2022-03-09 Nr. AB-10322-3-61-3-04938-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1412-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04938-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Q. E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Q. E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Q. E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39234 (toliau – ir Sprendimas), Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6K-2202 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini), dėl to (duomenys neskelbtini) grupuotė buvo sulaikiusi ir uždariusi jį ir jo šeimą, jie badavo. Kiti žmonės būdavo mušami, žudomi. (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami, jiems neduodavo darbo. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, o aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba nespėjo patirti tokių grasinimų, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjas manė, kad atsakovas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes, o Komisija neteisingai išnagrinėjo jo skundą. Komisija skundą nagrinėjo ne žodinio proceso tvarka, tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam. Komisija nepasisakė dėl esminių pareiškėjo argumentų, pavyzdžiui, dėl jam pritaikytų išsiuntimo ir draudimo atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Manė, kad nebuvo išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas Komisijoje buvo būtinas, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad, pareiškėjo skundą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos. Atsakovas tvirtino, jog jis, atlikdamas tyrimą pagal pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, o pats pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas.

Pareiškėjas buvo nurodęs, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, nes dėl to jis negalėjo gauti darbo. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai būtų pavojinga toliau gyventi (duomenys neskelbtini). Prašant pareiškėjo patikslinti grupuotes ar įvykius, kurie jam neleido ramiai gyventi (duomenys neskelbtini), jis atsakė: „Tai visos (duomenys neskelbtini) grupės, kurios žudydavo žmones“. Paklausus, ar jis negalėtų išskirti konkrečios, teigė, kad bet kas, kas pasibelsdavo į duris.

Paprašius patikslinti laiką, kada tai vyko, kada jis tai išgyveno, pareiškėjas nurodė, kad jam pačiam niekada nebuvo įvykio, kuris būtų sukėlęs grėsmę jo gyvybei, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) visada nesaugu. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini) grupuotė nevaldo teritorijos, kurioje gyveno pareiškėjas, jis nėra pažeidžiamas asmuo. Taigi, nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui atsiradimo jo kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjas, pastaruosius metus gyvendamas (duomenys neskelbtini), nepatyrė grasinimų ar persekiojimo, apklausose nurodė tik 2014 metų įvykius, nenurodė, kad šiuo metu jam kas nors realiai grėstų (duomenys neskelbtini), todėl, atsakovo įsitikinimu, esant poreikiui, pareiškėjas galėtų saugiai gyventi kilmės valstybėje, nes jo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys.

Departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra persekiojami kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) grupuotė, kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu, nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Tiek tarptautinė bendruomenė (Tarptautinė migracijos organizacija, Jungtinių Tautų vystymo programos atstovybė), tiek (duomenys neskelbtini) vyriausybė teikia pagalbą (duomenys neskelbtini): padeda nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) grįžti ir įsikurti savo prieš tai gyventose vietovėse, teikia humanitarinę, psichologinę pagalbą; (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra priėmusi įstatymus, siekdama integruoti nukentėjusias (duomenys neskelbtini) į visuomenę; (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota vyriausybėje.

Akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) valdžia ėmėsi priemonių (duomenys neskelbtini) problemoms spręsti. Atsakovas taip pat tvirtino, jog pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausta jam atvykti. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas.

Tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali pateikti atitinkamą prašymą, kuris bus išnagrinėtas nustatyta tvarka.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. Q. E. S. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39234 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. Q. E. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė to paties sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. Q. E. S. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 6K-2202 dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 16 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikytas pasienio pareigūnų. Jis 2021 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje.

7. 2021 m. rugpjūčio 12 d. pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad dėl kovų (duomenys neskelbtini) 2014 metais visi gyventojai buvo priversti palikti sritį. 2014 m. rugpjūčio 3 d. jį sugavo (duomenys neskelbtini) grupuotė ir laikė tris dienas. Buvo pagauta didelė grupė žmonių. Visi buvo patalpinti į vieną vietą be maisto, davė tik vandens. Pareiškėjas sužinojo, kad jie planuoja juos nužudyti. Rugpjūčio 5 d. naktį jam pavyko pabėgti su dar keliais žmonėmis. Bėgo apie 4 km, jį vijosi, šaudė į jį iš ginklų. Pareiškėjas pabėgo (duomenys neskelbtini), o tuomet – į (duomenys neskelbtini). Kai (duomenys neskelbtini) buvo perimtas 2020 metais, pareiškėjas nuvyko aplankyti savo namų, bet jie buvo sunaikinti. Tai – nesaugi vieta, kadangi ją kontroliuoja 4 skirtingos partijos.

8. 2021 m. rugpjūčio 26 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 3 d. naktį (duomenys neskelbtini) užpuolė jų kaimą, sulaikė jo ir kaimynų šeimas, uždarė ir laikė 3 dienas be maisto. Po 3 dienų jis su šeima pabėgo per (duomenys neskelbtini). Rugpjūčio 11 d. pasiekė (duomenys neskelbtini) sieną, pabėgėlių stovyklą (duomenys neskelbtini). Kitą dieną pareiškėjo šeima išvyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 7 metus gyveno šioje stovykloje, (duomenys neskelbtini) susprogdino jų butus. Gyvenimas stovykloje buvo labai sunkus ir pavojingas, kiekvienoje palapinėje gyveno daugiau nei 10 žmonių, o jei užkurdavo ugnį palapinėje, sudegdavo daugiau nei 15 ar 20 palapinių. Be to, (duomenys neskelbtini) bendruomenė nepriima pareiškėjo dėl religijos ((duomenys neskelbtini)), neleidžia dirbti. Vietovėje, kurioje jis gimė, (duomenys neskelbtini), yra daugiau nei 4 partijos, dėl jų gyvenimas buvo labai sunkus. Jei norėjo dirbti kokioje nors vietoje, jį labai sunkiai priimdavo. Tik jei visa grupė būdavo (duomenys neskelbtini), tuomet jį priimdavo. Jei norėjai dirbti viešame sektoriuje, vyriausybėje, jie priimdavo, bet ne taip paprastai. Pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) darbininku, remontuodavo butus ir kitaip prisidėjo prie statybų, tačiau dėl religijos jį išmetė iš darbo. 2019 arba 2020 metais buvo išvykęs į savo gimtąjį kaimą (duomenys neskelbtini), vykdamas ten turėjo slėptis nuo (duomenys neskelbtini) ir kitų grupuočių. Grįžęs rado sugriautus namus, mažai gyvenančių žmonių, nebuvo vandens, ligoninių ir maisto. Taip pat ieškojo darbo (duomenys neskelbtini), tačiau nerado gerai apmokamų darbų. Pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes nori jaustis laisvu, nori geresnės ateities, nes gyvenimas (duomenys neskelbtini)yra labai sunkus, jis tiesiog prarado daug laiko ir nori geros ateities. Grįžti į (duomenys neskelbtini) bijo, nes neturės darbo.

9. Atsakovas ginčijamame 2021 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. 21S39234 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos; 6) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Komisija ginčijamu 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 6K-2202 atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Teismas atkreipė dėmesį į Sprendime nustatytas aplinkybes, jog (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, tačiau ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes (pvz., kilmės vietovė, lytis). Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas vadovavosi naujausia prieinama informacija apie kilmės valstybę, o pareiškėjas nekvestionuoja šios Sprendime nurodytos informacijos.

11. Teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad iš pareiškėjo pateiktos informacijos bei surinktos informacijos apie kilmės valstybę nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Apklausose pareiškėjas negalėjo įvardyti konkrečių grupuočių, kurios neleido jam ramiai gyventi (duomenys neskelbtini), teigė, kad jam pačiam niekada neteko dalyvauti įvykyje, kuris būtų sukėlęs grėsmę jo gyvybei, tačiau tvirtino, jog (duomenys neskelbtini) visada nesaugu.

Teismo vertinimu, pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl bendros situacijos, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimu. Pareiškėjas nenurodė, jog dėl išpažįstamo tikėjimo asmeniškai patyrė neteisėtą elgesį, dėl kurio jam kilo tarptautinės apsaugos poreikis. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nesulaukė grasinimų ir nebuvo persekiojamas, o kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vykdo sisteminį (duomenys neskelbtini) persekiojimą.

Priešingai, (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią paramą bei pagalbą (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu, nebekontroliuoja jokios teritorijos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, o jo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras (gimęs 2001 m.), visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), yra gerai pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.

Vertinant galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje, atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas, pastaruosius metus gyvendamas (duomenys neskelbtini), nesulaukė grasinimų ar persekiojimo, o apklausose nurodė tik 2014 metų įvykius, nenurodė, kad šiuo metu jam kas nors realiai grėstų (duomenys neskelbtini). Įvertinus jo pasakojimą, tikėtina, kad, esant poreikiui, jis galėtų saugiai gyventi (duomenys neskelbtini). Teismas laikė, kad atsakovas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste.

Departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjo papasakota istorija nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) jam gresia persekiojimas. Pareiškėjo deklaruojama bendro pobūdžio ir hipotetinėmis prielaidomis grįsta baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai atsisakyta suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas akcentavo, kad, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, jog, išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiama. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar mirties bausmė. Sprendime nurodyta, jog, vadovaujantis EPPB 2021 metų gairėmis, nė vienoje iš (duomenys neskelbtini) provincijų beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, kad galėtų sąlygoti realios rimtos žalos pareiškėjui atsiradimą. Pareiškėjas šių išvadų nepaneigė ir nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, jog saugumo padėtis jo kilmės valstybėje yra pasikeitusi (pablogėjusi). Nors pareiškėjas dėl išpažįstamos religijos priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini) ir nepatyrė persekiojimo ar fizinės prievartos, o jo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nėra riziką didinantis veiksnys. Apibendrinus kilmės valstybės informaciją ir nenustačius individualių aplinkybių, padidinančių riziką patirti beatodairišką smurtą kilmės valstybėje, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1–3 punktuose.

13. Teismas pabrėžė, kad atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Departamentas, atlikdamas vertinimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

14. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl Sprendimo dalies, kurioje nurodyta jį išsiųsti, nepagrįstumo. Teismas akcentavo Sprendime nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, o pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai jį sulaikė ir pristatė į užkardą, todėl, tikėtina, jis turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikyta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjui taikyta priemonė yra motyvuota, sąlygota tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

15. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjui maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks maksimalus draudimas nėra proporcinga ir adekvati priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra argumentų, kodėl, siekiant nurodyto tikslo (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą arba Lietuvoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas nusprendė pakeisti minėtą Sprendimo dalį, t. y. nustatyti, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nutarė atitinkamai pakeisti ir Sprendimo dalį dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, t. y. sutrumpino šio perspėjimo laikotarpį iki 2 metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pabrėžė, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas.

16. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodinio proceso tvarka, akcentavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkto nuostatas. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas neįvardijo, kokios konkrečios esminės aplinkybės, susijusios su pagrindais suteikti jam prieglobstį, buvo nenurodytos ir neįvertintos. Tai, kad Komisija pritarė Departamento sprendimui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo pripažinti Komisijos sprendimą neteisėtu ir nemotyvuotu. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė priežasčių panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą.

III. 17. Pareiškėjas A. Q. E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pakartoja, kad, nagrinėjant pareiškėjo skundą Komisijoje, nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, tokiu būdu pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas pateikė pagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, nes dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje yra diskriminuojamas ir jaučiasi nesaugus ((duomenys neskelbtini) grupuotės grasinimai ir kt.). Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą, turi aukštąjį išsilavinimą, yra įgijęs psichologo specialybę, nepriklauso jokiai politinei partijai.

Pareiškėjas kilmės šalyje turėjo daug problemų, negalėjo susirasti darbo, gyveno labai vargingai, tai susiję ne tik su ekonomine krize, bet ir su jo išpažįstamu tikėjimu, todėl pareiškėjas nenori grįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mano, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, jos įstatymus ir jų taikymo būdą, (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką, neįvertino (duomenys neskelbtini) atskirtį mažinančių priemonių stokos (duomenys neskelbtini) aspekto ir pan.

Pareiškėjo patiriami ekonominio pobūdžio sunkumai yra sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, kilmės valstybėje stengiamasi visomis priemonėmis išstumti (duomenys neskelbtini) iš darbo rinkos ir socialinės erdvės. Tiesioginės diskriminacijos intensyvumas yra toks aukštas, kad vietiniai (duomenys neskelbtini) nebaudžiami net prievartos taikymo prieš (duomenys neskelbtini) atvejais. Nors nuo (duomenys neskelbtini) praėjo beveik 8 metai, (duomenys neskelbtini) priešiškumas transformavosi į tiesioginę diskriminaciją. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją.

Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, nors tai privalu. Atsakovas rėmėsi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, internete paskelbtais straipsniais, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios situacijos kilmės šalyje, todėl negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais. Šie trūkumai nebuvo pašalinti bylą nagrinėjant teisme.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad nors pareiškėjas skundžiasi dėl to, jog jo skundas Komisijai buvo išnagrinėtas ne žodinio proceso tvarka, tačiau pareiškėjas ir teismui nepateikė jokių naujų aplinkybių, todėl tokie jo nusiskundimai laikytini deklaratyviais. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) persekiojami ir šiuo metu. Atsakovas pagrįstai rėmėsi informacija EPPB 2021 metų ataskaitoje, o pareiškėjas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog saugumo situacija kilmės valstybėje yra pasikeitusi. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokie teisės aktai neįpareigoja Departamento dėl kiekvieno prašymo suteikti prieglobstį kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Pareiškėjas nepaaiškino, kokią informaciją jo išvardytos institucijos galėtų pateikti, kurios negalėtų turėti ir paskelbti EPPB, t. y. už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą atsakinga institucija. Departamentas taip pat neprivalo kiekvienu atveju parengti pažymą apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39234, Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 6K-2202, kurio pareiškėjo skundas netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingai ilgus terminus, kuriais pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvestas perspėjimas į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir pasigyventi, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į C.SIS II įvedimo terminus iki 2 metų.

23. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismą netinkamai įvertinus jo paaiškinimus dėl išvykimo iš kilmės šalies priežasčių, t. y. ignoruojant duomenis apie mažumos, kuriai jis priklauso – (duomenys neskelbtini) – patiriamą persekiojimą, taip pat teismui, kaip ir atsakovui, vertinus metų senumo EPPB informaciją apie saugumo padėtį pareiškėjo kilmės šalyje.

24. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

25. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

28. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento Sprendimo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodyta prašymo suteikti prieglobstį priežastis – baimė būti persekiojamam dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) – religinei ir etninei (duomenys neskelbtini) mažumai, (duomenys neskelbtini) daugiausiai gyvenančiai šios šalies šiaurinėje dalyje – iš esmės grindžiama jo paaiškinimais apie 2014-2017 m. įvykius, bei apie bendrą (duomenys neskelbtini) padėtų (duomenys neskelbtini) – nevertintina kaip visiškai pagrįsta, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui.

30. Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, be kitų šaltinių, analizavo ir EPPB 2021 m. sausio mėnesį paskelbta bendra situacijos (duomenys neskelbtini) analize ir rekomendacinėmis gairėmis ((duomenys neskelbtini)), kurioje dėl (duomenys neskelbtini), be kita ko, pažymima, kad: veiksmai, su kuriais gali susidurti šio profilio asmenys, t. y. (duomenys neskelbtini), yra tokio sunkaus pobūdžio, kad prilygta persekiojimui (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fizinis išpuolis, seksualinė prievarta, nužudymai, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai). Kitais atvejais asmenys gali patirti tik diskriminaciją, o individualus vertinimas, ar diskriminacija gali būti prilyginama persekiojimui, turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į veiksmų sunkumą ir (arba) pasikartojimą, ar tai įvairių veiksmų pasekmė; ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokiu rizikos lygiu, kurio reikia, kad būtų pagrįsta visiškai pagrįsta persekiojimo baime. Individualiai vertinant, ar yra pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojas patirs persekiojamą, turėtų būti atsižvelgiama į riziką turinčias aplinkybes, tokias kaip: kilmės vietovė (pvz., gyvena vietovėse, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)), asmens dokumentai (jų nebuvimas), lytis ir kt.

31. Nagrinėjamu atveju, nors sprendžiant tiek iš Migracijos departamento, tiek iš pareiškėjo paaiškinimų ir jo apeliaciniame skunde nurodytos informacijos, (duomenys neskelbtini) vis ar fiksuojami grubūs žmogaus teisių pažeidimai, ši informacija savaime nėra pagrindas pripažinti pareiškėjo baimę būti persekiojamam esant visiškai pagrįstai, nes, kaip jau buvo minėta, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, ko nagrinėjamu atveju konstatuoti nėra pagrindo.

32. Apeliaciniame skunde argumentų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti išvadų, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, iš esmės nėra. Pareiškėjas jokių papildomų argumentų dėl papildomos apsaugos suteikimo nenurodo, sieja ją su tomis pačiomis, šioje nutartyje jau aptartomis aplinkybėmis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

33. Jau minėtose EPPB 2021 m. gairėse, kaip pagrįstai teigia atsakovas, nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje, tame tarpe ir pareiškėjo buvusioje gyvenamojoje vietoje, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nors, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, šių gairių gairės parengtos iki 2021 m. gautų duomenų pagrindu, vėliau skelbtuose EPPB pranešimuose ((duomenys neskelbtini)), kuriuose dėl saugumo situacijos (duomenys neskelbtini) taip pat pasisakoma, bet nėra nurodoma, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini), yra tokį aukšto lygio, kaip iš esmės yra teigiama apeliaciniame skunde.

34. Apeliaciniame skundo atskiri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta bylos nagrinėjimo metu nesustatyti.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Q. E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė