df7a73f3-3269-496b-8887-e76184451ce7 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I1-660-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02197-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. birželio 23 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo L. K. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas L. K. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 15 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2). Nurodo, kad bausmę LukiÅ¡kių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – LukiÅ¡kių TI-K) atliko nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. PaaiÅ¡kino, jog nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo per mažas, neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Taip pat teigia, kad nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes pareiÅ¡kėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų (suimtųjų) ir LukiÅ¡kių TI-K pareigÅ«nų. Priduria, jog kameroje, kurioje pareiÅ¡kėjas buvo laikomas nebuvo įrengti dÅ«mų detektoriai, todėl nebuvo užtikrintas pareiÅ¡kėjo saugumas. Dėl tokių laikymo sÄ lygų pareiÅ¡kėjas patyrė fizinius nepatogumus bei neigiamus dvasinius ir emocinius iÅ¡gyvenimus. Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

PraÅ¡o pareiÅ¡kėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ (b. l. 15-19). Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiÅ¡kėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiÅ¡kėjÄ . PaaiÅ¡kina, kad neturi galimybės pateikti informacijos apie pareiÅ¡kėjo judėjimÄ , kameras, kuriose jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes nuteistųjų (suimtųjų) atvykimų ir iÅ¡vykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, tuo tarpu, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. pareiÅ¡kėjui tenkantis plotas LukiÅ¡kių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.

Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais LukiÅ¡kių TI-K pareigÅ«nų pareigų atlikimÄ , priežiÅ«ros posto pareigÅ«nas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimÄ Ä¯staigoje. Remdamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės),14.2. punktas nurodo, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys.

Vidinių durų konstrukcija turi bÅ«ti iÅ¡ skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. IÅ¡orinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, iÅ¡orinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. IÅ¡orinių durų užraktas gali bÅ«ti montuojamas į sienÄ . Pabrėžia, jog minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose bÅ«tų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali bÅ«ti numatyti, kitaip priežiÅ«ros posto pareigÅ«nai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimÄ Ä¯staigoje.

Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje.

Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, atsakovės atstovo nuomone, atitinka LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Nurodo, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Paaiškina, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių III skirsnio normomis.

Šio skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovo nuomone, pareiÅ¡kėjas savo skundÄ grindžia abstrakčiais argumentais, reiÅ¡kiami nusiskundimai yra bendro pobÅ«džio, nėra konkretumo. BÅ«tina įrodyti, kad tam tikri pareiÅ¡kėjo skunde minimi įstaigos trÅ«kumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, todėl jai atsirasti bÅ«tina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygų visumÄ , nurodytÄ Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali bÅ«ti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiÅ¡kėjo reikalavimo pagrįstumo klausimÄ , nepakanka nustatyti, kad LukiÅ¡kių TI-K pareigÅ«nai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat bÅ«tina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sÄ lygojo pareiÅ¡kėjo nurodytos žalos atsiradimÄ . Civilinė atsakomybė gali bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, daro iÅ¡vadÄ , kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra bÅ«tinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sÄ lygos. PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su atsakovės atstovo atsiliepimo argumentais teismui pateikė atsikirtimÄ , kuriame praÅ¡o teismo netaikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties termino. PareiÅ¡kėjas taip pat teigia, jog atsakovės atstovas galimai slepia pareiÅ¡kėjo buvimo laikotarpį LukiÅ¡kių TI-K, dėl to nenurodo viso buvimo laikotarpio kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiÅ¡kėjas, numerių, kvadratÅ«ros ir asmenų skaičiaus.

LikusiÄ atsikirtimo dalį pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundÄ (t. y. dėl privatumo sanitariniame mazge ir kt.). Teismas k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiÅ¡kėjo reikalavimo iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 15 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo. Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė Å¡ias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigÅ«nų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra bÅ«tina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklÄ , buvo pažeistos, kaip bÅ«tent Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalÄ , atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartÄ yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiÅ¡kėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).

Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobÅ«džio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalÄ ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti iÅ¡vadÄ , kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobÅ«džio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Ä®rodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamÄ poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius iÅ¡gyvenimus), gali bÅ«ti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019). PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti jam neturtinę žalÄ nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d.

Atsakovės atstovas pareiÅ¡kėjo reikalavimui praÅ¡o taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytÄ ieÅ¡kinio senatį. Pasisakant Å¡iuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiÅ¡kiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymÄ si pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiÅ¡kimo Nr. 1474/62)).

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiÅ«ros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi bÅ«ti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Å iame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukÅ¡tųjų susitariančių Å¡alių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymÄ si (Konvencijos 19 straipsnis) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 44362/04)).

Sprendime byloje Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiÅ«ros laisve, padarytų pažeidimų buvimÄ , asmens teisių neužtikrinimÄ . Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimÄ ir taikymÄ tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiÅ¡kimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieÅ¡ ItalijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 64886/01)).

Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali bÅ«ti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymÄ , minimos teisės negalėtų bÅ«ti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei Å¡ių teisių realizavimo bÅ«dų jÄ ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedÅ«rų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Å i sÄ veika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi bÅ«ti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimÄ , tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikÅ¡mingus EŽTT iÅ¡aiÅ¡kinimus. Dėl ieÅ¡kinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi Å¡iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismÄ (žr. pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimÄ byloje Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimÄ byloje Ashingdane prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ byloje Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 23805/94)).

Prie tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskirta ir ieÅ¡kinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimÄ byloje Stubbings ir kiti prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2480-1062/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-556/2018).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas skundu siekia, jog jam bÅ«tų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimÄ galimai netinkamomis sÄ lygomis nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. PareiÅ¡kėjas skundÄ teismui iÅ¡siuntė paÅ¡tu 2019 m. birželio 27 d. (spaudas ant voko), todėl praleido terminÄ reikÅ¡ti reikalavimus atlyginti neturtinę žalÄ , patirtÄ nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2016 m. birželio 27 d. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

LVAT yra pažymėjęs, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (žr. pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017).

Tam, kad ieÅ¡kinio senaties terminas bÅ«tų atnaujinamas, pareiÅ¡kėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimÄ (žr. pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-290-822/2018). PareiÅ¡kėjas skunde teismui nepateikė argumentų, dėl ko jo reikalavimams negali bÅ«ti taikoma ieÅ¡kinio senatis. PareiÅ¡kėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo priežasčių, kurios bÅ«tų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiÅ¡kėjas galėjo praleisti senaties terminÄ .

Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų patyrė neturtinę žalÄ , kuri pasireiÅ¡kė neigiamais iÅ¡gyvenimais, todėl laikytina, kad jis turėjo ir galėjo suprasti, jog jo teisės gali bÅ«ti pažeidžiamos. Taip pat pareiÅ¡kėjas, bÅ«damas apdairus ir rÅ«pestingas, turėjo realias galimybes ginčo laikotarpiu domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybÄ .

Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismÄ , siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismÄ anksčiau.

Atsižvelgiant į tai, be kita ko, įvertinus pareiÅ¡kėjo skundo argumentus, jog dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų pareiÅ¡kėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali bÅ«ti pažeidžiamos, byloje nesant duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismÄ , siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismui ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustačius senaties termino atnaujinimo pagrindų, pareiÅ¡kėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas.

Pritaikius ieÅ¡kinio senatį, byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). PareiÅ¡kėjas reikalavimÄ priteisti jam neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų laikymo LukiÅ¡kių TI-K sÄ lygų Å¡iais aspektais:

1) neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui;

2) neužtikrinant pareiškėjui privatumo sanitariniame mazge;

3) neužtikrinant saugumo reikalavimų (dėl dūmų detektorių įrengimo) kamerose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais įrodymais. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 12 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2016 m. rugsėjo 22 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus, 2016 m. lapkričio 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2016 m. lapkričio 10 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. 2017 m. liepos 5 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2017 m. rugpjūčio 30 d. išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2018 m. sausio 23 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2018 m. vasario 15 d. išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2018 m. vasario 20 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2018 m. kovo 14 d. išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2018 m. kovo 16 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2018 m. balandžio 25 d. išvyko į Kybartų pataisos namus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiÅ¡kia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumÄ . Kadangi analizuojamu atveju pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų kalinimo sÄ lygų, taip pat yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas. PareiÅ¡kėjas skunde teigia, kad jis LukiÅ¡kių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamÄ jį plotÄ .

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Jokie kiti imperatyvaus pobÅ«džio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iÅ¡ bendro kameros ploto turėtų bÅ«ti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrÄ kameros plotÄ (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimÄ byloje MurÅ¡ic prieÅ¡ KroatijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka nuosekliai formuojamÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimÄ ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotÄ , atsižvelgiama į plotÄ , skirtÄ baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimÄ byloje Lutokhin prieÅ¡ RusijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimÄ byloje Grzywaczewski prieÅ¡ LenkijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 18364/06);

LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019). Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad LukiÅ¡kių TI-K reikalavimo dėl Ä®sakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visÄ ginčo 2016 m. birželio 27 d. - 2018 m. balandžio 25 d. laikotarpį. Ä®vertinus atsakovės nurodytus kamerų Nr.:104, 106, 111, 112, 115, 117, 119, 130, 165, 168, 176, 257, 266, 324, 359, 397 plotus ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiÅ¡kėjui bÅ«nant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

Todėl remiantis iÅ¡dėstytu, pareiÅ¡kėjo skundo argumentai dėl kamerų perpildymo ir dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių atmetami kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotÄ neturi bÅ«ti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiÅ¡kai. Ä®sakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimÄ neturėtų bÅ«ti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.

Å ios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiÅ¡kinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirÄ ploto apskaičiavimo metodologijÄ ir kiekvienu atveju iÅ¡ bendro ploto iÅ¡skaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamÄ plotÄ (žr. pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Ä® sanitarinį mazgÄ , skaičiuojant plotÄ , atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiÅ¡kėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr. pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019).

Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K nebuvo įrengti dūmų detektoriai, dėl ko pareiškėjo sveikatai galėjo kilti grėsmė. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl L. K. skundo“ pažymėta, jog patalpos, kuriose privaloma įrengti autonominius dūmų signalizatorius: daugiabučių gyvenamųjų namų patalpos, vienbučių – dvibučių, gyvenamųjų namų patalpos, poilsio paskirties pastatų patalpos ir pan.), statybinio vagonėlio patalpos (b. l. 21-23).

Tai reglamentuojama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakyme Nr. 1-168 „Dėl priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1-66 „Dėl normatyvių statinio saugos dokumentų patvirtinimo“ pakeitimo“ reikalavimuose. Šiuose reikalavimuose nenurodomas privalomas kamerose autonominių dūmų signalizatorių įrengimas.

Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Vilniaus PN teiginiais. Teismas taip pat pažymi, jog nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintu Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nei Eksploatavimo taisyklės nenumato pareigos įrengti dūmų signalizacijos.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl dūmų detektoriaus neįrengimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Pareiškėjas teigia, kad sanitariniame mazge (tualete) nebuvo užtikrintas privatumas, todėl jis buvo matomas kameroje esančių arba ateinančių asmenų. Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų.

Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad Å¡ios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Å¡ių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgÄ nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje.

Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieÅ¡ RusijÄ priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiÅ¡kimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo bÅ«ti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sÄ lygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Pažymėtina, kad nei pareiÅ¡kėjas, nei atsakovės atstovas (iÅ¡skyrus nuotraukas), teismui nepateikė duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas pareiÅ¡kėjas įrengtus sanitarinius mazgus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjo privatumas ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., iš viso 22 paras buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, iš viso 126 paras buvo laikomas su kitu asmeniu kameroje.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog LukiÅ¡kių TI-K priežiÅ«ros posto pareigÅ«nai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimÄ Ä¯staigoje. Atsižvelgiant į tai, jog priežiÅ«ros posto pareigÅ«nai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumÄ ir kontrolę, todėl Å¡iuo aspektu neteisėti Vilniaus PN veiksmai nekonstatuotini.

Teismo vertinimu, 22 parų laikotarpį, kai pareiÅ¡kėjas kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 126 paras, kai pareiÅ¡kėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ar asmenimis kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. PareiÅ¡kėjo teigimu, dėl LukiÅ¡kių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sÄ lygų, jis patyrė psichologinius iÅ¡gyvenimus, privatumo nebuvimÄ , kančiÄ , diskomfortÄ , tapo irzlus, prislėgtas, jaučia nuotaikų kaitÄ , dėl kurių patyrė emocinius ir dvasinius iÅ¡gyvenimus, kuriuos, praÅ¡ydamas priteisti neturtinę žalÄ , įvertino 15 000 eurų suma.

Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų iÅ¡gyvenimų sunkumÄ , negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamÄ poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad jis bÅ«tų laikomas kitokiomis sÄ lygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas bÅ«tų sÄ moningai siekęs pažeminti pareiÅ¡kėjo orumÄ ar nežmoniÅ¡kai su juo elgtis.

Å iame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumÄ bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali bÅ«ti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtÄ skriaudÄ . Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ byloje Meilus prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 53161/99), LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo bÅ«dÄ ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimÄ tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindÄ spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi bÅ«ti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastÄ , intensyvumÄ ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sÄ lygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiÅ¡kėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) teismo nuomone, pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma priteisti 15 000 eurų suma yra neprotingai didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji mažintina iki 150 eurų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo L. K. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti pareiÅ¡kėjui L. K. iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 150 eurų neturtinei žalai atlyginti. KitÄ pareiÅ¡kėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja Egidija Puzinskaitė