2016-09-20 Nr. AB-17951-3-61-3-01318-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1491-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01318-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. K. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 15–24), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (7.61)3B-1109 „Dėl prašymo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2421 „Dėl 2014 m. sausio 30 d. prašymo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatomis jam mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Toks teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, ribojama nuosavybės teisė.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas nurodė, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę pareigūno valstybinę pensiją nei paskirtoji atitiko tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir negali būti panaikintas. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-86. Remiantis teisiniu reguliavimu, pareiškėjui iki 2013 m. sausio 1 d. paskirtą pareigūno valstybinę pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. privalo mokėti VSDFV įgaliotos VSDFV įstaigos. Šioje byloje atsakovu ir Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014. Be to, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido ginčo laikotarpiu galiojusį 3 metų procesinį kreipimosi į teismą terminą.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 44–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. ginčams dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų mokant Muitinės departamento pareigūnams pareigūnų pensijas įstatymais buvo įtvirtinta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai dėl pareigūnų pensijų mokėjimo gali būti apskųsti VSDFV per 6 mėnesius nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą (veiksmą). Pareiškėjas dėl nuo 2013 m. vasario mėn. negautos pareigūnų pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidęs 6 mėnesių terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (b. l. 88–91) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos). Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat vadovavosi 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. gruodžio 28 d., 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas, be kita ko, ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas taip pat nustatė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas, remdamasis Muitinės departamento ir VSDFV Vilniaus skyriaus duomenimis apie pareiškėjo 2010–2013 m. mokėtos pensijos dydį, nustatė, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, dėl to susidarė valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismo vertinimu, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu (2010–2013 m.) buvo perskaičiuojama būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Muitinės departamento 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (7.61)3B-1109. Muitinės departamentas šiame sprendime tik nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus bei pateikė duomenis apie išmokėtą pensiją. Konstituciniam Teismui nepripažinus pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas prieštaraujančiu Konstitucijai, Muitinės departamentas neturėjo pagrindo išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad panaikinti skundžiamą Muitinės departamento sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2421. Pažymėjo, jog VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėjo pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. VSDFV šiuo sprendimu, nustačiusi, kad pareiškėjas su 2014 m. sausio 30 d. prašymu dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipdamasi į VSDFV skyrių praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėn. terminą (skaičiuotiną nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, t. y. nuo 2013 m. vasario mėn.), atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metų terminą, tačiau nuo 2013 m. sausio 1 d. paminėtas 3 metų terminas pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį buvo sutrumpintas iki 6 mėn. Pirmąją sumažintą valstybinę pensiją VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui išmokėjo 2013 m. vasario mėn., o į VSDFV skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. balandžio 1 d., todėl praleido nustatytą 6 mėnesių terminą skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, VSDFV skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2421 taip pat nėra teisinio pagrindo.

Teismas, kita vertus, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra nurodžiusi, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Remdamasis šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad, kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Todėl, pareiškėjui net ir neskundus institucijų priimtų sprendimų, jam nebūtų užkirstas kelias reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad skundžiamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–110) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, pažymėdamas, kad, remiantis teisiniu reguliavimu, šioje byloje atsakovu ir Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodamas šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2014-03-05), pareiškėjas siekė atgauti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Muitinės departamentui (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administravusiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu jam paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks jam paskirtos pensijos sumažinimas (nuo 2010-01-01) ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jo apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjui, kaip paminėtos pensijos gavėjui, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas ABTĮ 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėjas nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis