2016-01-27 Nr. AB-2058-3-62-3-01783-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-101-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01783-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. rugsėjo 11 d. Kauno apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kurį 2015 m. rugsėjo 30 patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. PE_SP4-63, kuriuo nustatyta neteisėtai paskirtos našlių pensijos nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. susidariusi 3 147,79 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka dėl pareiškėjos kaltės.

Pareiškėja skunde taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir paaiškino, kad ji Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. PE_SP4-63 apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV), kuri pareiškėjos skundo 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4822 netenkino. Pareiškėja pažymėjo, kad ji negali tiksliai nurodyti, kada gavo Valdybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4822, nes voką su minėtu sprendimu rado pašto dėžutėje po gydymosi ligoninėje ir sveikimo pas giminaičius. Pareiškėjos teigimu, ji skundo padavimo terminą praleido nedaug, kreiptis pagalbos laisvai negali dėl sveikatos būklės, nes sunkiai juda, prastai jaučiasi, yra 84 metų amžiaus, patyrusi insultą, be lydinčių asmenų pati negali pasiekti reikiamos institucijos ar gydymo įstaigos, priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, savimi rūpinasi pati.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas konstatavo, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė ir ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinęs skundo turinį ir prie jo pridėtus dokumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja yra pasinaudojusi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. ginčijamą Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. PE_SP4-63 ginčijo VSDFV ir yra gavusi VSDFV 2015 m liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4822. Teismo vertinimu, uždarosios akcinės bendrovės „Greitasis kurjeris“ 2015 m. spalio 7 d. rašte teismui pateikta informacija patvirtina, kad VSDFV siunčiama korespondencija (išsiųsta 2015 m. liepos 16 d.) adresatui pasirašytinai buvo įteikta 2015 m. liepos 21 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad paskutinė skundo dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo padavimo teismui diena buvo 2015 m. rugpjūčio 10 d., tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. daugiau nei mėnesį praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą dvidešimties dienų terminą skundui paduoti.

Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią asmens senyvas amžius, išsilavinimo lygis nepripažįstamos aplinkybėmis, kurios pačios savaime gali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1062/2014). Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėja buvo hospitalizuota ligoninėje nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 12 d., o VSDFV sprendimas Nr. (6.5)I-4822 priimtas 2015 m liepos 15 d., t. y. po stacionaraus gydymo. Todėl teismas laikėsi pozicijos, kad stacionaraus gydymo laikotarpis negalėjo būti termino skundui paduoti praleidimo priežastimi.

Teismo vertinimu, VSDFV 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4822 patvirtina, kad pareiškėja, būdama stacionariame gydyme, pateikė 2015 m. birželio 8 d. skundą VSDFV. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys, t. y. sveikatos būklė, apsunkintas vaikščiojimas, neribojo jos fizinių galių tokiu laipsniu, kad ji negalėtų surašyti skundo ir išsiųsti paštu ar pasirūpinti savo teisių gynimu arba tinkamu atstovavimu. Teismas sprendė, kad pareiškėja, būdama protinga, apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę domėtis savo teisių gynimu ir skundą teismui galėjo paduoti nepraleidusi įstatyme nustatyto dvidešimties dienų termino. Todėl teismas pareiškėjos nurodytų termino atnaujinimo priežasčių nepripažino svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis jai įstatymų nustatytu terminu pateikti skundą teismui, neatnaujino praleisto termino ir atsisakė priimti skundą.

II. Pareiškėja S. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį, atnaujinti skundo padavimo teismui terminą ir skundo priėmimo nagrinėjimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja nurodo, kad skundo padavimo terminą praleido nedaug, yra 84 metų amžiaus ir silpnos sveikatos, o tai apsunkina ir atstovo susiradimą. Pareiškėja paaiškina, kad į teismą kreipėsi pirmą kartą, priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, savimi rūpinasi pati. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį Valdybos sprendimo apskundimo terminas yra dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos, tačiau pareiškėja skundė ne Valdybos sprendimą, o Skyriaus sprendimą. Šiuo atveju dar nėra pasibaigęs Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių skundo padavimo terminas nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimo sužinojimo dienos.

Pareiškėja akcentuoja, kad ją galėjo suklaidinti minėtas terminų ir sprendimų priešinimas įstatymuose, nes ji pateko į painią terminų ir sprendimų hierarchinę situaciją, kuri senyvam žmogui yra sunkiai suvokiama, o kreiptis pagalbos dėl silpnos sveikatos būklės nėra laisva, nes sunkiai juda, prastai jaučiasi. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nėra tapati ar panaši, atsižvelgiant į pareiškėjos būklę bei padėtį. O tai sudaro pagrindą vertinti nežymiai praleisto termino atnaujinimo klausimą atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pareiškėjos būklę ir turtinę padėtį. Pareiškėja paaiškina, kad šiuo atveju buvo faktiškai apribota teisė kreiptis į teismą tiesiogiai (ABTĮ 5 str. 1 d.), nors byla yra susijusi su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir pensija, kuri laikoma ir priskiriama nuosavybei.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis, kuria neatnaujintas terminas paduoti skundą dėl Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. PE_SP4-63 panaikinimo ir dėl to atsisakyta priimti skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Nors pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą nustatęs, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju visų pirma turi būti įvertintas pareiškėjos skundžiamo sprendimo pobūdis, nes pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prieš spręsdamas praleisto termino atnaujinimo klausimą turėjo patikrinti, ar pareiškėjos skundžiamas sprendimas apskritai gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013).

Pavyzdžiui, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialiųjų teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Tokių sprendimų teisėtumas taip pat yra vertinimas, kai sprendžiama dėl aktų, sukeliančių pareiškėjams konkrečias teisines pasekmes, teisėtumo, pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja patikslintame skunde, kurio priėmimo klausimą sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo suformulavusi vienintelį reikalavimą – panaikinti Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. PE_SP4-63 (b. l. 19–21). Iš Skyriaus skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame buvo nustatyta aplinkybė, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. dėl pareiškėjos kaltės susidarė 3 147,79 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka (b. l. 7). Tačiau pareiškėja kartu su skundu pirmosios instancijos teismui buvo pateikusi ne tik Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. PE_SP4-63, kurį patikslintame skunde prašė panaikinti, tačiau ir Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. PE_SP5-15, kuriuo nuspręsta išskaityti skundžiamame sprendime nurodytą permoką iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos senatvės pensijos (b. l. 6).

Iš patikslinto skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendime Nr. PE_SP4-63 nustatyta aplinkybe, jog pareiškėja yra kalta dėl permokos susidarymo, teigia, kad dėl duomenų trūkumo ji negali įvertinti nurodyto permokos dydžio teisingumo, be to, pareiškėjos teigimu, permoka turėtų būti apribota penkerių metų terminu. Taigi pareiškėja iš esmės siekia, jog Skyriaus apskaičiuota susidariusi našlių pensijos permoka nebūtų iš pareiškėjos išieškoma arba būtų išieškota mažesnė jos suma. Iš Valdybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4822 (b. l. 10–12) matyti, kad jis priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2015 m. birželio 8 d. skundą, tačiau nepateikti duomenys, jog pareiškėja būtų pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. PE_SP5-15, t. y. kad pareiškėja būtų kreipusis į VSDFV dėl galbūt neteisėto ir nepagrįsto Skyriaus sprendimo išskaityti iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos senatvės pensijos 3 147,79 Eur našlių pensijos permoką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama klausimą dėl tokio paties pobūdžio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimų (t. y. nustatančių permokos susidarymo faktą, permokos dydį ir už jos susidarymą atsakingą asmenį), 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 yra išaiškinusi, kad „šiuose sprendimuose atsakovas nustatė tam tikras aplinkybes – kad pareiškėjui neturint teisės į našlių pensiją, susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijos permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjo kaltės. Šiais sprendimais, nors ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, nenustatytos jokios pareigos pareiškėjui, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Taigi šiais sprendimais nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, ir tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodyti sprendimai savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų)“. Atsižvelgusi į minėtus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad minėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinės bylos dalį dėl šių sprendimų panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.). Minėtoje byloje galutiniu sprendimu, sukeliančiu asmeniui teisines pasekmes, buvo pripažintas sprendimas dėl permokos išieškojimo.

Atsižvelgusi į skundų priėmimo tvarką nustatantį ABTĮ reglamentavimą ir minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įskaitant ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 pateiktus aktualius išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos skundžiamas Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. PE_SP4-63 vertintinas kaip tarpinis aktas, priimtas našlių pensijos permokos išieškojimo iš jos gavėjos procedūros metu. Kaip jau minėta, remiantis skundžiamu sprendimu vėliau buvo priimtas Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. PE_SP5-15, kuriuo nuspręsta išskaityti ginčijamame sprendime nurodytą permoką iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos senatvės pensijos. Taigi būtent pastarasis sprendimas šiuo metu pareiškėjai sukelia konkrečias teisines pasekmes ir pareiškėja teisme turi ginčyti Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. PE_SP5-15, jeigu mano, kad Skyriaus apskaičiuota susidariusi našlių pensijos permoka (3 147,79 Eur) neturi būti iš pareiškėjos išieškoma arba turi būti išieškota mažesnė jos suma. Tačiau į teismą galima kreiptis tik po to, kai ginčas dėl Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. PE_SP5-15 yra išnagrinėtas Valdyboje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kadangi Skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. PE_SP4-63 negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjos patikslintą skundą atsisakyti priimti ne pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 10 straipsniu, įvertinusi patikslinto skundo turinį, pareiškėjos pateiktus dokumentus, išaiškina pareiškėjai, kad ši nutartis neužkerta jai kelio skųsti administraciniam teismui galutinį aktą (Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. PE_SP5-15), kuris sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Tačiau pažymėtina, kad Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. PE_SP5-15 teisme gali būti ginčijamas tik tada, kai bus pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėja yra tinkamai pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. kartu su skundu dėl Skyriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. PE_SP5-15 (jo dalies) panaikinimo pareiškėja teismui turi pateikti Valdybos sprendimą, kuriame būtų iš esmės išnagrinėtas tarp Skyriaus ir pareiškėjos kilęs ginčas dėl 3 147,79 Eur našlių pensijos permokos išskaitymo iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo neperskaičiuotos senatvės pensijos.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, tačiau nurodė neteisingą atsisakymo priimti skundą pagrindą – teismas turėjo vadovautis ne ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, o ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir atsisakyti priimti skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra keistina, nurodant, kad pareiškėjos skundą atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tačiau pareiškėjos atskirasis skundas yra atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atsisakyti priimti pareiškėjos S. M. skundą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė