2016-09-26 Nr. AB-18169-3-65-3-00212-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A-4104-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00212-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės

Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo

policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio

teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos

atlyginimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t

a t ė:

I. Pareiškėjas

V. L. kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato

(toliau – ir Panevėžio apskrities AVPK), priteisti 200 000 Lt

neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas

skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės

21 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK Pasvalio rajono policijos komisariato

areštinėje kameroje Nr. 1. Nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m.

balandžio 28 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., nuo

2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 13 d., nuo 2010 m. spalio 20 d.

iki 2010 m. spalio 27 d., nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d.,

nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. vasario 15 d. buvo laikomas

Panevėžio AVPK Biržų rajono policijos komisariato areštinėje, kamerose Nr. 2 ir

3. 2010 ir 2011 metais buvo laikomas Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos

komisariato areštinėje, kamerose Nr. 13, 14, 15 ir 16.

Pareiškėjas

teigė, kad visais šiais laikotarpiais jis buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kai

vienam asmeniui kamerose teko mažiau nei 4 kv. m. ploto. Pasivaikščiojimo

kiemelio plotas pagal Pasvalio rajono PK areštinės pateiktus duomenis yra 16,74

kv. m., vienu metu kiemeliu naudojosi 3 žmonės. Rokiškio rajono PK areštinės

pasivaikščiojimo kiemelis buvo 20 kv. m ploto. Pasivaikščiojimų trukmė buvo 1

valanda, nors, anot pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir

EŽTT) pripažino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8

valandas per dieną praleisti lauke. Kamerose arba visai nebuvo natūralios

šviesos, nes langai buvo užkalti ar uždažyti, arba natūralios šviesos pro langą

patekdavo labai nedaug. Kamerose nebuvo karšto vandens. Dušu buvo galima

naudotis tik 1 kartą per savaitę. Lovos kamerose buvo labai prastos kokybės,

pirktos 1996, 2004 metais. Pasvalio rajono PK ir Rokiškio rajono PK areštinių

kamerose nebuvo ventiliacijos, langų nebuvo galimybės atidaryti, oras patekdavo

tik pro langelį duryse tuo metu, kai buvo atnešamas maistas. Biržų rajono PK

areštinėje nors ir buvo ventiliacija, tačiau ji tik ištraukdavo orą, o oras į

kameras iš lauko nepatekdavo, todėl jo trūkdavo. Kadangi kameros nebuvo

vėdinamos, sienos būdavo šlapios, išskalbus drabužius, jie neišdžiūdavo,

pradėdavo pūti, lovos patalynė ir kiti asmeniniai daiktai būdavo drėgni.

Pareiškėjas nurodė, kad tualetas areštinių kamerose buvo tik dalinai izoliuotas

nuo gyvenamosios paskirties ploto, unitazų, ant kurių būtų galima atsisėsti,

nebuvo, o vanduo tualete nusileisdavo labai prastai. Areštinėse nebuvo

išduodamas tualetinis popierius. Areštinių kamerose būdavo pelių, tarakonų,

lovų čiužiniuose buvo šimtai parazitų, dėl to pareiškėjas negalėdavo užmigti.

Minkštasis inventorius nedezinfekuotas būdavo perduodamas kitam asmeniui.

Pareiškėjo teigimu, areštinių pastatų konstrukcijose buvo asbesto, kuris kenkė

sveikatai. Duodamo maisto energinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500

kcal, todėl pareiškėjas jautėsi alkanas. Visose areštinėse jam buvo draudžiami

ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, nė karto jam nebuvo

leista išvykti į namus, todėl nutrūko jo socialiniai ryšiai. Apibendrindamas

pareiškėjas teigė, kad dėl nežmoniškų, antisanitarinių kalinimo sąlygų,

žeminančių žmogaus orumą, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, susirgo

depresija, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.

Panevėžio

AVPK, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo

skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas

tvirtino, kad pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų PK areštinėse buvo

laikomas higienos normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad

pareiškėjas Pasvalio, Biržų ir Rokiškio rajonų PK areštinėse buvo laikomas

teismų nutarčių pagrindu dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Vadovaujantis teisės

aktais, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių

atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų

nusikaltimų bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Teritorinėse

areštinėse laikomiems nuteistiesiems nėra numatyta galimybė suteikti

ilgalaikius pasimatymus. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pasvalio rajono PK

areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 21 d.,

Biržų rajono PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m.

vasario 15 d., Rokiškio rajono PK areštinėje – periodiškai nuo 2010 m.

birželio 16 d. iki 2011 m. gegužės 11 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju

pareiškėjo reikalavimui atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą taikytinas 3

metų ieškinio senaties terminas.

II. Panevėžio apygardos

administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies: atnaujino

terminą skundui paduoti dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią

pareiškėjas kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų pareiškėją laikant

netinkamomis sąlygomis Rokiškio rajono PK areštinėje nuo 2011 m. gegužės 4

d. iki 2011 m. gegužės 11 d.; priteisė pareiškėjui V. L. iš

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK , 50 Eur neturtinei žalai atlyginti;

kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas

konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos

atlyginimo nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. gegužės 4 d. atsakovo prašymu

yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pirmosios instancijos teismas

vadovavosi Areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos

generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir

Areštinių veiklos taisyklės), 80 punkto nuostata, pagal kurią vienam policijos

areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5

kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas

sprendė, kad pareiškėjo teisė būti kalinam kameroje, kurioje vienam asmeniui

tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo

dėl kitų kalinimo sąlygų, vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu policijos

areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos

priežiūros organizavimą reglamentavusia Higienos norma HN 37:2009, patvirtinta

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu

Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Vadovaujantis bylos duomenimis

buvo nustatyta, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK areštinės kameroje Nr. 16

yra įrengtas dirbtinis apšvietimas, kameroje yra du langai, pro kuriuos patenka

dienos šviesa. Pareiškėjas nenurodė, jog būtent dėl tokių kalinimo sąlygų

Rokiškio rajono PK areštinėje, pareiškėjui būtų pablogėjęs regėjimas. Byloje

pateikti duomenys iš asmens sveikatos istorijos, jog pareiškėjas 2014 m.

vasario 17 d. kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gydytoją dėl

pablogėjusio regėjimo ir akių skausmo, nelaikytini pakankamais, galinčiais

patvirtinti, kad pareiškėjo regėjimui įtakos turėjo jo kalinimo sąlygos

Rokiškio rajono PK areštinėje. Byloje taip pat nėra duomenų, jog dėl sveikatos

sutrikimų, be kita ko, ir pablogėjusio regėjimo pareiškėjas būtų kreipęsis į

Rokiškio rajono PK areštinės gydytoją.

Remiantis byloje pateiktais

rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Rokiškio rajono PK areštinės kamerose

sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas vieno metro

pertvara, kameroje yra veikianti ventiliacija, įrengta praustuvė, tiekiamas

šaltas vanduo. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs

reikalavimai areštinės kamerose esančių sanitarinio mazgų įrenginių

konstrukcijai bei sanitarinio mazgo plotui, todėl sanitarinio mazgo įrenginio

įrengimas grindyse nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pažymėjo,

kad policijos areštinėje laikomi asmenys asmens higienos priemonėmis yra

aprūpinami tik esant būtinumui, tuo tarpu Areštinių veiklos taisyklių 53 punkte

papildomai nurodoma, kad asmens higienos reikmenų, įskaitant ir tualetinio

popieriaus, perduodamas kiekis nėra ribojamas. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog

jis neturėjo šios higienos priemonės ar ji nebuvo perduota kitų asmenų su

kitais perduodamais daiktais ar asmens higienos priemonėmis, kas sudarytų

pareigą kalinimo įstaigai jį išduoti pareiškėjui. Taip pat teismas nenustatė,

jog pareiškėjas kreipėsi į Rokiškio rajono PK areštinės pareigūnus ar

teritorinės policijos įstaigos administraciją dėl jo išdavimo, o šie būtų

atsisakę jį išduoti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog pareiškėjo teisė

pasinaudoti asmens higienos priemonėmis nebuvo pažeista.

Teismas atkreipė dėmesį į tai,

jog privatumo pažeidimą pareiškėjas siejo su aplinkybe, kad sanitariniame mazge

nebuvo durų, o pertvara minimaliai skyrė nuo bendro kameros ploto. Tačiau Higienos

norma HN 37:2009, nei kitas teisės aktas ginčo laikotarpiu nenumatė, kad

sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys. Taip pat atkreiptinas dėmesys,

kad visiškas privatumas suėmimo vykdymo įstaigose, kurioms taikomi Lietuvos

Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 9

straipsnyje nustatyti suėmimo vykdymo režimo reikalavimai, neįmanomas.

Pareiškėjo nusiskundimai, kad jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų ir

tokiu būdu buvo pažeistas jo privatumas, nėra susiję su Higienos normos HN

37:2009 reikalavimais, kurie yra keliami sanitarinio mazgo įrengimui. Vertindamas

pareiškėjo reikalavimą dėl privatumo užtikrinimo tuo aspektu, jog sanitarinio

mazgo pertvara tik minimaliai skyrė sanitarinio mazgo plotą nuo bendro kameros

ploto, teismas sprendė, jog atsakovo pateikti duomenys nėra pakankami, kad

patvirtintų sanitarinio mazgo pertvaros aukščio atitikimą Higienos normos HN

37:2009 20 punkto nuostatoms. Byloje taip pat nenustatyta kitų duomenų, kurie

leistų spręsti, jog Rokiškio rajono PK areštinės kameros Nr. 16 sanitarinį

mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skirianti pertvara buvo 120-130 cm aukščio.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis,

atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė įrodymų, kad tualetus

skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą. Be to, net ir

esant tualetą skiriančiai sienelei, pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus,

vis tiek būdavo matomas kitų asmenų, tarp jų ir esančių toje pačioje kameroje,

todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas.

Teismas konstatavo, kad ginčo

laikotarpiu Rokiškio rajono PK areštinėje pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos

vėdinimo sąlygos, be to, atsakovo atstovas užtikrino pareiškėjo teisę

pasinaudoti dušu. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta,

kad Rokiškio rajono PK areštinės kameros dezinfekuojamos vieną kartą per

mėnesį, apžiūros metu radus parazitų, sanitarinis apšvarinimas atliekamas

nedelsiant. Be to, vadovaujantis Panevėžio visuomenės sveikatos centro Rokiškio

skyriaus pagal pareiškėjo prašymą 2011 m. gegužės 20 d. atliktos operatyviosios

kontrolės metu nustatytais patikrinimo duomenimis, policijos areštinėje laikomi

asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis,

antklodėmis), švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais. Areštinėje veikia

dezinfekavimo kamera minkštojo inventoriaus dezinfekavimui. Pagal vedamą

patvirtintą statistinę formą 353/a „Kameroje dezinfekuotų daiktų registracijos

žurnalas“ minkštasis inventorius (čiužiniai) dezinfekuojami išvykus sulaikytam

asmeniui.

Minimalią pasivaikščiojimo

gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1

dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą

pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos

areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo

kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis

Areštinių veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės

viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas)

privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien

vieną valandą pasivaikščioti. Be to, pagal Taisyklių 56 punktą vienu metu

pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Sprendžiant klausimą

dėl pasivaikščiojimo kiemų įrengimo, aktualus Higienos normos HN 37:2009 17.3

punktas, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo

kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai

valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio

gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad kiemelio

dydžio higienos norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl Rokiškio

rajono PK areštinės pasivaikščiojimo kiemelių ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas, sprendė, kad asmenų,

laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus

vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja

tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos

trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto

rekomendacijoms, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, byloje nėra

duomenų, kad maisto paslaugas teikusi įmonė būtų nevykdžiusi maitinimo

sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Atsakovo atstovo rašytiniais paaiškinimais,

dėl maisto kokybės ir kaloringumo pareiškėjas į Rokiškio rajono PK

administraciją nesikreipė ir jokių skundų nepateikė. Byloje taip pat nėra

duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors sveikatos

sutrikimus dėl netinkamo maitinimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats

pareiškėjas. Įvertinus tai, kas nustatyta, teismas atsakovo veiksmuose,

aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.

Teismas pažymėjo, jog teisė į

ilgalaikius pasimatymus reglamentuota tik nuteistiesiems laisvės atėmimo bausme

asmenims. Vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu teisiniu reguliavimu,

teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl ilgalaikių pasimatymų

atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teiginiai dėl asbesto

buvimo Rokiškio rajono PK areštinės pastato konstrukcijoje atmesti kaip

nepagrįsti, konstatavus, kad konstrukcijoje nėra asbesto: vamzdynai yra

metaliniai, plastikiniai arba ketaus, o areštinės stogas yra užlietas smalos

pagrindu.

Vertindamas pareiškėjo

reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į byloje

nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Rokiškio rajono PK

areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos

vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo

sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo trukmę (5 dienas

nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad pareiškėjas ginčo

laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundų ir prašymų Rokiškio rajono PK

areštinės administracijai nepateikė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendė,

jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Panevėžio apskrities vyriausiasis

policijos komisariatas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m.

gegužės 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios

instancijos teismo sprendimo dalį dėl 50 Eur neturtinės žalos priteisimo ir

pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, kad pirmosios

instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nebuvo aktyvus, nesiėmė reikiamų

veiksmų, kad atsakovas pateiktų reikiamus duomenis apie sanitarinį mazgą. Todėl

išvadą, kad ,,net ir esant tualetą skiriančiai sienelei, pareiškėjas, atlikdamas

gamtinius reikalus, vis tiek buvo matomas kitų asmenų, tarp jų ir esančių toje

pačioje kameroje“ padarė nepagrįstai, byloje nesant pakankamai duomenų. Tokia

teismo išvada prieštarauja Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK viešosios

policijos viršininko R. K. tarnybinio pranešimo turiniui,

kuriame nurodyta, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK areštinės 16 kameros,

kur buvo laikomas pareiškėjas sanitarinio mazgo sienelės aukštis yra 1,25 m, o

plotis 1,07 m. Iš priekinės pusės sanitarinis mazgas uždengtas apsaugine

užuolaida, kurios aukštis 2,50 m, o plotis 1 m. Pažymėtina, kad nėra jokių

duomenų, jog areštinėje laikomi asmenys, besinaudojantys sanitariniais mazgais,

galėtų būti stebimi pareigūnų. Priešingai, sanitariniai mazgai įrengti

priekinėse kamerų dalyse, kurios nėra matomos pro kamerų stebėjimo langelius.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad

ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Iš

to galima daryti išvadą, kad kameroje jis buvo paliekamas vienas, kai kartu

laikomas asmuo buvo išvedamas apklausoms atlikti, išvežamas į teismo posėdžius

ir pan.

Pažymima, kad Panevėžio apygardos

administracinis teismas nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį,

nurodė, kad pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas, tačiau jokios pasekmės

nebuvo analizuojamos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu

pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, nėra jokių duomenų

apie areštinės administracijai pateiktus skundus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo

skunde nurodyti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad

juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Teisės pažeidimo pripažinimas

bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas

pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų

kolegija

k o n s

t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo

dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos dėl netinkamų laikymo policijos

komisariato areštinėje sąlygų, atlyginimo.

Atsižvelgdama į 2016 m. birželio

2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029

pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi,

kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu

(toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija, siekdama

nepažeisti teisminį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos

teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pateikto apeliacinio skundo

ribose.

Panevėžio apygardos

administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą

tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą

naudojantis sanitariniu mazgu kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki

2011 m. gegužės 11 d. Rokiškio rajono PK areštinėje buvo pažeista ir priteisė

pareiškėjui V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos

Panevėžio AVPK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip

nepagrįstą.

Atsakovas pateikęs apeliacinį

skundą ginčija nutarties dalį, kuria pripažintas pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis

sanitariniu mazgu kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2011 m.

gegužės 11 d. pažeidimas, jam priteisiant 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kartu su apeliaciniu skundu

teismui pateikti papildomi duomenys, atsakovo teigimu, sudarantys pagrindą iš

naujo vertinti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu

pažeidimo klausimą. Teismui pateiktas Panevėžio AVPK

Rokiškio rajono PK viešosios policijos viršininko R. K. 2016

m. gegužės mėnesio (diena nenurodyta) tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta,

kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK areštinės 16 kameros, kur buvo laikomas

pareiškėjas, sanitarinio mazgo sienelės aukštis yra 1,25 m, o plotis – 1,07 m.

Iš priekinės pusės sanitarinis mazgas uždengtas apsaugine užuolaida, kurios

aukštis 2,50 m, o plotis – 1 m (III t., b. l. 35).

Taigi iš esmės apeliacinis

skundas grindžiamas duomenimis, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos

teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta,

kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami

tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių

tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo

vėliau.

Apeliantas nurodė, kad 2016 m.

kovo 3 d. Panevėžio AVPK gautame teismo nurodyme pateikti papildomus įrodymus

nebuvo užsiminta apie duomenų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu,

pateikimą, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad papildomų klausimų dėl

sanitarinio mazgo įrengimo nekyla ir pareiškėjo argumentams nuginčyti pakanka

byloje anksčiau surinktų duomenų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi

byloje Nr. A-245-442/2016 išnagrinėjus pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį

skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d.

sprendimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo

skundas, panaikintas ir administracinė byla pagal pareiškėjo V.

L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities

vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo grąžinta

nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui.

Grąžindamas bylą nagrinėti iš

naujo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia

pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylai reikšmingų

aplinkybių ir nepagrįstai nesprendė klausimo dėl ieškinio senaties termino

atnaujinimo, dėl ko nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos ir įvertintos

visos bylai reikšmingos aplinkybės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86

str.).

Pasiruošimo bylą nagrinėti

stadijoje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d.

nutartimi Panevėžio AVPK įpareigotas pateikti teismui papildomus duomenis apie

Panevėžio AVPK Rokiškio raj. PK areštinės kameros Nr. 16 apšvietimą, drėgmę,

duomenis apie pareiškėjo maitinimo organizavimą (III t., b. l. 4–5, 8). Vykdydamas

teismo įpareigojimą, atsakovas pateikė duomenis apie Panevėžio AVPK Rokiškio

raj. PK areštinėje laikomų asmenų maitinimą, kamerų apšvietimą bei vėdinimą

(III t., b. l. 12–29).

Atsakovo nuomone, teismas,

neišreikalavęs papildomų duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą nebuvo pakankamai

aktyvus ir dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą.

ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdamas

bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas

bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti. Prireikus teismas gali pasiūlyti

byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba

savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų

paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Pažymėtina, kad teismo aktyvus

vaidmuo itin svarbus nagrinėjant bylas, kuriose asmens galimybės pateikti

įrodymus, kuriais būtų grindžiami neteisėti valdžios institucijų veiksmai, yra

ribotos (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1574/2012).

Įstatymas nustato, kad tiek

pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į

skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus,

kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57

str. 4 d., 72 str.). Taigi administraciniame procese pareiga nurodyti bei

pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių

materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš teismo bendro

pobūdžio teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.) Šia įstatymų

leidėjo jam suteikta teise administracinis teismas gali ir turi pasinaudoti

tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų

nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui

turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d.,

80 str. 1 d., 81 str.).

Žmogaus teisių apsaugos

reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo

mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame

teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius

teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas. Todėl teismas turėtų

imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, kad šalis yra teisiškai neišprususi, jai

neatstovauja advokatas ir dėl to jai gali būti sunku pačiai realizuoti savo

procesines teises, kai kyla abejonių dėl šalių nurodytų faktinių aplinkybių

tikslumo, ypač jei galbūt nenurodytos aplinkybės ir įrodymai gali nulemti

teismo sprendimą byloje, o jų neištyrus būtų pažeistas viešasis interesas, taip

pat tų kategorijų bylose, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus ribotos,

pavyzdžiui, ginčuose dėl socialinės apsaugos ir pan. (žr., pvz. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A146-373/2009, 2011 m. lapkričio 14 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2922/2011, 2012 m. kovo 1 d.

nutartis administracinėse byloje Nr. A492-1574/2012).

Kaip minėta, ABTĮ 138 straipsnio

3 dalis numato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos

teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis

priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų

pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai,

kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus,

kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau

po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos

vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame

(atskirajame) skunde nurodytus teiginius. Nustačius, jog tam tikras įrodymas

galėjo būti pateiktas dar pirmosios instancijos teismui, apeliacinės

instancijos teismas nutartimi tokį įrodymą atsisako priimti (žr., pvz. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A442-999/2009, 2008 m. liepos 18 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 1361/2008, 2007 m.

gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-244/2007,

2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-2377/2008).

Nagrinėjamu atveju atsakovo su

apeliaciniu skundu pateiktas tarnybinis pranešimas, surašytas 2016 m. gegužės

mėnesį. Jame pateikti duomenys apie sanitarinio mazgo Rokiškio rajono PK

areštinės 16 kameroje įrengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju

sprendžiant dėl šio naujo įrodymo priimtinumo, nėra pagrindo pripažinti, kad

atsakovas jame nurodytų duomenų negalėjo pateikti anksčiau, bylą nagrinėjant

pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog

teismas dažniausiai turi ne pareigą, o tik teisę rinkti įrodymus savo

iniciatyva. Kaip minėta, paprastai teismas turi būti aktyvesnis silpnesnės

ginčo šalies atžvilgiu, išreikalaudamas įrodymus, kurių ji negali gauti ir pan.

Šiuo atveju silpnesniąja ginčo šalimi yra pareiškėjas, kurio laisvė apribota,

atitinkamai apribotos galimybės rinkti ir teikti teismui įrodymus, kuriais

grindžiamos jo skunde nurodomos aplinkybės. Tuo tarpu atsakovas Panevėžio AVPK,

atstovaujantis Lietuvos valstybei, šiame ginče yra stipresnė šalis, turinti

visas galimybes teismui teikti įrodymus, kuriais grindžiami jo atsikirtimai į

pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

Pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 15 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015 Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, pažymėjo, kad atsižvelgus

į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo

reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias

aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam

tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos

užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai

(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo

30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m.

balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas

neginčija ir apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybės dėl netinkamo

sanitarinio mazgo įrengimo buvo dėstomos pareiškėjo 2014 m. gegužės 12 d.

skunde. Darytina išvada, kad turėdamas įrodymų, galinčių paneigti šias

aplinkybes, atsakovas galėjo pateikti juos teismui tiek su atsiliepimu į

pareiškėjo skundą, tiek ir vėliau, teismui teikdamas papildomus duomenis (2014

m. gruodžio 3 d., 2016 m. kovo 17 d.), tačiau to nepadarė.

Atsižvelgiant į nustatytas

faktines aplinkybes, ABTĮ nustatytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju

apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ir būtinybės

priimti ir vertinti atsakovo su apeliaciniu skundu pateikto įrodymo. Kita

vertus, pastebėtina, kad su apeliaciniu skundu pateiktas 2016 m. gegužės mėnesio

pranešimas nepatvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 4

d. iki 2011 m. gegužės 11 d. situacija visiškai atitiko jame nurodytą

(sanitarinis mazgas uždengtas apsaugine užuolaida ir pan.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne

kartą akcentavęs, jog laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti

tokias sąlygas, kad asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr.,

pvz. 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis

mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo

privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų

asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov

prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš

Rusiją). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo

naudojantis tualetu, teismas taip pat turi atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas

yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atitinkamai dėl ribojimų, kurie

yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus

privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat

yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį,

gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų

atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę

Karalystę).

Areštinių veiklos taisyklių 7.13

punkte įtvirtinta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu,

kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis, o

atsakovas šių teiginių nepaneigė, t. y. nepateikė teismui įrodymų, kad tualetus

skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą. Be to, pirmosios

instancijos teismas pažymėjo, kad net ir esant tualetą skiriančiai sienelei,

pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, vis tiek būdavo matomas kitų

asmenų, tarp jų ir esančių toje pačioje kameroje, todėl konstatuotas pareiškėjo

teisės į privatumą pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė,

kad tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16 dviese arba

trise (iš viso 5 dienas), pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas.

Taigi šiuo atveju atsakovas pirmosios

instancijos teismui nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima

neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai

pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos

normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi

būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios

paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, tačiau net ir nustačius, kad

pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar

pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Šiuo atveju

nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje ne vienas, o atsakovo

pateikti bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtina, kad tualetas kameroje buvo

įrengtas taip, jog pareiškėjas galėjo privačiai juo pasinaudoti ir nepatirti

nepatogumų.

Pažymėtina, kad byloje nesant

objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz.,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), todėl teisėjų kolegija konstatuoja,

kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti

pareiškėjo argumentus, jog jam naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas

privatumas ir jis jautė nepatogumus, pagrįstais.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas

aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą ir aktualią Lietuvos

Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos

teismo vertinimu, kad 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas

ir pakankamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta,

teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o

pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki

2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apskrities vyriausiojo

policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos

administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas

Klišauskas

Veslava

Ruskan

Skirgailė

Žalimienė