2022-08-25 Nr. AB-23065-3-62-3-00364-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3662-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00364-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) bei nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujami atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu –prieglobsčio prašytojai, pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21M32358 (toliau – ir Sprendimas); ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjai teigė, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jie privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies – jie negali sugrįžti į savo kilmės šalį, nes pareiškėją (duomenys neskelbtini) persekioja asmenys, kurie jam grasina ir ruošiasi nužudyti. Pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo gresiančio persekiojimo, pažymėjo, kad savo kilmės šalyje patyrė (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjų teigimu, buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjų situacija, susidariusi jų kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjų gyvenamojoje teritorijoje (duomenys neskelbtini). Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo praktika ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Pareiškėjai atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jiems suteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai iš esmės nesutinka su atsakovo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Pareiškėjai atsakovo atliekamo tyrimo metu buvo nurodę faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjai pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio.

4. Pareiškėjai negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodami persekiojimo, todėl pareiškėjams turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pareiškėjams taip pat suteiktina papildoma apsauga pagal UTPĮ 87 straipsnį, nes prieglobsčio prašytojams kyla reali grėsmė, kad sugrįžus į savo kilmės šalį, jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

5. Pareiškėjai taip pat nesutiko su sprendimu juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, jiems nepagrįstai nesudaryta galimybė patiems savanoriškai išvykti. Šiuo atveju nenustatytos būtinos užsieniečių išsiuntimo sąlygos, sprendimas dėl išsiuntimo yra nepagrįstas objektyviais įrodymais, sprendime nurodoma, kad yra pagrindas manyti, kad pareiškėjai gali pasislėpti, tačiau koks pagrindas tokiai išvadai, lieka neaišku.

6. Pareiškėjai nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Atsakovas, atlikdamas vertinimą, tikėtina, pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas ir dėl šios priežasties ginčijamame sprendime padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

7. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nori saugumo, nes (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, buvo konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas ne tik turi formos ir turinio trūkumų, tačiau ir neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia jų baimės patirti persekiojimą, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjų deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad įmanoma prielaida, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kelis kartus keitė faktus, jo pasakojimas nesutapo su pareiškėjos istorija, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra abstrakti, o duomenys apie persekiojimą nelaikytini patikimais.

11. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

12. Atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Dėl skundo argumentų, kuriais nesutinkama su Sprendimo dalimis išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę ir nustatytu draudimo atvykti terminu, atsakovas nurodė pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes ir akcentavo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Jas paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė, kaip ir nepateikė prašymo savanoriškai išvyki iš kilmės valstybės. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturi jokių ryšių su Lietuva, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

14. Atsakovas apibendrino, kad visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjų nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo asmenims (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą skundą dalį teismas atmetė.

16. Teismas nustatė, kad :

16.1. 2021 m. liepos 11 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos pareigūnai sulaikė 9 (duomenys neskelbtini) piliečius, neteisėtai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, tarp kurių buvo ir pareiškėjai.

16.2. Pirminės apklausos metu pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

16.3. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

16.4. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 4 d. atliktos apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

16.5. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 4 d. apklausos metu nurodė, kad prašo prieglobsčio kartu su savo šeima, nes (duomenys neskelbtini).

16.6. Įvertinęs faktines aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Vertindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą, teismas vadovavosi Konvencija, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, aptarė Aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

18. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo motyvas yra grėsmė, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) patirs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

19. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, surinkta kilmės valstybės informacija, atliktos pareiškėjų apklausos, Sprendime detaliai analizuoti ir įvertinti jų nurodyti argumentai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes, jų kilmės valstybę. Apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjų pateiktų prašymų suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Buvo nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimai ne tik turi formos ir turinio trūkumų (yra abstraktūs, painūs, prieštaringi), tačiau pareiškėjų istorija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje duotuoju momentu jų šeimai grėstų persekiojimas, todėl teismas sprendė, kad jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, t. y. pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

20. Išsamiai aptaręs pareiškėjo ir pareiškėjos apklausų metu nurodytus duomenis apie pareiškėjo (duomenys neskelbtini), galbūt įvykusį (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo pasakojime kelis kartus keičia faktus pareiškėjų pasakojimai tarpusavyje nesutampa, kadangi skirtingai nurodomos tų pačių įvykių aplinkybės. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai kalba išskirtinai tik apie 2019 metus, nei vienas iš pareiškėjų neužsimena apie tai, ar grėsmė jiems praėjo, ir nemini įvykių, kurie jiems nutiko vėliau. Teismo vertinimu, nėra aišku, ar pareiškėjai susiduria su konkrečiomis grėsmėmis dabar.

21. Įvertinęs anksčiau minėtų aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimų formos ir turinio trūkumus, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl atsakovas pagrįstai sprendimu jiems nesuteikė pabėgėlio statuso, o taip pat neatitikus UTPĮ 87 straipsnio reikalavimų – ir papildomos apsaugos.

22. Teismas pripažino pagrįsta ir teisėta Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. (duomenys neskelbtini).

23. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, pareiškėjų individualią situaciją, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjams nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjai buvo išsiųsti ir jų pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

24. Kadangi buvo pakeista Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (draudimo terminas sutrumpintas iki 2 metų), todėl buvo pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos

25. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Nepatenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį panaikinimo, teismas nurodė, kad negali būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 26. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) bei nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujami atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

28. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai buvo nurodę, kad negali pasilikti kilmės šalyje dėl (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

29. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

30. Pareiškėjai nurodo, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui už (duomenys neskelbtini). Apeliantai atkreipia dėmesį, kad jų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal tris kriterijus, kaip (duomenys neskelbtini), moteris bei nepilnamečiai vaikai, todėl jiems suteiktina papildoma apsauga.

31. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjai nurodo, kad atsakovas vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija, kuri yra rekomendacinio pobūdžių ir vienerių metų senumo. Atsakovas turėjo rinkti ne tik naujausią beik aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją. Kadangi pareiškėjams kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Tačiau pareiškėjų prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, kadangi skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio yra neryškus, o atsakovas šio atskyrimo neatliko.

32. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkerta kelią gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Migracijos departamentas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, akcentuoja, kad pareiškėjų pasakojimas ne tik turi formos ir turinio trūkumų (abstraktus, painus, prieštaringas), taigi laikytina, kad pareiškėjai savo prašymo nepagrindė. Atsakovo nuomone, pareiškėjų šeima nepriskirtina padidintos rizikos grupei, kadangi pareiškėjas (duomenys neskelbtini), o pareiškėja (duomenys neskelbtini), vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai. Atsakovo teigimu, jis surinko visą aktualią ir pakankamą informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, o pareiškėjai nepateikė duomenų, kad pakito saugumo situacija jų gyvenamojoje vietovėje. Dėl pareiškėjų argumentų, kad atsakovas neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojų, Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjai savo prašymų negrindė aplinkybe, kad kilmės valstybė prieš juos naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

35. Atsakovas pažymėjo, kad jo išvadas, jog pareiškėjai gali pasislėpti, patvirtino patys pareiškėjai, kadangi jie (duomenys neskelbtini) pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro, nustatytu laiku negrįžo, jų buvimo vieta nežinoma (kartu su atsiliepimu Migracijos departamentas pateikė Pabėgėlių priėmimo centro 2022 m. rugpjūčio 16 d. raštą).

36. Atsakovo teigimu, jis ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš kurdų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jie norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pažymėtina, kad atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjai nuo (duomenys neskelbtini) yra pasišalinę iš apgyvendinimo vietos, jų buvimo vieta nežinoma. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32358, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei jų nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad šiems pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo šiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

43. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės valstybėje jiems (jų visai šeimai) gresia (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jie gali būti nužudyti dėl to, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios jis gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

49. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

50. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

51. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

52. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

54. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

55. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

56. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimo dalyje dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos niekaip nėra pagrindžiama, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į tai, jog priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

57. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3485-520-2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21M32358 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė