2021-10-13 Nr. AB-20914-3-62-3-02160-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2867-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02160-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

18.4.3; 18.6.1.5; 18.7; 18.9; 18.10; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. P. ir Lietuvos valstybės atstovo ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Kauno miesto skyriaus vedėjo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 7SD-157-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. K.“ (toliau – ir 2020 m. liepos 13 d. sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra pretendento E. K. turtinių teisių perėmėja į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą. 1991 m. rugsėjo 10 d. E. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę natūra – „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“. Atsakovas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha žemės (bendras sklypo plotas 0,56 ha). Atsakovas 2020 m. liepos 16 d. raštu Nr. 7SD-4051-(14.7.104) „Dėl žemės nuosavybės dokumentų“ (toliau – ir Raštas) pateikė pareiškėjai 2020 m. liepos 13 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai į likusią neatkurtą 6,14 ha žemės ir 0,16 ha miško nuosavybės teises atkūrė išmokant kompensaciją pinigais – 1 856 Eur.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovui nepateikus jokių kitokių duomenų, ji neturėjo pagrindo keisti ar tikslinti išreikštą valią ir pagrįstai tikėjosi, jog jai nuosavybės teisės natūra bus atkurtos pilna apimtimi atkuriant natūra ir į likusį 6,3 ha žemės plotą. Pareiškėja nebuvo informuota apie Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) pakeitimus ir galimybę iki 2013 m. liepos 1 d. arba iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tik 2020 m. rugpjūčio 1 d., gavusi Raštą, buvo informuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1026) buvusio savininko A. K. iki 1940 metų valdytos žemės buvo suteiktos naudotis mokslo ir mokymo reikmėms Lietuvos veterinarijos akademijai (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

4. Pareiškėja pabrėžė, kad Nutarimu Nr. 1026 buvusio savininko žemės buvo suteiktos Lietuvos sveikatos mokslų universitetui ir atkūrimas natūra nėra galimas, nors prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 10 d. – gerokai dar iki priimant šį nutarimą ir nuosavybės teisių atkūrimas tuo metu buvo galimas pilna apimtimi. Jau galiojant Nutarimui Nr. 1026, pareiškėjai 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra buvusio savininko A. K. iki 1940 metų valdytos žemės ribose. Atsakovui delsiant vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, vėliau susidarė situacija, kai atkūrimas natūra nėra galimas, tačiau atsakovas apie šių aplinkybių atsiradimą laiku neinformavo pareiškėjos ir apskritai neinformavo pareiškėjos apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes pareiškėja būtų pasinaudojusi teise per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus pakeisti išreikštą valią.

5. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovui, kaip viešojo administravimo institucijai, yra keliami ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyti reikalavimai. Be to, ši institucija yra saistoma gero administravimo principo. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, objektyvumo, lygiateisiškumo ir gero viešojo administravimo principus, todėl yra naikintinas ir, atsakovui neinformavus pareiškėjos apie faktinę situaciją, taip pat neinformavus apie patvirtintą Nutarimą Nr. 1026, savo veiksmais arba neveikimu suponavus pareiškėjai teisėtus lūkesčius dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, sudaro pagrindą atnaujinti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą 6,42 ha žemę ir 0,16 ha mišką kitokiu būdu.

6. Pareiškėja, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo su dokumentais atsakovui buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 10 d., tačiau atsakovas tik po 21 metų ir 8 mėnesių priėmė 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą, o dar po 7 metų ir 2 mėnesių priėmė 2020 m. liepos 13 d. sprendimą. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas ne tik užkirto galimybę pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra visa apimtimi, o ilgas delsimas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūra sukūrė pareiškėjai teisėtą lūkestį dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei sukėlė ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos pareiškėjai. Pareiškėjos naudai priteistina 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš atsakovo dėl pernelyg ilgos administracinio proceso trukmės, pažeidus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį ir gero administravimo principą.

7. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad E. K. 1991 m. rugsėjo 10 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti natūra (susigrąžinti žemę buvusioje vietoje) nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. (į savo tėvo) iki nacionalizacijos pagal dabartinį administracinį suskirstymą Kauno apskrityje, Kauno rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 40 ha žemės plotą. E. K. prašymo padavimo metu buvo žinoma, kad jo tėvo nusavintą žemę valdo Lietuvos Veterinarijos Akademija, tačiau nepaisant to, jis prisiėmė riziką ir išreiškė valią grąžinti žemę natūra. 1991 m. rugsėjo 10 d. prašymo padavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir nagrinėjamu atveju yra aktualus šio įstatymo 9 straipsnyje bei tuo metu galiojusios Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (toliau – ir Atstatymo tvarka), 4 punkte įtvirtintas reglamentavimas.

9. Atsakovas nurodė, kad E. K. 1991 m. tugsėjo 10 d. prašymo 7 punktas „Prie prašymo pridedami šie dokumentai“ nėra užpildytas. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra Kauno valstybinio archyvo 1991 m. liepos 11 d. pažyma Nr. K-191 apie (duomenys neskelbtini) gyventoją A. K., M., todėl tikėtina, kad su prašymu kiti privalomi dokumentai apie buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę nebuvo pridėti. Vadovaujantis Atstatymo įstatymo 19 straipsniu, bei atsižvelgiant į tai, kad dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę su prašymu nebuvo pateikti, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra negalėjo vykti. Siekdama spartinti nuosavybės teisės į žemę atstatymo procesą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 407) patvirtino papildomų žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančių dokumentų sąrašą. Vykdant šį nutarimą, Žemės ūkio ministro 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 buvo patvirtinti Metodiniai nurodymai dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės (toliau – ir Metodiniai nurodymai), kurie reglamentavo Rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybų bei rajonų valdybose apylinkių agrarinės reformos tarnybų darbinių grupių, kurios rengė pirminę dokumentaciją nuosavybės teisės į žemę atstatymui, reikalingą nagrinėjimui rajono (miesto) ekspertų komisijoje, darbo nurodymus, nagrinėjant Nutarimo Nr. 407 1.1.2–1.1.4 punktuose nurodytus dokumentus. Pagal Metodinius nurodymus darbo grupėms buvo rekomenduojama dokumentus rengti iš karto visam kaimui arba visai kadastrinei vietovei.

10. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Metodiniais nurodymais 1998 m. balandžio 22 d. buvo parengtas Kauno rajono Žemaitkiemo kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planas, o Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, išnagrinėjusi 1939 m. Rūšinį paskirstytų žemių sąrašą, 1998 m. gegužės 14 d. pripažino, jog paminėto dokumento pakanka A. K. žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodyti, todėl priėmė pasiūlymą parengti pažymą piliečiui E. K. dėl buvusio savininko A. K. Kauno apskr. (duomenys neskelbtini) turėtos 39,50 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. rugpjūčio 6 d. parengė Pažymą Nr. 159, pagal kurią E. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį – 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą. Kauno apskrities viršininko administracija 2001 m. liepos 9 d. raštu informavo E. K., kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Minėtu raštu pareiškėjos palikėjui E. K. buvo nurodyta iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

11. Atsakovas paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 30 d. raštu informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą ir, siekiant tęsti šį procesą, paprašė įpėdinių pateikti paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja į minėtą atsakovo prašymą atsiliepė tik 2007 m. kovo 28 d. Nors E. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja paveldėjimo santykius įformino tik beveik po 10 metų, t. y. paveldėjimo teisės liudijimas jai buvo išduotas tik 2007 m. liepos 25 d. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 2 d. raštu informavo pareiškėją iki 2009 m. sausio 15 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą į miško plotą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų pateikusi prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

12. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų tik NŽT 2020 m. liepos 13 d. sprendimu atkūrus nuosavybės teises E. K., atlyginant pinigais už 6,30 ha žemės, kurios vertė 1 856 Eur. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas griežtai pagal teisės aktuose nurodytas procedūras, o ne vien atsižvelgiant į pavienių pretendentų pageidavimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

13. Atsakovas, akcentuodamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 31 punkte, iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalyje, nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčijamo 2020 m. liepos 13 d. sprendimo pagrįstumo reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

14. Atsakovas teigė, kad ginčijamas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais (atsiradusios pasekmės) yra nulemtas tik pačios pareiškėjos pasirinkto pasyvaus elgesio (pvz. paveldėjimas buvo sutvarkytas tik praėjus 10 metų po mirties). Pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, būtų pateikusi savalaikį prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, galėjo pasidomėti apie realias galimybes sugrąžinti žemę natūra, taip pat savo teisėmis ir galimybe laiku pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Pareiškėja, žinodama kylančias teisines pasekmes nepakeitus nuomonės dėl nacionalizuotos žemės atkūrimo natūra, pasirinko nepakeisti savo tėvo E. K. išreikštos valios atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę natūra, nesiėmė veiksmų dėl nacionalizuotos žemės atkūrimo kitais teisės aktų leidžiamais būdais. Anksčiau nacionalizuotos žemės nebuvo galima atkurti, kadangi dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę, su E. K. prašymu nebuvo pateikti, todėl nuosavybės teisių atkūrimo – žemės atstatymo procedūra negalėjo vykti iš karto, o vėlesnis teisinis reguliavimas institucijoms leido priimti sprendimą tik išmokant kompensaciją pinigais, pareiškėjai laiku nepakeitus ir neišreiškus nuomonės dėl įstatymų leidžiamo kompensavimo būdo. Nutarimu Nr. 1026 yra nustatyti mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžiai. Valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Lietuvos sveikatos mokslų universitetui priskirtas bendras žemės sklypų dydis: 1 598,1903 ha žemės ūkio naudmenų, 1 501,9503 ha užstatytos teritorijos, užstatytos teritorijos 58,06 ha. Pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų pakeistas (sumažintas) valstybės įmonės Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas plotas, kuris patvirtintas Nutarimu Nr. 1026.

15. Atsakovas pažymėjo, kad nors E. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja paveldėjimo santykius įformino tik beveik po 10 metų (paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2007 m. liepos 25 d.). Pareiškėja, žinodama pasekmes, nesiėmė veiksmų dėl palikimo priėmimo ir buvo pasyvi nacionalizuotos žemės atkūrimo procese, todėl susidarė esama padėtis. Pareiškėjos delsimas išsiimti paveldėjimo liudijimą, atsakymų trūkumas į institucijų laiškus patvirtina žalos nebuvimo faktą. Kaip patvirtina pateikti dokumentai, nėra ir nebuvo NŽT neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėtų susidaryti žala. Ilgas atkūrimo laikotarpis susidarė dėl pareiškėjos tėvo nepateiktų dokumentų, pareiškėjos pasyvumo atkūrimo procese. Skunde nėra įvardijami ar pagrindžiami įrodymais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti elementai, nėra pagrindžiamas neturtinės žalos atsiradimas ir jos dydis, net nėra įrodinėjamas pažastinis ryšys tarp žalos ir atsakovo veiksmų, kuris būtinas nustatyti neturtinę žalą.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė, taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 689,70 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

17. Teismas nurodė, kad pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja yra pretendento atkurti nuosavybės teises E. K. turtinių teisių perėmėja. E. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į iki žemės nacionalizacijos buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) valdytą 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą (kaimo vietovėje esančią žemę bei mišką). 1991 m. rugsėjo 10 d. E. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę natūra. Pateiktame prašyme buvo išreikšta valia – „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“, taip pat nurodyta, kad prašymo padavimo metu žemę valdo Lietuvos veterinarijos akademija (ginčo nagrinėjimo teisme metu – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Pretendentas E. K. mirė (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracija 2001 m. liepos 9 raštu informavo E. K., kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos. Rašte taip pat buvo siūloma iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 30 d. raštu informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą ir paprašė įpėdinių pateikti paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėja su šiuo dokumentu susipažino 2007 m. kovo 28 d., o paveldėjimo teisės liudijimas jai buvo išduotas tik 2007 m. liepos 25 d. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 2 d. raštu vėl informavo pareiškėją, kad iki 2009 m. sausio 15 d. pasirinktų kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėja būtų pateikusi prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha). Atsakovas taip pat ginčijamu 2020 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjai į likusią neatkurtą 6.14 ha žemės ir 0,16 ha miško plotą atkūrė nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais (1 856 Eur).

18. Teismas akcentavo, kad pateikti duomenys patvirtina, kad E. K. (pareiškėja yra jo teisių perėmėja) 1991 m. rugsėjo 10 d. prašymu siekė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Prašyme taip pat nurodė, jog žemę, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, valdo Lietuvos veterinarijos akademija (toliau – ir LVA).

19. Teismas nurodė, kad ginčo išsprendimui svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime, paskelbtame konstitucinėje byloje Nr. 05/07, nustatė, jog žemės sklypas LVA suteiktas teisėtai ir toks suteikimas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad LVA dar nuo 1956 metų naudojosi atitinkamo dydžio žemės sklypu. Pagal Kauno rajono LVA mokomojo-bandomojo ūkio žemės naudojimo ribų planą, patvirtintą Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1983 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 143, LVA buvo paskirta ir įstaiga naudojo 3 363 hektarų žemės plotą.

LVA naudotas 3 363 hektarų žemės plotas apėmė ir vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 LVA priskirtą 1 000 hektarų žemės ūkio naudmenų plotą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134, 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 ir 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 LVA priskirtus jau sumažintus žemės ūkio naudmenų plotus (800 hektarų ir 767,5 hektaro). Konstitucinis Teismas paminėtame sprendime taip pat akcentavo, kad 1991 m. liepos 30 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. I-1629 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“, kurio 3 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta iki 1991 m. rugsėjo 15 d. sudaryti pagal šį įstatymą ir pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizuojamų žemės ūkio įmonių ir neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašus ir, esant reikalui, nustatyti jų privatizavimo eilę“.

Vykdydama šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ir leista tikslinti sudarant žemėtvarkos planus neprivatizuojamos žemės plotą. Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąraše buvo įtvirtinta, kad LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 1 000 hektarų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 134), kurio 1 punktu pakeitė Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1991 m. gruodžio 9 d. redakcija) patvirtintą Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašą ir išdėstė jį nauja redakcija.

Šiame sąraše (1992 m. vasario 27 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, t. y. LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas buvo sumažintas nuo 1 000 iki 800 hektarų. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad žemės sklypą LVA naudojo ir mokymo bazę jame kūrė dar iki Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 priėmimo. Be to, teismui pateikti duomenys ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 duomenys taip pat patvirtina, kad beveik visas žemės sklypas ir miško plotas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, pateko į žemės plotą, suteiktą Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetui).

20. Teismas konstatavo, kad 1991 m. rugsėjo 10 d. pretendento pasirinktas nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo būdas (atkūrimas natūra), kuris vėliau teisės aktų nustatyta tvarka pakeistas nebuvo, dėl likusios natūra negrąžintos žemės yra neįgyvendinamas dėl išdėstytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo. Šią aplinkybę pripažįsta pati pareiškėja, ją patvirtina atsakovo pateikti duomenys. Nesant teisės aktų nustatyta tvarka atliktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 ir jo priedų korekcijos žemės plotų dalyje, atitinkamai ir žemės (miško) ploto, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises natūra, teisinis statusas negali pasikeisti. Dėl to teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl žemės naudojimo teisėtumo kaip teisiškai nereikšmingus.

21. Teismas, apžvelgęs Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse, 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 16 straipsnio 1, 2, 3 punktuose (1991 m. rugsėjo 10 d. prašymo padavimo metu galiojusi redakcija), nuo 1997 metų įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalyse, 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 16 straipsnio 9 dalies 1, 4 punktuose, 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija), nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnyje (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) ir Tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertino 1991 m. rugsėjo 10 d. prašymo turinį ir nustatė, kad jis iš esmės atitiko tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Teismas pabrėžė, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

22. Teismas pažymėjo, kad bylos įrodymai patvirtina, kad pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvo nurodyta, jog visą žemę pretendentas pageidauja susigražinti buvusioje vietoje (prašo nuosavybės teises atkurti natūra). Šio prašymo grafose, kuriose apibūdinamos kitos galimos žemės grąžinimo vienos ar kiti grąžinimo būdai (tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai buvusioje vietoje; kitame ūkyje; gauti kompensaciją), jokių atžymų nepadarė. Šiuo prašymu pretendentas vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t. y. natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodytas. Duomenų apie kitokius E. K. ir jo teisių perėmėjos – pareiškėjos prašymus, kuriuose būtų nurodomas kitas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (ir mišką) būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjos (ar jos palikėjo) valia, byloje nėra.

23. Teismas, įvertinęs tiek pirminio prašymo turinį, tiek visų po to sekusių pareiškėjos veiksmų turinį, konstatavo, jog pretendentas ir vėliau pareiškėja per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą yra deklaravę tik vieną jiems priimtiną nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja kada nors būtų pasirinkusi kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ekvivalentine natūra ar lygiaverčiu sklypu, mišku kitoje vietovėje, byloje nėra. Šią teismo išvadą patvirtina pateikti duomenys ir situacijos teisinis reglamentavimas. Tvarkos 105 punkto teisinio reglamentavimo kontekste nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasirinkusi kokį nors žemės (vėliau ir miško) sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ir apie savo pasirinkimą būtų informavusi NŽT. Atsakovas apie šią aplinkybę, t. y. negalimumą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir būtinybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, pareiškėją ne vieną kartą informavo – 2001 m. liepos 9 d. ir 2008 m. gruodžio 2 d. raštais. Vėliau teisės aktai nenumatė imperatyvios prievolės atsakovui siūlyti pretendentams kitus atkūrimo būdus. Pretendentai turi būti aktyvus, domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir šio proceso teisiniu reglamentavimu. Todėl pareiškėjos argumentus dėl termino valiai dėl atkūrimo būdo pakeitimo, kuris yra naikinamasis, atnaujinimo atmetė.

24. Teismas konstatavo, kad byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. Įstatymo redakcija Nr. XII-1150) numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pareiškėjai nuosavybės teisės pagrįstai buvo atkurtos atlyginant pinigais.

25. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog 1991 m. rugsėjo 10 d. prašyme nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nurodytas susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (atkūrimas natūra) ir žinodamas, kad beveik visą žemę, į kurią norima atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, pagrįstai 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha laisvos ir valstybės neišperkamos žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha), taip pat pagrįstai 2020 m. liepos 13 d. sprendimu nuosavybės teises už valstybės išperkamą žemę atkūrė pinigais.

26. Teismas, vertindamas skundo reikalavimą dė neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad pateikti duomenys patvirtina, kad vadovaujantis Metodiniais nurodymais 1998 m. balandžio 22 d. buvo parengtas Kauno rajono Žemaitkiemo kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planas, o Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, išnagrinėjusi 1939 m. Rūšinį paskirstytų žemių sąrašą, 1998 m. gegužės 14 d. sprendimu pripažino, jog pakanka dokumentų A. K. žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodyti ir priėmė pasiūlymą parengti pažymą piliečiui E. K. dėl buvusio savininko A. K. Kauno apskr. (duomenys neskelbtini) turėtos 39,50 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracija 1999 m. rugpjūčio 6 d. parengė pažymą Nr. 159, pagal kurią E. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį – 6,42 ha žemės ir 0,16 ha miško. Kauno apskrities viršininko administracija 2001 m. liepos 9 d. raštu informavo E. K., kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes faktiškai naudojama mokslo įstaigos – Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Minėtu raštu pareiškėjos palikėjui E. K. taip pat buvo nurodyta iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Byloje nėra duomenų, kad į šį raginimą buvo sureaguota teisės aktų nustatyta tvarka. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 263 vėl informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja į minėtą atsakovo prašymą atsiliepė tik 2007 m. kovo 28 d. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 2 d. raštu informavo pareiškėją iki 2009 m. sausio 15 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą dėl valstybės išperkamo miško, tačiau pareiškėja nepateikė prašymo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha).

27. Teismas nurodė, kad aptartų duomenų analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas dar 2013 m. gegužės mėnesio pabaigoje turėjo visas galimybes užbaigti pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą (po 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo priėmimo). Į dalį žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra, o dėl kitos žemės (miško) statuso atsakovas turėjo visus duomenis, kad tai yra valstybės išperkama žemė (taip pat ir miško plotas). Atsakovas iš esmės nepateikė teismui rimtų argumentų, kodėl šioje byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas tik 2020 m. liepos 13 d., o ne 2013 metais – iš karto po sprendimo atkurti nuosavybės teises į dalį žemės natūra.

28. Teismas, apžvelgęs Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad pareiškėja patirtą neturtinę žalą pagrinde kildina iš viso užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Teismas vertino, kad atsakovas iš dalies pagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ir dėl žemėtvarkos projektą rengusių specialistų veiksmų, taip pat ir dėl pareiškėjos veiksmų įforminant paveldėjimo teisinius santykius bei nereagavimo į teikiamus raštus, tačiau ši aplinkybė nepateisina administracinėje byloje nustatyto fakto, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas užtruko daugiau nei 7 metus, skaičiuojant nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra į dalį žemės, kad tarp atitinkamų atliktų veiksmų yra nepagrįstai nepateisinamai ir neprotingai ilgi intervalai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad viešojo administravimo subjektas nepateisinamai nuo 2013 metų vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai.

29. Teismas pripažino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nuo 2013 iki 2020 metų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnius bei emocingesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pretendentės patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Pareiškėjos teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjai buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu ir negali būti atlyginamas tik pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgęs į pažeistų vertybių pobūdį, neteisėtos veikos sukeltų padarinių mastą, pobūdį ir trukmę bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjos patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Eur suma.

30. Likusius tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentus teismas laikė perteklianiais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir nenalizavo.

31. Teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymą dėl 1 379,40 Eur išlaidų už skundo surašymą priteisimo, vertino šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus bei nustatė, kad ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundas patenkinamas 1/2 dalimi, į bylos sudėtingumą, maksimalias galimas priteisti sumas, į tai, kad byloje pareiškėjos reikalavimas atsakovo NŽT atžvilgiu buvo atmestas, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai priteisė 689,70 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 2 d., 41 str.)).

III. 32. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Pareiškėja nurodo, kad teismas visiškai nevertino atsakovo prieštaringų veiksmų ir 2013 m. gegužės 30 d. priimto sprendimo reikšmės pareiškėjos vidinio supratimo apie nuosavybės teisių atkūrimo galimumą ir kitokios, nei natūra, valios išreiškimo reikšmės. Pareiškėja valios nepakeitė dėl atsakovo veiksmų, kurie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs:

33.1. Atsakovas 1998 m. balandžio 1 d., 2006 m. lapkričio 30 d., 2008 m. birželio 10 d. raštais kvietė pareiškėją į žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui paženklinimą ir tai suponavo pareiškėjai teisėtą lūkestį, kad vyrauja realios sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui natūra į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis turėtą Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) valdytą 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą;

33.2. Nors atsakovas 2001 m. liepos 9 d. ir 2008 m. gruodžio 2 d. raštais informavo pareiškėją, kad galimybės atkurti į buvusio savininko turėtą žemę, tame tarpe ir į miško žemę, nėra, bei pasiūlė pasirinkti kitą būdą, tačiau 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. po 0,28 ha laisvos ir valstybės neišperkamos žemės plotą (bendras sklypo plotas 0,56 ha), t. y. nors visą laiką buvo nurodoma, kad atkurti nėra galimybės, pareiškėjai nepasirinkus jokio kito būdo, vis tik buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra;

33.3. Nors Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Nr. 159 „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“ atsakovas žemės paskirstymo grafoje nurodė pastabą – žemę naudoja LVA prakt. mok. ir band. centras, o 1,00 ha miškas – grąžintinas, tačiau atsakovas 2008 m. gruodžio 2 d. raštu pareiškėjai nurodė, kad A. K. turėtas miškas nėra išlikęs, siūlyta pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būda, o 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. turėtas žemes;

33.4. Pareiškėja matė, kad vietovėje, dalyje buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis turėtos žemės ribose žemė buvo dirbama ūkininkų, todėl galimai išnuomota arba jau perduota nuosavybės teise kitiems asmenims, o kita – didžioji dalis žemės buvo apskritai nedirbama, nenaudojama ir tai sukūrė pareiškėjai lūkestį, kad ne tik 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu, bet ir į kitą dalį buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis turėtos žemės bus jai atkurtos nuosavybės teisės natūra. Aplinkybę, kad ne visas Lietuvos veterinarijos akademijai (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) perduotas turtas yra naudojamas, patvirtina 2017 m. birželio 30 d. Valstybinio audito ataskaita Nr. VA-2017-P-50-4-14, kurioje, be kita ko, atkreipiamas dėmesis į neišnaudojamą žemę bei pažymima, kad Kauno rajone žemės grąžinimo laukia 89 piliečiai, kuriems neatkurtos nuosavybės teisės į 156,5 ha;

33.5. Per tą laikotarpį, kuomet buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis turėtą žemę, Lietuvos veterinarijos akademijos iki žemės reformos pradžios naudotas žemės ūkio naudmenų plotas, atsižvelgiant į šios akademijos poreikį ir pasikeitusią ekonominę situaciją, vykstančią žemės reformą, buvo sumažintas iki 1 000 hektarų, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 ir 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 žemės ūkio naudmenų plotas buvo dar patikslintas, jį sumažinus atitinkamai iki 800 hektarų ir 767,5 hektaro, o tai reiškia, kad nuolatos yra peržiūrimas Lietuvos sveikatos mokslų universitetui suteiktų žemių poreikis ir jis yra koreguojamas, tai vėl gi sudaro teisėtus lūkesčius pareiškėjai, kad jai gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra turėtoje vietoje. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą ir prieš užbaigdamas nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjos atžvilgiu būtų pasikreipęs į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, Vyriausybę ar kitą institucija, kuri nurodytų, ar nebuvo per šį laikotarpį dar kartą sumažintas Lietuvos sveikatos mokslų universitetui suteiktų žemių plotas, ar neketinama artimoje ateityje tokių priemonių imtis. Tokie atsakovo veiksmai galėtų pateisinti neprotingai ilgą nuosavybės teisių atkūrimo procedūros trukmę.

34. Pareiškėja teigia, kad atsakovas, kaip institucija, įgaliota spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalėjo piliečiams paaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kad jie galėtų išreikšti savo valią tinkamai. Ypač tokioje situacijoje, kuri sąlygojo ginčą, kai pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo sąžiningai klysti. Pareiškėja buvo klaidinama ir būtent ta aplinkybė, kad ji nepakeitė valios, lėmė, kad jai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu dalyje, kadangi dalis atkurto žemės sklypo patenka už buvusio savininko turėtos žemės ribų, ką patvirtina su apeliaciniu skundu teikiama schema. Tai turėjo lemiamos reikšmės pareiškėjos suvokimui, kas yra nuosavybės teisių atkūrimas natūra – žemės sklypo toje pačioje vietoje arba kitoje suteikimas. Tačiau tai, jog pareiškėjai nebuvo iki galo ir tinkamai išaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir jos valios pakeitimo / nekeitimo reikšmė jos teisėms bei teisėtiems interesams, lėmė, kad buvo priimtas skundžiamas 2020 m. liepos 13 d. sprendimas.

35. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl to, kad pareiškėja nebuvo informuota apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus ir galimybę iki 2013 m. liepos 1 d. arba iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kaip tai numato įstatymas.

36. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad aptaros aplinkybės lėmė, kad ji nenurodė atsakovui kitos valios, kuria nuosavybės teisių atkūrimas būtų galimas ir kuris atitiktų pareiškėjos interesus, todėl teismas, nustatęs atsakovo kaltę dėl netinkamai vykdytos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, nepagrįstai atsisakė panaikinti 2020 m. liepos 13 d. sprendimą.

37. Pareiškėja nesutinka, kad laikas, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas nepagrįstas atsakovo delsimas ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vilkinimas – 2013 metai bei nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėja Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies kontekste akcentuoja, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo su dokumentais atsakovui buvo pateiktas dar 1991 m. rugsėjo 10 d., o E. K. mirė (duomenys neskelbtini). Per šį apie septynių metų laikotarpį atsakovas nesikreipė į E. K. dėl papildomų dokumentų pateikimo, nenurodė, kad atsakovui prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas netinkamas, su trūkstamais priedais ar su nepakankama informacija. Teismas nepagrįstai pateisina šioje dalyje atsakovo delsimą, remdamasis tuo, jog 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 buvo patvirtinti Metodiniai nurodymai, kurie reglamentavo Rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybų bei rajonų valdybose apylinkių agrarinės reformos tarnybų darbinių grupių, kurios rengė pirminę dokumentaciją nuosavybės teisės į žemę atstatymui, reikalingą nagrinėjimui rajono (miesto) ekspertų komisijoje, darbo nurodymus, nagrinėjant Nutarimo Nr. 407 1.1.2–1.1.4 punktuose nurodytus dokumentus. Pagal minėtus Metodinius nurodymus darbo grupėms buvo rekomenduojama dokumentus rengti iš karto visam kaimui arba visai kadastrinei vietovei. Vadovaujantis Metodiniais nurodymais, 1998 m. balandžio 22 d. buvo parengtas Kauno rajono Žemaitkiemo kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planas.

38. Pareiškėjos vertinimu, teismas nepagrįstai delsimo, laukimo naštą perkėlė nuo valstybinės institucijos – tuometinės Kauno apskrities viršininko administracijos ant pareiškėjos. Pareiškėja negali prisiimti rizikos, kad nesant parengtų poįstatyminių teisės aktų ar patvirtinus Metodinius nurodymus, atsakovas gali pažeisti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus. Aplinkybė, kad tik po dviejų metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises buvo parengti Metodiniai nurodymai, o po to dar po penkių metų buvo parengtas Kauno rajono Žemaitkiemo kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo planas, negali mažinti atsakovo atsakomybės ir jo pareigos savo įstatymuose nustatytas funkcijas atlikti laiku ir tinkamai.

39. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jai paveldėjimo teisės liudijimas į A. K. palikimą buvo išduotas tik 2007 m. liepos 25 d., o pareiškėjai per visą laikotarpį buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra atsakovo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu. Teismas nepasisakė, kodėl nebuvo atsižvelgtą į šį šešių metų laikotarpį (nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2013 m. gegužės 30 d.), per kurį atsakovas nepagrįstai delsė ir nevykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pareiškėjos atžvilgiu.

40. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo aplaidumą ir netinkamą jam priskirtų funkcijų vykdymą visą nuosavybės teisių atkūrimo procedūros laikotarpį patvirtina siųsti pranešimai, kurie buvo siunčiami ne pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, supainiojant adresus, pašto siuntimo kvituose apskritai nurodant ne tą korespondencijos adresą, kuris yra nurodytas ant siunčiamo dokumento, arba pranešimai, kurie vis dar būdavo siunčiami, nors pretendentas E. K. jau buvo miręs.

41. Pareiškėja vertina, kad atsakovo aplaidumas ir neapdairumas vykdant jam priskirtas funkcijas lėmė, kad į dalį buvusio savininko turėtos žemės ribų (šiaurinėje dalyje) buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims jau po A. K. turėtos žemės ribų nustatymo. Su apeliaciniu skundu teikiama schema ir Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtinta, kad šeši žemės sklypai, kurie patenka į buvusio savininko A. K. iki 1940 metų turėtos žemės ribas, buvo suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui tuometinės Apskrities viršininko administracijos sprendimais, dar iki užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjos atžvilgiu. Tuo metu pareiškėja matė, jog šioje dalyje žemė nepateko į Lietuvos veterinarijos akademijai priskirtą teritoriją, buvo laisva ir nenaudojama, kas sudarė visas prielaidas teisėtam lūkesčiui susiformuoti, kad į pareiškėjai tenkančias teritorijos ribas bus atkurtos nuosavybės teisės, tačiau atsakovas ilgai delsęs atkūrė teises kitiems asmenims, net ne A. K. teisių paveldėtojams.

42. Pareiškėja laikosi pozcijos, kad atsakovo aplaidumas lėmė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra truko nepagrįstai ilgai, apie 28 metus ir 10 mėnesių, atskaičius 10 metų laikotarpį, kada nebuvo išduotas pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimas, atsakovas nepagrįstai vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą 18 metų ir 10 mėnesių. Toks ilgas delsimas užkirto pareiškėjai galimybę atkurti nuosavybės teises į visą buvusio savininko A. K. iki 1940 metų turėtą žemę natūrą, nes ji buvo perduota LVA arba kitiems asmenims, į pareiškėjai tenkančios atkurti nuosavybės teises į 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą, kurios šiai dienai vidutinė rinkos vertė sudarytų apie 394 800 Eur, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos kontekste nepagrįstai pareiškėjai buvo priteistas per mažo dydžio 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

43. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą atmesti.

44. Atsakovas teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl žalos, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja patyrė 500 Eur suma įvertintą neturtinę žalą.

45. Atsakovas nurodo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos 2020 m. liepos 13 d., o ne 2013 metais – iš karto po sprendimo atkurti nuosavybės teises į dalį žemės natūra, ne dėl NŽT neteisėtų veikslų, o kadangi žemė yra valstybės išperkama ir negali būti atkurta natūra. Pareiškėjai nubuvo atkurtos nuosavybės teisės išmokant kompensaciją pinigais 2013 metais, atsižvelgiant į E. K. 1991 m. rugsėjo 10 d. išreikštą prašymą atkurti natūra, kuris nebuvo pakeistas pareiškėjos, atsižvelgiant į galimybę, kad pasikeis teisinis reguliavimas ir ginčo žemė bus išimta iš valstybės išperkamos žemės sąrašo, kas suteiktų teisinį pagrindą įgyvendinti pareiškėjos valią atkurti žemę natūra. 2013 metais pareiškėjai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės ne dėl NŽT neveikimo, kadangi kitiems pretendentams teisės į jų valstybės išperkamos žemės dalis buvo atkurtos 2002 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities sprendimu Nr. 52/11713 J. K. 6,42 ha žemės atkuriant pinigais – 6 157 Lt ir 2002 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities sprendimu Nr. 52/11714 M. K. 6,42 ha žemės atkuriant pinigais – 6 157 Lt, kadangi šie asmenys išreiškė valią dėl žemės atkūrimo išmokant kompensaciją pinigais. NŽT 2020 m. liepos 13 d. priėmė ginčijamą sprendimą, siekdama užbaigti žemės reformą, t. y. vykdydama Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. vasario 11 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8.)-37 „Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių skyrių vedėjams dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“.

46. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neturtinę žalą kildina dėl atsakovo delsimo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, todėl atkūrimas natūra tapo negalimas, tačiau pateiktame E. K. 1991 m. rugsėjo 10 d. prašyme gražinti žemę buvo išreikšta valia – „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje“, taip pat nurodyta, kad prašymo padavimo metu žemę valdė Lietuvos veterinarijos akademija (ginčo nagrinėjimo teisme metu – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Taip pat žemė negali ir negalėjo būti atkurta natūra, tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas konstitucinėje byloje Nr. 05/07 bei teismų praktika. Taigi ankščiau ir po 2013 metų ginčo žemės atkūrimas natūra nebuvo galimas, kaip pageidavo pareiškėja, todėl pareiškėja nepatyrė žalos.

47. Atsakovas akcentuoja, kad svarbus ginčui faktas yra, kad E. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja paveldėjimo santykius įformino tik beveik po 10 metų, t. y. paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2007 m. liepos 25 d. Iš 1991 m. rugsėjo 10 d. prašymo gražinti žemę natūra 2.3 papunkčio matyti, kad E. K. prašymo padavimo metu buvo žinoma, kad jo tėvo nusavintą žemę valdo Lietuvos veterinarijos akademija, tačiau nepaisant to prisiėmė riziką ir išreiškė valią grąžinti žemę natūra. Kauno apskrities viršininko administracija 2001 m. liepos 9 d. raštu Nr. 162 informavo E. K. teisių paveldėtoją, kad buvusio savininko A. K. žemė yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos ir buvo nurodyta iki 2001 m. rugsėjo 1 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Su raštu pareiškėja susipažino pasirašytinai, taigi žinodama visas pasekmes ir esamą padėtį išliko pasyvi ir nesiėmė veiksmų, todėl negalėjo būti pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai ir patirta žala. Vėliau, kaip nustatė teismas, teisės aktai nenumatė imperatyvios prievolės NŽT siūlyti pretendentams kitus atkūrimo būdus. Pretendentams keliamas reikalavimas būti aktyviems, domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir šio proceso teisiniu reglamentavimu. Taigi NŽT viską atliko pagal teisės aktus ir teismų išaiškinimus, todėl žala iš Lietuvos valstybės negali būti priteisiama. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas griežtai pagal teisės aktuose nurodytas procedūras, o ne vien atsižvelgiant į pavienių pretendentų pageidavimus. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste nuostata, jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

48. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nėra ir nebuvo NŽT neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėtų susidaryti žala. Ilgas atkūrimo laikotarpis susidarė dėl pareiškėjos tėvo nepateiktų dokumentų, pareiškėjos pasyvumo atkūrimo procese ir galiojusio ir galiojančio teisinio reguliavimo.

49. Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, t. y. atsiradusios pasekmės, yra nulemtos tik pačios pareiškėjos pasirinkto pasyvaus elgesio (pvz. paveldėjimas buvo sutvarkytas tik praėjus 10 metų po mirties). Pareiškėjos elgesys, realizuojant savo teises, vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, būtų pateikusi savalaikį prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar / ir būtų kėlusi klausimus, ar pasikeitęs teisinis reguliavimas leidžia ar leis atkurti valstybės išperkamą žemę natūra, o ne laukusi tikėdamasi NŽT spendimo atkurti žemę pareiškėjai pageidautinu būdu. Pareiškėjos delsimas išsiimti paveldėjimo teisės liudijimą, užklausų dėl esamos išperkamos žemės padėties ir atsakymų į institucijų laiškus trūkumas patvirtina žalos nebūvimo pareiškėjos atžvilgiu faktą.

50. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad skunde nėra įvardijami ar pagrindžiami įrodymais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti elementai, t. y. reikalavimas dėl žalos yra deklaratyvus.

51. Atsakovas pabrėžia, kad nėra byloje įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadą, kad nuo 2013 iki 2020 metų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnius bei emocingesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Priešingai, iš turimų dokumentų matyti, kad periodu nuo 2013 iki 2020 metų pareiškėja buvo pasyvi, nesikreipė į NŽT dėl atkūrimo ar informacijos pateikimo, nesidomėjo ginčo žemės teisine būkle ir galimybe atkurti ginčo žemę.

52. Atsakovas nesutinka su teismo nustatyta patenkintų skundo reikalavimų dalimi ir priteista pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų 689,70 Eur suma, akcentuodamas, kad pareiškėja kėlė trys reikalavimus: panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus 2020 m. liepos 13 d. sprendimą; atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises; priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos. Pareiškėjos pirmas ir antras prašymas buvo netenkinti, o prašymas priteisti žalą tetinkintas tik 1/4 dalimi (iš prašytų 2 000 Eur priteista 500 Eur). Taigi iš trijų reikalavimų nepatenkinto reikalavimo dalį sudaro 2,75. Todėl pareiškėjai prašant priteisti 1 379,40 Eur, galėjo būti priteista ne didesnė nei 114,95 Eur suma.

53. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti savo apeliacinį skundą.

54. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą dėsto analogiškus savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, papildomai akcentuodamas, kad pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, jog atsakovas 1998 m. balandžio 1 d., 2006 m. lapkričio 30 d., 2008 m. birželio 10 d. raštais kvietė pareiškėją į žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui paženklinimą ir tai suponavo pareiškėjai teisėtą lūkestį, kad vyrauja realios sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui natūra į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis turėtą ginčo žemės ir miško plotą, yra nepagrįstas, nes 1998 m. balandžio 1 d. raštas buvo adresuotas E. K., o pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2007 m. liepos 25 d., t. y. pareiškėja minėtu metu nebuvo perėmusi A. K. teisių dėl savo pačios pasyvumo.

55. Atsakovas dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo kreipimosi dėl duomenų pateikimo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, Vyriausybę ar kitą institucija pažymi, kad pagal prie bylos pridėtą Užliedžių kadastro vietovės plano ištrauką ginčo žemė yra valstybės išperkama, šis teritorijų planavimo dokumentas nebuvo atnaujintas ir yra vis dar galiojantis.

56. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos“ iki 2006 m. balandžio 25 d. galiojusios redakcijos 14 papunktyje nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste apeliaciniame skunde minimi Apskrities viršininko administracijos sprendimai priimti teisėtai, dėl tuo metu galiojusios 40 procentų leistinos ribų paklaidos grąžinant žemę natūra. Dėl pareiškėjos neveikimo ir šio teisinio reguliavimo pareiškėja buvo informuota, kad miškas yra neišlikęs. Atsižvelgiant į Užliedžių kadastro vietovės plano ištrauką ir VĮ Registrų centro duomenis, žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Apskrities viršininko 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 02-05-1705 yra įregistruotas teisingai, nes jis nepatenka į ginčo žemę.

57. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

58. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą dėsto analogiškus savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, papildomai akcentuodama, kad fakto, jog neva nėra galimybės atkruti nuosavybės teisės natūra, nepripažino. Įvertinus šiai dienai buvusio savininko ribose suformuotų žemės sklypų nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, matyti, kad atsakovas atkūrė nuosavybės teises į dalį buvusio savininko turėtos žemės visiškai kitiems, nei A. K. teisių perėmėjams. Į dalį buvusio savininko turėtos žemės ribų (šiaurinėje dalyje) buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims jau po A. K. turėtos žemės ribų nustatymo.

59. Pareiškėja dėl jos informavimo pabrėžia, kad atsakovo siųstų pranešimų negavo, 2001 m. liepos 9 d. raštas buvo išsiųstas ne jos gyvenamosios vietos adresu, o 2008 m. gruodžio 2 d. raštas, remiantis byloje esančiu registruotos siuntos kvitu, buvo išsiųstas ne tuo adresu, kuris buvo nurodytas siunčiamame rašte. Šiuose pranešimuose nėra nurodyta, kokių veiksmų atsakovas imtųsi, jei pareiškėja nepakeistų valios, t. y. nenurodė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos kompensuojant pinigais, nepateikė skaičiavimų dėl kompensacijos dydžio. Šių veiksnių visuma sudarė prielaidas pareiškėjai susiformuoti teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyksta tinkamai ir kad jai bus atkurtos nuosavybės teisės natūra. Informacijos apie naują nustatytą tvarką pakeisti valią dėl atkūrimo atlyginant lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų atsakovas nepateikė. Atsakovas aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procesą, laiku ir tinkamai neinformavo apie galimybę pakeisti valią, tuo tarpu informuodamas kitus pretendentus ir kitus piliečius, tokiu būdu pažeisdamas lygiateisiškumo, gerojo viešojo administravimo principą, taip sukūrė prielaidas, kad į turėtą žemę vietoje natūra nebebuvo galimybės atkurti, o pareiškėjai pakeisti valią yra suėję visi teisės aktuose nustatyti terminai.

60. Pareiškėja nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytai motyvai, kad turi pagrįsti ir įrodyti neturtinės žalos dydį įrodymais.

61. Dėl teismo priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos pareiškėja nurodo, kad skunde reiškė du materialinio pobūdžio reikalavimus – panaikinti administracinį aktą ir atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjos vertinimu, teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, priteisdamas 50 proc. prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, kadangi iš dviejų materialinių reikalavimų buvo patenkintas vienas. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde tik prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos, reikalavimo panaikinti dalį, kuria teismas priteisė pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas, atsakovas nesuformulavo, todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla pareiga išeiti už apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 62. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2020 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 7SD-157-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. K.“ bei neturtinės žalos atlyginimo.

63. E. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) valdytą 6,42 ha žemės plotą ir 0,16 ha miško plotą (kaimo vietovėje esančią žemę bei mišką).

64. E. K. 1991 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, kuriame buvo išreikšta valia susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (natūra).

65. Pretendentas E. K. (duomenys neskelbtini) mirė. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 263 informavo E. K. paveldėtojus apie nuosavybės teisių atkūrimą, nurodydama ir tai, kad dėl valstybės išperkamos žemės dalies bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Su šiuo raštu pareiškėja susipažino 2007 m. kovo 28 d.

66. Pareiškėja pagal paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 2007 m. liepos 25 d., yra pretendento atkurti nuosavybės teises E. K. turtinių teisių perėmėja.

67. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 129 informavo pareiškėją, kad miškas, į kurį pretendavo E. K., nėra išlikęs ir pasiūlė jai iki 2009 m. sausio 15 d. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

68. NŽT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-81 grąžino natūra bendrosios nuosavybės teise E. K. su M. Ž. 0,28 ha žemės. Šiame sprendime buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į 6,14 ha žemės ir 0,16 ha miško bus atkurtos vėliau.

69. NŽT Kauno skyriaus 2019 m. gruodžio 3 d. posėdžio dėl sprendimų priėmimo, kuriame buvo svarstoma dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. Ž. ir E. K., protokole Nr.7PRT-106-(14.7.6) nurodyta, kad piliečiai nesutinka su paskaičiuota kompensacija, pageidauja gauti žemę natūra arba gauti kompensaciją, paskaičiuotą pagal rinkos vertę. Šiame posėdyje pareiškėja dalyvavo ir pasirašė minėtą protokolą.

70. Ginčijamu NŽT 2020 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 7SD-157-(14.7.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui E. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 6,14 ha žemės ir 0,16 ha miško, išmokant išmokant 1 856 Eur kompensaciją pinigais.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis sprendžia, jog pareiškėja iki ginčijamo sprendimo priėmimo nebuvo pakeitusi pretendento E. K. išreikštos valios (atkurti nuosavybės teises žemę gražinant natūra), nors ji iš atsakovo siunčiamų raštų turinio turėjo galimybę suprasti, kad nuosavybės teisės į dalį žemės bei mišką negali būti atkurtos natūra. Todėl spręstina, jog pretendento E. K. ir pareiškėjos (jo teisių perėmėjos) valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra tokia, kaip nurodyta 1991 m. rugsėjo 10 d. E. K. prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę.

72. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė.

73. Mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąraše, patvirtintame Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026, nustatyta, kad viešoji įstaiga Lietuvos sveikatos mokslų universitetas naudoja 1 598,1903 ha žemės.

74. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žemė, į kurią ginčijamu administraciniu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, pateko į žemės plotą mokslo ir mokymo tikslams naudojamą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (anksčiau Lietuvos veterinarijos akademijos), t. y. byloje nustatyta, jog žemė, į kurią ginčijamu administraciniu sprendimu atkurta nuosavybės teisė, priskirtina valstybės išperkamai žemei.

75. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.

76. Taigi žemė, į kurią ginčijamu administraciniu sprendimu yra atkurtos nuosavybės teisės, negalėjo būti grąžinama natūra turėtoje vietoje.

77. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

78. Pretendento E. K. prašyme nurodytu būdu (atkurti nuosavybės teisę žemę gražinant natūra), kurio pareiškėja (jo teisių perėmėja) nėra pakeitusi, atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę nėra galimybių, todėl NŽT pagrįstai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Naikinti ginčijamą administracinį sprendimą, atsižvelgiant į pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo.

79. Kadangi ginčo žemės sklypas yra suteiktas kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms ir kuris pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas išperkamas valstybės, pareiškėja negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad nuosavybės teisė į ginčo sklypą bus atkurta pretendento E. K. pageidaujamu būdu – natūra.

80. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

81. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

82. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos aplinkybes, priėjo pagrįstą išvadą, kad atsakovas dar 2013 m. gegužės mėnesio pabaigoje turėjo visas galimybes užbaigti pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą (po 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 7S-81 priėmimo), nes į dalį žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra, o dėl kitos žemės (miško) statuso atsakovas turėjo visus duomenis, kad tai yra valstybės išperkama žemė (taip pat ir miško plotas).

83. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

84. Nustačius, kad NŽT be objektyviai pagristo pagrindo vilkino priimti ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo, pripažintina, jog minėtas viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėja dėl to patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

85. Įvertinusi ilgą pareiškėjos teisių pažeidimo trukmę, dėl jos padėties neapibrėžtumo atsiradusius jai neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista 500 Eur suma yra proporcinga jos patirtiems išgyvenimams kompensuoti, priteisti pareiškėjai mažesnę ar didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra pagrindo.

86. Pirmosios instacijos teismas priteisdamas pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas išsamiai įvertino visas su šio procesinio klausimo isprendimu susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas bei pagrįstai priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 689,70 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Teisėjų kolegija sutinka su su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl detaliai nevertina atsakovų apeliaciniame skunde išdėtytų aplinkybių, susijusių su bylinėjimosi išlaidų priteisimu.

87. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos ir atsakovų apeliaciniai skundai atmetami.

88. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat ir patirtų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmestas, todėl ji neįgyja teisės į teisinės pagalbos išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo parengimą, atlyginimą. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja patyrė išlaidas už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Pareiškėjos patirtas 597,20 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patvirtina PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo murodymas. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, buvo apginti pareiškėjos interesai, todėl jos prašymas dėl 597,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas. Pareiškėjos patirtų išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ši suma priteistina pareiškėjai iš asakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, lygiomis dalimis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos valstybės atstovo ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai S. P. 298,60 Eur (du šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Priteisti pareiškėjai S. P. 298,60 Eur (du šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė