2017-10-31 Nr. AB-19986-3-62-3-01302-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2322-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01302-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir skunde (b. l. 5–7) prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 13–19) nurodė, kad nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2016 m. birželio 30 d. buvo kalinamas Alytaus PN bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose. Miegamosios patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais bei užstatytos baldais, t. y. patalpos plotas neatitiko galiojančių standartų, todėl buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, dėl ko jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, depresiją. Taip pat pažymėjo, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, gyvenamojoje aplinkoje buvo uždraustų medžiagų, tokių kaip asbestas, tualetai neatitiko jokių standartų. Teigė, jog nebuvo valymo priemonių, o paprašius tekdavo ilgai jų laukti. Pareiškėjo nuomone, lovos buvo labai senos, todėl jau netinkamos naudojimui. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į orumą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, skundą tenkinti ir priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 13–19) prašė taikyti ieškinio senaties terminą, taip pat su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas, atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, atskirais laiko tarpais gyveno pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, taip pat pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 18, Nr. 3 bei kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 20. Nurodė, kad pataisos namai vadovaujasi teisiniu reglamentavimu ir užtikrina, kad patalpose būtų tinkama temperatūra, drėgmė, ventiliacija. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punktu, nuteistiesiems sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę ir prausimosi laikas neribojamas. Nurodė, kad pataisos namuose miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir juose nerūkoma. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atlieka Visuomenės sveikatos centro specialistai. Akcentavo, kad bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje) nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, žaisti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sportuoti sporto salėje.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, atlyginimo.

7. Dėl atsakovo prašymo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 20 d. (b. l. 20). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo šioje įstaigoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t y. nuo 2010 m. liepos 20 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 1 d. (b. l. 8).

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d., taikytas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

9. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punktu ir pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys (b. l. 14, 21–24) patvirtina, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2014 m. spalio 12 d. iki 2015 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrį, 2 miegamąjį, 15 lovą, kur vidutinis pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,15 m2. Nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas bausmę atliko 11 būryje, 2 miegamajame, kur jam vidutiniškai teko 3,14 m2. Nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d., nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. liepos 16 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 4 miegamąjį, t. y. vidutiniškai jam teko 3,19 m2 gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto 3,1 m2 gyvenamosiose patalpose.

10. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 10 d. buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 18, kurios bendras plotas 12,21 m2 ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam teko 4,07 m2. gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kuri yra 29,36 m2 ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl net ir esant užimtoms lovos, pareiškėjui teko 3,67 m2. Nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 30 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 20, kuri yra 15,58 m2 gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,89 m2. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas, numatantis, jog kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 m2 gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.

11. Nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti įrenginiai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

12. Teismas pažymėjo, kad minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad D. M. jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. kad didžiąją ginčui aktualių laikotarpių dalį pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, jog pareiškėjas šioje įstaigoje atlikdamas bausmę (išskyrus laikotarpius, kai buvo uždarytas į baudos izoliatorių bei kamerų tipo patalpas) turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

13. Dėl tualetų įrengimo teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys, t. y. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-339, patvirtina, kad baudos izoliatoriaus kamerose įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas vanduo, taip pat nustatyta, kad visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas ir kiekvienoje kameroje įrengtas tualetas su plautuve, kur tiekiamas šaltas vanduo. Minėtu aktu konstatuota, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.

14. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patalpose buvusios drėgmės neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikyti nepagrįstais.

15. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Alytaus PN pastatuose yra naudojama uždrausta medžiaga asbestas, atsakovas nurodė, kad Alytaus PN asbestiniu stogu dengtų pastatų nėra, todėl, teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

16. Atmesti ir pareiškėjo argumentai, kad dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, t. y. teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę.

17. Dėl pareiškėjo teiginio, jog rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, teismas pažymėjo, kad Alytaus PN administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas patvirtino, kad nuteistiesiems draudžiama rūkyti miegamuosiuose ir juose nerūkoma. Nuteistieji, esantys uždaroje zonoje, rūko tik pasivaikščiojimo kiemelyje, rūkymo priemonės yra surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuje esančiose rakinamose dėžutėse. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip neįrodyti.

18. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė inventoriaus trūkumą, taip pat, kad inventorius, t. y. lovos, senos. Atsakovo atstovas patvirtino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Alytaus PN administracija aprūpina nuteistuosius taip, kaip numatyta, baldais ir kietuoju inventoriumi.

19. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis ir pažymėjo, kad atsakovas patvirtino, jog nurodytos priemonės yra išduodamos nuteistiesiems, pareiškėjo argumentai dėl higienos priemonių neišdavimo atmesti kaip nepagrįsti.

20. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atmesti kaip nepagrįsti, kadangi iš į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. PA-339 matyti, kad buvo tikrinti visi Alytaus PN teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, tačiau minėtu aktu jokių pažeidimų dėl jų netinkamo įrengimo ar kitų neatitikimų teisės aktams nustatyta nebuvo.

21. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti, kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas nematė pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau ne kalinimo sąlygos lėmė pareiškėjo nusiskundimus. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

III. 22. Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kada pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Tas laikotarpis turėjo būti ilgesnis dėl senaties termino, kurio prašė netaikyti pareiškėjas. Be to, pareiškėjas prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičius baldus, standartą, tačiau teismas vis tiek nepagrįstai taikė 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m standartus.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 69–71), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus pataisos namuose atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d. teismas pritaikė ieškinio senaties terminą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas be pagrindo pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat pabrėžia, jog vertinant pareiškėjui tekusį plotą turėjo būti taikomas 4 kv. m vienam asmeniui standartas.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

31. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

33. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

34. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

35. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 1 d. (b. l. 8), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 14).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

37. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

39. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

40. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. vertinant pareiškėjui tekusį plotą jam taikytas ne 4 kv. m vienam asmeniui standartas.

41. Pirmiausia pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

42. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

43. Šiuo atveju per visą laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. nenustatyta, jog pareiškėjui tekęs minimalus plotas būtų buvęs mažesnis nei 3 kv. m.

44. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas išlieka aktualus klausimas, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (pakeistas 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų gyvenamosiose patalpose bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcijoje išliko iš esmės tokios pačios normos.

45. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose: nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2014 m. spalio 12 d. iki 2015 m. kovo 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrį, 2 miegamąjį, 15 lovą, kur vidutinis pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,15 m2. Nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas bausmę atliko 11 būryje, 2 miegamajame, kur jam vidutiniškai teko 3,14 m2. Nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 10 d., nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. liepos 16 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 4 miegamąjį, t. y. vidutiniškai jam teko 3,19 m2 gyvenamojo ploto. Įvertinusi patalpų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą (3,1 kv. m) nebuvo pažeista.

46. Pagal byloje surinktus duomenis taip pat nustatyta, jog pareiškėjas tam tikrą laiką buvo laikomas baudos izoliatoriuje: nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 10 d. pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 18, kurios bendras plotas 12,21 m2, ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Šiuo atveju vienam nuteistajam teko 4,07 m2. gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 3, kuri yra 29,36 m2 ploto, ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko mažiausiai 3,67 m2. Nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 30 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 20, kuri yra 15,58 m2 gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,89 m2.

47. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, teko ne mažiau nei 3,6 kv. m. Taigi, atsižvelgus į minėtas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis, be kita ko, duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

48. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, t. y. jiems suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.

49. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan