2013-02-21 Nr. AB-562-3-61-3-01017-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-230/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b .l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. Š.“ (toliau – ir Sprendimas). Komisijos 2012 m. vasario 28 d. Spendime (b. l. 47-50) nurodyta, kad pareiškėja būdama Mažeikių rajono tarybos (toliau – ir Taryba) nare ir dalyvaudama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos bei komitetų posėdžiuose, svarstant klausimus, susijusius su UAB „Saurida“, bei priimdama sprendimus bei nuo jų nenusišalindama, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 2 punktus, 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtu Sprendimu, su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012-02-28 sprendimą Nr. KS-18 „Dėl D. Š.“ (b.l. 104-107).

Dėl patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimų paaiškino, kad pareiškėjai dar nebūnant Tarybos nare, Taryba 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-10 (b. l.

7) nusprendė išnuomoti negyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Mažeikių rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), 2010 m. balandžio 8 d. nuomotojas - Savivaldybė ir nuomininkas - UAB „Saurida“ sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. MS/155 (b. l. 15-18). Pareiškėjai tapus Tarybos nare 2011 m. rugpjūčio 26 d. Tarybos sprendimu Nr. T1-211 „Dėl patalpų nuomos“ (b. l.

21) buvo nuspręsta išnuomoti poliklinikos, adresu (duomenys neskelbtini) pagalbines rūsio patalpas. Savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 18 d. raštu Nr. T17-26 (b. l.

27) patvirtino, kad skelbimas apie viešą konkursą (Tarybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo pagrindu), 2011 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskelbtas laikraštyje „Būdas žemaičių“. Vyriausybės atstovė Telšių apskrityje 2012 m. sausio 26 d. raštu Nr. S-13 (b. l. 37), taip pat informavo, kad viešas konkursas buvo skelbtas, tačiau neįvyko. Todėl minėti faktai patvirtina, kad 10 metų išnuomoti poliklinikos pagalbines rūsio patalpas galėjo bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, todėl pareiškėja negalėjo įtakoti viešai paskelbto konkurso sąlygų. 2011 m. spalio 21 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu (b. l.

25) sudaryta komisija nutarė, kad pagalbinės rūsio patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), laikytinos neatsiejama, nuomojamo baseino, kaip pagrindinio daikto, dalimi. Taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.15 straipsniu, atsižvelgdama į 2011 m. spalio 3 d. UAB „Saurida“ raštą Nr. 235-11 ir Komisijos išvadą, 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ Nr. T1-326 (b. l. 23), nusprendė neatlygintinai iki 2020 m. balandžio 8 d. priskirti rūsio patalpas UAB „Saurida“ priežiūrai ir aptarnavimui. 2011 m. gruodžio 12 d. tarp šalių prie turto nuomos sutarties buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr. MS-998 (b. l. 38).

Minėta nuomos sutartis neatitiko CK 4.15 str. reikalavimų, nes į sutartį nebuvo įtraukti inžinieriniai įrenginiai, todėl vėliau buvo mėginama ištaisyti padarytą klaidą. Pareiškėja nurodė, jog 2011 m. lapkričio 25 d. Tarybos posėdyje dalyvavo, tačiau nebalsavo tvirtinant Tarybos sprendimą Nr. T1-326, be to minėtu sprendimu tik buvo taisoma klaida. Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. lapkričio 25 d. Tarybos posėdyje tvirtinant sprendimą „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ ir jai nepalikus tarybos posėdžio salės, jos veiksmai negalėjo būti traktuojami kaip teisės aktų pažeidimas, kadangi sprendimai buvo priimti pareiškėjai dar nebūnant Tarybos nare.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo Sprendimo teiginiu, kad UAB „Tele 2“ išdavė UAB „Saurida“ keletą mobilaus ryšio telefonų, pagal kurią bendrovė galėjo skirti numerius pasirinktiems asmenims. Paaiškino, kad pareiškėjos sutuoktiniui ir pareiškėjai ryšio paslaugas teikia UAB „Tele 2“, o UAB „Saurida“ atlieka tik pateiktų UAB „Tele 2“ sąskaitų užsakovui A. Š. telekomunikacijų paslaugų tvarkymą ir analizę bei nurodė, jog už teikiamas paslaugas UAB „Tele 2“ sąskaitas – faktūras pateikdavo UAB „Saurida“, kurias išrašydavo sutuoktinio vardu, todėl pareiškėja 2011-09-01 su UAB „Saurida“ pati sudarė sutartį (b. l. 33-34). Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Tarybos reglamento 192.2 p., pareiškėjai buvo tikslinga atskirai sudaryti sutartį su UAB „Saurida“, nes telefonas naudojamas Tarybos nario veiklai vykdyti. Atsakovo teiginys, kad pareiškėja Savivaldybės Buhalterinės apskaitos skyriui pristatė sąskaitas - faktūras pagal sutuoktiniui išduotą telefoną prašydama jas apmokėti neatitinka tikrovės. Dėl privačių interesų deklaracijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) formų neužpildymo nurodė, jog, pildydama Privačių interesų deklaraciją, nenurodė pusbrolio S. R. (UAB „Saurida“ direktorius), nes nebuvo aplinkybių, dėl kurių galėtų kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime (b. l. 66-68) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, jog aplinkybės, kad pareiškėja nepriėmė galutinio sprendimo, nepanaikina pareigos nusišalinti nuo klausimų svarstymo ir sprendimų priėmimo. Pareiškėjos išankstinis nusistatymas ir šališkumas, svarstant klausimus dėl pusbrolio vadovaujamos įmonės, buvo realus, todėl pareiškėjos veiksmai buvo vertinti kaip neatitinkantys įstatymo reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjos D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl D. Š. viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo bei pažymėjo, kad Komisija skundžiamą sprendimą viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos priežiūros srityje priėmė įvertinusi pareiškėjos veiksmus (t. y. dalyvavimą 2011 m. rugpjūčio 22 d. jungtiniame Ekonomikos, finansų ir vietinio ūkio, Sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų, Švietimo, kultūros ir sporto bei kaimo reikalų ir gamtos apsaugos komitetų posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl UAB „Saurida“ 2011-08-09 rašto Nr. 190-11 „Dėl viešo konkurso paskelbimo patalpų nuomai“ (b. l. 75) ir nuo klausimo svarstymo nenusišalinimą; dalyvavimą 2011 m. lapkričio 21 d. Ekonomikos, finansų ir vietinio ūkio komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ (b. l. 78-79) ir nuo klausimo svarstymo nenusišalinimą; dalyvavimo 2011 m. lapkričio 25 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ (b. l. 80) ir nuo klausimo svarstymo nenusišalinimą; tiesioginį kontaktavimą su UAB „Saurida“ dėl telefoninių sąskaitų administravimo, taip pat dėl įpareigojimo deklaracijoje pateikti duomenis apie artimą asmenį dėl kurio gali kilti interesų konfliktas nevykdymo). Komisijos pradėto tyrimo ir tuo pagrindu priimto sprendimo pagrindas – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sekretorės R. G. 2011-12-01 paklausimas (b. l. 69).

Komisija pripažino, kad pareiškėja būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare ir dalyvaudama Mažeikių rajono savivaldybės Tarybos bei komitetų posėdžiuose, svarstant klausimus, susijusius su UAB „Saurida“, bei priimant sprendimus ir nuo jų nenusišalindama, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintos pareigos būti nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, taip pat 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad net nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra, ir pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Deklaracijoje netiksliai nurodė deklaruotinus duomenis bei nenurodė duomenų, dėl kurių galėjo kilti interesų konfliktas, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 2 dalies nuostatas. Pareiškėja ir UAB „Saurida“ generalinis direktorius S. R. yra pirmos kartos pusseserė ir pusbrolis (b. l. 90).

Pareiškėja neginčijo Komisijos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutiko su jų vertinimu, Komisijos sprendimo argumentaciją vertino kaip nepagrįstą, nes pareiškėjai dalyvaujant, tačiau nebalsuojant Tarybos posėdžiuose. Pabrėžė, kad būtent todėl, kad 2010 m. balandžio 8 d. nuomos sutartyje buvo padaryta nuomos sutarties klaida, nes minėtą sutartį nebuvo įtraukti inžinieriniai įrenginiai, paminėtuose posėdžiuose buvo mėginama tik ištaisyti sutarties klaidą, nes sprendimai. Taip pat nurodė, jog UAB „Saurida“, pareiškėjos sutuoktiniui, pareiškėjai ryšio paslaugų neteikia, o tik atlieka sąskaitų analizę ir tvarkymą. Privačių interesų deklaracijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) formų neužpildymą motyvavo tam tikrų aplinkybių, kurių pagrindu atsirastų būtinybė deklaruoti, nebūvimu.

Teismas apžvelgęs faktines bylos aplinkybes, pažymėjo, jog nebuvo pagrindo nesutikti su Komisijos išvada, jog situacija, kai pareiškėja būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, dalyvavo svarstant klausimus susijusius su UAB „Saurida“, kurios direktorius yra pareiškėjos pirmos kartos pusbrolis yra vertinama kaip privataus intereso buvimas: privatus interesas apima ne tik materialinį, bet ir kitokio pobūdžio suinteresuotumą, kadangi jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis, todėl Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 str. įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant klausimus, kurie sukelia interesų konfliktą (LVAT 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-844/07, 2011 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-3330/2011).

Teismas nustatė, kad pareiškėja, privalėjo informuoti Mažeikių rajono savivaldybę apie galimą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo klausimų susijusių su UAB „Saurida“. Pareiškėjos skundo argumentai, kad pagrindiniai nuomos sutarties klausimai buvo išspręsti jai dar nebūnant Tarybos nare, o šiuo metu svarstomi klausimai yra tik papildomi, bei tai, kad patalpos buvo priskirtos prie UAB „Saurida“ ankstesnės nuomos sutarties pagrindu išnuomotų patalpų, nes neatsirado norinčių išsinuomoti patalpas, nėra reikšmingi, nes Įstatymas nenustato jokių išimčių, šiuo atveju, sprendžiamus klausimus vertinti pagal jų pobūdį. Komisija pareiškėjos veiksmus pagrįstai vertino pagal pastarosios faktinį dalyvavimą posėdžiuose ir posėdžiuose sprendžiamų klausimų turinį nesureikšminant pareiškėjos balsavimo/nebalsavimo veiksmo. Pareiškėjos argumentai, jog ji dalyvaudama posėdžiuose dėl svarstomų klausimų nebalsavo, nėra reikšmingi, nes šiuo atveju svarbus yra paties asmens (pareiškėjos) elgesys iškilus viešųjų ir privačių interesų situacijai. Atkreipė dėmesį, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo prasme asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama ne tik rengti, svarstyti ar priimti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, bet ir kaip valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui netgi dalyvauti juos (sprendimus) rengiant, svarstant ar priimant. Taigi, sprendžiant pareiškėjos padaryto pažeidimo pagrįstumą Įstatymo 11 straipsnio kontekste, esminę reikšmę turėjo net mažiausia prielaida, kas galėjo sukelti interesų konfliktą, todėl papildomos aplinkybės, kaip nebalsavimas, sprendžiamų klausimų pobūdis neturėjo reikšmės. Pareiškėja dalyvaudama Tarybos posėdžiuose ir nuo jų nenusišalindama ar nepranešdama apie tai iš anksto Įstatymo nustatyta tvarka, pati sudarė sąlygas viešųjų ir privačių interesų konfliktui kilti ir nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

Anot teisėjų kolegijos, pareiškėjos argumentai pagrindžiantys Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 2 dalies pažeidimo nebūvimą buvo palaikyti subjektyviais, kadangi minėtos teisės normos įpareigoja asmenis, kuriems jos adresuotos, atlikti normoje nustatytus veiksmus, kad būtų pasiekti Įstatymo iškelti tikslai. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas nenumato jokių išimčių, kai aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nereikia deklaruoti. Komisija pagrįstai konstatavo, kad Įstatymas įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį deklaruoti informaciją apie deklaruoti privalančio asmens atitinkamus santykius su kitais asmenimis ir nenumato išimčių, kada jos galima nepateikti. Todėl pareiškėjos argumentai, kokiais atvejais ji būtų deklaravusi santykiu su pusbroliu S. R., neturėjo teisinės reikšmės.

Teismas pažymėjo, jog Įstatymas numato deklaruojančiam asmeniui pareigą deklaracijoje nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (Įstatymo 6 str. 1 d. 10 p.). Nagrinėtu atveju, Komisija, susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste pagrįstai pareiškėjos pusbrolį UAB „Saurida“ direktorių priskyrė prie kitų pareiškėjai žinomų asmenų dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas. Nebuvo pagrindo abejonei, kad pareiškėjos pusbrolis, būdamas UAB „Saurida“ direktoriumi, Komisijos pagrįstai buvo įvardintas kitu, pareiškėjai žinomu asmeniu, dėl kurio, tam tikroje situacijoje, galėtų kilti interesų konfliktas. Komisija atitinkamai įvertino pareiškėjos ir UAB „Saurida“ prievolinius santykius (telefoninių sąskaitų už telekomunikacijų paslaugų tvarkymą ir analizę, b. l. 82-83, 87, 88), kurie taip pat patvirtino pareiškėjos ir UAB „Saurida“ ryšį. Pareiškėjos argumentai, išsamiai paaiškinantys prievolinių santykių dėl telekomunikacijų paslaugų su UAB „Saurida‘ atsiradimo, vėlesnių sąlygų keitimo priežastis, nėra reikšmingi, kadangi pats šių aplinkybių buvimas jau yra laikytinas santykiais tarp pareiškėjos ir UAB „Saurida“.

Teismo vertinimu, Komisija objektyviai ir visapusiškai ištyrė faktines aplinkybes ir kitus surinktus įrodymus bei pagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėja, nenusišalindama nuo atitinkamų Tarybos posėdžių, bei neinformavusi apie galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą, nepateikusi privačių interesų deklaracijos, nenurodžiusi duomenų, dėl kurių galėjo kilti interesų konfliktas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktų, 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 2 dalies, bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 136-137) bei priedus prie skunko (b. l. 144, 155), prašydama panaikinti ginčijamą teismo sprendimą ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

1. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo išvada dėl deklaracijos formų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) neužpildymo, kas lėmė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadą, jog buvo pažeistos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos (6 str. ld. 10 p. ir 2d.). Pažymi, kad viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje Įstatymas tiesiogiai ir imperatyviai nereikalauja, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė D. Š. privačių interesų deklaracijoje turėjo nurodyti UAB „Saurida“ dirbantį savo pusbrolį S. R., jeigu nemanė, kad tokia aplinkybė jos veikloje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Kaip pavyzdį nurodo 2012 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą Nr. KS-12 „Dėl N. M.“, kuriame buvo konstatuota, jog „įstatymas tiesiogiai ir imperatyviai nereikalauja, kad teisėjas N. M. privačių interesų deklaracijoje nurodytų prokuroru dirbantį savo brolį, jeigu nemano, kad tokia aplinkybė jo veikloje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą“. Atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos pirmininkas R. R. sąmoningai ir piktybiškai iškraipė Įstatymą atsiliepime į pareiškėjos skundą bei pateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo kolegijai. Būtent, Komisijos pirmininkas cituodamas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies l0 puntą neparašė Įstatyme nurodyto žodžių jungimo „deklaruojančio nuomone”, o cituodamas 6 straipsnio 2 dalį, nenurodė - „dėl kurių jo nuomone”. Pareiškėja kelia pasitikėjimo Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija ir jos pirmininku klausimą, kuomet šitaip yra iškraipomas Įstatymas, o pats Įstatymas skirtingiems asmenims yra taikomas skirtingai.

2. Pareiškėja nurodo, kad ryšio paslaugas jai teikia UAB „TELE-2”, todėl jai ir jos sutuoktiniui A. Š. kartais yra būtina tiesiogiai kontaktuoti su UAB „Saurida" papildomos prekybos vadybininke V. V., kartais naudojasi el. bankininkystės paslaugomis, kad galėtų sumokėti už UAB „TELE 2” teikiamas telekomunikacines paslaugas. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnį, 2 dalį, asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ratas nėra konkrečiai apibrėžtas. Visa tai turi būti aiškinama tik pagal Įstatyme pateiktas sąvokas. Šioje situacijoje, Komisijai buvo būtina vadovautis protingumo ir akivaizdumo į kriterijais, o ne tuo, kad Mažeikių raj. savivaldybės tarybos narė D. Š. apskundė 20 (dvidešimt) savo kolegų.

3. Vietos savivaldos įstatyme yra nurodytas baigtinis sąrašas, kada Tarybos narys Tarybos posėdžiuose turi nusišalinti, t. y., kai sprendžiamas klausimas yra susijęs su pačiu Tarybos nariu, jo šeimos nariais ar artimais giminaičiais. CK nurodyta, kas yra artimi giminaičiai. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 10 punktas neįpareigoja Tarybos nario nusišalinti dėl pusbrolio.

4. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 10 punktas nuatato, kad „Tarybos narys privalo nusišalinti, kai sprendžiami su juo ar jo šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais susiję turtiniai ar finansiniai klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų”, o 23 straipsnio 4 dalis nustato pareigą Tarybos nariui, t. y. “nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui”. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnis nurodo tik pareiga nusišalinti. Pareiškėja pažymi, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nereglamentuoia pareigos nebalsuoti, o pareigą nebalsuoti nurodo tik Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 dalis. Todėl 2011 m. rugpjūčio 26 d. ir 2011 m. lapkričio 25 d. Mažeikių raj. savivaldybės tarybos posėdžiuose pareiškėja nurodo nebalsavusi, nes nenorėjo dalyvauti galimai nusikalstamoje veikoje, todėl Tarybos nario pareigą atliko pagal savo sąžinę ir supratimą.

Pareiškėja akcentuoja tai, kad 2011 m. balandžio 14 d. pradėjo vykdyti Mažeikių raj. savivaldybės tarybos nario pareigas, todėl vykdydama šias pareigas, vadovavosi ir šiuo metu vadovaujasi Vietos savivaldos įstatymu, o ne LVAT jurispondencijoje suformuota pozicija, jog „papildoma aplinkybė, kaip nebalsavimas sprendžiamų klausimų pobūdyje neturi reikšmės”.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147-149) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog UAB „Saurida” vadovas S. R. yra pareiškėjos pusbrolis, pareiškėja sprendė klausimus, turinčius reikšmę jos pusbrolio vadovaujamai bendrovei, pareiškėja turėjo sutartinių įsipareigojimų su pusbrolio vadovaujama bendrove (sutartis dėl UAB „Tele2” sąskaitų už telekomunikacijų paslaugas abonentams tvarkymo ir analizės).

Atsakovas atsiliepimą grindža šiais argumentais:

1. Įstatymas savo prigimtimi yra prevencinis, todėl visos jo nuostatos formalios. Įstatymo paskirtis ir tikslas - įtvirtinti valdžios institucijų, neišskiriant ir vietos savivaldos įstaigų, priimamų sprendimų nešališkumą ir pašalinti net menkiausią galimybę asmeniškai suinteresuotiems asmenims dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant šiuos sprendimus. Asmeninių interesų turėjimas svarstomų klausimų atžvilgiu neišvengiamai sukompromituoja tokius sprendimus bei pakerta vietos bendruomenės pasitikėjimą jai atstovaujančia valdžia.

Prievolės vengti interesų konflikto nepaisymas prieštarauja Įstatymo nuostatomis saugomam viešajam interesui - visuomenės lūkesčiams, kad jų valdžios atstovai visus klausimus spręstų tik objektyviai ir nešališkai. Konstitucinis teismas ne viename savo nutarime yra pažymėjęs, kad būtent viešasis, o ne privatus interesas valstybės valdymo tarnybos santykiuose yra dominuojantis (1997 m. gegužės 6 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). LVAT yra pasisakęs, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą asmuo nepasielgė taip, jog būtų išsklaidytos visos abejonės dėl galimo interesų konflikto.

Interesų konfliktą kelia valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo priimdamas sprendimus turi vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje A-556-299/2011).

Tai, kad pareiškėja galutinio sprendimo nepriėmė, nepanaikina jos pareigos nusišalinti nuo klausimų svarstymo bei sprendimų, priimamų tam tikroje klausimų nagrinėjimo stadijoje procedūrų. O išankstinis nusistatymas ir šališkumas svarstant klausimus dėl pusbrolio vadovaujamos įmonės, Komisijos nuomone, buvo realus. Atsižvelgusi į tai, kad Įstatymas besąlygiškai įpareigoja asmeniškai sprendimais suinteresuotus asmenis nusišalinti nuo bet kokių to klausimo svarstymo, rengimo ir sprendimo priėmimo procedūrų, nes šališkų asmenų dalyvavimas netinkamai paveikia sprendimus, Komisija pagrįstai įvertino Pareiškėjos elgesį kaip neatitinkantį Įstatymo reikalavimų.

2. Įstatymas numato pareigą deklaruoti duomenis apie kitus asmenis bei aplinkybes dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Įstatymas taip pat reikalauja, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys nustatyta tvarka deklaruotų privačius interesus (4 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta pareiga deklaruoti artimus asmenis ar kitus žinomus asmenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatytas ir įpareigojimas privačių interesų deklaracijoje nurodyti kitus duomenis ir aplinkybes, kurios gali sukelti interesų konfliktą. Komisija vadovavosi minėtu straipsniu, siekdama paaiškinti, kad pusbrolis, kuris nepatenka į Įstatymo nustatytą artimų asmenų ratą, patenka į kitų asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas kategoriją. Komisija įstatymo nuostatos neiškraipė, tik pabrėžė pagrindinius straipsnio akcentus. Šiuo atveju pareiškėjai iškilo pareiga deklaruoti duomenis apie savo pusbrolį, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytais terminais, nuo to momento, kai ji sužinojo, kad Taryboje bus svarstomi klausimai, susiję su pusbrolio vadovaujama įmone.

3. Dėl Įstatymo taikymo asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje. Pareiškėja išdėstė poziciją, kad priimant sprendimą Komisija turėjo vadovautis protingumo ir akivaizdumo kriterijais, o ne tuo, kad pareiškėja apskundė 20 savo kolegų. Teismo posėdžio metu išsakyta pastaba buvo siekiama atkreipti Teismo dėmesį, kad pareiškėja su Įstatymo nuostatomis yra pakankamai išsamiai ir gerai susipažinusi, nes Komisijai apskundė daugelį savo kolegų dėl nusišalinimo tvarkos galimų pažeidimų. Tad buvo pabrėžta pozicija, kad Įstatymas galioja ir jai pačiai. Vadovaujantis teisės normų konkurencija, Įstatymas laikytinas specialiu, Vietos savivaldos įstatymo normų, reglamentuojančių nusišalinimą, atžvilgiu. Įstatyme nusišalinimo tvarka reglamentuojama detaliau, imperatyviai nustatant, kad nusišalinti reikia nuo klausimų rengimo, svarstymo bei sprendimų priėmimo procedūrų, taip pat kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Balsavimas laikytinas viena iš sprendimo priėmimo procedūrų, tad pareiga nusišalinti ir nuo klausimų svarstymo pareiškėjai išlieka.

4. Pareiškėjos argumentas nesusijęs, su nagrinėjama byla. Pareiškėja argumentavo savo repliką apie Komisijos tariamai pažeidžiamą lygiateisiškumo principą pateikdama 2012 m. gegužės 14 d. Komisijos raštą „Dėl tyrimo nepradėjimo”. Komisija pabrėžia, kad rašte analizuojama situacija yra visiškai nesusijusi su nagrinėjama byla ir jai analogija netaikoma, todėl prašo neatsižvelgti į pareiškėjos argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė nesutikdama su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. Š.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame nurodyta, kad pareiškėja būdama Mažeikių rajono tarybos nare ir dalyvaudama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos bei komitetų posėdžiuose, svarstant klausimus, susijusius su UAB „Saurida“, bei priimdama sprendimus bei nuo jų nenusišalindama, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 2 punktus, 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta savivaldybės tarybos nario pareiga nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje nustatytos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės, tarp jų prievolė teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 2 p.). Įstatymų leidėjas aptariamo įstatymo trečiajame skirsnyje „Reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje“ numatė atitinkamas teisines priemones (pareigas, apribojimus, draudimus), kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo. Viena iš tokių teisinių interesų konflikto išvengimo priemonių yra numatyta Interesų derinimo įstatymo 11 straipsnyje – pareiga nusišalinti. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų išaiškinta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 –1422/2010, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.). Aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nurodomos nustatyta tvarka teikiamose valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privačių interesų deklaracijose, kurių duomenys, jei jie pasikeičia ar paaiškėja naujos aplinkybės, turi būti tikslinami ar papildomi per šio įstatymo nustatytus terminus (Lietuvos Respublikos interesų derinimo įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) 4, 5, 6, 7 str.).

Pagal LVAT praktiką Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Interesų derinimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 –3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Interesų derinimo įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Interesų derinimo įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469 –844/2007, 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.)

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina nustatyta, ar asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo privatų interesą, pasireiškusį jos giminystės ryšiais su UAB „Saurida“ direktoriumi. Pareiškėja, būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos bei komitetų posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi klausimai, susiję su UAB „Saurida“ (jos pusbrolio vadovaujama bendrovė), bei priimant sprendimus nuo jų nenusišalino. Todėl pareiškėja pateko į interesų konflikto situaciją ir, vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Tokia priemone, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjos nusišalinimas nuo dalyvavimo svarstant ir priimant sprendimus dėl sutarties su UAB „Saurida“ dėl atitinkamų patalpų nuomos. Tačiau pareiškėja tokio nusišalinimo nepareiškė ir tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teisėjų kolegija, daro išvadą, jog tokiu atveju įrodinėjimo našta, kai siekiama paneigti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tenka asmeniui, jas neigiančiam. Taigi pareiškėja, turinti onus probandi (įrodinėjimo naštą), privalo pateikti objektyvius duomenis, kad ji nepažeidė minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo ir nedalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie šiuo atveju ir sukėlė interesų konfliktą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir iš esmės teisingai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, palikdamas galioti Komisijos Sprendimą minėtu klausimu. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos atliktu aplinkybių vertinimu (aptartu atveju) sutinka.

Pridurtina, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus privačių interesų deklaracijoje. Minėto straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad privalu nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, ne būtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012).

Valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareiga žinoti apie artimų asmenų privačius interesus neturi būti suprantama kaip šio asmens pasyvus elgesys, tapatinamas su atsitiktiniu faktų, lemiančių tokių interesų egzistavimą, sužinojimu. Pareiškėja savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad Įstatymas tiesiogiai ir imperatyviai nereikalauja, jog, būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, ji privačių interesų deklaracijoje turėjo nurodyti UAB „Saurida“ dirbantį savo pusbrolį S. R., jeigu nemanė, kad tokia aplinkybė jos veikloje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Atsakovas su šiuo pareiškėjos argumentu nesutinka.

Pažymėtina, kad teisėkūros subjektas nustatė pozityvią pareiškėjos pareigą deklaruoti privačius interesus, įskaitant ir susijusius su artimų asmenų interesais, todėl darytina išvada, jog valstybės tarnyboje dirbantis asmuo turi žinoti faktus, susijusius su privačių interesų egzistavimu. Pridurtina ir tai, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta, kai siekiama paneigti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tenka asmeniui, jas neigiančiam.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinta asmenų, dirbančių valstybinės tarnyboje, pareigą teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokius savo ir sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) duomenis privalo nurodyti deklaruojantis asmuo deklaracijoje. Šios dalies 10 punkte įtvirtinta pareiga nurodyti savo ir sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių paaiškėjimo (Įstatymo 7 str. 2 d.). Tokiu būdu asmenys yra įpareigojami atlikti normoje nustatytus veiksmus, kad būtų pasiekti šio įstatymo iškelti tikslai. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kai aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nereikia deklaruoti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įstatymas įpareigoja valstybinės tarnyboje dirbantį asmenį deklaruoti informaciją apie deklaruoti privalančio asmens atitinkamus santykius su kitais asmenimis ir nenumato išimčių, kada jų galima nepateikti. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms pareiškėja, turėdama pareigą vengti interesų konflikto, elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 2 d.), deklaracijoje nurodyti artimus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (Įstatymo 6 str. 1 d. 10 p.), privalėjo ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po naujų aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, paaiškėjimo papildyti deklaraciją (Įstatymo 7 str. 2 d.), tačiau tai nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, kadangi šiuo atveju įstatymas pareiškėjos imperatyviai neįpareigoja deklaruoti santykių su visais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju svarbu pastebėti, jog nėra įrodymų, jog pareiškėja pildydama Deklaraciją galėjo nuspėti, kokie interesų konfliktai gali kilti, kadangi objektyviai nėra įmanoma numatyti ateities įvykių, ir žinojo apie vėliau (jai jau būsiant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare) tęsiamus sprendimų projektų ruošimo darbus, būsimus sprendimų svarstymus ir pan., dėl kurių galėtų atsirasti interesų konfliktas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja neprivalėjo iš anksto deklaruoti santykių su pusbroliu S. R.. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos ir UAB „Saurida“ prievoliniai santykiai (t. y. telefoninių sąskaitų administravimas) nėra pakankamas pagrindas, kuris iš anksto būtų nuspėjamu pagrindu interesų konfliktui. Tačiau tuo, kas išvardinta, apeliacinis teismas nepaneigia pareiškėjos pareigos papildyti deklaraciją paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas, bei imtis kitų atitinkamų veiksmų siekiant išvengti interesų konflikto.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išvardintų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas panaikinant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. Š.“ dalį, kuria pareiškėja pripažinta pažeidusia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktu

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo dalį, pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. Š.“ dalį, kuria pareiškėja pripažinta pažeidusia Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį.

Likusioje dalyje pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius