2016-04-11 Nr. AB-8095-3-64-3-00120-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-711-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00120-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui J. T. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Raseinių rajono savivaldybės administracija pateikė teismui prašymą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo J. T. 345,09 Eur skolą už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas gyvena Raseinių r. sav., (duomenys neskelbtini), todėl privalo mokėti rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas pagal rinkliavos dydį vienam gyventojui. Atsakovas yra skolingas Raseinių rajono savivaldybės administracijai 345,09 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovas J. T. pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, kuriame prašė prašymą atmesti.

Paaiškino, kad nė viena paslauga, už kurią pareiškėjas prašo susimokėti rinkliavą, atsakovui nebuvo suteikta. Todėl manė, kad reikalavimas susimokėti rinkliavą nagrinėjamu atveju prasilenkia su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pažymėjo, kad susikaupusias atliekas utilizuoja pats, neužteršdamas aplinkos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo pareiškėjui 263,05 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar mokėti rinkliavą, ar ne. Nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Todėl fakto, kad atsakovas yra ginčo vietinės rinkliavos mokėtojas, negali paneigti atsakovo nurodomi argumentai, jog jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos ir jis šias atliekas utilizavo pats. Teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas mokestį atsakovui apskaičiuodavo jo nurodytais terminais. Kreipimasis į teismą yra priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Todėl teismas konstatavo, kad ginčo atveju turi būti taikoma ne Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminą – penkerius metus. Administracinių teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad gali būti atnaujinami tik tokie terminai, kurių atnaujinimas tiesiogiai numatytas atitinkamame įstatyme. Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo terminą, todėl šis terminas yra naikinamasis. Kadangi į teismą Raseinių rajono savivaldybės administracija kreipėsi tik 2015 m. sausio 9 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Tačiau teismas pripažino, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje turi teisę reikalauti iš atsakovo susimokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

III. Atsakovas J. T. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti; 2) teismui savo nuožiūra jam ir jo šeimai priteisti neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Raseinių rajono savivaldybė su pareiškėju nesudarė sutarčių, nerinko ir netvarkė komunalinių atliekų, tik siuntė sąskaitas, todėl reikalavimas priteisti 345,09 Eur už neteiktas paslaugas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Raseinių rajono savivaldybė savo veiksmais ir priimtais sprendimais pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8, 9 ir 12 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 23 straipsnius, Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 punktą, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Pabrėžia, kad dėl pareiškėjo reikalavimo nevyko joks išankstinis ginčo nagrinėjimas iki teismo. Teigia, kad 2014 m. lapkričio mėnesį Ariogalos seniūnijos seniūnui buvo parašęs paaiškinimą, jog vietinės rinkliavos nemoka, nes jam paslaugos nėra teikiamos. Paaiškina, kad 2008 ir 2009 metais jo šeima vietine rinkliava buvo apmokestinta du kartus, nes tiek atsakovui, tiek jo žmonai buvo atsiųstos sąskaitos susimokėti vietinę rinkliavą už tą patį laikotarpį. Pareiškėjas pabrėžia, kad atliekas utilizuoja pats, o savivaldybė, reikalaudama mokėti mokesčius už paslaugas, kurių nesuteikė, piktnaudžiauja valdžia.

Pareiškėjas Raseinių rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vietinės rinkliavos mokėjimas nėra siejamas su konkrečios paslaugos suteikimu. Minėta teismo išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Todėl nėra reikšmingos aplinkybės, kad atsakovas nesinaudoja komunalinių atliekų tvarkymo paslauga, nėra pasiėmęs konteinerio atliekoms mesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo J. T. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A422-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A422-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Pareiškėjas atsakovo J. T. pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr.(1.1)TS-177 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų. Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.1)TS- 412 buvo patvirtinta nauja nuostatų redakcija. Dar kartą naują nuostatų redakciją Raseinių rajono savivaldybės taryba patvirtino 2012 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (1.1) TS-27 (toliau – ir Nuostatai). Remiantis Nuostatų 4, 5 ir 12 punktais, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą yra Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai ir atliekų tvarkymo sistemos naudotojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą, išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti Savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava nustatoma visiems Raseinių rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams (Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje deklaravusiems gyvenamąją vietą fiziniams asmenims ir joje esantiems juridiniams asmenims, jų filialams, atstovybėms bei bet kokio tipo esantiems struktūriniams ar ūkiniams padaliniams, kuriems privalomai teikiama šių atliekų tvarkymo paslauga arba jie naudojasi bet kokiomis atliekų tvarkymo sistemomis), išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti kitų atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti Savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Raseinių rajono savivaldybėje (b. l. 52). Todėl atsakovas patenka į Nuostatų 4, 5 ir 12 punktais nurodytą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą mokėtojų kategoriją. Kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jis neturėjo konteinerio atliekoms šalinti bei kad pareiškėjas atliekų nevežė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nėra sumokėjęs Raseinių rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su sutarties dėl atliekų tvarkymo nesudarymo, atliekų utilizavimu pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo reikalavimas priteisti žalą, kuris nebuvo iškeltas pirmosios instancijos teisme, nenagrinėtinas.

Atsakovo J. T. apeliaciniame skunde nurodytas prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes atsakovo apeliacinį skundą atmetus, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nėra numatyta (ABTĮ 44 str.).

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė abstraktų prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurio nedetalizavo (nenurodė konkrečių patirtų išlaidų, nepateikė jų paskaičiavimo), dėl ko negali būti įvertinta, ar prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas (ABTĮ 45 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktinas nenagrinėtas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisines normas, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė