2016-01-27 Nr. AB-4378-3-61-3-05734-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-48-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05734-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 474,24 Eur, sumažintą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. V. K. taip pat prašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašymą grindė tuo, jog, gavęs pirmą sumažintą pensiją (2010 m. vasario mėn.) skundo teismui nedelsiant nepadavė dėl to, kad turėjo teisėtus lūkesčius, jog bus greitai nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalių grąžinimui. Pareiškėjas nurodė, kad teisinis neaiškumas ir painiava sąlygojo tai, jog jis galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti V. K. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 34 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir nurodė, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsniu, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) – iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas nustatė, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pirmą kartą buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas – 2012 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. gruodžio 4 d., taigi praleidęs 3 metų terminą tiek kreiptis dėl pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., tiek praleidęs 3 metų terminą kreiptis dėl pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo kad pareiškėjas nenurodė individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, o jo nurodytos aplinkybės ir priežastys, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismo vertinimu, nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis, nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios.

II. Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 47424 Eur, sumažintą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėnesio.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos nėra nustatyti. Pareiškėjas nurodo, kad skundo nedelsiant nepadavė, nes tikėjo valstybe ir Vyriausybe, turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus greitai nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog kreipimosi į teismą terminas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nebuvo nustatytas, tai, kad pagal analogiją turi būti taikomas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas trejų metų terminas paaiškėjo tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą. Pareiškėjas daro išvadą, kad tai leidžia teigti, jog terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių, sąžiningai klysdamas dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas V. K. siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant panašius ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Krašto apsaugos ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. gruodžio 4 d. ir tokiu būdu praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą tik 2015 m. gruodžio 4 d., taip pat praleido terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Kita vertus, akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 pagrindu 2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. gruodžio 4 d. dar nebuvo pasibaigę.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS756-215/2014, AS602-205/2014, AS525-497/2014, AS756-885/2014, AS602-587/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį bei už 2012 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, padavė 2015 m. gruodžio 4 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. gruodžio 4 dieną. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010–2012 metų laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 3 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjui paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1435-146/2015).

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014 ir kt.).

Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas nenurodė svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėn. taikant tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas šioje dalyje perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. K. skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas