2018-04-04 Nr. AB-7062-3-61-3-01642-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1153-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01642-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 208, Nr. 207, Nr. 371, Nr. 221, Nr. 220, Nr. 124, Nr. 123, kuriose sanitarinis mazgas buvo neatitvertas nuo likusio kameros ploto, dėl to jis galėjo būti matomas pareigūnų. Todėl nebuvo užtikrinamas privatumas, pareiškėjas patyrė išgyvenimus, kreipėsi į psichologą, ne kartą dėl to skundėsi Lukiškių TI-K administracijai, tačiau Lukiškių TI-K administracija į skundus nereagavo arba juos atmesdavo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerų sienos buvo nusilupę, kamerose drėgna, šalta, jis negalėjo naudotis veidrodžiu, nebuvo išduotas televizorius ir radijo imtuvas, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. sausio 7 d. nebuvo išduotas asmens ženklas. Pareiškėjas nurodė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo sudarytos galimybės gauti karšto vandens, kuris jam buvo reikalingas ir dėl jo alergijos. Lukiškių TI-K neišdavė jam virdulio ir neužtikrino, kad pareiškėjas gautų karštą vandenį. Ilgą laiką pareiškėjas buvo laikomas vienas, dėl ko patyrė psichologinę skriaudą, emocinę depresiją. Dėl pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, psichologus, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 11,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto nuostatas, reglamentuojančias sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus, ir pažymėjo, kad įstatymuose nereglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose: tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Paaiškino, kad vadovaujantis Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 28-1158(1)/2014-10-01, pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės laikymo sąlygomis, o Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 28-681(1)2015-07-22 nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. 6 mėnesiams buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose, todėl jis negalėjo turėti virdulio ar kitų prietaisų. Kiekvieną dieną po tris kartus per dieną pareiškėjui kartu su maistu buvo teikiama karšta arbata ir kompotas. Pataisos įstaigos administracija 2015 m. lapkričio 10 d. išdavė pareiškėjui kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde. Šiuo atveju be neteisėtų pareigūnų veiksmų arba neveikimo taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė nurodytos žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo A. T. reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 5 d. dėl neužtikrintos galimybės gauti verdančio vandens paliko nenagrinėtą; kitą pareiškėjo A. T. skundo dalį tenkino iš dalies: priteisė jam 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šioje byloje keliamas ginčas yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir administracinėje byloje Nr. I-4419-629/2016, kurioje 2016 m. birželio 23 d. priimtas sprendimas (apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui), nagrinėjamos bylos dalį, kuria prašoma atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjui neužtikrintos galimybės Lukiškių TI-K gauti verdančio vandens laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 5 d., paliko nenagrinėtą.

7. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, padarė išvadą, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Konstatavo, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl veidrodžio nebuvimo kamerose, pažymėjo, kad pagal pasikeitusį teisinį reguliavimą, t. y. nuo 2005 m. lapkričio 5 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-patvirtintai Lietuvos higienos normai HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimo įrengti veidrodį kameroje ar sanitariniame mazge neliko. Be to, Lukiškių TI-K visuose atsakymuose pareiškėjui nurodė, kad kamerose buvo įrengti veidrodžiai, tačiau patys suimtieji ir nuteistieji juos sudaužo ar kitaip suniokoja. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nurodytu aspektu nėra pagrindo.

9. Įvertinęs atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis, teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų, susijusių su temperatūra, drėgme, kamerų būkle nebuvo, todėl pareiškėjo argumentus, kad kamerų sienos nubyrėjusios, kamerose šalta, drėgna atmetė kaip nepagrįstus.

10. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad asmens identifikacinė kortelė nebuvo iš karto išduota pareiškėjui, tačiau byloje nėra duomenų apie pareiškėjui dėl to kilusias pasekmes. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad dėl kortelės jokių pretenzijų pareiškėjui nereiškė. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neišduoto televizoriaus ir radijo imtuvo, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad pareiškėjui buvo paskirta 12 mėn. nuobauda drausmės grupėje ir 6 mėn. nuobauda, ją atliekant kamerų tipo patalpose, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 3 dalies 3 punktą elektros prietaisai ir kiti daiktai paimami iš nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 96 dienas buvo laikomas vienas, tačiau jis 2015 m. spalio 13 d. raštu Lukiškių TI-K direktoriui pats prašė jį palikti toliau atlikti bausmę Lukiškių TI-K, motyvuodamas tuo, kad nori būti vienas ir pasitaisyti. Taigi teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad laikomas vienas jis kankinosi, nes tai atitiko jo valią.

11. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 4 d. daugiau kaip 3 mėn. buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į privatumą, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti 11,28 Eur patirtas išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą jis realiai sumokėjo 11,28 Eur. Teismas nurodė, kad įrodymus į bylą atsakovas turėjo teikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, nes šie dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą. Todėl teismas atsisakė taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatas, kuriomis rėmėsi atsakovas, prašydamas priteisti nurodytas išlaidas.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas nurodo, kad tiek ankščiau galiojusi HN 76:2010, tiek šiuo metu galiojanti HN 134:2015 nenurodo standartų, pagal kuriuos kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Pažymi, kad šiuo metu galiojanti HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų visiškai nenumato. Kituose teisės aktuose taip pat nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Pažymi, kad nurodytos abi higienos normų redakcijos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais higienos normos reikalavimai.

15. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja pagal teisės aktų reikalavimus ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

16. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, jog kai kuriose bylose reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, konstatavus, kad pažeidimo fakto patvirtinimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

17. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra nustatyta valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas ir pareiškėjo patirta žala, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

18. Pareiškėjas A. T. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 4 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad skundžiamu laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į privatumą, naudojantis tualetu, priteisė jam iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir žalos, nes pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto bei nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. HN 134:2015 sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimai nėra nustatyti. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)).

Taigi, atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

26. Tiek, kiek tai susiję su byloje taikytu pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdu, pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė