2013-06-11 Nr. AB-2435-3-61-3-01833-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1349/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01833-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinė žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. G. 2010 m. birželio 17 d. teismui padavė skundą (I t., b. l. 1–26) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 1D-4263-(2) „Dėl skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) solidariai iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) iš Vidaus reikalų ministerijos priteisti nuo skundo priėmimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos 10 059 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Taip pat prašė solidariai iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1D-4263-(2) A. G. valstybinė pensija sumažėjo 20 procentų. Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, perskaičiavo 2010 m. sausio mėnesio valstybinės pensijos dydį, taikydama koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę. Be to, pareigūnų ir karių valstybinės ir socialinio draudimo pensijų bendra suma buvo sumažinta nuo 1,5 iki 1,3 vidutinio darbo užmokesčio. Teigė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pensija neteisėtai sumažinta 20 procentų. Nenustačius susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmo, pažeidžiamos pareiškėjos teisės ir interesai. Pažymėjo, kad aptartas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja asmens teisę į nuosavybę. Aiškino, jog neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad ji patyrė nuostolių, kurių dydis lygus negautoms pajamoms. Pažymėjo, kad valstybinės pensijos dalies nemokėjimas sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą; vienašališkai priėmus sprendimą dėl pensijos sumažinimo, buvo pažeminti pareiškėjos garbė ir orumas, ji verčiama jaustis nereikalinga valstybėje, kurią kūrė. Nuo 2010 m. pradžios dėl sumažintos pensijos buvo priversta apriboti savo ir šeimos poreikius, negali užtikrinti normalių gyvenimo sąlygų. Norėdama, kad pensija nebūtų dar labiau sumažinta, išėjo iš darbo. Neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt. Taip pat prašė sumokėti palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies. Pažymėjo, kad dėl skirtumo tarp 1,5 ir 1,3 vidutinio mėnesio darbo užmokesčio bei mažinimo koeficiento 2010 m. neteko 6 739 Lt, o 2011 m. –7 740 Lt, iš viso 14 479 Lt priklausančių išmokų.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 32–34) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jos valstybinė pensija, galiojo, įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). A. G., reikalaudama iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Pažymėjo, kad vienintelis pareiškėjos valstybinės pensijos dydžio ribojimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Kadangi valstybinė pensija pareiškėjai mažinama ne daugiau nei 20 procentų, Vidaus reikalų ministerijos atsakymas ir veiksmai perskaičiuojant ir išmokant sumažintą valstybinę pensiją yra teisėti ir nepažeidžia nei pareiškėjos teisių ir / ar jos teisėtų interesų, nei galiojusių ar galiojančių teisės aktų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 36–37).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 61–65) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai ir padarė išvadą, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuota pagrįstai, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo solidariai iš atsakovių už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisti neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos ir Vidaus reikalų mokant pensiją nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio. Taip pat akcentavo, jog net ir padarius išvadą, kad susidarė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, palūkanos pareiškėjai negalėtų būti priteisiamos, nes viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius dėl pensijų neišmokėjimo, nenumato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma buvo neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamas palūkanas.

Teismas atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti, vadinasi nenustatyti neteisėtų veiksmai (ar neveikimas).

III. Pareiškėja A. G. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 68–85), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teigia, kad nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjos pateikti įrodymai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pažymi, kad jos teisės buvo pažeistos, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neapgynė. Teigia, kad Vidaus reikalų ministerija netinkamai išnagrinėjo jos prašymą – nepateikė sprendimo, tačiau surašė neinformatyvų atsakymą. Pažymi, kad jai skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi buvo sumažinta neteisėtai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo doktrina. Pažymi, kad mažinti pensiją galima tik vieneriems biudžetiniams metams, kad negalima mažinti pensijos tik vienai pensijos gavėjų grupei. Aiškina, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pratęsiant Laikinojo įstatymo galiojimą yra diskriminuojama viena pensijų gavėjų grupė. Teigia, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, kad Laikinajame įstatyme nėra nustatyta susidariusių praradimų kompensavimo tvarka. Teigia, kad valstybinės pensijos sumažinimas jai sukėlė sunkius išgyvenimus, paūmėjo ligos, dėl turimos skolos patyrė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir pan., todėl mano, kad jai turi būti atlyginta padaryta žala. Mano, kad pateikė pakankamai įrodymų apie patirtą neturtinę žalą. Taip pat mano, kad turi teisę į metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 96–97) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 99–100).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai buvo paskirta 1 530,55 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (I t., b. l. 69). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota ir atitinkamai sumažinta pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (I t., b. l. 69). Manydama, kad tokiu mažinimu yra pažeidžiamos jos teisės, pareiškėja kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) ir konstatavo, kad pareiškėjai pagrįstai buvo sumažintas valstybinės pensijos dydis vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu teismo sprendimu. Teigia, kad jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, prieštarauja Konstitucijai, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįsta teisėtu bei pagrįstu. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo, suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kurios laikomasi ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (pvz. 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,65 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos A. G. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą siekė teisėto tikslo ir paisė iš teisinės valstybės kylančio proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl minėtos teisės normos įgyvendinimo.

Pareiškėja taip pat kelia Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įsigaliojimą ir taikymą, konstitucingumo klausimą. Tačiau savo skunde pareiškėja nepateikia konkrečių duomenų, nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurie galėtų pagrįsti argumentą, kad Laikinojo įstatymo galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai, pažeidžiant Konstitucijos 23, 29, 52, 109 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą. Dėl to šioje byloje pareiškėjos abejonės dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikimo nurodytiems Konstitucijos straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui laikytinos nepagrįstomis, nes nagrinėjamu atveju teisės akto atitikimas Konstitucijos nuostatoms negali būti įvertintas atskirai, be pagrindimo faktiniais duomenimis apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pokyčius per tam tikrą laikotarpį. Apeliaciniame skunde pateikiami bendro pobūdžio argumentai nėra pakankamai, todėl teismui nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia į šios bylos nagrinėjimo ribas, kurios yra apibrėžiamos konkrečia teisine situacija tam tikru laiko tarpu, tai reiškia, kad įvykus teisinio reglamentavimo, valstybės ekonominės finansinės padėties pokyčiams, gali iš esmės pasikeisti pareiškėjos teisių apimtis, ir, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, atsiradus naujiems pagrindams, pareiškėja turėtų galimybę kreiptis į teismą su nauju pareiškimu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama. Laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinį bei pareiškėjos skundo dalyką bei pagrindą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį, sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas. Taip pat pažymėtina, jog atmetus pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą, netenkintinas jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė