-61-3-00802-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-549-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00802-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungent Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungent Lietuva“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Metrail“ išregistruoti teismams priėmus sprendimus dėl jų pabaigos bankroto procesuose) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jungent Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 539 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti 230 430,83 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis; 2) netenkinus prašymo panaikinti ginčijamą Sprendimą, sumažinti mokėtiną sumą iki 23 043,08 Eur; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas yra ūkinę komercinę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir ATĮ) ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ) laikomas gamintoju/importuotoju bei privalo registruotis aplinkos ministro nustatyta tvarka, organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę nustatytas užstatas, dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, aplinkos ministro nustatyta tvarka šviesti ir informuoti visuomenę pakuočių atliekų tvarkymo klausimais: apie netinkamo pakuočių atliekų tvarkymo žalą aplinkai ir žmonių sveikatai, pakuočių atliekų tvarkymo galimybes ir pan., apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas ir (ar) dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje išlaidas, susijusias su užstato sistemoje surenkamų vienkartinių pakuočių atliekų sutvarkymu ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimu, taip pat visuomenės informavimo organizavimo ir vykdymo išlaidas, tvarkyti pakuočių apskaitą ir atsiskaityti aplinkos ministro nustatyta tvarka.

2.2. Pareiškėjas 2013–2015 m. laikotarpiu buvo pasirašęs sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo su viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO, Organizacija). Vadovaujantis sudaryta sutartimi PTO gavo atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai), apmokėjo už suteiktas paslaugas ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaracijas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

2.3. Nors pareiškėjas vadovavosi įstatymų leidėjo nustatyta tvarka ir gavo atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus iš valstybės licencijuoto tokias paslaugas turinčio teisę teikti subjekto PTO, tačiau Departamentas skundžiamu Sprendimu nurodė apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pareiškėjo nuomone, toks Departamento veikimas yra sąmoningas sąžiningo Lietuvos Respublikoje veikiančio verslo žlugdymas, kai sąžiningai ir tinkamai savo pareigas vykdę asmenys, dalyvavę pačios valstybės institucijų sukurtoje ir reglamentuojamoje sistemoje ir įvykdę visas savo pareigas, turi mokėti už tą patį antrą kartą. Be to, nagrinėjamoje situacijoje dar nagrinėjama byla dėl dokumentų, kurie buvo panaikinti, teisėtumo, vyksta ikiteisminiai tyrimai dėl susidariusios situacijos ir UAB „Metrail“ veiklos, tačiau Departamentas, neišsiaiškinęs visų reikšmingų aplinkybių, skubotai ir nepagrįstai ėmėsi veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

2.4. Pareiškėjas kaip ūkio subjektas, kurio ekonominė veikla yra tiesiogiai susijusi su pareiga tvarkyti pakuočių atliekas, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymų leidėjo nustatyti ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) kontroliuojami pakuočių tvarkymo būdai pasitelkiant licencijuotas įmones yra teisėti ir tinkami, bei juos vykdant asmeniui nekils neigiamų, pavyzdžiui, finansinių, padarinių. Paaiškino, jog sudarė sutartį su valstybės licencijuota PTO, mokėjo už teikiamas paslaugas ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybė tinkamai kontroliuoja licencijuotus juridinius asmenis, kurie turi teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas. Tačiau iš pareiškėjo reikalaujama pakartotinai sumokėti už tai, už ką pareiškėjas yra visiškai atsiskaitęs ir tokius atsiskaitymus deklaravęs. Akcentavo, jog susidariusi situacija akivaizdžiai neatitinka teisėtų lūkesčių principo, kadangi sąžiningi ūkio subjektai negalėjo tikėtis ar numatyti, kad valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus, taip pat neturėjo realaus pasirinkimo ir privalėjo naudotis valstybės licencijuotų įmonių paslaugomis. Teigė, jog pats Departamentas savo neveikimu sudarė tokią situaciją, kuri lemią didžiulius (45 kartus didesnius) mokesčius nei tie, kurie turėjo būti mokami bendra tvarka pačiam Departamentui nepanaikinus išduotų dokumentų atgaline tvarka. Be to, nurodė, kad paties Departamento neveikimas nevykdant pareigų susijusių su licencijuotų subjektų veiklos tikrinimu lėmė susidariusią situaciją, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už netinkamą Departamento pareigų vykdymą.

2.5. Sprendimu reikalaujami sumokėti mokesčiai už aplinkos teršimą yra žymiai didesni nei tie, kuriuos pareiškėjas susimokėjo vadovaudamasis PPATĮ. Pateiktas neprotingas ir neproporcingas įpareigojimas gali būti pagrindu pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pabaigai ir (ar) nemokumui. Departamentas, taikydamas tokias neproporcingas sankcijas, nesiėmė adekvačiai proporcingų priemonių nei situacijai išsiaiškinti, nei jai sureguliuoti, neįsigilino ir neatsižvelgė į pareiškėjo pastabas dėl vykstančių tyrimų ir ginčų dėl panaikintų dokumentų teisėtumo, nevertino ir nepasisakė dėl to, jog buvo panaikinti ne visi dokumentai ir pareiškėjo dalis galėjo pakliūti į nepanaikintų dokumentų dalį bei, kad pareiškėjo pateiktos atliekos yra galbūt sutvarkytos tinkamai, ar tai padaryta bent iš dalies. Tai itin aktualu atsižvelgiant į tai, jog reikalaujama didelė suma – 230 430,83 Eur. Departamentas yra tiesiogiai suinteresuotas surinkti kuo didesnį mokestį, todėl pareiškėjas prašo teismo įvertinti Departamento nepakankamus veiksmus situaciją išspręsti, įsigilinti į pareiškėjo pastabas ir ieškoti šalims priimtinų sprendimų, o ne formaliai skirti maksimalią įmanomą sankciją, be kita ko, tai itin aktualu vertinant, kad pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas, mokėjo mokesčius ir susidariusi situacija nulemta ne pareiškėjo, o trečiųjų asmenų galbūt neteisėtų veiksmų ir paties Departamento neteisėto neveikimo.

2.6. Pareiškėjas nepadarė jokio teisės pažeidimo, tačiau jam skiriama maksimali teisės aktuose nustatyta sankcija (maksimalus mokestis). Todėl, atsižvelgiant į susidariusios situacijos individualias aplinkybes net ir tuo atveju, jeigu Sprendimas liktų nepakeistas, mokestis galėtų būti mažinamas iki protingo ir proporcingo šiai individualiai situacijai dydžio – 23 043,08 Eur.

2.7. Įstatymas taikomas mechaniškai, neatsižvelgiant į susidariusią faktinę situaciją, nebuvo tinkamai įvertinta, jog pareiškėjas sąžiningai vykdė pačios Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus ir dalyvavo atliekų tvarkymo sistemoje, vykdė nustatytas užduotis, yra apmokėjęs valstybės licencijuotai įmonei už suteiktas paslaugas. Pagal pakuočių atliekų tvarkymo licencijas, išduotas Aplinkos ministerijos, paslaugas de facto (faktiškai) teikė dvi pagrindinės įmonės – PTO ir VšĮ „Žaliasis taškas“, todėl pareiškėjas buvo priverstas tvarkyti atliekas per nurodytas įmones.

2.8. Taikoma sankcija nėra individualizuota, t. y. neatsižvelgta į individualias aplinkybes, pareiškėjo elgesį. Pareiškėjas – mokestines prievoles sąžiningai ir laiku vykdantis juridinis asmuo, tinkamai deklaruojantis mokestinius įsipareigojimus ir mokantis mokesčius, kuriantis vertę valstybei. Be to, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) sprendimais buvo panaikintos ne visos UAB „Metrail“ išduotos PTO pažymos, todėl neaišku, ar pareiškėjo pateiktos sutvarkyti atliekos nepateko į tą atliekų dalį, dėl kurių atliekų tvarkymo pažymos nebuvo panaikintos. Neištyrus nurodytų aplinkybių, pareiškėjui surašytas nurodymas susimokėti mokestį neteisėtas, kadangi jo perduotos tvarkyti atliekos galbūt yra sutvarkytos tinkamai.

2.9. Ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

2.10. Dėl kitų bylų, galinčių turėti įtakos sprendimui šioje byloje, pareiškėjas pažymėjo, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) yra nagrinėjama byla Nr. eI-142-789/2019, kurioje sprendžiami tiesiogiai su šia byla susiję klausimai, t. y. sprendžiamas Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) teisėtumo klausimas, dėl kurio PTO išrašyti patvirtinimai Departamento laikomi netekę galios. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog dėl Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. VR-17.5-35, 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. VR-17.5-63, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. VR-17.5-59 teisėtumo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eI-27-789/2018, Nr. eI-36-426/2018, Nr. I-100-815/2018 pagal pareiškėjų UAB „Metrail“, UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, asociacijos „EEPA“, UAB „Coca-Cola HBC Lietuva“, UAB „Sanitex“, UAB „Maxima LT“, VšĮ „Žaliasis taškas“, UAB „Ekobazė“ skundus atsakovui Vilniaus RAAD, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūrai, PTO, UAB „Super Montes“, UAB „Ekstara“, UAB „Kesko Senukai Lithuania“, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“, UAB „Rimi Lietuva“ ir kitų skundus.

2.11. UAB „Metrail“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00069-13. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės tiek dėl (ne)padarytų teisės aktų pažeidimų (nusikaltimų), juos padariusių asmenų, kas gali būti reikšminga vertinant UAB „Metrail“ PTO išduotų įrodančių dokumentų panaikinimo teisėtumą administracinėse bylose; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai yra panaikinti; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, jog PTO išduoti patvirtinimai yra panaikinti. Todėl, pareiškėjo nuomone, sumokėjęs mokestį jis patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas. Be to, esant nebaigtiems atlikti ikiteisminiams tyrimams ir vykstant administracinėms byloms dėl panaikintų aktų teisėtumo, kurių baigtis turės įtakos sprendimui šioje byloje, Departamentas nepagrįstai reikalauja sumokėti mokestį.

2.12. Skundžiamas Sprendimas nepagrįstas, neatitinka pamatinių teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principų, yra priimtas skubotai ir neatsižvelgiant į tai, kad yra sprendžiamas dokumentų, kurių pagrindu priimtas Sprendimas, teisėtumo klausimas.

2.13. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikimo Konstitucijai, nurodė, jog, jo įsitikinimu, šioje byloje kilusi pagrįsta abejonė dėl minėto aprašo 17.2 punkto atitikimo Konstitucijai, kadangi minėta nuostata sudaro sąlygas teisėtai savo veiklą organizuojantiems ir vykdantiems juridiniams asmenims patirti didžiulių finansinių nuostolių dėl valstybės neveikimo (kontrolės funkcijos nevykdymo). Valstybės sukurta teisinė sistema iš esmės sudarė tokią situaciją, kad pareiškėjas tinkamai įvykdęs savo pareigas, privalo apmokėti už tą patį antrą kartą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Vilniaus RAAD, atlikęs PTO patikrinimą, atsižvelgdamas į ATĮ 3425 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktų bei 3 dalies nuostatas, vadovaudamasis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Dokumentų aprašas), 54 ir 55 punktais priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, dėl to PTO išrašyti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinti netekusiais galios.

4.2. Į Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pateko ir pareiškėjui išduotas patvirtinimas apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais.

4.3. Atsakovas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios.

4.4. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas akcentuoja, kad tuometinio Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas yra apskųstas, tačiau pažymėjo, jog šis administracinis aktas galiojo ir jokios laikinosios priemonės dėl jo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos šioje byloje skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, dėl to Vilniaus RAAD sprendimu buvo vadovautasi kaip oficialiu, galiojančiu, kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes.

4.5. Kadangi pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenis buvo matyti, kad pareiškėjas iki nustatyto termino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raginimo Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013–2015 m. nepatikslino, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio pareigūnai 2018 m. balandžio 2 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą Nr. (32-17)-VR-1.7-3122 apie planinį patikrinimą.

4.6. Atlikus pareiškėjo patikrinimą, 2018 m. gruodžio 7 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-100 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis, kuris sudaro 230 430,83 Eur.

4.7. Pareiškėjas pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas PTO, tačiau pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas gerai žinojo apie būtent jam, kaip gamintojui/importuotojui, išliekančią pareigą Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu (toliau – ir MAT įstatymas) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei nevykdys Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas žinojo ir privalėjo žinoti būtent jam, kaip gamintojui/importuotojui, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, jog mokestį mokėti privalėtų būtent jis, jei nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įgyvendintos.

4.8. Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą, visgi šiuo atveju, kai yra panaikinami dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad pareiškėjo teiktos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Pareiškėjo teiktos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, tik neteisėtai išrašomų dokumentų lygmeniu buvo mėginama įrodyti priešingai.

4.9. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

4.10. Skundžiamas Sprendimas nėra bauda pareiškėjui. Pareiškėjui netaikytas, pavyzdžiui, ir mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę – sumokėti mokestį už 2013–2015 m. laikotarpį. Nesant galiojančių pakuočių atliekų faktinį sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, todėl jis neturėtų interpretuoti, jog tai antrą kartą reikalaujamas mokėti tas pats mokestis. Pareiškėjo pagal paslaugų teikimo sutartį su PTO mokėtos sumos nėra mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis – tai du visiškai skirtingi dalykai ir jų teisiniai pagrindai taip pat skirtingi.

4.11. Mokesčio mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos neteisingos, tačiau tokio pagrindimo pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepateikė jokio duomens, galiojančių dokumentų, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų sutvarkytos tinkamai ir būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas yra PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies adresatas ir jam galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį už 2013–2015 m. – 230 430,83 Eur.

4.12. Atsakovas Sprendimą dėl Patikrinimo akto patvirtinimo priėmė laikydamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytų terminų ir tvarkos, Sprendimas priimtas vadovaujantis teisės normomis, faktiniais turimai duomenimis ir Sprendimo priėmimo metu galiojusiais administraciniais aktais.

4.13. Nors pareiškėjas nurodo, jog, jo nuomone, paskaičiuotas 230 430,83 Eur mokestis yra neproporcingas ir skundo netenkinimo atveju turėtų būti mažinamas iki 23 043,08 (10 proc. nuo pilnos sankcijos), Departamentas akcentavo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, tai ne sankcija, o įstatyme numatytas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, skaičiuojamas pagal aplinkos ministro nustatytą metodiką ir formules, todėl mažinti ar atleisti pareiškėją nuo tokio mokesčio jis neįgaliotas.

4.14. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme jau išnagrinėtas ir laukiamas sprendimas Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) nario S. G. pateiktame pareiškime ištirti, ar Dokumentų tvarkos aprašo 53 ir 54 punktai neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui VAĮ 3 straipsnio 1 daliai bei bendrajam teisiniam nulla poena sine culpa (negali kilti atsakomybė be kaltės) principui. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principui šiuo bylos momentu, kai Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme jau sprendžiama byla EI-1570-789/2018, yra nesavalaikis ir turėtų būti atmestas.

5. Pareiškėjas 2023 m. birželio 29 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

5.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 paliko galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje dalį, kuria buvo nutarta iš dalies panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Todėl, pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas yra priimtas iš dalies neteisėto dokumento (Vilniaus RAAD sprendimo) pagrindu.

5.2. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog iš pareiškėjo prašoma susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis būtent dėl 2013 m. laikotarpio, t. y. laikotarpio, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė panaikinti Departamento priimtus sprendimus.

5.3. Skundžiamas Sprendimas ir jo motyvai neįrodo pareiškėjo kaltės ir pareigos mokėti mokestį. Sprendime nemotyvuota (detalizuota), kurios bendrovės išduotų (panaikintų) dokumentų pagrindu pareiškėjas įpareigotas susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Skundžiamas Sprendimas laikytinas negaliojančiu in corpore (visa apimtimi).

5.4. Departamentas nepaneigė pareiškėjo įrodinėjamų aplinkybių. Per daugiau nei ketverius bylos nagrinėjimo metus Departamentas į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad jis bent jau būtų vertinęs skundžiamo Sprendimo (ne)proporcingumą. Teismui pateiktame skunde yra nurodyti išsamūs motyvai, kurių pagrindu pareiškėjas įrodinėja, jog įpareigojimas sumokėti visą mokestį šiuo konkrečiu atveju yra neproporcingas ir neadekvatus.

5.5. Nors Departamentas pažymėjo, kad įpareigojimas sumokėti visą mokestį nėra sankcija pareiškėjui, tačiau nepateikė jokių motyvų ar įrodymų, kurie leistų manyti, jog Departamentas iš viso vertino mokesčio proporcingumą. Departamentas ignoruoja faktą, kad viso mokesčio sumokėjimas yra poveikio priemonė pareiškėjui, nors pareiškėjas dalyvavo atliekų tvarkymo sistemoje, vykdė visas numatytas užduotis, jis vis tiek įpareigotas sumokėti visą mokestį. Sprendimo pasekmė – panaikinta teisė į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, kuri laikytina teisinio poveikio priemone, t. y. sankcija, kuri taikoma tik esant kaltei. Nagrinėjamu atveju sankcija pritaikyta pareiškėjui, kuris nepadarė pažeidimų ir savo veiklą, susijusią su pakuočių atliekų tvarkymu, vykdė nepažeisdamas teisės normų.

5.6. Nagrinėjamu atveju, priimtas Sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų – įstatymas taikomas mechaniškai, neatsižvelgiant į susidariusią faktinę situaciją, nebuvo tinkamai įvertinta, jog pareiškėjas sąžiningai vykdė Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus, t. y. dalyvavo atliekų tvarkymo sistemoje, vykdė teisės aktuose nustatytas užduotis, apmokėjo valstybės licencijuotai įmonei už suteiktas paslaugas.

5.7. Departamentas nei atsiliepime, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Pareiškėjas sudarė sutartį su valstybės licencijuota PTO, mokėjo už teikiamas paslaugas ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybė tinkamai kontroliuoja licencijuotus juridinius asmenis, kurie turi teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas, tačiau šiuo atveju iš pareiškėjo yra reikalaujama pakartotinai sumokėti už tai, už ką pareiškėjas yra visiškai atsiskaitęs ir deklaravęs tokius atsiskaitymus.

5.8. Susidariusi situacija akivaizdžiai neatitinka teisėtų lūkesčių principo, kadangi sąžiningi ūkio subjektai negalėjo tikėtis ar numatyti, jog valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus. Departamentas savo neveikimu sudarė tokią situaciją, kuri lemia žymiai didesnius mokesčius nei tie, kurie turėjo būti mokami bendra tvarka pačiam Departamentui nepanaikinus išduotų dokumentų atgaline tvarka.

5.9. Pareiškėjas nepadarė jokio teisės akto pažeidimo ir savo veiklą, susijusią su pakuočių atliekų tvarkymu, vykdė sąžiningai, tačiau Departamentas šį faktą visiškai ignoruoja. Sąžiningi ūkinės-komercinės veiklos dalyviai žlugdomi įpareigojant juos susimokėti milžiniškas sumas, nors vykdė visus teisės aktų reikalavimus.

5.10. Departamentas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

6. Departamentas 2023 m. birželio 30 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

6.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino atsakovo Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513) pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį paliko nepakeistą.

6.2. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje, atsakovas pažymėjo, jog mokesčio perskaičiavimas atliekamas tik dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu. Kiti skundžiamu Sprendimu patvirtinti paskaičiuoti mokesčiai pareiškėjui nekeičiami. Todėl, atlikus perskaičiavimus, pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 226 281,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

7. Departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo 2023 m. lapkričio 13 d. prašyme dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo nurodytų argumentų, 2023 m. gruodžio 5 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

7.1. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 129.2 punktu, už 2013 m. pareiškėjui paliekama galioti 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto 2013 m. spalio 5 d. Nr. 13I4VI0005-4994-551 UAB „Metrail“ įrodančio dokumento pagrindu pareiškėjui išrašytame patvirtinime Nr. 1314VI0018-5513-5368. Taip pat Departamentas nurodė sąvokų paaiškinimus, bei apskaičiavimo metodiką. Paaiškino, kad bendra mokesčio suma pareiškėjui, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, atlikus perskaičiavimus už 2013, 2014 m. ir palikus galioti paskaičiuotą mokestį už 2015 m. yra: MNES = 99 585 + 76 574 + 50 122 = 226 281 Eur. Be to, prie paaiškinimų Departamentas pridėjo 2013 m. spalio 5 d. įrodantį dokumentą Nr. 1314VI0014-4994-5513, patvirtinantį, kad patvirtinimas už 2013 m., už kuriuos ir buvo atliktas perskaičiavimas, pareiškėjui buvo išrašytas UAB „Metrail“ pakuočių atliekų surinkėjo išrašytu pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento pagrindu.

8. Pareiškėjas 2024 m. sausio 5 d. pateikė atsikirtimus į Departamento 2023 m. gruodžio 5 d. papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

8.1. Departamentas neįvykdė teismo 2023 m. lapkričio 14 d. įpareigojimo, dėl ko nepagrindė mokesčio už 2014 ir 2015 m. Paaiškino, jog teismas Departamentą įpareigojo į bylą pateikti pareiškėjo 2023 m. lapkričio 13 d. prašyme nurodytus duomenis ir dokumentus, t. y. duomenis, ar dokumentus dėl atliekų sutvarkymo pareiškėjo atveju surašė UAB „Metrail“ ar ne UAB „Metrail“, ar dar kita bendrovė, pavyzdžiui, UAB „Sauduva“, pateikiant panaikintų dokumentų kopijas bei duomenis, patvirtinančius pareiškėjo mokėtinos 226 281 Eur sumos apskaičiavimą.

Departamentas pateikė dokumentą, įrodantį, kad panaikintus dokumentus už 2013 m. išrašė UAB „Metrail“, tačiau nepateikė dokumentų už 2014 ir 2015 m. Departamentas pateikė apskaičiavimo metodiką už 2013 m., tačiau nepateikė jokių 2014 ir 2015 m. mokesčio sumų apskaičiavimą patvirtinančių duomenų ir (ar) skaičiavimo metodikos. Pareiškėjas pažymėjo, jog šiuo atveju, būtent Departamentas yra atsakingas teismui pagrįsti mokesčio apskaičiavimo pagrindą. Tačiau, akivaizdu, kad Departamentas negali pateikti nei savo skaičiavimų teisinį pagrindą sudarančių dokumentų už 2014 ir 2015 m., nei pagrįsti pačių skaičiavimų, net ir teismui įpareigojus tai padaryti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 nutartyje administracinėje byloje eA-927-525/2022 nebuvo spręstas Departamento apskaičiuotų mokesčių pareiškėjui pagrįstumo klausimas, nes minėtos bylos dalykas buvo visiškai kitas nei šioje byloje, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai neatleidžia Departamento nuo pareigos pagrįsti teismui mokesčio apskaičiavimo metodiką ir pateikti dokumentus, įrodančius mokesčio apskaičiavimo pagrindą. Be kita ko, skundžiamo Sprendimo motyvuose Departamentas privalėjo pagrįsti pareiškėjo kaltę įrodymais, kurie nekeltų jokių abejonių.

Šiuo atveju, abejonių nekelia faktas, jog ne visi UAB „Metrail“ išrašyti dokumentai yra galiojantys, tačiau skundžiamame Sprendime nėra jokių motyvų, o teismui reikalaujant Departamentas neįrodo, kurios konkrečiai bendrovės išrašytų ir panaikintų dokumentų pagrindu yra skiriamos poveikio priemonės pareiškėjui. Tokios abejonės aiškintos pareiškėjo naudai, kadangi net ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Departamentas nesiėmė jokių priemonių įrodinėti, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas.

8.2. Departamento skaičiavimai už 2023 m. yra aiškiai neteisingi. Susipažinus su Departamento skaičiavimais matyti, jog yra netinkamai apskaičiuotas pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties įvykdymas procentais už 2013 m. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nors Departamentas nurodė, jog pareiškėjas įvykdė 2 proc. užduoties 2013 m., tačiau paties Departamento skaičiavimai patvirtina, kad įvykdyta dalis yra didesnė. Paaiškino, jog negaunami Departamento nurodomi rezultatai atlikus Departamento pateiktus matematinius veiksmus: (2,160/ 95,799) x 100 = yra 2,2547208, o ne „2“. Teigė, kad Departamentas be teisinio pagrindo tiesiog pradangina 0,2547208 proc., o kai klausimas sprendžiamas dėl šimtus tūkstančių eurų siekiančių sumų, kiekviena procentinė dalis lemia didžiules mokėtinas sumas.

8.3. Departamentas nepaneigė pareiškėjo įrodinėjamų aplinkybių dėl skundžiamo Sprendimo neproporcingumo susidariusiai situacijai, neneigė, jog nevertino skundžiamo Sprendimo proporcingumo. Pareiškėjas prašė teismo įvertinti jo argumentus, pasinaudoti teismo teise mažinti visiškai neprotingą mokėtino mokesčio sumą, kurią sąžiningi ūkio subjektai įpareigojami susimokėti dėl valstybės padarytų klaidų nevykdant licencijuotų paslaugų tiekėjų veiklos kontrolės. Nurodė, kad tokio pobūdžio bylos apskritai galėtų nepasiekti teismo, kadangi pats Departamentas turėtų adekvačiai įvertinti susidariusią situaciją ir ieškoti su ūkio subjektais protingų sprendimų. Departamentas teismui aiškino, jog jis nebando ieškoti tokių sprendimų ir automatiškai skaičiuoja maksimalią mokėtiną sumą.

8.4. Departamentas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje kilusi pagrįsta abejonė dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikimo Konstitucijai (konstituciniam teisinės valstybės principui), kadangi minėta nuostata sudaro sąlygas teisėtai savo veiklą organizuojantiems ir vykdantiems juridiniams asmenims patirti didžiulių finansinių nuostolių dėl valstybės neveikimo (kontrolės funkcijos nevykdymo). Valstybės sukurta teisinė sistema iš esmės sudarė tokią situaciją, kad pareiškėjas, tinkamai įvykdęs savo pareigas, privalo apmokėti už tą patį antrą kartą.

9. Departamentas 2024 m. sausio 19 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo 2024 m. sausio 5 d. atsikirtimų, kuriuose nurodė, kad:

9.1. Patvirtinimai už metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą buvo išrašyti remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais už 2013–2015 m. laikotarpius ir tai buvo nustatyta 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktu Nr. VR-19.2-54, kuris buvo patvirtintas Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu. 2018 m. gruodžio 20 d., atlikus neplaninį patikrinimą, patikrinimo aktu Nr. ATKS-41 su priedais buvo nustatyti duomenys apie neatitikimus 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte Nr. VR-19.2-54, kuris buvo patvirtintas Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, dėl pakuočių atliekų kiekio, atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir (ar) jų pagrindu išrašytų patvirtinimų numerių, taip pat tai, jog kai kurie patvirtinimai buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išrašytų ir negaliojančiais pripažintų įrodančių dokumentų pagrindu. Pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumas, išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022.

9.2. 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 4 priede „Patvirtinimai už metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą“, buvo išrašyti remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais už 2014 m. laikotarpį. Pažymėjo, jog juose neatitinka tik dokumentų numeracija, tačiau kiekiai bei pagrindas, kuriuo remiantis išrašyti Patvirtinimai, atitinka. Be to, minėto patikrinimo akto 6 priede „Neplaninio PTO patikrinimo metu gautų duomenų palyginimas su 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikintais dokumentais už 2015 m. laikotarpį“, nurodyti įrodantys dokumentai ir jų pagrindu išrašyti patvirtinimai, buvo panaikinti pareiškėjo. Departamentas paaiškinime kaip įrodymą pateikė 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 4 ir 6 priedų eilutes, kuriose nurodyti pareiškėjo panaikinti Patvirtinimai ir įrodantys dokumentai, kurių pagrindu šie dokumentai buvo išrašyti. Todėl Departamentas pažymėjo, kad pagal 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kuris buvo patvirtintas Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priedų ištraukas, įrodantys dokumentai, kuriais remiantis pareiškėjui buvo išrašyti patvirtinimai, buvo išrašyti būtent panaikintų UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų pagrindu, todėl nesudaro prielaidos teigti, jog įrodantys dokumentai buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ ar kito ūkio subjekto įrodančių dokumentų pagrindu.

9.3. 2014 ir 2015 m. gautų mokesčio sumų skaičiavimai ir jų pagrindimai pateikti Patikrinimo akte. Skaičiavimai atlikti remiantis patikrinimo metu nustatytais išleistos į Lietuvos Respublikos vidaus rinką metalinės pakuotės faktiniais kiekiais, kurie užfiksuoti ir jų teisingumas patvirtintas įmonės atsakingo asmens parašu 2018 m. gruodžio 3 d. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 60: 2014 m. – 70,914 t, 2015 m. – 92,901 t.

9.4. Departamentas papildomai pateikė mokesčio sumų apskaičiavimo detalizavimą: už 2014 m.: MNES = 70,914 x (1,00 – 0,00) x 2600 x 1,434 = 264 396 Lt. Pažymėjo, kad 2014 m. tarifas metalinei pakuotei (T) buvo nustatytais litais (Lt), todėl perskaičiavus į eurus, rezultatas: MNES = 26 4396 / 3,4528 = 76 574 Eur; už 2015 m.: MNES = 92,901 x (0,50 – 0,00) x 753 x 1,433 = 50 122 Eur.

10. Pareiškėjas 2024 m. vasario 1 d. pateikė savo poziciją dėl Departamento 2024 m. sausio 19 d. paaiškinimų, kuriuose nurodė, kad:

10.1. Departamentas, būdamas teismo įpareigotas du kartus, iki šiol nepateikė į bylą panaikintų UAB „Metrail“ patvirtinimų apie pakuočių sutvarkymą. Departamentas bando įtikinti teismą, remdamasis tik netiesioginiais įrodymais, išvestine informacija, tačiau nei pareiškėjas, nei teismas negali įsitikinti, kad pareiškėjo atveju patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą buvo išdavusi UAB „Metrail“, o ne kita bendrovė, pavyzdžiui, UAB „Sauduva“ ar kt.

10.2. Departamentas savo poziciją grindžia dokumentų numeracija ir pateikdamas blanketines nuorodas į dokumentus, nors pats nurodė, jog numeracija yra neteisinga. Be to, nurodė, kad klaidų yra ne tik numeracijoje, bet ir skaičiavimuose, tačiau, Departamento nuomone, pareiškėjo nustatytos ir raštu įvardytos skaičiavimų klaidos neva neesminės ir neturi reikšmės galutinio rezultato skaičiavimui. Pareiškėjas nesupranta, kaip galima paskaičiuoti mokėtiną mokestį, nepateikiant dokumentų, kurie sudaro pagrindą mokesčio paskaičiavimui, o tik pateikiant nuorodas į neteisingus dokumentų numerius, ir nepaaiškinant nustatytų ir neginčijamų skaičiavimo klaidų.

10.3. Įvertinus Departamento 2014 ir 2015 m. skaičiavimus, matyti, kad nustatytos klaidos tęsiamos per visus laikotarpius, todėl pakankamai akivaizdu, kodėl Departamentas vengė skaičiavimus teikti. Pareiškėjas pažymėjo, jog anksčiau, gavęs konkrečius skaičius už 2013 m., patikrino skaičiavimus ir juose rado akivaizdžių skaičiavimo klaidų, kurios turi reikšmės galutinės mokesčio sumos apskaičiavimui, t. y nėra procedūrinės ar neesminės klaidos, kaip jas bando pateikti Departamentas.

10.4. Procentinės dalys turi tiesioginę įtaką apskaičiuojamai ir mokėtinai sumai, kadangi mažėja mokėtino mokesčio suma. Departamentas nepaaiškina ir nenurodo, koks teisės aktas jam suteikia kompetenciją savavališkai apvalinti sumas jam palankiose pozicijose, ir atitinkamai neapvalinti ten, kur Departamentui nepalanku. Tokios Departamento pozicijos nenuoseklumą ir neteisėtumą pakankamai akivaizdžiai patvirtina faktinė aplinkybė, kad Departamentas esant jam palankiam skaičiui po kablelio paskaičiuoja ne tik dešimtąsias, bet ir šimtąsias koeficientų dalis. Kaip pavyzdį nurodė 2024 m. sausio 19 d. Departamento paaiškinimuose nurodytus skaičiavimus, tačiau akcentavo, jog tendencija kartojasi su visais skaičiavimais.

10.5. Ne tik skaičiavimai, bet ir patys apskaičiavimų rezultatai aiškiai neteisingi: „264 396 Lt“, teikiami dokumentai padriki, nėra susistemintos aiškios ir nuoseklios mokesčio paskaičiavimo tvarkos, kuri leistų eilės tvarka teismui ir pareiškėjui įsitikinti kiekvienos ir nurodomų pozicijų teisingumu ir atitikimu.

10.6. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo nurodomi faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų trūkumai, skaičiavimo klaidos yra sisteminės. Akcentavo, jog jis įrodė pirminių skaičiavimų neteisėtumą; vėlesnių skaičiavimų netikslumą ir neteisingumą – matematiniai veiksmai atlikti savavališkai, be teisinio pagrindo ir nepagrindžiant pareiškėjo įvykdytos užduoties; individualaus tyrimo nebuvimą, deklaratyviai cituojant teisės aktus ir nesugebant net ir teismui įpareigojus pateikti mokesčio pagrįstumą patvirtinančių dokumentų.

II. 11. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Departamento Sprendimą, sumažindamas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtintą 230 430,83 Eur mokesčio sumą iki 226 281 Eur sumos, o kitą skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

12.1. Pareiškėjas vykdydamas ATĮ, PPATĮ ir MAT įstatyme gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai PTO vykdyti jam nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.

12.2. PTO pareiškėjui išrašė patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą – už 68,36 t. metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 m.; už 55,901 t. metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2014 m.; už 95,520 t. metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2015 m. Remdamasis Patvirtinimais pareiškėjas pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013–2015 m. ir pasinaudojo teise į mokestinę lengvatą.

12.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad, vadovaudamasis ATĮ 3425 straipsnio 3 dalimi ir Dokumentų aprašo 56 punktu, atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54 ir panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą. Nurodė, jog pareiškėjas iki 2018 m. vasario 15 d. turi apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kadangi su šiuo raštu pateiktame priede nurodyti patvirtinimai yra netekę galios.

12.4. Pareiškėjas Departamento 2018 m. balandžio 20 d. pranešimu Nr. (38-17)-VR-1.7-3122 buvo informuotas apie planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

12.5. Departamentas, įvertinęs tai, kad buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas iki patikrinimo pradžios nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013–2015 m., nors PTO išduoti Patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, ir vadovaujantis MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalimi bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4, 5, 6, 7 punktais, pareiškėjui apskaičiavo 230 430,83 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

12.6. Departamentas 2019 m. vasario 6 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir juo pareiškėjui apskaičiuotą 230 430,83 Eur mokestį.

12.7. Iš bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad 2019 m. birželio 10 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų nutartimi nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta, kol įsiteisės Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00223-2018-1), kurioje PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl nustatytos teismo aplinkybės ir pateikti išaiškinimai turi prejudicinę galią byloje dalyvavusiems asmenims.

12.8. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2019 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2018-8) patenkino PTO skundą ir panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

12.9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Departamento apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, jog jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

12.10. 2023 m. birželio 6 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius parengė išvadą Nr. BDR-2268 dėl skundžiamame Sprendime patvirtinto Patikrinimo akte paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje, vadovaujantis 2022 m. lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, atliktas Sprendimu pareiškėjui paskaičiuotos 230 430,83 Eur mokesčio sumos perskaičiavimas, nustatant perskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius – 226 281,00 Eur.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualias MAĮ, ATĮ, PPATĮ, Dokumentų aprašo, kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

14. Teismas atmetė kaip visiškai nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, Departamentas tokių pažeidimų nenustatė, todėl, nesant jo kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, jog Patvirtinimai yra panaikinti nesant įstatyminio pagrindo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis to padaryti negali, todėl negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėjo, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

15. Teismas sutiko su Departamento pozicija, jog Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, todėl pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame Sprendime apskaičiuotas pareiškėjui, nepagrindusiam teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jo deklaruotą pakuotės kiekį.

16. Teismas nurodė, kad analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui/importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendimu nustatė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje Departamentas pateikė įrodymus, jog įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, atliko perskaičiavimus, kadangi minėta nutartimi Lietuvos vyriausias administracinis teismas panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu už 2013 m. Atitinkamai atlikus perskaičiavimą nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 226 281,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Departamentas informaciją apie atliktus perskaičiavimus pateikė 2023 m. birželio 30 d. teismui teiktuose papildomuose paaiškinimuose prie jų pridėdamas ir tai patvirtinančią išvadą. Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog susidariusi situacija akivaizdžiai neatitinka teisėtų lūkesčių principo, kadangi sąžiningi ūkio subjektai negalėjo tikėtis ar numatyti, kad valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus, taip pat neturėjo realaus pasirinkimo ir privalėjo naudotis valstybės licencijuotų įmonių paslaugomis, jog pats Departamentas savo neveikimu, t. y. nevykdydamas savo pareigų su licencijuotų subjektų veiklos tikrinimu lėmė tokią situaciją, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už netinkamą Departamento pareigų vykdymą.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui sankcija nėra skirta, o yra apskaičiuotas mokestis, be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Dokumentų aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju Departamentui priimant ginčijamą Sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

20. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog Departamentas nevykdė pareigų, susijusių su subjektų veiklos tikrinimu, yra labiau deklaratyvūs, nei turintys realų pagrindą. Akcentavo, kad nepagrįsta būtų reikalauti iš Departamento visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Akivaizdu, jog pažeidimai nustatomi atliekant atitinkamus patikrinimus, tuomet ir imamasi atitinkamų priemonių. Kaip matyti iš bylos, dėl UAB „Metrail“ 2013 m. išrašytų dokumentų patikrinimas buvo atliktas 2015 m., atitinkamai buvo priimti sprendimai, kurie buvo skundžiami teismui. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad Departamentas kitais metais, t. y. 2016 m., vėl atliko UAB „Metrail“ 2015 m. patikrinimą. Atlikus patikrinimą paaiškėjo minėtos įmonės padaryti pažeidimai, kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjo mokėtiniems mokesčiams. Teismas nenustatė jokio netinkamo Departamento elgesio.

21. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendė, jog nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad skundžiamas sprendimas neatitiko esminių VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) nustatytų reikalavimų, nes skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi Departamentas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Vien tai, jog pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, kad jame Departamentas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

22. Teismas, iš faktinių aplinkybių ir pareiškėjo skundo argumentų, vertino, jog pareiškėjas patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudamas trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdamas skundą dėl jam individualiai surašyto administracinio sprendimo. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamo Sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra Patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

23. Teismas nurodė, jog negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis), šiuo atveju už 2014–2015 m., buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, jog jis perdavė PTO metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau išrašyti patvirtinimai yra negaliojantys, nenustačius, kad deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjui, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 m. priskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį.

24. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtinta 230 430,83 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 226 281 Eur, o kita pareiškėjo skundo dalis (reikalavimas panaikinti Departamento Sprendimą, sumažinti mokėtiną sumą iki 23 043,08 Eur, atmesti skaičiavimais ir dokumentais nepagrįstas sumas už 2014 ir 2015 m.; įpareigoti Departamentą perskaičiuoti mokestį iš naujo bei perskaičiavimą tinkamai pagrįsti) atmestina kaip nepagrįsta.

25. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teismas pažymėjo, jog, Konstitucinis Teismas netiria ministrų įsakymų atitikties Konstitucijai; pagal Konstituciją (102 straipsnis) ir Konstitucinio Teismo įstatymą (63 straipsnis), Konstitucinis Teismas sprendžia dėl įstatymų, kitų Seimo priimtų aktų atitikties Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, todėl netenkino pareiškėjo prašymo.

26. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, sumažinant mokesčio sumą, tačiau ginčijamas Sprendimas nėra panaikintas, o mokėtinos sumos pokytis atsirado įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą, todėl, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo skundas ir pareiškėjo skundą patenkinti visiškai; netenkinus šio prašymo dėl nustatytų pažeidimų grąžinti bylą institucijai nagrinėti iš naujo; įvertinti pareiškėjo mokėtino mokesčio proporcingumą ir netenkinus prašymo panaikinti atsakovo sprendimą, mokėtiną sumą sumažinti iki 23 043,08 Eur. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, nurodytas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

29. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamu sprendimu neatsakyta į ginčytiną klausimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo pagrįstumo (mokesčio dydžio).

30. Pareiškėjo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog ginčas kilo dėl mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir jos pagrįstumo bei mokesčio dydžio. Pažymi, kad savo paaiškinimuose pareiškėjas išdėstė argumentus, dėl kurių ginčijamas Departamento Sprendimas yra nepagrįstas ir šioje dalyje teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl įrodymų, patvirtinančių mokesčio skaičiavimo pagrįstumą, išreikalavimo, tačiau, pareiškėjo teigimu, teismo sprendime apsiribota itin abstrakčiu šalių pozicijų vertinimu, tiesiog formaliai patvirtinant Departamento skaičiavimų teisingumą, bet neatsakant į pareiškėjo motyvus dėl mokesčio apskaičiavimo neteisingumo, pareiškėjo argumentų niekaip nepaneigiant ir jokia apimtimi neaptariant teismo sprendime.

31. Pareiškėjas nurodo, jog susipažinus su teismo sprendimu, jam neaišku, kokiais argumentais remiantis teismas atmeta pareiškėjo poziciją dalyje dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimų pagrįstumo, ir pritaria Departamentui.

32. Pareiškėjo įsitikinimu, visiškai neteisingas ir bylos medžiagos neatitinkantis teismo sprendime nurodytas teiginys, kad dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir perskaičiavimo, pareiškėjas pastabų nepateikė. Pažymi, jog dėl to jis ne vieną kartą teikė prašymus, įrodymus, atsikirtimus. Nurodo, kad teismas neprivalo detaliai atsakyti į visus skundo argumentus, tačiau tokie teismo sprendimo teiginiai leidžia manyti, kad pareiškėjo argumentai teismo nebuvo vertinti ir (ar) analizuoti apskritai, nors mokesčio dydžio klausimas yra vienas esminių byloje. Pareiškėjas akcentuoja, jog 2024 m. sausio 31 d. paaiškinimuose raštu nurodė argumentus, kad pilna apimtimi neįvykdytas teismo įpareigojimas; yra klaidų perskaičiuojant mokesčio dydį, dėl kurių teismo sprendime nėra pasisakyta (neteisingai konstatuota, jog argumentų net nėra).

33. Pareiškėjas nurodo, jog jo aptiktas skaičiavimo klaidas Departamentas pripažino ir jų neginčijo, tačiau teismas tokias aplinkybes tiesiog ignoravo ir neįvertino, kokią įtaką tokios klaidos turi galutinei mokesčio sumai, t. y. teismas pasitikėjo Departamento skaičiavimais, nors pirminė paskaičiuota suma buvo neteisinga ir skundas patenkintas iš dalies bei pareiškėjas aptiko ir daugiau klaidų, kurias Departamentas pripažino.

34. Pareiškėjo nuomone, tokie grubūs Departamento padaryti pažeidimai mažų mažiausiai sudaro pagrindą grąžinti mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą pakartotiniam tyrimui arba Departamento sprendimus naikinti kaip nepagrįstus.

35. Pareiškėjas tvirtina, kad neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta. Pažymi, jog Departamento sudaromos pažymos nėra tiesioginiai įrodymai, kuriais būtų galima remtis be pažymų sudarymą pagrindžiančių dokumentų. Departamento pažymos yra jo pateikiamas įrodymų interpretavimas ir pačios savaime nepatvirtina įrodinėjamų aplinkybių – tai yra šalies paaiškinimai raštu. Nurodo, kad Departamentui kyla įrodinėjimo našta teismui pagrįsti faktą, jog pareiškėjas prarado teisę į mokestinę lengvatą, ir kokia apimtimi tokią teisę prarado (jeigu prarado). Akcentuoja, kad už panaikintų dokumentų, pagrindžiančių prarastą pareiškėjo teisę į mokesčio lengvatą tvarkymą bei jų nagrinėjimą yra atsakingas išimtinai viešojo administravimo subjektas.

36. Pareiškėjo teigimu, šiuo konkrečiu atveju Departamentas, būdamas teismo įpareigotas du kartus, teismo įpareigojimo pilnai taip ir neįvykdė. Departamento piktybinis neveikimas tiesiogiai sietinas su jam krentančia įrodinėjimo našta administraciniame procese, pasireiškiančia pareiga įrodyti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis paskaičiavimo pagrindą, paneigti nekaltumo prezumpciją, t. y. pagrįsti, jog teisės pažeidimas egzistuoja ir pateikti reikalingus pažeidimo pagrindą sudarančius dokumentus. Pareiškėjo nuomone, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime tokių aplinkybių neaptarė, pareiškėjas detalizuoja apeliacinės instancijos teismui, kas konkrečiai iš Departamento pusės nepateikta ir neįrodyta. Tvirtina, kad Departamentas iki šiol nepateikė panaikintų UAB „Metrail“ patvirtinimų apie pakuočių sutvarkymą, grindžia savo poziciją dokumentų numeracija ir duodamas blanketines nuorodas į dokumentus, kurių taip pat nėra.

37. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas nepaaiškino, kodėl tokios jo identifikuotos skaičiavimų klaidos neturi įtakos paskaičiuotai sumai, atsakovas nepaaiškino, o teismas tai Sprendime visiškai ignoravo. Be to, pareiškėjui nesuvokiama, kaip galima apskaičiuoti mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis nepateikiant pirminių dokumentų.

38. Pareiškėjo vertinimu, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog atsakovo pozicija nėra įrodyta ir pagal nutylėjimą tokių aplinkybių įrodinėjimo naštą priskyrė pareiškėjui. Priimdamas sprendimą, jog atsakovo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis yra teisingas, teismas iš esmės vadovavosi prielaida, kad atsakovas teisingai nustatė mokėtiną sumą, nors jos ir negali pagrįsti raštu. Kaip jau patvirtina teismo sprendimas, dalis Departamento Sprendimo pagrindu paskaičiuoto mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis yra nepagrįsta, taigi, teismas iš esmės vadovavosi tikėjimu, jog atsakovas daugiau klaidų apskaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis nepadarė, ir kad atsakovas turi mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis pagrindžiančius dokumentus, nors ir teismo įpareigotas jų neteikia.

39. Pareiškėjas tvirtina, jog teismas iš esmės neįvertino jo argumentų dėl Departamento Sprendimo neproporcingumo, kadangi dėl jų nepasisakė. Atitinkamai, teismas iš esmės nesprendė ir pareiškėjo skunde išreikšto prašymo įvertinti pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumą, o netenkinus prašymo panaikinti skundžiamą Sprendimą, mokėtiną sumą sumažinti iki 23 043,08 Eur.

40. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime motyvavo, jog įpareigojama sumokėti suma yra ne sankcija, o mokestis, tačiau vien sumos įvardijimas kaip mokesčio, nepanaikina poreikio spręsti, ar mokestis yra/nėra proporcingas nagrinėjamoje situacijoje, taip pat ar tokio mokesčio nėra pagrindo mažinti dėl kitų priežasčių. Akcentavo, jog nuo proceso pradžios grindė, kad priimti sprendimai neproporcingi ir yra pagrindai mažinti įpareigotą sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

41. Pareiškėjo įsitikinimu, taikydamas tokias neproporcingas sankcijas (45 kartus didesnį mokestį nei įprastai), atsakovas nesiėmė adekvačiai proporcingų priemonių nei situacijai išsiaiškinti, nei jai sureguliuoti. Atsakovas formaliai įpareigojo sumokėti maksimalų įmanomą mokestį.

42. Pareiškėjas teigia, jog tiesiogiai nekaltina nei Departamento, nei kitų valstybės institucijų dėl susidariusios situacijos ir tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pasisakė dėl Departamento elgesio (ne)tinkamumo, tačiau, pareiškėjo nuomone, Departamentas turėjo vertinti bendrą susidariusią situaciją, o ne atskirų subjektų pavienius veiksmus, ir atitinkamai ieškoti adekvačių ir individualizuotų sprendimų, o ne formaliai įpareigoti visus vienodai sumokėti maksimalias mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumas, nepaisant jokios logikos ir jokių argumentų. Be to, pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo metu pateikti argumentai buvo skirti pagrįsti įpareigoto sumokėti mokesčio neproporcingumą bei neprotingumą nagrinėjamai situacijai, šio konkretaus subjekto – pareiškėjo – atžvilgiu.

43. Pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju, priimti Departamento ir teismo sprendimai neatitinka proporcingumo principo reikalavimų – įstatymas taikomas mechaniškai, neatsižvelgiant į susidariusią faktinę situaciją, nebuvo tinkamai įvertinta, kad pareiškėjas sąžiningai vykdė pačios Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus ir dalyvavo atliekų tvarkymo sistemoje, vykdė nustatytas užduotis, yra apmokėjęs valstybės licencijuotai įmonei už suteiktas paslaugas. Pažymi, jog pagal pakuočių atliekų tvarkymo licencijas, išduotas Aplinkos ministerijos, paslaugas de facto (faktiškai) teikė tik dvi pagrindinės įmonės – PTO ir VŠĮ „Žaliasis taškas“, todėl pareiškėjai buvo priversti tvarkyti atliekas per nurodytas įmones. Visiškai logiška, kad verslo subjektai nesirinks tvarkyti atliekas be lengvatos, kadangi tuo atveju mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis didėja apie 45 kartus.

44. Pareiškėjo įsitikinimu, valstybės sukurtos sistemos ydingumas, atsakingų pareigūnų neveiklumas neabejotinai prisidėjo prie susidariusios skandalingos situacijos, ir turi būti ieškoma protingų sprendimų, o ne mechaniškai pritaikomas maksimalus mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

45. Pareiškėjo vertinimu, jam taikoma sankcija nėra individualizuota – neatsižvelgta į aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodomos, tačiau detaliai neaptartos kitos priežastys, pareiškėjo nuomone, turėtų būti glaudžiai susijusios su individualiu situacijos vertinimu ir analize. Departamentui individualiai įvertinus situacijas, mažiau bylų būtų pasiekę ir teismą.

46. Pareiškėjas tvirtina, jog akivaizdžiai pažeistas teisėtų lūkesčių principas, ir tai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl mokesčio dydžio. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigia, kad kaip ūkio subjektas, kurio ekonominė veikla tiesiogiai susijusi su pareiga tvarkyti pakuočių atliekas, turėjo teisėtų lūkesčių, jog įstatymų leidėjo nustatyti ir Aplinkos ministerijos kontroliuojami pakuočių tvarkymo būdai, pasitelkiant licencijuotas įmones, yra teisėti ir tinkami, bei juos vykdant asmeniui nekils neigiamų, pavyzdžiui, finansinių padarinių. Pareiškėjo nuomone, valstybė, veikdama per savo institucijas, pasinaudoja savo galia visiškai ignoruoti teisėtus asmenų lūkesčius bei priverstine tvarka juos apmokestinti maksimaliai.

47. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti.

48. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, nurodytas atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui ir papildomai pažymi, kad pakartotinai įrodinėti įrodančių dokumentų ir patvirtinimų panaikinimo pareiškėjui teisingumo ir teisėtumo pagrindą bei pakartotinai teikti medžiagą, kuri jau išnagrinėta, teismo sprendimai įsiteisėję, su bylų medžiaga susiję dokumentai yra popieriniai, saugomi archyvuose, be to pagrindiniai įrodančių dokumentų duomenys yra prieinamuose kituose teismo sprendimuose, nėra pagrindo. Departamento nuomone, pareiškėjas, prašydamas pakartotinai pagrįsti naikintų dokumentų teisėtumą, abejoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija.

49. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjui gavus Patikrinimo aktą, jam nekilo klausimų dėl skaičiavimo metodikos pagrįstumo, o šis klausimas iškilo tik atnaujinus administracinę bylą Nr. eI3-380-1114/2023. Vadovaujantis ta pačia formule, mokestis už 2013 m. buvo perskaičiuotas administracinėje byloje Nr. eI3-380-1114/2023 pateiktoje išvadoje, skaičiavimai už 2014–2015 m., be to, pareiškėjo prašymu detalizuoti 2024 m. sausio 19 d. teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose.

50. Atsakovas laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

52. Bylos duomenimis, pareiškėjas, teikęs Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, 2013–2015 m. buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ PTO vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. VR-19.2-54, panaikinęs VšĮ PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013–2015 m., 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad jis turi patikslinti 2013–2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. iki 2018 m. vasario 15 d. Ginčas dėl Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. VR-19.2-54 teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.

53. Pareiškėjui nepatikslinus deklaracijų, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs pareiškėjo planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius sumokėjimo, surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 230 430,83 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Departamentas ginčijamu 2019 m. vasario 6 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

54. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, jog pareiškėjui Sprendimu patvirtinta bendra 230 431 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 226 281 Eur mokesčio už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtintą 230 431 Eur mokesčio sumą sumažino iki 226 281 Eur.

55. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reiškiamą reikalavimą, teigia, teismą nepasisakius dėl pareiškėjo argumentų dėl mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo (mokesčio dydžio), neteisingai paskirsčius įrodinėjimo naštą, neįvertinus ginčijamo atsakovo sprendimo neproporcingumo ir pareiškėjo argumentų dėl pažeisto teisėtų lūkesčio principo.

56. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – ir 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

57.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio MAT įstatymas (toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);

57.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų, Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Europos Sąjungos (toliau – ir Sąjunga) aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš Sutarties dėl Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV), gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);

57.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.);

57.4. pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);

57.5. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos Respublikos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.);

57.6. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31-32 p.);

57.7. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);

57.8. Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);

57.9. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);

57.10. iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);

57.11. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.);

57.12. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti.

Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);

57.13. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);

57.14. pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį.

Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių.

Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi.

Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais.

Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.);

57.15. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);

57.16. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Dokumentų aprašo VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);

57.17. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos Respublikos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);

57.18. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);

57.19. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. EŽTT 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.);

57.20. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori (iš patirties, iš patyrimo) apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);

57.21. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d.

įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);

57.22. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);

57.23. kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“.

Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose.

Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);

57.24. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);

57.25. iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu.

Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį.

Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“).

Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos Respublikos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);

57.26. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);

57.27. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

58. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma iš esmės visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

59. Taip pat pažymėtina, kad kita dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde argumentų, iš jų, pavyzdžiui, – kad neatsižvelgta į pareiškėjo pastabas dėl mokesčio dydžio, nėra pateikti panaikinti UAB „Metrail“ patvirtinimai apie pakuočių sutvarkymą, nėra pagrįsti ir (ar) reikšmingi: pareiškėjas buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į administracinę bylą dėl Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. VR-19.2-54 teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuriuo, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu. Kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.), pareiškėjo argumentai dėl UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų neišreikalavimo nėra pagrįsti; nors panaikinus UAB „Metrail“ gamintojams ir importuotojams išduotus įrodančius dokumentus (išskyrus dalį dėl aptarto (3,1592 proc.) dydžio, kuris įvertintas ir nagrinėjamame ginče), pareiškėjas, kuris turi visus mokesčiui apskaičiuoti reikalingus duomenis, galėjo pateikti savo skaičiavimus dėl mokesčio dydžio, be atskirų teiginių dėl apskaičiavimo mokesčio tvarkos pažeidimo, jokių pagrįstų argumentų dėl apskaičiuoto mokesčio dydžio nenurodė.

60. Netenkinus apeliacinio skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jungent Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė