2013-02-22 Nr. ATPB-14-0-00-0-00000-0000-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-32/2013

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimo L. V. D. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis L. V. D. (toliau – ir užsienietis, pareiškėjas) pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko ir buvo sulaikytas 2012 m. liepos 25 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pareigūnų ((duomenys neskelbtini), b. l. 1-2, 4).

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimu ((duomenys neskelbtini), b. l. 9), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – nes neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų ir dokumentų, su kuriais galėtų būti šalyje ir išvykti iš šalies, pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) trims mėnesiams – iki 2012 m. spalio 27 d.

2012 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo pareiškėjui ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-8). Užsienietis šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti (b. l. 9).

2012 m. spalio 23 d. sprendimu ((duomenys neskelbtini), b. l. 22-23), Švenčionių rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog nebeliko Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto užsieniečio sulaikymo pagrindo bei byloje nesant duomenų, kad užsienietį būtų galima sulaikyti kitais Įstatymo 113 straipsnyje numatytais pagrindais, netenkino Užsieniečių registracijos centro teikimo dėl užsieniečio sulaikymo pratęsimo.

2012 m. spalio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą apgyvendinti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre ((duomenys neskelbtini), b. l. 24).

2012 m. lapkričio 20 d., nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro bei išvyko iš Lietuvos Respublikos.

2013 m. sausio 9 d.pagal II-ąjį Dublino reglamentą pareiškėjas buvo grąžintas iš Vokietijos bei vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi, buvo sulaikytas iki 48 valandų (b. l. 3, 4-5, 10-13, 14).

2013 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus (toliau – Sienos kontrolės skyrius) teikimas (b. l. 1-2), kuriame, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašoma sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki kol bus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), bet ne ilgiau nei trims mėnesiams, t. y. iki 2013 m. balandžio 9 d.

Teikime Sienos kontrolės skyrius nurodė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pareiškėjo tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto, 135 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) 18.3 punkto nuostatas.

Pažymėjo, kad savo veiksmais užsienietis trukdo priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso ir gali pasislėpti. Teigė, jog akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, kad netaikant sulaikymo pareiškėjas, pasinaudojęs laisvu judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus. Atkreipė dėmesį, jog nėra draudžiama sulaikyti prieglobsčio prašytoją siekiant užtikrinti greito teisminio proceso galimybę, o toks draudimas taikomas tik tada, kai asmuo sulaikomas vien dėl buvimo prieglobsčio prašytoju.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad užsienietis gali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, jei egzistuoja joje numatyta sulaikymo sąlyga – būtinumas priimti ar vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo; klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikoje yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu; Migracijos departamento sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu, todėl jo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos; užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, kad būtų įgyvendinta Dublino sistema.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs Sienos kontrolės skyriaus teikimą, 2013 m. sausio 10 d. sprendimu (b. l. 21-23), remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, nusprendė Sienos kontrolės skyriaus teikimą tenkinti ir sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki bus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), bet ne ilgiau nei trims mėnesiams, tai yra iki 2013 m. balandžio 9 d.

Teismas nurodė, kad remiantis Įstatymo 113 straipsnio nuostatomis ir 2 straipsnio 32 dalyje pateikta užsieniečio sąvoka, spręstina, jog minėto 113 straipsnio nuostatos taikytinos visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra pateikę prieglobsčio prašymą. Rėmėsi įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi bei pažymėjo, jog prieglobsčio suteikimo procedūros metu kartu yra sprendžiamas ir užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Vertino faktines bylos aplinkybes ir nustatė, kad nesulaukęs galutinio sprendimo dėl savo teisinės padėties užsienietis pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad pareiškėjas trukdo priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso ir gali slėptis. Nurodė, kad užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Pažymėjo, kad pateiktos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei nurodė, kad esant išvardintoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pareiškėjo atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.

2013 m. vasario 4 d. Užsieniečių registracijos centre iš (duomenys neskelbtini) ambasados Lenkijos Respublikoje buvo gautas pareiškėjui išduotas grįžimo pažymėjimas bei, atsižvelgiant į pareiškėjo pageidavimą kuo skubiau grįžti į kilmės šalį ((duomenys neskelbtini), b. l. 46), buvo užsakytas bilietas 2013 m. vasario 25 d. Vilnius-(duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi, pareiškėjui atsisakius skundo ((duomenys neskelbtini), b. l. 47), nutraukė bylą dėl Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo.

II. Pareiškėjas L. V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 27-32) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas taisyklių pažeidimas – neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos, gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti (nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atitinkamai nubaustas už tokį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą), tačiau šis pažeidimas nėra ir negali būti pagrindu sulaikyti pareiškėją.

Nurodo, kad apskundus Migracijos departamento sprendimą, jis yra neįsiteisėjęs ir jame numatyti veiksmai negali būti taikomi pareiškėjui.

Remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 113 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nesutinka ir prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą palikti galioti.

Nurodo, kad užsieniečio tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto, 135 straipsnio, Aprašo III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas.

Pažymi, kad aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo“ negali apibrėžti įstatymo galiojimo ribų, nes tokias ribas apibrėžia pats įstatymas, įstatymas dėl įstatymo įsigaliojimo arba aukštesnę galią turintys teisės aktai. Remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta Įstatymo 77 straipsnio redakcija ir nurodo, kad pateikęs akivaizdžiai nepagrįstą prašymą asmuo, kuriam nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, patenka į grąžintinų arba išsiunčiamų asmenų kategoriją, taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo ketinimai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad sulaikymas reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei įgyvendinti Dublino sistemą, atitinka; Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo priėmimo procedūros stadijoje, jei tam yra reikalingos prielaidos; Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai taikytini ir prieglobsčio prašytojams. Nurodo, kad iš Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo matyti, jog esant būtinumui reguliuoti neteisėtą migraciją bei įgyvendinti Dublino sistemą, Lietuvos Respublika nusprendė pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje numatytomis priemonėmis, leidžiančiomis valstybei narei sulaikyti užsienietį, kol yra sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog užsienietis nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o tiesiog nelegaliais būdais bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje – jis nevaržomai keliauja į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pat už Europos Sąjungos ribų ir piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas – tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pareiškėjas, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Pažymėjo, jog užsienietis yra išreiškęs norą grįžti į kilmės šalį, o Vilniaus apygardos administracinis teismas paliko jo skundą dėl Migracijos departamento sprendimo nenagrinėtu.

Nurodo, kad priimdamas 2013 m. sausio 10 d. sprendimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog, netaikant sulaikymo, užsienietis vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu trukdydamas priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje bei vykdyti šiuo metu priimtą Migracijos departamento sprendimą dėl jo išsiuntimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar L. V. D. sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu sulaikymo pagrindu, buvo pagrįstas.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir išvyko iš Lietuvos Respublikos ((duomenys neskelbtini), b. l. 22-23, 24, 26, 27-28, 29-30). Atsižvelgiant į tai, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, L. V. D. ir vėl bandytų išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, tokiu būdu užkirsdamas kelią sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymui ir siekiant užtikrinti, kad minėtas sprendimas būtų įgyvendintas, manytina, jog pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas.

Pažymėtina, jog pareiškėjui atsisakius skundo dėl Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui tokį pareiškėjo atsisakymą priėmus, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 20 punktą, jis nebėra laikomas prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašytoju. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog užsienietis gali būti sulaikytas ne tik minėtu Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu, bet ir Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu – dėl neteisėto atvykimo ir neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė