dfced77f-10bf-451a-a0ba-4f0a9ed3d094 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Evaldas VanagasBaudžiamoji byla 1 A – 118 – 491 / 2014Proceso Nr. 1-53-1-00056-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.4.7.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2. PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 18 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Sigito Bagdonavičiaus,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant :prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nukentėjusiajai V.

L.,nuteistajam V. G., gynėjai Lidijai Blinkevičienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundÄ dėl 2013 m. gruodžio 17 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.IÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ teismas NUSTATĖ:V.

G. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 2 d. apie 20 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini) namo ketvirto aukÅ¡to koridoriuje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia įrėmęs rankas nukentėjusiajai V. L. į krÅ«tinę ir stipriai stumdamas pargriovė jÄ ant grindų ir taip dėl įspaustinio trečiojo juosmens slankstelio lūžio be nugaros smegenų pažeidimo nesunkiai sutrikdė jos sveikatÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, arba panaikinti skundžiamÄ nuosprendį ir bylÄ perduoti iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, jog nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo – 2013-02-02 nestÅ«mė V. L. ir nesutrikdė jos sveikatos. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi melagingais nukentėjusiosios V. L. ir liudytojų R. S. bei S. P. parodymais, nekreipdamas dėmesio į jo bei liudytojos I. Å . parodymus, kad nukentėjusioji V. L. įvykio metu pargriuvo ir susižalojo pati. Apeliantas taip pat mano, kad teismas Å¡aliÅ¡kai nagrinėjo bylÄ dėl nuosprendyje iÅ¡dėstytų iÅ¡vadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi įvykio metu jis pats į koridorių išėjo tik iÅ¡girdęs triukÅ¡mÄ , kurį kėlė S. M. vaikai, dėl ko I.

Å . buvo iÅ¡kvietusi policijos pareigÅ«nus, kurie atvyko po V. L. pargriuvimo. Išėjęs koridoriuje susitiko neblaiviÄ nukentėjusiÄ jÄ V. L., kuri klausė jo, kodėl yra triukÅ¡maujama. Nukentėjusiajai atsakė, jog jis netriukÅ¡mauja ir papildomai nurodė, kad ji susitvarkytų statybines medžiagas, kurias Å¡i buvo sudėjusi bendro naudojimo patalpose. Matė, kaip nueidama V. L. užkliuvo ir pargriuvo. Tuomet D. N., pas kuriÄ girtavo nukentėjusioji, V. L. pakėlė už rankovės ir įvedė į nukentėjusiosios butÄ .

Be to, liudytoja I. Å . nurodė ir tai, kad kitÄ dienÄ pas jÄ atėjo V. L. sesuo ir paprašė paliudyti, kad jis (apeliantas) įvykio metu pastÅ«mė V. L., tačiau liudytoja I. Å . atsisakė tai daryti. Apeliantas mano, kad tokiu bÅ«du ir buvo surastos liudytojos S. P. ir R. S., kurios įvykio metu girtavo pas D. N. ir kurios melagingai jį apkalbėjo. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad V. L. pargriuvo 2013-02-02 vakare, o į gydytojus kreipėsi tik po dviejų dienų, t. y. 2013-02-04, o 2013-02-02 atvykus I.

Å . iÅ¡kviestiems policijos pareigÅ«nams jokio pareiÅ¡kimo nerašė ir nusiskundimų dėl to, kad buvo pastumta ir nugriuvo, nepateikė, kas patvirtina jo paaiÅ¡kinimus, jog įvykio metu nukentėjusiosios jis nestÅ«mė.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistojo skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. praÅ¡o panaikinti priimtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį, nuosprendį, t. y. priimti prieÅ¡ingÄ sprendimÄ .

Toks apelianto praÅ¡ymas apibrėžia pačias plačiausias skundo ribas. Tai reiÅ¡kia, kad tokiu atveju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismÄ patikrinti bylÄ visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamojo nusikalstamus veiksmus, paskiriant jam bausmę; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai iÅ¡spręstas civilinis ieÅ¡kinys ir kt.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundÄ , skundžiamÄ teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančiÄ medžiagÄ , atlikusi papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, V. G. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavęs pagal BK 138 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir neteisingai paskyrė bausmę, todėl nuosprendis dėl to keičiamas (BPK 328 str. 1 p. ir 2 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d.

įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena iÅ¡ svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai – pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).

Viena iÅ¡ principinių baudžiamosios teisės nuostatų, įtvirtintų BK 2 str. 4 d., skelbia, jog pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai bÅ«tini, kad pavojinga veika bÅ«tų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.IÅ¡ byloje surinktų faktinių duomenų matyti, kad 2013-02-02, apie 20 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini) esančio namo ketvirto aukÅ¡to koridoriuje nukentėjusioji V.

L. patyrė traumÄ , t. y. įspaustinį trečio juosmens slankstelio lūžį, kuris kvalifikuotas kaip nesunkus jos sveikatos sutrikdymas. Tai nustatyta specialisto iÅ¡vada Nr. G451/13(05). Čia nurodytas ir galimas jos sužalojimo mechanizmas – teisės medicinos specialistas patvirtino, jog susižaloti nukentėjusioji galėjo griÅ«dama. Taigi, nėra jokių abejonių dėl V. L. patirto sužalojimo pobÅ«džio bei jo sunkumo laipsnio. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka, kad jis stÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ , dėl ko ji griÅ«dama susižalojo, t.y. jis neigia savo kaltę.

Tačiau, kolegija Å¡iuo atveju sutinka su pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, kad apelianto neteisėti veiksmai prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ yra pilnai įrodyti. Visų pirma, nukentėjusioji V. L. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio metu V. G. jÄ stÅ«mė. Ji nurodė, kad grįždama iÅ¡ parduotuvės ties V. G. durimis kalbėjosi su nepatenkinta kaimyne I. Å .. Tuomet iÅ¡ buto išėjo girtas V. G., ėmė Å¡aukti, kad kiÅ¡amasi į jo gyvenimÄ bei jÄ pastÅ«mė. StÅ«mė stipriai, dėl to ji griuvo, užsigavo nugarÄ , negalėjo pati atsikelti.

Todėl atėjo moteris, padėjo atsikelti ir nuvedė į jos kambarį (9, 10, 83 – 84 b. l.). Kaip liudytojos apklaustos R. S. bei S. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino mačiusios, jog įvykio metu iÅ¡ savo buto išėjęs girtas vyras, kuris buvo nusirengęs iki pusės, pagrasino joms, kaire ranka pastÅ«mė V. L., kuri pargriuvo ant žemės ir pasakė, kad nebegali atsikelti. Å ios liudytojos taip pat nurodė, kad padėjo V. L. atsikelti bei palydėjo jÄ iki jos buto (31 – 32, 33, 84 – 85 b.l.).

Taigi, nukentėjusiosios ir paminėtų liudytojų parodymai iÅ¡ esmės sutampa ir sudaro vieningÄ visetÄ duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad V. G. įvykio metu iÅ¡ties pastÅ«mė V. L.. Kolegija nemato jokio pagrindo abejoti liudytojų R. S. bei S. P. parodymais, nes byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad jos bÅ«tų suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, tiek Å¡ios liudytojos, tiek pati nukentėjusioji pripažino, kad nėra gerai pažįstamos, vienos kitÄ Å¾ino tik iÅ¡ matymo. Apelianto V.

G. parodymai, jog jis įvykio metu nukentėjusiajai nieko nedarė ir prie jos nebuvo net prisilietęs, o susižaloti ji galėjo griūdama užkliuvusi už vamzdžio, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus įrodymus, yra atmetami kaip prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui. Be to, pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad vamzdis, kurį nurodo V. G., tėra nedidelis alsuoklis, kuris yra šalia jos buto durų, iki kurių nuo apelianto buto yra pakankamai didelis atstumas, o pastumta ji buvo būtent prie nuteistojo buto durų.

Negana to, aplinkybę, kad toje vietoje, kur griuvo nukentėjusioji, jokio vamzdžio nebuvo, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja S. P. (85 b. l.). Atmetamas apelianto argumentas, kad priimdamas skundžiamÄ nuosprendį apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos I. Å . parodymais, kadangi jos parodymai yra iÅ¡ esmės identiÅ¡ki V. G. parodymams, be to jie paneigti pirmiau aptartais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Liudytoja I. Å . viso proceso metu tvirtino, jog nematė, kad V.

G. įvykio metu bÅ«tų stÅ«męs nukentėjusiÄ jÄ , tačiau tai, kad ji paties stÅ«mimo nematė, neleidžia tvirtinti, kad V. L. įvykio metu nebuvo pastumta. Pagaliau, tiek pasak nukentėjusiosios, tiek ir pasak paties apelianto jį su liudytoja I. Å . sieja draugiÅ¡ki ryÅ¡iai, jie dažnai susitinka, bendrauja, kas rodo, jog Å¡ios liudytojos aiÅ¡kiai nuteistojo pozicijÄ siekiančius patvirtinti parodymus reikėtų vertinti itin atsargiai, nes jų objektyvumas kelia abejonių. Kolegija nesutinka ir su apelianto skundo argumentu, kad jei nukentėjusioji bÅ«tų iÅ¡ tikro sužalota įvykio metu, tai apie įvykį ji bÅ«tų praneÅ¡usi iÅ¡ karto po įvykio į bendrabutį atvykusiems policijos pareigÅ«nams bei iÅ¡kart kreipusis į medikus.

Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigÅ«nai iÅ¡ties buvo atvykę įvykio metu. Apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje į iÅ¡kvietimÄ vykę J. B. ir P. L. nurodė, kad iÅ¡kviesti buvo dėl vaikų keliamo triukÅ¡mo. Tačiau patikrinę aplinkybes ir nenustatę jokių daromų pažeidimų požymių, jie iÅ¡vyko. Policijos pareigÅ«nai nurodė, kad apie jokį susistumdymÄ , pargriovimÄ ar sužalotÄ Å¾mogų jie informacijos negavo. Tokie pareigÅ«nų parodymai tik patvirtina nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimus, jog ji įvykio vakarÄ apie V.

G. neteisėtus veiksmus policijos pareigÅ«nams nepranešė nes paprasčiausiai tikėjosi, jog nugaros skausmas atlėgs. Negana to, V. L. nurodė, jog įvykio vakarÄ ji net nežinojo, jog dėl vaikų keliamo triukÅ¡mo buvo iÅ¡kviesta policija, o į medikus nesikreipė iÅ¡ karto todėl, jog manė, kad nepatyrė jokios rimtos traumos. Taip pat pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog kitÄ dienÄ pas kaimynus vaikščiojusi V. L. sesuo prašė paliudyti apie jos sesers pastÅ«mimÄ , yra tik subjektyvus apelianto suvokimas, kadangi nukentėjusiosios sesuo, sužinojusi įvykio aplinkybės, iÅ¡ties galėjo eiti pas kaimynus ir klausti, kas iÅ¡ ties įvyko koridoriuje kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Taigi, pirmiau išdėstyti duomenys, kolegijos nuomone, patvirtina, jog nukentėjusiosios sveikata nesunkiai sutrikdyta buvo būtent apelianto veiksmais, t.y. dėl to, kad ji buvo pastumta ir griūdama susižalojo nugaroje esantį juosmens slankstelį.  Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys leidžia tvirtinti, kad V. G. už tokius savo veiksmus baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti traukiamas ne pagal BK 138 str. 1 d., o pagal 139 str. 1 d., t. y. už tai, kad nesunkiai sutrikdė V.

L. sveikatÄ dėl neatsargumo. Tyčios ir neatsargumo sÄ vokas pateikia BK 15 ir 16 str. Tyčia gali bÅ«ti tiesioginė ir netiesioginė. BK 15 str. 2 d. 1 ir 2 p. nurodyta, kad nusikalstamÄ veikÄ darydamas tiesiogine tyčia asmuo suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir nori taip veikti arba suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, jų nori. Netiesioginės tyčios atveju asmuo suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sÄ moningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra padarytas tuomet, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).

IÅ¡ BK 15, 16 str. nuostatų darytina iÅ¡vada, kad tyčinė ar neatsargi kaltė sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl pagal BK 15 ir 16 str. reikalavimus privaloma iÅ¡siaiÅ¡kinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieÅ¡ nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. iÅ¡siaiÅ¡kinti, kaip kaltininko sÄ monėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 138 ir 139 str.

įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių. Å ioje byloje pats V. G. iÅ¡ viso neigė stÅ«męs nukentėjusiÄ jÄ ir galėjęs jÄ sužaloti, t. y. jis neigė ne tik padarinius, bet ir savo veiksmus, kuriais jie buvo sukelti. Todėl apie jo veikos suvokimÄ ir santykį su padariniais galima spręsti tik pagal kitus byloje surinktus duomenis. Kaip jau minėta pirmiau, bylos duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad įvykio metu V.

G. iÅ¡ties pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ tyčia. Tačiau vien tik tai neleidžia besÄ lygiÅ¡kai pripažinti, kad jis tyčia sukėlė ir nustatytas pasekmes, kurių kilimas ir yra esminė Å¡ios nusikalstamos veikos sÄ lyga. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. G. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d, t. y. teismas sprendė, kad tai tyčinė nusikalstama veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie tai, ar ranka pastumdamas nukentėjusiÄ jÄ V. G. numatė, kad dėl to nukentėjusioji nugrius, griÅ«dama susižalos stuburo slankstelį, ir tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia), ar tokių pasekmių nenumatė, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti (neatsargumas).

Nagrinėjamoje byloje nustatytas sudėtingas priežastinio ryÅ¡io tarp veikos ir padarinių vystymasis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne tiesiogiai suduodant smÅ«gį į nukentėjusiosios nugarÄ , o jÄ iÅ¡ priekio pastumiant, nuo ko V. L. pargriuvo ant grindų ir dėl tik dėl to susilaužė trečiÄ jį juosmens slankstelį. Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad V. G., įvykio metu stumdamas V. L., ne tik kad neturėjo tikslo jos sužaloti, tačiau ir nenumatė nukentėjusiajai galinčių kilti pasekmių, nors turėjo ir galėjo jas numatyti, t. y. nusikalstamÄ veikÄ jis padarė neatsargiai, jo kaltė pasireiÅ¡kė nusikalstamu nerÅ«pestingumu.

Tokie V. G. veiksmai, kolegijos vertinimu, atitinka BK 139 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 407 str., baudžiamoji byla dėl BK 139 str. numatytų nusikaltimų pradedama ir nagrinėjama tik tuomet, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, t. y. byla yra privataus kaltinimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja įstatymo numatyti reikalavimai, leidžiantys V. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 139 str. 1 d.

IÅ¡ bylos matyti, kad nukentėjusioji pati kreipėsi į policijos pareigÅ«nus 2013-02-04 protokolu – pareiÅ¡kimu nurodydama, kad buvo sužalota bÅ«tent V. G., o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio ir apeliacinės instancijos teisme metu tvirtino, jog bÅ«tent V. G. įvykio metu jÄ pastÅ«mė, nuo ko ji pargriuvo ir susižalojo. Tai aiÅ¡kus jos reikalavimas V. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už jai padarytÄ nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Matyti, kad V. G. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino nestÅ«męs nukentėjusiosios, t. y. nepripažino savo kaltės dėl Å¡ios veikos, pateikė apeliacinį skundÄ praÅ¡ydamas jį iÅ¡teisinti bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, jog nukentėjusioji apsimeta ir meluoja.

Tuo tarpu nukentėjusioji tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose laikėsi savo pozicijos ir tvirtino, kad jÄ sužalojo bÅ«tent nuteistasis. Tai eliminuoja susitaikymo galimybę nagrinėjamoje byloje, o kartu ir galimybę šį procesÄ nutraukti Å¡alims susitaikius. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad V. G. 2013 m. vasario 2 d. apie 20 val., Anykščiuose, (duomenys neskelbtini) namo ketvirto aukÅ¡to koridoriuje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, įrėmęs rankas nukentėjusiajai V.

L. į krÅ«tinę, jÄ pastÅ«mė, dėl ko jai griÅ«nant ant grindų buvo padarytas įspaustinis trečiojo juosmens slankstelio lūžimas be nugaros smegenų pažeidimo, t.y. taip dėl neatsargumo jis nesunkiai sutrikdė V. L. sveikatÄ ir padarė BK 139 str. 1 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Atsižvelgiant į tai, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei netinkamai paskirtos bausmės, t. y. V. G. veika perkvalifikuojama iÅ¡ BK 138 str. 1 d.

į BK 139 str. 1 d., numatančiÄ mažesnį veikos pavojingumÄ , ir tuo pagrindu jam skiriama Å¡velnesnė bausmė (BPK 328 str. 1 p. ir 2 d.). Skirdama bausmę apeliantui pagal BK 139 str. 1 d. kolegija vadovaujasi BK 41, 54 str. nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, nustatytÄ jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę. Kolegijos nuomone, net ir perkvalifikavus apelianto veikÄ pagal BK 139 str. jam paliktina tos pačios rÅ«Å¡ies bausmė ir įpareigojimas, kuriuos skyrė apylinkės teismas, nes jie yra teisingi, tačiau bausmės dydis nustatomas mažesnis, nei buvo skirtas skundžiamu nuosprendžiu.KitÄ teismo nuosprendžio dalį kolegija taip pat neturi pagrindo keisti, nes pirmos instancijos teismas tinkamai iÅ¡sprendė civilinių ieÅ¡kinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus iÅ¡ V.

G. nukentėjusiajai priteisdamas 250 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., teismasN U S P R E N D Ė :2013 m. gruodžio 17 d. Anykščių nuosprendį pakeisti. V. G. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d. ir skirti jam laisvės apribojimÄ 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .Kolegijos pirmininkas             Valdas Petras Meidus Teisėjai              Evaldas Vanagas             Sigitas Bagdonavičius