2018-08-29 Nr. AB-14855-3-61-3-03268-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-981-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03268-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (A. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2016 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-4626 (8) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas), kuriuo atsisakyta grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo bei priteisti pareiškėjui 2 161,19 Eur neišmokėtos valstybinės pensijos.

1.1. Pareiškėjas teigė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatomis ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatomis jam mokama valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Pažymėjo, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. socialinių išmokų perskaičiavimas buvo pratęstas ne visiems socialinių išmokų gavėjams, o tik jų daliai, tokiu būdu finansinės krizės našta buvo padalyta netolygiai ir neproporcingai visai visuomenei ir yra diskriminacinio pobūdžio. Siekdamas apginti savo pažeistas teises pareiškėjas kreipėsi į VRM prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau VRM Skundžiamu sprendimu nurodė, kad pensijos nepriemoka jam nebus išmokėta. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutiko.

2. Teismas neatnaujino termino reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo ir šią skundo dalį atsisakė priimti.

3. Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), taigi atsakovo sprendimas yra teisėtas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas iš Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. liepos 22 d. pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 77 nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.

6. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat, 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, pabrėžęs, kad toks ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

7. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad VRM Skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. prašymą ir išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Jokių kitų Skundžiamo sprendimo neteisėtumo pagrindų pareiškėjas nenurodė, Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį naikinti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

III. 8. Pareiškėjas A. Z. (A. Z.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą, VRM 2016 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-4626 (8) ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, kompensuoti pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (2 161,19 Eur), susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas neįsigilino į pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus, todėl, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė formalų sprendimą.

8.2. Teismui turėjo kilti įtarimas dėl diskriminacinio 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nors Konstitucinis Teismas pasisakė dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo iki 2010 m. gruodžio 31 d., nurodydamas, kad valstybinių pensijų gavėjams galima mažinti pensijas, tačiau negalima atlikti mažinimo vienos pensijų grupės gavėjams, o kitos ne, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiamas konstitucinis lygybės principas, ir todėl pareiškėjo atveju yra diskriminacija.

8.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybei, teikiant teisės aktus, prieštaraujančius Konstitucijai, Seimui, o VRM, neteikiant neigiamų išvadų dėl jų ir paskui juos vykdant, per 2010 ir 2011, 2012 ir 2013 metus pareiškėjas tapo šių teisės aktų diskriminavimo auka. Neišmokėtos valstybinės pensijos dalies klausimų sprendimo pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra neteisingas ir pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius, tokiais veiksmais jam daroma ne tik materialinė, bet ir moralinė žala.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Teisės aktai nenustato pensijų kompensavimo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo – Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta grąžinti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, bei neišmokėtos valstybinės pensijos, pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėjui priteisimo.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde kelia reikalavimą įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, kompensuoti pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (2 161,19 Eur), susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (b. l. 15–16), neatnaujinęs pareiškėjui termino skundui dėl reikalavimo kompensuoti pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalį 2 161,19 Eur nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. paduoti, šią skundo dalį atsisakė priimti, o kitą skundo dalį – reikalavimą panaikinti VRM 2016 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-4626 (8), kuriuo atsisakyta grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, priėmė ir bylą nagrinėjo tik šia apimtimi. Šios nutarties pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apskundęs nebuvo, ji įsiteisėjo. Atsižvelgiant į tai, apibrėžiamos ir šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

13. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

14. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

15. Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokant valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, todėl teismas teisingai sprendė, kad atsakovas VRM Skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. prašymą ir išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką.

16. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

17. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo pagrindo 2012–2013 metams pratęsti pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir kad skirtingas skirtingų kategorijų pensininkų traktavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir atitinkamai iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

19. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia (be kita ko) nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan