2021-11-10 Nr. AB-23562-3-62-3-01285-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-778-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01285-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. D. (S. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis už Vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus nuo 2019 m. liepos mėnesio iki 2020 m. kovo mėnesio laikinai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas Nr. 14 ir Nr. 22. Pagal galiojančius teisės aktus patalynė (pagalvė, čiužinys, antklodė) jam buvo išduodama tik miegui, o nuo 6.00 val. iki 22.00 val. jis galėjo tik stovėti arba sėdėti. Lovoje nebuvo medinio pagrindo, o metalinis buvo surūdijęs, todėl nebuvo galimybės ant jos atsisėsti ar atsigulti. Pažymėjo, jog Vidaus tvarkos taisyklės nedraudžia ne miegui skirtu laiku gulėti ir sėdėti ant lovos, jo nuomone dėl to, kad ne kiekvienas žmogus gali 16 val. praleisti ant kojų arba sėdėdamas ant suoliuko. Dėl paimamos patalynės jam prasidėjo nugaros skausmai, todėl jis buvo priverstas gulėti ant surūdijusio metalo, peršalo ir sugadino rūbus. Kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir NVSC), į Marijampolės PN direktorių, gavo atsakymą, kad problemą reikia aptarti su būrio viršininku. Nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytais argumentais, nes patalynės sąvokos neginčija. Paaiškino, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą (nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 30 parų), ir versdamas 16 val. per dieną stovėti arba sėdėti ant siauro, kieto suolo, jį kankino. Atsakovas neatsakė į jo klausimą dėl surūdijusios lovos, nepateikė teismui kameros nuotraukos. Dėl Marijampolės PN administracijos veiksmų patyrė kankinimą, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, jautė apatiją, pablogėjo sveikata.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nuobaudas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus atliko kamerų tipo patalpose: nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d. – kameroje Nr. 14 ir nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 9 d. – kameroje Nr. 22. Pažymėjo, kad Marijampolės PN tinkamai vykdo galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pagal Vidaus tvarkos taisykles patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Kiekvienam nuteistajam suteikiama atskira miegamojo vieta ir patalynė. Nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Išreiškė įsitikinimą, kad įstatymų leidėjas į patalynės sąvoką įtraukė antklodę, čiužinį, pagalvę, patalynės komplektą. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į psichologus ir sveikatos priežiūros specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Vien pasipiktinimas ir neigiamas požiūris į visą bausmių vykdymo sistemą nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos lovos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams periodiškai tikrina šią prievolę turinčios valstybės institucijos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiais faktais prašoma priteisti žala pasireiškė, nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl deliktinė atsakomybė negali kilti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas jam paskirtas nuobaudas už bausmės atlikimo pažeidimus atliko: nuo 2019 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d. – kameroje Nr. 14 ir nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 9 d. – kameroje Nr. 22. Teismas vertino, kad patalpinimas į kamerų tipo patalpas buvo paties pareiškėjo pasirinkto valinio elgesio pasekmė. Marijampolės PN pareigūnų veiksmai, kai nuteistajam nuobaudos vykdymo laikotarpiu nebuvo leista visą dieną turėti patalynę (pagalvę, čiužinį, antklodę) kamerų tipo patalpose, atitiko ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių (220 punkte ir 23 punkte) įtvirtintą reglamentavimą. Marijampolės PN pareigūnai, išduodami patalynę tik miegui skirtu laiku, vykdė teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių prielaidų išvadai, kad neleidimas pareiškėjui (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dienos metu kameroje turėti patalynę (pagalvę, čiužinį, antklodę) buvo neteisėtas ar atliekamas piktnaudžiaujant pareigūnams suteiktais įgaliojimais.

7. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 10 punktu, nustatė, kad pareiškėjui buvo skirta metaline lova, taip pat kameroje buvo suolas, ant kurio jis galėjo sėdėti miegui neskirtu laiku. Teismas pažymėjo, kad Aprūpinimo inventoriumi normos nenumato, jog kamerų tipo patalpose nuteistiesiems turi būti skiriama lova su mediniu pagrindu, todėl atsakovas, aprūpindamas pareiškėją metaline lova, galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų raštu kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl lovos blogo stovio, jos pakeitimo kita ar dėl sugadintų drabužių, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti ar į prašymą (skundą) nebūtų reagavusi. Pareiškėjo 2019 m. gruodžio 5 d. prašyme išreikšti klausimai: paaiškinti, kodėl jo lovos pagrindas ne medinis ir kodėl jis turi gulėti ant surūdijusios lovos, nekeliant jokio konkretaus reikalavimo atsakovui, vertintini prašymais pateikti informaciją.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į 2019 m. gruodžio 5 d. prašymą gavo Marijampolės PN direktoriaus atsakymą, kurį ginčijo Kalėjimų departamentui. Pripažinęs, kad pateiktas atsakymas neinformatyvus bei neišsamus, Kalėjimų departamentas įpareigojo Marijampolės PN administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, taip pat persiuntė nagrinėjimui NVSC pateiktą pareiškėjo skundą, kuriame prašoma atkreipti dėmesį į surūdijusiais lovas. Marijampolės PN 2020 m. vasario 11 d. raštu pareiškėjui pateikė išsamesnį atsakymą jam rūpimais klausimais. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas pakartotinai pateiktą atsakymą ginčijo BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl vertino, kad su juo sutiko.

9. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjas prašė jam skirtą lovą pakeisti ir atsakovas atsisakytų tokį prašymą tenkinti, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog lova buvo itin nekokybiška, todėl argumentas dėl surūdijusios lovos yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie galimus pareiškėjo patiriamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų kalinimo sąlygų gerinimui. Nesant pareiškėjo kreipimųsi, nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokius rūbus, kokia apimtimi, kada jis sugadino, nenurodė, jog reiškė pretenzijas atsakovui dėl sugadintų rūbų, todėl skunde nurodyta aplinkybė, jog gulėdamas ant metalinės lovos jis sugadino rūbus, laikytina pernelyg abstrakčia, neleidžiančia daryti išvados, jog rūbų sugadinimą galėjo lemti atsakovo neteisėti veiksmai.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančiu aplinkybes, jog jis patyrė kankinimą, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, jautė apatiją, pablogėjo sveikata. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų, psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Teismas iš Asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pareiškėjas kreipdamasis į sveikatos priežiūros specialistus skundėsi nerimu, baime, vidine įtampa, t. y. tokiais negalavimais, kuriuos patiria ir laisvėje gyvenantys asmenys. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui, nuobaudų vykdymo laikotarpiais neigiami potyriai pasireiškė išimtinai dėl dienos metu paimamos patalynės (pagalvės, čiužinio, antklodės) ir, kad jis patyrė tokias kančias, kurias būtų galima vertinti kankinimu ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl sveikatos pablogėjimo, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti dienos metu kamerose patalynės (pagalvės, čiužinio, antklodės) paėmimo pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

12. Teismas, nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs Marijampolės PN pareigūnų neteisėtus veiksmus, kamerų tipo patalpose neleidžiant turėti patalynę dienos metu. Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimu aptariamu aspektu buvo siekiama, kad asmenys mažiau laiko praleistų kamerose ir daugiau dalyvautų socialinės reabilitacijos programose, tačiau Marijampolės PN administracija elgiasi priešingai ir neužtikrina kalinamų asmenų užimtumo, dėl ko tenka daug laiko praleisti kamerose, sėdint ant suoliuko ar surūdijusios metalinės lovos. Tokiu būdu nėra galimybės tinkamai pailsėti, be to, jaučiamas šaltis, o tai kenkia sveikatai. Tokios laikymo sąlygos prilygsta kankinimui ir toks kankinimas negali būti pateisinamas aplinkybe, kad pareiškėjas į kameros tipo patalpas buvo patalpintas dėl savo paties pasirinkto elgesio.

15. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė dėl netinkamos gulėjimui, surūdijusios lovos neįrodinėtina, nes visiems žinoma. Dėl gulėjimo tokioje lovoje dienos metu jaučiami nugaros, sąnarių skausmai, nuo šalčio atsiranda raumenų uždegimai, peršalimo ligos. Surūdijęs lovos metalinis rėmas gadino drabužius. Teismas turėjo išreikalauti iš atsakovo atstovo surūdijusių lovų nuotraukas, tačiau to nepadarė. Pareiga paneigti skundo argumentus tenka atsakovo atstovui. Dėl netinkamos lovos ne kartą kreipėsi su skundais į Marijampolės PN administraciją, Kalėjimų departamentą, NVSC.

16. Dėl neturtinės žalos pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog nėra įrodyta, jog asmeniui nebuvo padaryta žala, nereiškia, kad jis tokios žalos nepatyrė. Tai, kad asmuo nesikreipė į psichologinę tarnybą, savaime nereiškia, kad nepatyrė psichologinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų. Nagrinėjamu atveju dėl ilgo pažeidimo laikotarpio yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą pinigais.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad palaiko atsiliepime į skundą nurodytą poziciją. Vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus bylos medžiagą, kuri yra pakankama teisingam sprendimui priimti, yra motyvuotas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, dėsto argumentus dėl patalynės išdavimo kamerų tipo patalpose tik miegui skirtam laikui, metalinės ir surūdijusios lovos bei akcentuoja, kad turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Marijampolės PN kamerų tipo patalpose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, kurie yra pakankami teisingam sprendimui priimti, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus dėl, jo nuomone, Marijampolės PN padaryto pažeidimo, kamerų tipo patalpose neleidžiant turėti patalynę dienos metu, o tik miegui skirtu laiku. Pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo aptarto ir ginčui aktualaus Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo, įtvirtinančio, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti ginčui aktualus teisinis reglamentavimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą.

26. Dėl pareiškėjo nurodomo kankinimo, neleidžiant kameroje turėti patalynės dienos metu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01), 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Nuteisti asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja teisės aktų nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą.

27. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jam skirtos lovos. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu įvertino tai, kad pareiškėjas dėl lovos būklės su 2019 m. gruodžio 5 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės PN, prašydamas suteikti informaciją, kodėl jo lovos pagrindas ne medinis ir kodėl jis turi gulėti ant surūdijusios lovos. Marijampolės PN 2020 m. vasario 11 d. raštu pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad: teisinis reglamentavimas nustato, jog kamerų tipo patalpose vienam asmeniui skirta viena metalinė lova; 2019 m. gruodžio 17 d. NVSC pagal nusiskundimus dėl apšvietos ir surūdijusių lovų atliko patikrinimą kamerų tipo patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, ir 2019 m. gruodžio 31 d. išvadoje pažeidimo dėl lovos nefiksavo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jam pateiktą atsakymą ginčytų BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė jam skirtą lovą pakeisti, o atsakovo atstovas atsisakytų tokį prašymą tenkinti. Nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų aptariamu aspektu bei spręsti dėl žalos, kuria pareiškėjas teigia patyręs dėl netinkamos lovos būklės.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo nusiskundimus, įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo sveikatą bei atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų, psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė.

29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; teisės pažeidėjo kaltė; teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.246 str. – 6.249 str.). Nagrinėjamu atveju nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybė negalima.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys