2020-08-26 Nr. AB-15617-3-61-3-02287-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-976-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02287-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV, Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. PE_SP1-29581 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“, 2018 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (10.1)VP_SP1 2047 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“ ir VSDFV 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3534 „Dėl senatvės pensijos bei valstybinio socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti jos stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, vadovaujantis visais pateiktais dokumentais ir atsižvelgiant į pateiktus teismui faktus, faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą: 1) pagal jos darbo knygelės įrašus į valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą įtraukti išbrauktus laikotarpius: nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., nes nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), 36 punktą; 2) vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 2 dalimi, įskaityti į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą laikotarpį nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., nes už šį laikotarpį pareiškėjai išmokėta išeitinė pašalpa yra teisėtos draudžiamosios pajamos; vadovaujantis Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, įskaityti į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą laikotarpį nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d., už kurį ji gavo valstybinio socialinio draudimo išmoką / bedarbio pašalpą ir buvo įstatymų nustatyta tvarka privalomai drausta nedarbo socialiniu draudimu (iki 2005 m. sausio 1 d. – socialiniu draudimu nuo nedarbo); priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo 60,50 eurų išlaidas, patirtas renkant įrodymus, t. y. už antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad remiantis 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 311-K, nuo 1993 m. sausio 4 d. ji buvo atleista iš darbo valstybės įmonėje „Lita“ pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 2 punktą (etatų mažinimas). VSDFV skyrius, apskaičiuodamas jos darbo stažą pensijai gauti, nepagrįstai jos darbo stažą sumažino, neįtraukdamas laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Nuostatų 36 punktu, kuris skirtas tik draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimui ir netaikytinas nustatant stažą pensijai gauti laikotarpiui iki 1993 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, asmenims, kuriems valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija skiriama nuo 2013 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomos dalies apskaičiavimo formulė sudaroma iš vienos dalies, kurioje įrašomas visas asmens stažas ir draudžiamųjų pajamų koeficientas nuo 1994 m. sausio 1 d. Todėl padarė išvadą, kad draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1993 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojamas. Atkreipė dėmesį, kad pagal Nuostatų 36 punkto antro sakinio formuluotę draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimo taisyklė taikoma ne tik iki 1995 m. sausio 1 d. buvusiems laikotarpiams, bet ir po 1995 m. sausio 1 d.

3. Pareiškėja paaiškino ir tai, kad jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas įgytas dirbant pagal darbo sutartį. Asmenims, kurie dirbo pagal darbo sutartį, draudžiamosios pajamos laikotarpiu iki 1994 m. sausio 1 d. įrodomos pažymomis, kurios išduodamos remiantis turimais dokumentais (Nuostatų 30 punktas). Tokios pažymos pateikimo faktas, pasak pareiškėjos, nereiškė, kad visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą yra išlikę, kaip tai turi būti Nuostatų 36 punkto taikymo atveju. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44 (toliau – ir Pažyma) apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti nepatvirtino aplinkybės, kad yra išsaugoti / išlikę visi instituto / valstybinės įmonės „Lita“ dokumentai apie jai išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą. Pažymos skirsnyje „Pagrindas“ yra tik bendro pobūdžio nuoroda į dokumentų rūšį (Darbo užm. apsk. žiniaraščiai), kurios nebuvo galima laikyti informacija, patvirtinančia nurodytą Nuostatų 36 punkto sąlygą – Pažymoje nebuvo nurodyta, už kuriuos laikotarpius / mėnesius dokumentai surasti ir už kuriuos ne. Be to, pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į BUAB „Lita“ dėl duomenų apie Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute 1991–1993 metais jos gautas pajamas ir gavo 2017 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. S11/2017, kuriame informuojama, jog bankroto administratoriui nebuvo perduoti nei UAB „Lita“ dokumentai, nei archyvai, nei personalo skyriaus įsakymai. Šis BUAB „Lita“ atsakymas, taip pat ir kiti VSDFV Vilniaus skyriui pateikti dokumentai (BUAB „Lita“ 2017 m. liepos 24 d. pažyma Nr. S21/2017, Vilniaus miesto savivaldybės archyvo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. A101-6615/17(2.5.1.9-PD1), pareiškėjos teigimu, patvirtino faktinę aplinkybę, kad įmonės, kurioje ji dirbo, dokumentai apie priskaičiuotą darbo užmokestį neišsaugoti / neišlikę, todėl Nuostatų 36 punktas jos atveju negalėjo būti taikomas.

4. Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad ji informavo VSDFV Vilniaus skyrių apie tai, jog 2013 m., kai buvo rengiama Pažyma, UAB „Lita“ nedisponavo visais dokumentais apie darbuotojų atlyginimą, įskaitant personalo skyriaus darbuotojų asmens bylas, kurių pagrindu nustatomas, apskaičiuojamas darbo užmokestis bei kitos su darbo santykiais siejamos išmokos, taip pat nustatomi laikotarpiai, kai darbuotojui neišsaugojamas darbo užmokestis. Nurodė, kad 2013 m. balandį ji kreipėsi į buvusią įmonės „Lita“ bendradarbę, kuri nurodė, kad UAB „Lita“ neturėjo instituto / įmonės „Lita“ personalo skyriaus darbuotojų asmens bylų, todėl paprašė pareiškėjos darbo knygelės duomenų apie atleidimą iš darbo. Pateikus šiuos duomenis, pareiškėja gavo UAB „Lita“ Pažymą. UAB „Lita“ darbuotoja, atiduodama Pažymą, pareiškėjai paaiškino, kad nerasti visi algalapiai, todėl Pažymoje įrašė žodžius „nėra apskaičiuoto darbo užmokesčio“. Dokumentų dingimą ji paaiškino tuo, kad buvusieji įmonės „Lita“ darbuotojai, kurie patys ieškojo reikalingų pensijai skirti dokumentų, išėmė iš bylų jiems reikalingus algalapius (su savo ir pora dešimčių kitų asmenų pavardėmis) ir jų negrąžino.

5. Pareiškėja teigė, kad Pažymoje trūksta duomenų apie jos draudžiamąsias pajamas, be kita ko, apie išmokėtus atostoginius už 1991 ir 1992 metus. Paaiškino, kad pagal 1992 m. gruodžio mėnesio užmokesčio apskaitos žiniaraščio nuorašą, jai buvo priskaičiuota apytikriai 7 darbo mėnesių 1 052,29 rublių kompensacija už nepanaudotas atostogas. Esant nustatytam tuo laikotarpiu minimaliam darbo užmokesčiui – 1 700 rublių bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ Nr. 629 3.6 punkto nuostatas, apskaičiavus vidutinę algą 1 767,52 rublių pagal išmokėtą išeitinę išmoką ir sulyginus skaičius 1 052,29 ir 1 767,52, buvo akivaizdu, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro tik 59,5 proc. jos vidutinės mėnesinės algos, t. y. apytikriai tik už 7 mėnesius darbo. Remiantis Pažymos duomenimis ir vadovaujantis tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso 81 ir 86 straipsniais, 1991 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo Nr. 1-2113 16 straipsniu, darbdavys jai turėjo išmokėti dviejų metų kompensaciją už nepanaudotas atostogas, t. y. apytikriai tuo metu dvigubą galiojusią minimalią algą (1 700 * 2 = 3 400 rublių). Tai buvo faktas, nesunkiai nustatomas pagal pateiktą pažymą ir teisės aktų reikalavimus, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius į šį faktą neatsižvelgė.

6. Pagal pareiškėją, Pažymoje taip pat trūko duomenų apie jai išmokėtą atlyginimą už 1993 m. sausio 4 d. Paaiškino, kad 1993 metų sausio 1 d. buvo penktadienis ir įstatymais nustatyta šventė, sausio 2 ir 3 d. buvo išeiginės, atitinkamai šeštadienis ir sekmadienis. Pagal įstatymus (Darbo įstatymų kodeksą ir 1991 m. lapkričio 28 d. Darbo sutarties įstatymą Nr. 1-2048) jos atleidimo iš darbo diena buvo paskutinė darbo diena, už kurią, pareiškėjos teigimu, buvo sumokėtas atlyginimas, tačiau Pažymoje apie tai nebuvo informacijos: tam skirtoje vietoje yra brūkšniai, kurių prasmė nepaaiškinta. Kadangi dokumentai neišlikę, šis laikotarpis, pareiškėjos manymu, negalėjo būti išbrauktas iš jos stažo pensijai gauti pagal Nuostatų 36 punktą. Pareiškėja pažymėjo, kad švenčių ir išeiginių dienos pagal Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų 2010 m. birželio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-243m 3.4 punktą, apdraustojo poilsio ir švenčių dienos, per kurias apdraustasis nedirba, į nedraudiminį laikotarpį neįskaitomos, t. y. 1993 m. sausio 1–3 d. yra draudiminis laikotarpis, nes galiojo darbo sutartis ir sausio 4 d. dar buvo jos paskutinė darbo diena. Taigi, pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius neteisėtai išbraukė iš jos stažo 1993 m. sausio 1, 2, 3 ir 4 d.

7. Apie tai, kad Pažymoje nebuvo visų duomenų apie draudžiamąsias pajamas, pasak pareiškėjos, liudijo ir tuo metu galiojusios darbuotojo ir darbdavio santykius reglamentavusios teisės aktų nuostatos bei jos gyvenimo faktai. Pareiškėja skunde citavo 1991 m. gruodžio 17 d. Atostogų įstatymo Nr. 1-2113, Darbo įstatymų kodekso nuostatas ir tvirtino, kad ji 1991–1993 metais neturėjo jokių ilgų nedraudiminių laikotarpių.

8. Nurodytos aplinkybės, pagal pareiškėją, patvirtino, kad skundžiami sprendimai buvo priimti nesant tikrumui, kad 2013 m. visi įmonės, kurioje ji dirbo, dokumentai buvo išsaugoti. Nurodė, kad 2013 m., atsiimant darbdavio išduotą Pažymą apie 1984–1993 metus, jai buvo nurodyta, kad galimai kai kurie dokumentai nebuvo išsaugoti dėl įmonės persikraustymo į kitas patalpas, netinkamo dokumentų saugojimo ir vėlesnio įmonės bankroto.

9. Pareiškėja nurodė ir tai, kad apdraustojo įgytas darbo stažas įrodomas Nuostatų 23 punkte išvardintais dokumentais, tarp kurių – darbo knygelė. Reikalavimas darbo knygelių įrašams nustatomas 23.1 punkte: įskaitomi į stažą tie darbo laikotarpiai, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo). Pareiškėja išsaugojo darbo knygelę, jos įrašai buvo tvarkingi ir šios knygelės pagrindu buvo nustatytas jos darbo stažas iki spendimo dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo dienos. Dirbdama pagal darbo / samdos sutartį, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ji buvo privalomai drausta visomis draudimo rūšimis, todėl ji atitinka Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

10. Pareiškėja teigė, kad ji negalėjo pateikti Pažymoje trūkstamų duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, dėl priežasčių, kurios nuo jos valios nepriklauso: įmonė, kuri turėjo darbovietės archyvą, bankrutavo ir likviduota; archyvų dokumentai, kurie būtini nustatyti pažymos duomenų teisingumą ir ją papildyti trūkstama informacija, neišsaugoti. Nurodė, kad pagal Nuostatų 74 punktą, VSDFV Vilniaus skyrius, turėdamas teisę spręsti, ar laikytinos svarbiomis ir nuo asmens nepriklausančiomis priežastys ir aplinkybės, dėl kurių asmuo negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, šiuo atveju turėjo priimti sprendimą pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas.

11. Pareiškėjos teigimu, į jos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą taip pat turi būti priskaičiuotas laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., už kurį jai buvo sumokėta išeitinė pašalpa, nes: dirbdama pagal darbo / samdos sutartį, ji buvo apdrausta privalomu valstybiniu socialiniu draudimu; jai išmokėta išeitinė pašalpa yra draudžiamosios pajamos. Pažymėjo, kad 1992 metais valstybinio draudimo įmokos nuo išeitinės pašalpos buvo privalomos mokėti. Faktą, kad ji gavo dviejų mėnesių išeitinę pašalpą, patvirtino Vilniaus darbo biržos 2017 m. liepos 19 d. pažyma (Nr. SD-18448-(4.4). Nei Pensijų įstatymas, nei Nuostatai nenurodo, kaip traktuoti išeitinių pašalpų laikotarpį, tačiau 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 7, 8, 17, 23 straipsniai bei 24 straipsnis, 1990 m. gruodžio 31 d. Bedarbių rėmimo įstatymo (1996 metais pervadinto Gyventojų užimtumo įstatymu) 16 straipsnis akivaizdžiai prilygina išeitinę pašalpą darbo užmokesčiui bei priskiria ją atitinkamos trukmės laikotarpiui po darbo netekimo. Laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d. pagal 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 5 straipsnį, yra valstybinio socialinio draudimo stažas. Nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) iki Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.), pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnį 2 dalį, valstybinio socialinio draudimo stažas pensijai gauti yra lygus valstybinio socialinio draudimo stažui pagal 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I- 1336 5 straipsnį. Todėl, pareiškėjos nuomone, išeitinės pašalpos laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d. įskaitytinas į jos pensijos stažą.

12. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius neįskaitydamas į stažą pensijai gauti laikotarpio nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d., nesivadovavo Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 11.1 bei 12 punktais, ir neatsižvelgė į jos pateiktą Vilniaus darbo biržos 2017 m. liepos 19 d. pažymą Nr. SD-18448-(4.4). Toks sprendimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai. Teigė, kad bedarbio pašalpa buvo viena iš valstybinio socialinio draudimo išmokų nuo 1990 metų, o ne nuo 1995 m. sausio 1 d., bedarbiai, įskaitant ir pareiškėją, kurie atitiko 1990 m. redakcijos Gyventojų rėmimo įstatymo 16 straipsnį, iki 1995 m sausio 1 d. gavo bedarbio pašalpą tais pačiai pagrindais, kaip ir bedarbiai po 1995 metų.

13. Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

14. Atsakovas paaiškino, kad remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 36 punktu, stažui, įgytam laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., apskaičiuoti reikalingas ne tik dokumentas apie asmens darbo laikotarpį (stažą), bet ir dokumentas, patvirtinantis, kad asmeniui kiekvieną mėnesį buvo priskaičiuotos pajamos, nuo kurių buvo (turėjo būti) mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ar pirmiau minėtos pašalpos (Nuostatų 36 punktas).

15. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Pensijų įstatymu bei Nuostatais, Vilniaus skyrius 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PE_SP8-2546 V. D. paskyrė valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (toliau – ir netekto darbingumo), o 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VPE_SP1-2047 (šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į papildomai gautus dokumentus apie pareiškėjos darbą Vilniaus 63 vidurinėje mokykloje; pagal papildomai gautus dokumentus pensijos dydis nepasikeitė) nuo 2017 m. gruodžio 16 d. (senatvės amžiaus sukakties dienos) – senatvės pensiją. Minėti sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais netekto darbingumo ir senatvės pensijos skyrimą, apskaičiavimą ir mokėjimą bei įvertinus visus gautus pensijai skirti dokumentus. Apskaičiuojant pareiškėjos stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., kadangi remiantis UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma apie draudžiamąsias pajamas Nr. 44, 1991 m. lapkričio mėn., 1992 m. liepos mėn., ir 1993 m. sausio 1–4 d. laikotarpiais darbo užmokestis ar socialinio draudimo pašalpos V. D. nebuvo priskaičiuoti bei Pažymoje nurodyta, kad minėtais laikotarpiais „nėra priskaičiuoto darbo užm.“ Taigi, šiais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. UAB „Lita“ pažymoje taip pat nėra pažymėta, kad dalis dokumentų neišsaugoti. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Lita“ nuo 2017 m. liepos 7 d. – bankrutavusi įmonė. Įmonės dokumentai nei bankroto administratoriui, nei Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Archyvui neperduoti. Taigi dokumentų, paneigiančių UAB „Lita“ Pažymos išdavimo teisingumą, nėra. Ta aplinkybė, kad bankrutavusios įmonės „Lita“ dokumentai saugojimui neperduoti, nepaneigė minėtoje Pažymoje esančių duomenų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų dalį, kuria į jos stažą neįskaityti laikotarpiai nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., atmestini.

16. Dėl pareiškėjos skundo dalies, kurioje ji prašė įskaityti į stažą 1993 m. sausio-vasario mėnesių laikotarpį, atsakovas pažymėjo, kad pagal pareiškėjos darbo knygelės įrašą Nr. 9, iš darbo VĮ „Lita“ ji buvo atleista 1993 m. sausio 4 d. Pagal Nuostatų 14 punktą, stažui prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitomi pagal faktinę jų trukmę. Ta aplinkybė, kad pareiškėja buvo atleista dėl etatų mažinimo ir jai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo būti išmokėta dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa, atsakovo manymu, nesudarė pagrindo laikyti, kad iš darbo ji buvo atleista dviem mėnesiais vėliau nei 1993 m. sausio 4 d. ir į stažą įskaityti 1993 m. sausio-vasario mėnesius.

17. Dėl 1993 m. kovo 5 d. – 1993 m. rugsėjo 4 d. laikotarpio, kai V. D. Vilniaus darbo biržoje buvo mokama bedarbio pašalpa, įskaitymo į stažą, VSDFV Vilniaus skyrius pažymėjo, kad remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 3 punktu, bedarbio pašalpų gavimo laikas nėra prilyginamas asmens stažui. Atsižvelgdamas į tai, manė, kad pagrįstai į pareiškėjos stažą neįskaitė nurodyto laikotarpio. Pagrindo vadovautis pareiškėjos nurodytu Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu nebuvo, kadangi jis reglamentuoja asmens stažo, įgyto nuo 1995 m. sausio 1 d., nustatymą.

18. Papildomai atsakovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjos prašymus paaiškinti senatvės pensijos bei stažo apskaičiavimą, 2017 m. birželio 29 d. rašte Nr. (10.3)3-68180, 2017 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. (10.3)-91363, 2017 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. (10.1)3-112312, 2017 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (10.1E)3E-34946 ir 2018 m. sausio 11 d. rašte Nr. (10.1)3-68180 išsamiai paaiškino, kokiais teisės aktais vadovavosi apskaičiuodamas pareiškėjos stažą ir dėl kokių priežasčių į stažą neįskaitė pirmiau paminėtų laikotarpių. V. D., nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 25 d., 2017 m. lapkričio 15 d. ir 2018 m. gegužės 15 d. sprendimais kreipėsi su skundais į VSDFV dėl Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. PE_SP-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. Nr. (10.1)VPE_SP1_2047 panaikinimo ir stažo apskaičiavimo iš naujo. VSDFV 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-5173, 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. (6.5)I-7627 ir 2018 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (6.5)I-3534 konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai į stažą neįskaitė minėtų laikotarpių. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjos skundo reikalavimai panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. PE_SP-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. Nr. (10.1)VPE_SP1_2047 dalis, kuriomis į jos stažą neįskaityti skunde nurodyti laikotarpiai, atmestini kaip nepagrįsti.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos V. D. skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus pensijų skyriaus 4-ąjį poskyrį dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. PE_SP8-2546 „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo V. D.“, pareiškėjai paskirta 167,05 Eur per mėnesį dydžio valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Tuo pačiu sprendimu, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas – UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44).

Pareiškėja 2017 m. birželio 20 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. PE_SP8-2546 tikslinimo, prašydama: atstatyti jai dviem mėnesiais sumažintą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (už 1991 m. lapkritį ir 1993 m. liepą); patikslinti 1993 m. įgytą socialinio pensijų draudimo stažą, atsižvelgiant į tai, kad už 1993 m. sausį ir vasarį buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos bei nuo 1993 m. kovo mėn. šešis mėnesius buvo mokama bedarbio pašalpa.

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m birželio 29 d. sprendime Nr. (10.3)3-68180 dėl 2017 m. birželio 20 d. prašymo nurodė, kad pareiškėjos stažas buvo apskaičiuotas teisingai, į stažą laikotarpiai nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. ir 1993 m. laikotarpis, kai pareiškėjai buvo mokama bedarbio pašalpa, negali būti įskaityti. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m birželio 29 d. sprendimu Nr. (10.3)3-68180, 2017 m. liepos 12 d. kreipėsi į Fondo valdybą.

Fondo valdyba, patikrinusi VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m birželio 29 d. sprendimo Nr. (10.3)3-68180 teisėtumą, 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5173 pareiškėjos skundą laikė nepagrįstu. Fondo valdyba sprendime išanalizavo ir įvertino pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo ir socialinio pensijų draudimo stažo nustatymo procedūrą ir konstatavo, kad pareiškėjos senatvės pensija ir stažas apskaičiuoti teisingai. Pareiškėja 2017 m. spalio 30 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą patikrinti UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažymos teisingumą.

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. (10.1)3-112312 nurodė, kad kreipėsi į BUAB „Lita“ dėl duomenų apie Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute „Lita“ 1991–1993 metais pareiškėjai priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas gavimo. BUAB „Lita“ 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. S11-2017 informavo, kad negali pateikti informacijos apie dirbusių darbuotojų draudžiamąsias pajamas, nes bankroto administratorei nebuvo perduota nei UAB „Lita“ dokumentai, nei archyvas, nei personalo skyriaus įsakymai apie darbuotojų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo.

Todėl patikrinti UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažymos teisingumą, Vilniaus skyrius neturėjo galimybės. Išaiškino pareiškėjai, kad jeigu visi įmonės, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti, darbo laikotarpiai iki 1993 m. gruodžio 31 d. bei priskaičiuotos draudžiamosios pajamos asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (10.1)3-112312, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. (6.5E)I-7627 sutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo išvadomis, kad patikrinti minėtos UAB „Lita“ pažymos teisingumą nėra galimybės, tačiau nesutiko su Vilniaus skyriaus išaiškinimu, kad darbo laikotarpius iki 1993 m. gruodžio 31 d. bei priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas galima nustatyti teismine tvarka.

Išaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjos pensijos byloje buvo pateikti visi stažui, įgytam po 1991 m. birželio 1 d., apskaičiuoti reikalingi dokumentai – darbo knygelė bei UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažyma Nr. 44, kurioje darbdavys nurodė, jog 1991 metų lapkritį, 1992 metų liepą ir 1993 metų sausį darbo užmokestis pareiškėjai nebuvo priskaičiuotas. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V.

D.“ pareiškėjai paskyrė 347,93 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija) nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 37,1362 metų trukmės stažą ir 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas – 2,0539, bei pagal 2017 m. gruodžio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (130,00 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476,00 Eur).

Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, atsakovas laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas – Pažyma). Pareiškėja 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, su prašymu dėl senatvės pensijos sprendimo paaiškinimo.

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (10.1E)3E-34946 „Dėl pensijos skyrimo“ pateikė pareiškėjai atsakymą į 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą, paaiškindamas senatvės pensijos apskaičiavimo tvarką ir atsakydamas į kitus pareiškėjos prašyme keliamus klausimus. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su pareiškimu „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, kuriame prašė paaiškinti Nuostatų 36 punkto taikymą apskaičiuojant senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. sausio 11 d. pateikė atsakymą į pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. pareiškimą Nr. (10.1)3-2194, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymo dalį dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., kadangi pareiškėjai jau buvo atsakyta į šį klausimą, o pareiškėja nenurodė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų teisingumu.

Atsakovas taip pat nurodė, kad įvertinęs papildomai gautus dokumentus, į pareiškėjos draudžiamąsias pajamas įtraukė 1992 m. gruodžio mėnesį gautas pajamas – 20,41 Lt bei 1993 m. sausio mėnesį gautas pajamas už 1992 m. gruodžio mėnesį, 6,81 Lt. VSDFV Vilniaus skyrius taip pat paaiškino, kad 1993 m. sausio 3 d. nebuvo įskaityta į stažą, nes šią dieną pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nurodė, kad netaikyti Nuostatų 36 punkto nuostatų apskaičiuojant pareiškėjos senatvės pensiją nebuvo pagrindo.

21. Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į gautus papildomus dokumentus, 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VPE_SP1-2047 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“ pareiškėjai paskyrė 347,93 Eur per mėnesį senatvės pensiją (nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki gyvos galvos). Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 37,1362 metų trukmės stažą ir 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 2,0539, bei pagal 2017 m. gruodžio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (130,00 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476,00 Eur).

Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, atsakovas laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas – Pažyma ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyvo 2018 m. sausio 5 d. pažyma Nr. A101-116/18(2.5.1.14E-PD1).

Pareiškėja 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, kuriame reiškė nesutikimą su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VPE_SP1-2047, kuriais paskirta senatvės pensija. Fondo valdyba 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3534 „Dėl senatvės pensijos bei valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo apskaičiavimo“ konstatavo, kad pareiškėjai senatvės pensija ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas yra apskaičiuoti teisingai.

Fondo valdyba dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įskaityti į stažą laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. ir nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d. sprendime pažymėjo, kad priežastys, dėl kurių minėti laikotarpiai neįskaityti į pareiškėjos stažą, nurodyti Fondo valdybos 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-5173, todėl nekartodama argumentų, konstatavo, kad paminėti laikotarpiai į pareiškėjos stažą neįskaityti pagrįstai.

22. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymas ir Nuostatai, galioję iki 2017 m. gruodžio 31 d.

23. Teismas nurodė, kad byloje esanti pareiškėjos darbo knygelės kopija patvirtino, jog pareiškėja iki 1993 m. sausio 4 d. dirbo pagal darbo sutartį Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute „Lita“ (1991 m. spalio 21 d. pavadinimas pakeistas į VĮ „Lita“). Dėl šios aplinkybės ginčo nebuvo. Į bylą pateiktoje Pažymoje esančioje lentelėje ties 1991 m. lapkričio mėnesiu, 1992 m. liepos mėnesiu nurodyta, kad nėra priskaičiuoto darbo užmokesčio, o ties 1993 m. sausio mėnesiu pažymėti brūkšniai. Pažymoje nurodytas jos parengimo pagrindas – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai. Nurodytų duomenų pagrindu atsakovas padarė išvadą, kad šiais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Todėl remdamasis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, VSDFV Vilniaus skyrius, pareiškėjai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitė laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d.

24. Teismui išanalizavus Pažymos turinį, nekilo abejonių dėl joje pateiktų duomenų tikrumo. Pažyma parengta remiantis darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių duomenimis. Pažymos rengėjas nenurodė, kad trūksta tam tikrų duomenų ar dokumentų apie tam tikrus laikotarpius. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Lita“ nuo 2017 m. liepos 7 d. įgijo bankrutavusios įmonės statusą. Įmonės dokumentai nei bankroto administratoriui, nei Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Archyvui neperduoti (BUAB „Lita“ 2017 m. gegužės 10 d. pažyma Nr. S11/2017 ir Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Archyvo 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštas Nr. A101-6615/17(2.5.1.9-PD1). Taigi dokumentų, paneigiančių Pažymos išdavimo teisingumą, nebuvo. Ta aplinkybė, kad bankrutavusios įmonės „Lita“ dokumentai saugojimui neperduoti, nepaneigė minėtoje pažymoje esančių duomenų. Kitų įrodymų apie pareiškėjos ginčijamais laikotarpiais gautas pajamas byloje nebuvo, jų nepateikė ir pareiškėja.

25. Teismo vertinimu, pareiškėjos skundo argumentas, kad paskutinė jos darbo VĮ „Lita“ diena buvo 1993 m. sausio 4 d., kurią su ja turėjo būti pilnai atsiskaityta, nesant kitų duomenų apie šią dieną gautą darbo užmokestį, nepatvirtino fakto, kad už šią dieną pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis. Kaip pati pareiškėja nurodė viename iš skundų VSDFV Vilniaus skyriui, su ja pilnai buvo atsiskaityta 1992 m. gruodžio mėnesį, išmokant darbo užmokestį už šį mėnesį. Pažymoje nebuvo duomenų apie 1993 m. sausio 1–4 d. pareiškėjai išmokėtą darbo užmokestį. Pareiškėjos skundo argumentai, kad 1993 m. sausio 1 d. buvo šventinė diena, o 2–3 d. savaitgalis, o ji šiomis dienomis buvo laikoma apdrausta socialiniu draudimu, reikšmės neturėjo, kadangi šiuo atveju buvo svarbus draudžiamųjų pajamų gavimo faktas, kuris šiuo atveju byloje surinktais įrodymais nebuvo patvirtintas.

26. Teismas nustatė, kad laikotarpiais nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. pareiškėjai nebuvo mokamas darbo užmokestis ir atitinkamai šiais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl padarė išvadą, jog atsakovas, atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus ir teisės aktų reikalavimus, į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą teisingai ir pagrįstai neįskaitė šių laikotarpių. Pareiškėjos atžvilgiu taikyti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatų nebuvo teisinio pagrindo, kadangi minėta teisės norma taikoma, kai asmuo dėl svarbių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms. Šiuo atveju pareiškėjos draudžiamosios pajamos nustatytos remiantis Pažyma, kurioje pateiktų duomenų teisingumas ir pakankamumas nebuvo paneigtas. Taigi, remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas įvertino, kad atsakovo sprendimas šioje dalyje pagrįstas, teisėtas ir naikinti jo nebuvo pagrindo.

27. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 14 punkte nustatyta, jog stažui prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitomi pagal faktinę jų trukmę. Teismas remdamasis pareiškėjos darbo knygelės įrašu Nr. 9, nustatė, kad pareiškėjos darbo santykiai su VĮ „Lita“ pasibaigė 1993 m. sausio 4 d. Tai, kad pareiškėjai po atleidimo iš VĮ „Lita“ du mėnesius buvo mokama išeitinė pašalpa, nereiškė, kad jos darbo santykiai su VĮ „Lita“ tęsėsi, o pareiškėjos atleidimo iš VĮ „Lita“ data persikėlė į paskutinę dieną, kuomet išmokėta ši pašalpa. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai į pareiškėjos stažą neįskaitė 1993 m. sausio-vasario mėnesių. Pareiškėjos skundo argumentai dėl išeitinės pašalpos priskyrimo draudžiamosioms pajamoms ir laikotarpio, kuriuo buvo mokama ši pašalpa priskyrimo valstybinio socialinio draudimo stažui teismo atmesti, kadangi buvo reikšminga darbo santykių, kurių metu buvo gautos pajamos, faktinė trukmė.

28. Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis sprendė, kad įstatymų leidėjas nustato baigtinį sąrašą iki 1995 m. sausio 1 d. buvusių laikotarpių, kurie prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpis į šį sąrašą nepatenka.

29. Teismas, apibendrinęs Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjos prašomas jos atžvilgiu taikyti Pensijų įstatymo 8 straipsnis yra taikomas nustatant asmens nuo 1995 d. sausio 1 d. įgytą stažą, t. y. nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjos nurodytas laikotarpis, kai jai buvo mokama bedarbio pašalpa, į šį laikotarpį nepateko, todėl jo įskaityti į stažą VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo pagrindo.

30. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismą su prašymu spręsti, ar Pensijų įstatymo 54 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, nes šio straipsnio pagrindu diskriminuojami atitinkantys Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų bedarbiai, kurie gavo valstybinę socialinę draudimo išmoką nuo nedarbo iki 1994 m. gruodžio 31 d. pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d., ir kurie buvo įstatymų nustatyta tvarka privalomai drausti nedarbo socialiniu draudimu, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatų atitikimo Konstitucijai, todėl minėtas pareiškėjos prašymas netenkintas.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimai dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir ginčo laikotarpių neįskaitymo į stažą pensijai gauti atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nebuvo pagrindo. Fondo valdyba 2018 m. birželio 13 d. pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimų skirti senatvės pensiją teisėtumo, sprendime išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, atsakė į pareiškėjos skundo argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. (6.5) 1-3534. Todėl panaikinti šį sprendimą taip pat teismui nebuvo teisinio pagrindo.

32. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovų už Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą patirtas išlaidas. Teismas sprendė, kad atmetus pareiškėjos skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjos prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintas.

III. 33. Pareiškėja V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus. Taip pat pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos respublikos Konstitucinį Teismą, bei nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kad liudytojas R. D. galėtų paliudyti svarbias teisingam bylos sprendimui aplinkybes.

34. Pareiškėja, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjos įrodymų, argumentų esmę, neatsižvelgė į argumentus, kurie grindžiami šiuo metu bei ginčijamu laikotarpiu (1991–1994) taikomais teisės aktais, nagrinėdamas bylą, nevertino pateiktų įrodymų ir argumentų visumos, nepagrįstai neleido teisme dalyvauti liudytojui R. D. tuo pažeidė pareiškėjos teisę ginti savo teiginius administraciniame teisme liudytojo parodymais, pakartodama skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir argumentus, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

34.1. Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą atmesti prašymą grąžinti valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą, nustatytą pagal tvarkingą Darbo knygelę dar 2003–2008 metais, ir atstatyti į stažą laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d., kadangi pareiškėjos atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Nuostatų 36 punktą. Neteisingai ir nepagrįstai teismas nustatė, kad asmenų, kuriems senatvės pensijos papildoma dalis skaičiuojama pagal vienos dalies formulę pagal Pensijų įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. sausio 31 d., 56 straipsnio 2 dalį ir kurie dirbo pagal darbo sutartį 1991–1993 metais, stažui nustatyti reikalinga pažyma apie draudžiamąsias pajamas, gautas 1991–1993 metais.

Tokio reikalavimo nėra nei Pensijų įstatyme, nei Nuostatuose. Šis reikalavimas yra išgalvotas, o papildomas asmens stažas įrodomas ne Nuostatų 30 punkte nurodytais dokumentais, o Nuostatų 23 punkte nurodytais dokumentais. Nuostatų 23 punkte jokios užuominos apie tai, kad stažas įrodomas draudžiamųjų pajamų pažymomis, nėra. Teismas neišnagrinėjo ir neįsigilino į pareiškėjos įrodymus ir argumentus, ir jais nesinaudojo nustatant faktinę aplinkybę, kad 1993 m. sausio 4 d. dar buvo pareiškėjos darbo diena. Dėl Pažymos turinio VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į BUAB „Lita“ dokumentų, kurie pagrįstų Pažymos duomenis.

Šis faktas įrodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius abejojo Pažymos turinio teisingumu ar tikrumu, nors vėliau teigė atvirkščiai. Pareiškėjos pateikti įrodymai (įskaitant nušalinto liudininko parodymus) ir argumentai bei teismui pateiktas 1992 m. gruodžio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščio nuorašas parodo, kad Pažymoje nėra visų pareiškėjos draudžiamųjų pajamų, kurios buvo išmokėtos arba kurias darbdavys turėjo išmokėti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Tai įrodo, kad dalis dokumentų buvo prarasta jau 2013 metais.

Sodros parengtoje 1991–1993 m. draudžiamųjų pajamų pažymos formoje nėra specialaus klausimo dėl dokumentų išsaugojimo / išlikimo, į kurį pažymos rengėjas turėtų atsakyti, todėl negalima teigti, kad pažymoje tokia informaciją yra pateikta. Dėl to, kad Sodra rekomenduojamoje draudžiamųjų pajamų, gautų 1991–1993 metais, pažymos formoje nenurodė pažymų rengėjams, kad jie turi pateikti informaciją apie dokumentų apie apskaičiuotą darbo užmokestį išsaugojimo būklę, ir susiklostė pareiškėjos situacija, kai reikia spręsti ginčą apie praeities faktines aplinkybes, kai sprendimo priėmimo metu jau nei dokumentų, nei įmonės, kuri galėtų pateikti informaciją, nėra.

Teismas, remiantis visais pateiktais dokumentais, įrodymais, tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimais, turėjo įvertinti, kas daugiau tikėtina, visos ar ne visos pareiškėjos pajamos įrašytos į Pažymą, nes informacijos apie dokumentų išsaugojimą pačioje Pažymoje nėra, dokumentų originalai neišlikę. VSDFV Vilniaus skyriaus teiginys, kad dokumentai buvo išsaugoti, yra tik prielaida, nes VSDFV Vilniaus skyrius nepateikė nei vieno įrodymo, išskyrus savo nuomonę. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik VSDFV Vilniaus skyriaus argumentais ir nuomone, ir nevertino pareiškėjos pateiktų dokumentų, įrodymų ir argumentų.

Apibendrindama pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju nereikalinga pažyma apie draudžiamąsias pajamas, gautas 1991–1993 metais, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja ją pateikė ar nepateikė, kadangi pareiškėjos darbo stažas iki 1994 m. sausio 1 d. jau buvo nustatytas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 403 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, 3 punktą, t. y. nustatyti praeities faktai, kurie nesikeičia.

Pažymos turinys neįrodo, kad 2013 m. buvo išsaugoti visi VĮ „Lita“, kurioje pareiškėja dirbo, dokumentai. Taip pat šioje Pažymoje nėra duomenų apie visas pajamas, kurias ji gavo arba turėjo gauti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, ir atitinkamai, nuo kurių buvo sumokėtas arba turėjo būti sumokėtas socialinio draudimo mokestis. Todėl šios Pažymos pagrindu pareiškėjai negali būti pritaikytas Nuostatų 36 punktas.

34.2. Pareiškėjai senatvės pensiją paskaičiuota pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, kuriame nustatyta, kad asmenims, kuriems valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija skiriama nuo 2013 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildomos dalies apskaičiavimo formulė sudaroma iš vienos dalies, kurioje įrašomas visas asmens stažas ir draudžiamųjų pajamų koeficientas nuo 1994 m. sausio 1 d. Ši nuostata aiškiai nurodo, kokių duomenų reikia paskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensijos papildomą dalį – visas stažas ir draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1 d., t. y. pažymos apie draudžiamąsias pajamas, gautas 1991–1993 metais, pareiškėjos atveju nereikia.

Nuostatų 24 punkte preziumuojama, kad asmenims, kurie dirbo pagal darbo sutartį, pakanka atitinkančios reikalavimų darbo knygelės įrodyti, kad kol asmuo dirbo pagal darbo sutartį, buvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Kad pareiškėjos atveju nereikia minėtos pažymos apie draudžiamąsias pajamas, įrodo ir teisės aktai, pagal kuriuo 2003–2008 metais buvo renkami dokumentai ir duomenys, reikalingi pensijai skirti, be to, ir teismui pateikti papildomi įrodymai – dokumentų priėmimo kvitas, kuris įrodo, kad visi dokumentai, reikalingi pensijai skirti, yra pateikti VSDFV Vilniaus skyriui dar 2003–2008 metais, kai VSDFV teritoriniai skyriai buvo įpareigoti surinkti visus reikalingus pensijai skirti duomenis.

Kvite, kurį pareiškėja gavo pateikusi reikiamus dokumentus, nenurodyta, kad papildomai turi pateikti pažymas apie draudžiamąsias pajamas iki 1994 m. sausio 1 d. Tai įrodo, kad pareiškėjos atveju visi reikalingi senatvės pensijai skirti duomenys ir dokumentai buvo tinkamai sukaupti VSDFV Vilniaus skyriuje ir jokių papildomų dokumentų nereikia, įskaitant ir Pažymą. Faktą, kad pareiškėjos atveju pažyma apie draudžiamąsias pajamas iki 1994 m. sausio 1 d. nereikalinga, patvirtina ir naujo Pensijų įstatymo, įsigaliojusio nuo 2018 m. sausio 1 d., 50 straipsnio 1 dalies nuostata.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nenurodo Pensijų įstatymo straipsnio ar Nuostatų punkto, kuriame yra reikalavimas stažui, įgytam laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kad apskaičiuoti reikalingas ne tik dokumentas apie asmens darbo laikotarpį (stažą), bet ir dokumentas, patvirtinantis, jog asmeniui kiekvieną mėnesį buvo priskaičiuotos pajamos, nuo kurių buvo (turėjo būti) mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Teismas nepagrįstai teigia, kad jei Pažymoje nėra informacijos apie dokumentų išsaugojimą, tai vadinasi, dokumentai išsaugoti.

Tai yra prielaida, bet ne įrodymas. Todėl Nuostatų 36 punktas pareiškėjai taikytas nepagristai, neturint įrodymų, patvirtinančių visų dokumentų išsaugojimą 2013 metais fakto. Pažymoje trūksta duomenų apie pareiškėjai kasmet išmokėtus atostoginius. Tai, kad minėtoje Pažymoje nėra atostoginių, kurie turėjo būti priskaičiuoti remiantis teisiniu reglamentavimu, įrodo, kad ne visos pareiškėjos gautos draudžiamosios pajamos įrašytos į Pažymą ir tai patvirtina informaciją, kad ne visi dokumentai apie priskaičiuotas pajamas buvo surasti.

Apibendrindama, pareiškėja teigia, kad pateiktų įrodymų ir argumentų visuma įrodo, kad Pažymoje, kurioje nurodytos draudžiamosios pajamos, gautos 1991–1993 metais, trūksta duomenų apie jos pajamas nurodytu laikotarpiu – atostoginius 1991 ir 1992 metais bei darbo užmokestį už 1993 m. sausio 4 d. Todėl, šios Pažymos pagrindu negali būti daroma išvada, kad 1991 m. lapkritį, 1992 m. liepą, ir 1993 sausį (1–4 d. d.) pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų ir, kad nebuvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal Pensijų įstatymo 52 straipsnio 2 dalį.

Todėl Pažymos duomenų pagrindu pareiškėjai negali būti sumažinamas stažas pagal Nuostatų 36 punktą, kadangi ši Pažyma neturi visų duomenų apie jos draudžiamąsias pajamas, ir tų duomenų neįmanoma gauti, nes neišsaugoti dokumentai, kurių pagrindu ši Pažyma parengta.

34.3. Priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjos prašymą priskaičiuoti į jos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą laikotarpį nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d. vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi, nes pareiškėjai išmokėta išeitinė pašalpa yra teisėtos draudžiamosios pajamos, skirtos būtent šiam laikotarpiui, teismas neteisingai ir nepagrįstai nustatė, kad pensijų stažas, kuris nustatomas pagal Pensijų draudimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, siejamas su darbo santykių pasibaigimu, ir dėl to išeitine pašalpa kompensuojamas laikotarpis, kuris prasideda kitą dieną po paskutinės darbo dienos, neįskaitytinas į stažą. Kadangi tai, kad išeitinės pašalpos laikotarpis negali būti siejamas su darbo laikotarpiu, prieštarauja ir laikotarpio prasmei, ir išeitinės pašalpos paskirčiai, bei teisės aktams.

34.4. Teismo argumentai dėl prašymo priskaičiuoti į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pensijos stažą laikotarpį nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d. pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai ji gavo valstybinio socialinio draudimo išmoką / bedarbio pašalpą, nes buvo įstatymų nustatyta tvarka privalomai drausta nedarbo socialiniu draudimu (iki 2005 m. sausio 1 d. – socialiniu draudimu nuo nedarbo), yra pareiškėjai nesuprantami ir todėl nepriimtini.

34.5. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio motyvavimo ar paaiškinimo dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo. Teismas palaiko VSDFV Vilniaus skyriaus poziciją, kad 54 straipsnio 2 dalies 3 punkte tarp kitų socialinio draudimo įmokų, neįvardyta socialinio draudimo įmoka – bedarbio pašalpa. Toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, nes rūšiuoja asmenis, draustuosius nuo nedarbo pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d., į dvi grupes. Pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatos dėl bedarbio pašalpos gavimo laiko įskaitymo į pensijos stažą turi būti taikomos ir pareiškėjai, kai ji gavo bedarbio pašalpą 1993 metais, nes prieš tapdama bedarbe dirbo pagal darbo sutartį ir buvo privalomai drausta pagal Valstybinio socialinio draudimo 4 straipsnį visomis socialinio draudimo rūšimis, įskaitant draudimą nuo nedarbo.

35. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovas pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo ir Nuostatų nuostatos. Pagal šiuos teisės aktus skiriamos ir mokamos socialinio draudimo pensijos bei apskaičiuojamas asmens valstybinio socialinio draudimo stažas senatvės pensijai skirti. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas. Todėl apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

38. VSDFV dėl laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. nurodo, kad Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negali pateikti duomenų apie pajamas, prilygintas draudžiamosioms pajamoms. VSDFV nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, teisingai nusprendė, kad Fondo valdybos Vilnius skyriaus sprendimas šioje dalyje pagrįstas, teisėtas ir naikinti jį nėra pagrindo. Be to, dėl Nuostatų 36 punkto taikymo, VSDFV nurodo, kad asmens po 1991 m. birželio 1 d. įgytas stažas visuomet vertinamas atsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, nepriklausomai nuo to, kaip yra apskaičiuojama pensijos papildoma dalis – pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas iki 1994 m. sausio 1 d. ir po 1994 m. sausio 1 d. ar tik pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 1994 m. sausio 1 d.

39. Dėl laikotarpio nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., VSDFV nurodo, kad pagal pareiškėjos darbo knygelės įrašą Nr. 9, iš darbo valstybinėje įmonėje „Lita“ ji buvo atleista 1993 m. sausio 4 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius pagrįstai į pareiškėjos stažą neįskaitė 1993 m. sausio-vasario mėnesių, jog pareiškėjos skundo argumentai dėl išeitinės pašalpos priskyrimo draudžiamosioms pajamoms ir laikotarpio, kuriuo buvo mokama ši pašalpa, priskyrimo valstybinio socialinio draudimo stažui atmestini.

40. VSDFV dėl laikotarpio nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d., pažymi, kad iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai, prilyginami asmens stažui, yra nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Bedarbio pašalpų gavimo laikas šiame straipsnyje nėra nurodytas, tad jis nėra prilyginamas asmens stažui. Todėl Fondo valdybos Vilniaus skyrius pagrįstai neįskaitė į apeliantės stažą laikotarpio, kai jai buvo mokama bedarbio pašalpa. Be to, Pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatos yra taikomos nustatant asmens nuo 1995 m. sausio 1 d., t. y. nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos, įgytą stažą. Laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmens stažui yra nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Taigi apibendrinęs šias įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjos nurodytas laikotarpis, kai jai buvo mokama bedarbio pašalpa, į šį laikotarpį nepatenka, todėl įskaityti į stažą Fondo valdybos Vilniaus skyrius neturėjo pagrindo.

41. Pareiškėja pateiktame atsikirtime į atsiliepimą iš esmės išdėstė tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įtraukti laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. ir nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d. bei perskaičiuoti senatvės pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, teismas padaręs išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimai dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir ginčo laikotarpių neįskaitymo į stažą pensijai gauti atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Fondo valdyba 2018 m. birželio 13 pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimų skirti senatvės pensiją teisėtumo, sprendime išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, atsakė į pareiškėjos skundo argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. (6.5) 1-3534.

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, neįsigilino į jos įrodymų, argumentų esmę, neatsižvelgė į argumentus, kurie grindžiami šiuo metu bei ginčijamu laikotarpiu (1991–1994) taikomais teisės aktais, nagrinėdamas bylą, nevertino pateiktų įrodymų ir argumentų visumos, nepagrįstai neleido teisme dalyvauti liudytojui R. D..

45. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja ir atsakovo atstovas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose. Nėra pagrindo manyti, kad administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, pareiškėjos teisė į veiksmingą teisminę gynybą galėtų būti pažeista arba būtų sudarytos reikšmingos kliūtys teismui teisingai išnagrinėti bylą, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

48. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos prašymo teismo posėdyje apklausti jos vyrą R. D. pažymi, kad pagal ABTĮ 59 straipsnio 2 dalį asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad R. D. galėtų paliudyti svarbias teisingam bylos sprendimui dėl Nuostatų 36 punkto taikymo ir dėl laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. lapkričio 1 d. iki 1992 m. lapkričio 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. grąžinimo į pareiškėjos stažą. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų sprendimų dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir ginčo laikotarpių neįskaitymo į stažą pensijai gauti atitikimo teisės aktų reikalavimus. Šių sprendimų priėmimą imperatyviai reglamentuoja teisės aktai, o pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl liudininko yra abstraktūs ir nekonkretūs. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kviesti papildomą liudytoją, todėl ir šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.

49. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

50. Byloje nustatyta, jog pareiškėja kėlė klausimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. PE_SP1-29581 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“, 2018 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (10.1)VP_SP1 2047 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. D.“ ir VSDFV 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-3534 „Dėl senatvės pensijos bei valstybinio socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“, panaikinimo ir įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti jos stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

51. VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 pareiškėjai paskyrė 347,93 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 37,1362 metų trukmės stažą ir 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas – 2,0539, bei pagal 2017 m. gruodžio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (130,00 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476,00 Eur). Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, atsakovas laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas – Pažyma).

52. Atsižvelgdamas į gautus papildomus dokumentus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VP_SP1 2047 pareiškėjai paskyrė 347,93 Eur per mėnesį senatvės pensiją (nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki gyvos galvos. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 37,1362 metų trukmės stažą ir 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 2,0539, bei pagal 2017 m. gruodžio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (130,00 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (476,00 Eur). Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, atsakovas laikotarpius nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. neįskaitė į stažą, nes minėtais laikotarpiais pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių buvo mokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos (pagrindas – Pažyma ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyvo 2018 m. sausio 5 d. pažyma Nr. A101-116/18(2.5.1.14E-PD1).

53. Pareiškėja 2018 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Fondo valdybą su skundu, kuriame reiškė nesutikimą su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP1-29581 ir 2018 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (10.1)VPE_SP1-2047, kuriais paskirta senatvės pensija. Fondo valdyba 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3534 konstatavo, kad pareiškėjai senatvės pensija ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas yra apskaičiuoti teisingai.

54. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.

55. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka ar už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; taigi asmens bendras indėlis (asmens privalomo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio sudarant prielaidas mokėti šią pensiją reikšmę ar nustatantys sąlygas šią pensiją skirti ir mokėti, paneigiančias asmens dalyvavimą sudarant materialines prielaidas šią pensiją mokėti, prieštarautų Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti arba menkai priklausyti nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

56. Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai.

57. Senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintu Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o ginčo atveju galiojusiais iki 2017 m. gruodžio 31 d.

58. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas ir apdraustų (dirbančių) asmenų ligos (laikinojo nedarbingumo) bei motinystės (nėštumo ir gimdymo) pašalpų gavimo laikas.

59. Nuostatų 36 punkte nurodyta, kad jeigu visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie asmens uždarbį, tokie laikotarpiai, buvę iki 1991 metų birželio 1 d., įtraukiami į pajamų koeficiento apskaičiavimą, imant vietoj pajamų nulį. Tokie laikotarpiai, buvę po 1991 m. birželio 1 d. neįskaitomi į stažą, pagal kurį skaičiuojamas draudžiamųjų pajamų koeficientas.

60. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pabrėžia, kad stažui, įgytam laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., apskaičiuoti reikalingas ne tik dokumentas apie asmens darbo laikotarpį (stažą), bet ir dokumentas, patvirtinantis, kad asmeniui kiekvieną mėnesį buvo priskaičiuotos pajamos, nuo kurių buvo (turėjo būti) mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ar pirmiau minėtos pašalpos.

61. Pareiškėjos darbo knygelės kopija patvirtina, kad pareiškėja iki 1993 m. sausio 4 d. dirbo pagal darbo sutartį Vilniaus technologijos mokslinio tyrimo institute „Lita“ (1991 m. spalio 21 d. pavadinimas pakeistas į VĮ „Lita“) (I t., b. l. 91–92). UAB „Lita“ 2013 m. liepos 25 d. pažymoje apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. 44, esančioje lentelėje ties 1991 m. lapkričio mėnesiu, 1992 m. liepos mėnesiu nurodyta, kad nėra priskaičiuoto darbo užmokesčio, o ties 1993 m. sausio mėnesiu pažymėti brūkšniai (I t., b. l. 96–97). Pažymoje nurodytas jos parengimo pagrindas – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai.

62. Atsakovas, įvertinęs Pažymoje pateiktą informaciją padarė išvadą, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad nurodytais laikotarpiais už pareiškėją nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Todėl remdamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 36 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius, pareiškėjai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitė laikotarpių nuo 1991 m. lapkričio 1 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1992 m. liepos 31 d. ir nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. sausio 4 d. Pareiškėjos teigimu, Fondo valdybos Vilniaus skyrius turėjo įskaityti minėtus laikotarpius į jos stažą senatvės pensijai gauti taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas.

63. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką (54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai) asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai, asmuo dirbo buvusios SSRS respublikose, turėjo vaiko iki trejų metų priežiūros atostogas, įmonė, įstaiga, organizacija, kurioje jis dirbo, nevykdo veiklos, nors nelikviduota, asmuo atliko būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir kt.), negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (55 straipsnis), asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o jeigu asmuo dirbo turėdamas ne visą etatą – pagal minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dalį, atitinkančią turėto etato dalį. Jeigu įmonės, įstaigos, organizacijos, kurioje asmuo dirbo, visi dokumentai išsaugoti, tačiau juose nėra duomenų apie asmens pajamas per valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką, buvusį iki 1991 m. birželio 1 d., asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas laikant to laikotarpio pajamas nulinėmis.

64. Vadovaujantis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis galima tuo atveju, jeigu asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negali pateikti duomenų apie pajamas, prilygintas draudžiamosioms pajamoms. Kaip matyti iš Pažymos, joje nėra nurodyta, kad trūksta tam tikrų duomenų ar dokumentų apie atskirus ginčijamus laikotarpius. Byloje nėra dokumentų, paneigiančių Pažymos išdavimo teisingumą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog šiuo metu bankrutavusios įmonės „Lita“ dokumentai saugojimui neperduoti, nepaneigia Pažymoje esančių duomenų. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisingai sprendė, jog pareiškėjos atžvilgiu taikyti Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo. Šiuo atveju pareiškėjos draudžiamosios pajamos nustatytos remiantis Pažyma, kurioje pateiktų duomenų teisingumas ir pakankamumas nėra paneigtas.

65. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad į jos stažą pensijai gauti turi būti įskaitytas laikotarpis nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d., kuomet jai buvo mokama dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa. Pareiškėjos teigimu, nurodyta išeitinė pašalpa yra draudžiamosios pajamos, o laikotarpis, kuriuo mokama ši pašalpa, laikytinas valstybinio socialinio draudimo stažu, kuris prilyginamas pensijų socialinio draudimo stažui. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos darbo knygelės įrašas patvirtina, kad ji buvo iš darbo valstybinėje įmonėje „Lita“ atleista 1993 m. sausio 4 d. Pagal Nuostatų 14 punktą, stažui prilyginami laikotarpiai iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitomi pagal faktinę jų trukmę. Taigi tai, kad pareiškėja buvo atleista dėl etatų mažinimo ir jai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo būti išmokėta dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa, nesudaro pagrindo laikyti, kad iš darbo ji buvo atleista dviem mėnesiais vėliau nei 1993 m. sausio 4 d. ir atitinkamai į stažą įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 1993 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius pagrįstai į pareiškėjos stažą neįskaitė minėto laikotarpio, kadangi šiuo atveju yra reikšminga darbo santykių, kurių metu buvo gautos pajamos, faktinė trukmė.

66. Pareiškėjos teiginiai dėl bedarbio pašalpos įskaitymo į stažą už laikotarpį nuo 1993 m. kovo 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 4 d. yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi bedarbių pašalpų gavimo laikotarpis nėra nurodytas Pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatose ir jis nėra įskaičiuojamas į asmens draudžiamąsias pajamas, o bedarbio pašalpos gavimo laikas – į socialinio draudimo stažą. Konstatuotina, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini, kaip nepagrįsti.

67. Pareiškėja teigia, kad jos atžvilgiu taikytinas Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nurodyta, jog laikas, per kurį šie asmenys gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) arba profesinės reabilitacijos pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir nedarbo socialinio draudimo išmokas, mokamas pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą taip pat įskaitomas bedarbio pašalpų, mokėtų draustiems nuo nedarbo asmenims pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d., gavimo laikas. Šiame punkte išvardytos pašalpos bei išmoka toliau šiame įstatyme vadinamos valstybinio socialinio draudimo pašalpomis ir nedarbo socialinio draudimo išmokomis. Šių pašalpų ir išmokų gavimo laikas įskaitomas tik įstatymų nustatyta tvarka privalomai draustiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu (iki 2005 m. sausio 1 d. – socialiniu draudimu nuo nedarbo) asmenims. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatos yra taikomos nustatant asmens nuo 1995 m. sausio 1 d., t. y. nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos, įgytą stažą. Laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmens stažui nurodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog pareiškėjos atveju nurodytas laikotarpis, kai jai buvo mokama bedarbio pašalpa, į šį laikotarpį nepatenka, todėl jo įskaityti į stažą VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo pagrindo.

68. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įsitikindamas vieno ar kito fakto egzistavimu, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikydamasis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo vadovautis vienos iš šalių pozicija, kaip vertinti byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011).

69. Atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo traktuoja kaip pareiškėjos nuomonę. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų, vertino surinktų byloje įrodymų visumą, o ne atskirus dokumentus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo išvados nemotyvuotos ar netinkamos. Teisėjų kolegija nenustatė ir pagrindo vertinti įrodymus kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas.

70. Pareiškėjos motyvuota abejonė dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai, neįpareigoja teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto teisės akto atitikties Konstitucijai patikrinimo, teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Pensijų įstatymo nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

71. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėja neįgijo teisės į patirtų išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė