2016-03-10 Nr. AB-5633-3-61-3-00429-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-333-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00429-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo laikomas kamerose 158, 174 ir 200. Šiose kamerose buvo kalinama nuo 3 iki 4 asmenų. Kamerose buvo šalta ir drėgna, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose yra stalas, kuris užima 1 kv. m. grindų ploto, 2 gultai, kurie užima 3,5 kv. m. grindų ploto, ir sanitarinis mazgas, kuris užima 1 kv. m. grindų ploto. Tokiose patalpose asmuo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai kenkia (duomenys neskelbtini). Kamerose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, todėl tarp kalinčių asmenų kyla konfliktų. Atvykus ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ar jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), patiriama psichologinė prievarta ar fizinis skausmas, asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nusirengti, daiktus turi dėti į nešvarias dėžes.

Pareiškėjas pažymėjo, jog kalinimas tokiomis sąlygomis žemina asmens orumą, žmogus baudžiamas kankinant, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotai praktikai. Nurodė, kad dėl minėtų neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pareigūnų piktnaudžiavimo savo pareigomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Pažymėjo, kad teisės aktuose nurodyta, jog laisvės atėmimas yra pats savaime bausmė, todėl jos griežtinti negalima.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d. padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nes savo skundą teismui pareiškėjas surašė tik 2014 m. sausio 15 d.

Paaiškino, kad 2010 m. gegužės 31 d. ryte, nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnyje reglamentuotas asmenų pristatymas į tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti vertinami kaip neteisėtų veiksmų rezultatas. Atitinkamai, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 46-48) pareiškėjo J. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą (25 000 Lt) sieja su galimai neteisėtais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais (neveikimu) laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo buvo matyti, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas kalėjo laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 9 d., tačiau ginčą kelia dėl kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d.

Pažymėjo, jog atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl ginčijamu laikotarpiu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, vertindamas atsakovo pateiktą prašymą, rėmėsi CK 1.124 straipsniu ir nurodė, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo, jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi su 2014 m. sausio 15 d. skundu, skundas teismui išsiųstas 2014 m. sausio 16 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų padarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie netinkamas kalinimo sąlygas ir su 2014 m. sausio 15 d. skundu į teismą kreipėsi praleidęs taikytiną trejų metų senaties terminą.

Teismas pažymėjo, kad 2015 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame pažymėjo, kad senaties termino institutas Konvencijoje nėra nustatytas, tačiau teismas akcentavo, jog pareiškėjas nei skunde, nei minėtame paaiškinime nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių egzistavimo turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Argumentas, kad Konvencijoje neaptartas ieškinio senaties termino institutas, atmestinas, nes šis institutas yra aptartas nacionalinėje teisėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, tai, kad ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, teismas taikė trejų metų ieškinio senatį, nurodęs, be kita ko, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.113 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime nurodytą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti 2009–2010 m. jam padarytą neturtinę žalą taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 55-57) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašo reikalingus įrodymus, Seimo kontrolių išvadas, tikslias datas, kiek laiko jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kitus reikalingus dokumentus teismo sprendimui priimti išreikalauti iš kompetentingų institucijų.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Konstitucijos 21 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį, jo teisės buvo pažeidžiamos tyčia. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, be kita ko, kad jo teisės buvo pažeidžiamos tyčia, EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio mokėtinas sumas (1 d.–78 Lt), bendrą šalies ekonominę padėtį, mano, kad jam turėtų būti priteisiama prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevisiškai atsižvelgė į jo nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. S. prašomos priteisti 25 000 Lt (7 240,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2009 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės taikęs ieškinio senaties terminą ir nurodęs, kad nėra pagrindo jo atnaujinti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas pateikė nedetalizuotą, bendro pobūdžio tipinėje formoje užpildytą apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, motyvai, o pateikiami būtent neteisėtų veiksmų detalizavimai. Apeliaciniame skunde nėra teikiami argumentai būtent dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 55-57). Vis dėlto atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją vertintina, ar pagrįstai pareiškėjo inicijuotam ginčui buvo taikytas ieškinio senaties institutas.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą taip pat nenurodė, jog savaime esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu savaime yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo. Pirmiau nurodytų argumentų visuma lemia, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais (b. l. 1-5) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos nacionalinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Tai yra susiję su tuo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją.

Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad EŽTT, vertindamas situaciją dėl žalos atlyginimo dėl ligų sukeltų asbesto, kai Šveicarijos teisė numatė dešimt metų ieškinio senatį tokiam reikalavimui pareikšti, yra nurodęs, jog latencijos laikotarpis tam tikroms ligoms gali būti keli dešimtmečiai, taigi dešimties metų terminas, kuris prasideda, kai asmuo susiduria su asbesto dulkėmis, neišvengiamai būtų pasibaigęs. Dėl to bet kokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų atmesti, nes senaties terminas sueitų dar prieš aukoms galint objektyviai sužinoti apie savo teisių pažeidimą. EŽTT šioje situacijoje sutiko, kad teisės norma dėl senaties termino buvo siekiama teisėto tikslo, t. y. teisinio tikrumo, tačiau jis pripažino, kad sisteminis šios taisyklės taikymas asmenims, kenčiantiems nuo ligų, kurios gali būti diagnozuojamos tik praėjus daugeliui metų po jas sukėlusių įvykių, užkirto kelią šiems asmenims ginti savo teises teisme. Atitinkamai, EŽTT pastebėjo, jog tais atvejais, kai yra moksliškai pagrindžiama, kad asmuo negalėjo žinoti, jog jis kenčia dėl tam tikros ligos, į tai privalo būti atsižvelgiama skaičiuojant senaties terminą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2009 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu (b. l. 1-5), skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 16 d. (b. l. 6). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, nurodytus neteisėtus veiksmus, su kuriais yra siejama kilusi žala, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, kad rūkantys asmenys yra kalinami kartu su nerūkančiais asmenimis, kad kamerose yra šalta, drėgna, tamsu, kad atvykus ar išvykus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo asmens apžiūra yra atliekama antisanitarinėmis sąlygoms ir tokiais veiksmais pareiškėjas jaučiasi žeminamas, baudžiamas, kankinamas (b. l. 1-5).

Pareiškėjas pats skunde nurodo, jog buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu patyrė dvasinius išgyvenimus (b. l. 1-5), taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apie savo teisių pažeidimus jis turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. sausio 16 d. (b. l. 6). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas skundo pateikimo metu buvo kalinamas kitokio pobūdžio kalinimo įstaigoje – Marijampolės pataisos namuose, kur kalinamiems asmenims yra suteikiama judėjimo laisvė kalinimo įstaigoje, todėl jo atžvilgiu vykdyto pažeidimo taip pat negalima traktuoti kaip tęstinio, tokių argumentų neteikė ir pareiškėjas (b. l. 1-5).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (b. l. 9-14), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde nenurodė jokių vėliau jam kilusių sveikatos sutrikimų, padarytos žalos, kurios atsiradimo priežastis galėtų būti tam tikri konkretūs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmai, kas konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą spręsti dėl kito ieškinio senaties pradžios atskaitos taško (žr.

EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima įvertina ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Tačiau šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija, CK ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys (b. l. 55-57).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ar kad jam nebuvo suteikta tokia pagalba. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Svarbu yra tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pasibaigus visam laikotarpiui, už kurį yra prašoma priteisti žalą (žr. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją) (b. l. 1-5), tačiau šiame kontekste vertintina, kad vien tik tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, savaime negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo, atnaujinimo klausimą. Šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus, į nurodytus motyvus, kad nebuvo parodyta ir nustatyta svarbios vertybės pažeidimo, kas konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog nėra pagrindo pareiškėjui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pastebėtina, jog ieškinio senaties terminas taikytinas visiems pareiškėjo atsakovo nurodytiems neteisėtiems veiksmams ir visam pareiškėjo nurodytam laikotarpiui. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisinį reguliavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą 2009 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų. Dėl nurodytų motyvų taip pat ir nepasisakytina dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su administracinio ginčo esme, atsižvelgus į tai, kokiu pagrindu yra atmetamas pareiškėjo skundas kaip nepagrįstas (b. l. 55-57).

Teisėjų kolegija taip pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo reikalingus įrodymus, Seimo kontrolių išvadas, tikslias datas, kiek laiko jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kitus reikalingus dokumentus teismo sprendimui priimti išreikalauti iš kompetentingų institucijų, tačiau jis nepaaiškino, kuo šie duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo (b. l. 55-57). Šiame kontekste aktualu yra ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš esmės ši nuostata reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, paprastai remiantis jau byloje esančia medžiaga, be to, šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, tai, kad šiuo atveju yra taikoma ieškinio senatis ir nėra pagrindo spręsti, kad šie dokumentai, kurių pareiškėjas konkrečiai neįvardina, gali būti reikšmingi būtent šio klausimo sprendimui, sprendžia pateikto pareiškėjo prašymo netenkinti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė