2022-05-02 Nr. AB-10786-3-61-3-00356-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-318-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00356-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio rajono Žibartonių žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio rajono Žibartonių žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Valstybinei įmonei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Panevėžio rajono Žibartonių žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: panaikinti Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir atsakovas) 2021 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 1S-12 (toliau – ir Sprendimas 1) ir 2021 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 1S-12 (toliau – ir Sprendimas 2), bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skirtinų paramos dydžių. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Europos Komisija 2020 m. kovo 19 d. priėmė komunikatą Nr. (C(2020)1863) „Laikinoji valstybės pagalbos priemonių, skirtų ekonomikai remti reaguojant į dabartinį Covid-19 protrūkį, sistema“ (toliau – ir Komunikatas), 2020 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (C (2020) 3896), SA.57514 „Dėl laikinosios valstybės pagalbos galvijų laikytojams ir pieno gamintojams, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais dėl Covid-19 viruso protrūkio“ (su pakeitimu, atliktu 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. SA.58344, (toliau – ir Europos Komisijos sprendimas)), kuriais nustatė bendras taisykles visoms valstybėms narėms dėl valstybės pagalbos teikimo sąlygų atsižvelgiant į Covid-19 protrūkio sukeltus ekonominius sunkumus. Komunikate nustatytos maksimalios paramos teikimo ribos, nuo kurios valstybės narės negali nukrypti, jeigu nori suderinti valstybės pagalbos teikimo schemas supaprastinta tvarka taikant Komunikato reikalavimus. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas nepagrįstai ir netinkamai aiškino Komunikato nuostatas, kurios nustato maksimalią valstybės pagalbą, teikiamą žemės ūkio sektoriuje veikiančioms įmonėms.

3. Pažymėjo, kad Komunikatas yra Europos Sąjungos teisės aktas, jame nustatyti reikalavimai yra privalomi valstybėms narėms ir jų institucijoms. Komunikato 23 a punkte vartojama sąvoka „įmonė“ (angl. undertaking), turėtų būti suprantama, kaip viena įmonė, o ne įmonių grupė, nes Komunikate nėra vartojamos sąvokos „viena įmonė“ (angl. single undertaking). Nei lietuviškoje, nei angliškoje Komunikato versijose nėra nurodyta, kad maksimali paramos suma turėtų būti skirta bendrai įmonių grupei. Nurodė, kad Laikinosios valstybės pagalbos pieno gamintojams, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais dėl Covid-19 viruso protrūkio, administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 3D-427 „Dėl laikinosios valstybės pagalbos pieno gamintojams, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais dėl Covid-19 viruso protrūkio, administravimo taisyklių patvirtinimo“ (pakeistos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-633 (toliau – ir Pagalbos pieno gamintojams taisyklės)), ir Laikinosios valstybės pagalbos galvijų laikytojams mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 3D-426 „Dėl laikinosios valstybės pagalbos galvijų laikytojams mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklės), yra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma, ar įmonės yra susijusios. Todėl, teikiant paraišką dėl valstybės pagalbos gavimo, reikia nurodyti, ar pareiškėjas yra / nėra susijęs su kitais ūkio subjektais, kaip nurodyta 2014 m. birželio 25 d. Europos Komisijos reglamente (ES) Nr. 702/2014, kuriuo skelbiama, kad tam tikrų kategorijų pagalba žemės bei miškų ūkio sektoriuose ir kaimo vietovėse yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnius (toliau – Reglamentas Nr. 702/2014). Manė, kad Pagalbos pieno gamintojams taisyklėse ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklėse įtvirtintos skunde minėtos nuostatos prieštarauja Komunikato nuostatoms.

4. Nurodė, kad Komunikato 23 a punkte vartojamos įmonės sąvoka nėra identiška vartojamoms kituose Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles reglamentuojančiuose teisės aktuose, taip pat ir Reglamente Nr. 702/2014. Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. reglamente Nr. 1407/2013 „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai“, Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. reglamente Nr. 1408/2013 „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje“ ir Komisijos 2014 m. birželio 27 d. reglamente Nr. 717/2013 „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje“ įtvirtintos specialios taisyklės, kuriomis nustatoma, ar atitinkama įmonė turėtų būti priskiriama „vienai įmonei“ (angl. single undertaking), tuomet šiai įmonei skiriama maksimali suma negali viršyti įmonių grupei skiriamos paramos. Pareiškėjas vertino, kad tokių nuostatų nėra įtvirtinta Komunikate.

5. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestą funkciją, apskaičiavo laikinąją valstybės pagalbą pieno gamintojams, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais dėl Covid-19 viruso protrūkio, vadovaudamasis Pagalbos pieno gamintojams taisyklėmis. Pareiškėjas 2020 m. birželio 15 d. teikė paraišką laikinajai valstybės pagalbai gauti (už parduotus rinkai galvijus). Paraiškoje nepateikė informacijos, kad yra susijęs 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. birželio 14 d. Komisijos reglamentu (ES) 2017/1084 (toliau – Reglamentas Nr. 651/2014), 1 priedo 3 straipsnyje nurodytais ryšiais su kitais ūkio subjektais (Panevėžio r. Aukštadvario ŽŪB, Šakių r. Lukšių ŽŪB, Kėdainių r. Labūnavos ŽŪB, Kėdainių r. ŽŪB „Nemunas“, Sidabro ŽŪB). Atsakovas nustatė, kad anksčiau minėtos įmonės taip pat pateikė paraiškas laikinajai valstybės pagalbai gauti.

7. Pareiškėjas prašė pagalbos už 2020 m. birželio 1 d. turimas 832 karves. Atsakovas, vadovaudamasis Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 11.3.1 papunkčiu, pareiškėjui ir susietiems ūkio subjektams taikė mažinimą iki 100 000 Eur ribos, todėl pareiškėjui ir su juo susietoms įmonėms proporcingai sumažintos pagalbos sumos pagal turimą karvių skaičių 2020 m. birželio 1 d.

8. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 8 punktu, pagalba pareiškėjui ir susijusioms įmonėms už 2020 m. rugsėjo 1 d. laikytas pienines karves nebuvo suteikta, kadangi bendra valstybės pagalbos, suteiktos vadovaujantis Komunikato 3.1 skirsnio nuostatomis, suma (neatskaičius mokesčių) vienam pieno gamintojui (įskaitant ir su šiuo pieno gamintoju Reglamento Nr. 702/2014 1 priedo 3 straipsnyje nurodytais ryšiais susijusius ūkio subjektus) negali viršyti 100 000 Eur. Didžiausia pagal Komunikato 3.1 skirsnio nuostatas galima skirti 100 000 Eur suma pareiškėjui ir susietoms įmonėms buvo skirta už 2020 m. birželio 1 d. turimas karves. Atsakovas, vykdydamas jam pavestą funkciją, apskaičiavo laikinąją valstybės pagalbą galvijų laikytojams, pardavusiems rinkai galvijus ir patyrusiems nuostolių dėl Covid-19 ligos sukeltos situacijos, vadovaudamasis Pagalbos galvijų laikytojams taisyklėmis.

9. Priimdamas sprendimą atsakovas, vadovaudamasis Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 12.3.2 papunkčiu, įvertino, ar pareiškėjas atitinka Pagalbos galvijų laikytojams taisyklėse nurodytus reikalavimus, ir nustatė, kad skiriant pagalbą būtų pažeistas Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 7 punkte nustatytas reikalavimas, t. y. bendra valstybės pagalbos, suteiktos vadovaujantis Komunikato 3.1 papunkčio nuostatomis, suma (neatskaičius mokesčių) vienam galvijų laikytojui (įskaitant ir su šiuo galvijų laikytoju Reglamento Nr. 651/2014 1 priedo 3 straipsnyje (Reglamento Nr. 702/2014 1 priedo 3 straipsnyje) nurodytais ryšiais susijusius ūkio subjektus), negali viršyti 100 000 Eur.

10. Vadovaujantis Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 8 punktu, pareiškėjui ir su juo susijusioms įmonėms bendra valstybės pagalbos, suteiktos vadovaujantis Komunikato 3.1 skirsnio nuostatomis, suma (neatskaičius mokesčių) vienam pieno gamintojui (įskaitant ir su šiuo pieno gamintoju Reglamento Nr. 651/2014 1 priedo 3 straipsnyje susijusias įmones) sudarė 100 000 Eur. Didžiausia pagal Komunikato 3.1 skirsnio nuostatas galima skirti 100 000 Eur suma pareiškėjui ir susietoms įmonėms buvo skirta už 2020 m. birželio 1 d. turimas karves, todėl pagalba, vadovaujantis Pagalbos galvijų laikytojams taisyklėmis, už parduotus galvijus pareiškėjui neskirta, nes būtų pažeistos Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 7 punkto reikalavimas ir skirta suma viršytų 100 000 Eur. Atsakovo nuomone, pareiškėjui pagrįstai sumažinta pagalba už 2020 m. birželio 1 d. laikytas karves bei neskirta pagalba už 2020 m. rugsėjo 1 d. laikytas karves bei parduotus rinkai galvijus. Atsakovas, priimdamas sprendimus, vertina visus objektyvius duomenis (faktus) ir teisės aktų normas, todėl manė, kad ginčijamas sprendimas yra objektyvus ir pagrįstas.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 2 ir 3 punktuose įtvirtinta jų paskirtis ir tikslas – reglamentuoti laikinosios valstybės pagalbos pieno gamintojams, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais dėl Covid-19 viruso protrūkio, teikimą iš valstybės biudžeto lėšų, siekiant išsaugoti pieno gamybos potencialą esant rinkos veikimo sutrikdymams bei nustatyti pagalbos skyrimo tvarką ir reikalavimus. Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 2 punkte įtvirtinta jų paskirtis ir tikslas – palengvinti sunkumus (iš dalies kompensuoti parastas pajamas), su kuriais susiduria pirminiai galvijų laikytojai dėl Covid-19 viruso protrūkio 2020 m. balandžio – lapkričio mėn., ir nustatyti laikinosios valstybės pagalbos galvijų laikytojams, pardavusiems rinkai galvijus ir patyrusiems nuostolių dėl Covid-19 ligos sukeltos situacijos, administravimo ir mokėjimo tvarką. Būtent siekdamas tinkamai įgyvendinti pagalbos skyrimo tikslus, Atsakovas, vadovaudamasis teisės normose nustatytu reglamentavimu, sprendė dėl taikytinų kriterijų paramai skirti ir vertino pareiškėjos teisę į išmokas.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia trečiajam suinteresuotam asmeniui jokių reikalavimų. Trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra žinomos ginčijamų sprendimų priėmimo aplinkybės, todėl plačiau apie juos nepasisakė.

13. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad palaiko savo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl Komunikate vartojamos sąvokos „įmonė“ išaiškinimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę gauti valstybės paramą. Komunikate įtvirtinta vienos įmonės sąvoka, o ne įmonių grupės, todėl Komunikate numatyta 100 000 Eur maksimali valstybės parama turėjo būti skirta pareiškėjui, o ne padalinta susijusioms įmonėms.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas visų pirma nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimų, kuriais pareiškėjui sumažinta valstybės pagalba už 2020 m. birželio 1 d. laikytas 832 karves bei neskirta pagalba už 2020 m. birželio 1 d. parduotus rinkai galvijus, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, kad tiesiogiai byloje taikytinos taisyklės parengtos remiantis Komunikato, Europos Komisijos sprendimo, Reglamento Nr. 651/2014 nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Europos Komisijos sprendimo, kuriuo tiesiogiai suderinta aptariama valstybės pagalbos Covid-19 akivaizdoje pieno gamintojams ir galvijų laikytojams schema Lietuvos Respublikoje, 11, 28 ir 31 punktuose daromos nuorodos į Reglamentą Nr. 702/2014, o 3, 8 ir 9 punktuose į Reglamentą Nr. 651/2014. Šiuo sprendimu Europos Komisija įvertinto Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų parengtas Pagalbos pieno gamintojams taisykles ir Pagalbos galvijų laikytojams taisykles. Lietuvos valdžios institucijos įsipareigojo laikytis de minimis reglamentų žemės ūkio sektoriuje ir bendrosios išimties reglamento nuostatų kumuliacijos taisyklių.

17. Pagalbos pieno gamintojams taisyklės parengtos, atsižvelgiant į Komunikato specialiuosius reikalavimus, nurodytus 3.1 skirsnyje, ir bendruosius reikalavimus, nurodytus 4 skyriuje, Europos Komisijos sprendimą, Reglamentą Nr. 651/2014, ir Valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitų iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų priemonių bendrąsias administravimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 3D-979 „Dėl Valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitų iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų priemonių bendrųjų administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Bendrosios administravimo taisyklės) (Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 1 p.). Pagalba teikiama, jeigu vidutinės mėnesinės 2020 m. balandžio-gegužės mėn. laikotarpio bendros Lietuvos pieno gamintojų, pardavusių pieną Lietuvoje registruotiems pieno supirkėjams, pajamos buvo bent 5 proc. mažesnės negu vidutinės mėnesinės 2017-2019 m. balandžio – gruodžio mėn. laikotarpio bendros Lietuvos pieno gamintojų, pardavusių pieną Lietuvoje registruotiems pieno supirkėjams, pajamos. Pagalba mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, neviršijant 18,5 mln. Eur (Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 4 p.).

18. Teismas nurodė, kad pagal Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 8 punktą bendra valstybės pagalbos, suteiktos vadovaujantis Komunikato 3.1 skirsnio nuostatomis, suma (neatskaičius mokesčių) vienam pieno gamintojui (įskaitant ir su šiuo pieno gamintoju Reglamento Nr. 651/2014 1 priedo 3 straipsnyje nurodytais ryšiais susijusius ūkio subjektus) negali viršyti 100 000 Eur. Jeigu išmokėjus apskaičiuotą pagalbą būtų viršytas maksimalus leistinas minėtas pagalbos dydis, prieš priimant sprendimą pagal šių taisyklių 11.3.2 papunktį, apskaičiuota pagalbos suma sumažinama tiek, kad nebūtų pažeistos Komunikato nuostatos (vertinant, ar neviršijama 100 000 Eur riba, įskaičiuojamos ir kitos anksčiau pagal Komunikato 3.1 skyriaus nuostatas išmokėtos valstybės pagalbos sumos pagal kitas priemones). Atsakovas patikrina pareiškėjų susietumą pagal šių taisyklių 8 punktą. Jeigu susietiems ūkio subjektams reikalinga taikyti mažinimą iki 100 tūkst. Eur ribos, pareiškėjams proporcingai sumažinamos pagalbos sumos pagal turimą karvių skaičių 2020 m. birželio 1 d. (Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 11.3.1 papunktis).

19. Pagal Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 7 punktą bendra valstybės pagalbos, suteiktos vadovaujantis Komunikato 3.1 papunkčio nuostatomis, suma (neatskaičius mokesčių) vienam galvijų laikytojui (įskaitant ir su šiuo galvijų laikytoju Reglamento Nr. 651/2014 1 priedo 3 straipsnyje nurodytais ryšiais susijusius ūkio subjektus) negali viršyti 100 000 Eur. Jeigu apskaičiavus pagalbą būtų viršytas šis maksimalus leistinas pagalbos dydis, prieš priimant sprendimą dėl pagalbos suteikimo apskaičiuota pagalbos suma sumažinama tiek, kad nebūtų pažeistas Komunikato 3.1 papunkčio reikalavimas (vertinant, ar neviršijama 100 000 Eur riba, įskaičiuojamos ir kitos anksčiau pagal Komunikato nuostatas išmokėtos valstybės pagalbos sumos per kitas priemones).

20. Teismas pažymėjo, kad Pagalbos galvijų laikytojams taisyklėse numatyta, kad būtent atsakovas patikrina pareiškėjų susietumą ir jeigu susietiems ūkio subjektams reikia taikyti mažinimą iki 100 000 eurų ribos, pareiškėjams proporcingai sumažina paramos sumas pagal parduotų galvijų, už kuriuos prašoma pagalbos, skaičių (12.3.1 p.), o pagalbos pieno gamintojams taisyklėse nurodoma, kad atsakovas įvertina pareiškėjų tinkamumą pagalbai gauti pagal taisyklių reikalavimus, <..> nustato, ar suteikus pagalbą pagal taisykles, nebus pažeisti taisyklių 8 ir 9 punktuose nustatyti reikalavimai, ir priima sprendimą dėl pagalbos pagal šias taisykles skyrimo (11.3.2 p.). Galvijų laikytojas, negavęs pagalbos, per 10 darbo dienų gali kreiptis raštu į atsakovą (Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 18 p.). Pieno gamintojas, negavęs pagalbos, gali raštu kreiptis į atsakovą dėl informacijos suteikimo apie pagalbos neskyrimo aplinkybes (Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 15 p.).

21. Dėl pareiškėjo argumento, referuojančio į 2012 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Nr. C-226/2011, teismas pažymėjo, kad minėtas sprendimas buvo pateiktas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 3 straipsnio 2 dalies aiškinimo, be to, ten buvo vertinta Europos Komisijos pranešimo (angl. notice), o ne komunikato (angl. communication) reikšmė, t. y. pasisakyta kitais klausimais nei tiesiogiai sprendžiama šioje byloje.

22. Teismas nurodė, kad Komunikato 11 punkte numatyta, kad juo nustatomos pagal ES taisykles valstybės narių turimos galimybės užtikrinti įmonių <...> likvidumą ir galimybes gauti finansavimą, kad jos galėtų atsigauti po dabartinės situacijos. Remiantis Komunikatu valstybės narės turi galimybę parengti valstybės pagalbos teikimo schemas, o ne kreiptis dėl konkrečios valstybės pagalbos teikimo suderinimo, kaip matyti iš Europos Komisijos sprendimo. Tokia išvada, teismo vertinimu, seka iš Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių ir Pagalbos pieno gamintojams taisyklių bei teisės aktų, kurių pagrindu jos parengtos, teksto lingvistinio ir sisteminio aiškinimo. Tai pat tokį aiškinimą pagrindžia ir aptariamos tikslinės valstybės pagalbos tikslas, kad pagalba pasiektų kuo platesnį savarankiškų įmonių ratą ir nebūtų koncentruojama susijusių įmonių grupėse, šioms skiriant daugiau valstybės pagalbos nei savarankiškai veikiančioms įmonėms, kad valstybės pagalba pasiektų tolygiai konkrečiame ūkio sektoriuje veikiančias įmones, taip minimaliai darant įtaką / iškraipant egzistuojančią konkurenciją. Teismas pabrėžė, kad Komunikate nenurodyta, jog jame vartojamos sąvokos skiriasi nuo tų, kurios vartojamos valstybės pagalbos skyrimą reglamentuojančiuose bendruosiuose teisės aktuose, į kuriuos tiesiogiai referuojama Komunikate. Komunikato paskirtis nebuvo keisti valstybės pagalbos teikimo bendrąsias taisykles. Kaip nurodyta Europos Komisijos sprendime, valstybė įsipareigojo gerbti ir taikyti valstybės pagalbos skyrimo bendrąsias nuostatas ir tai atsispindi aptariamose tiesiogiai šioje byloje taikomose taisyklėse, numatant susijusių įmonių sąvoką ir sąlygą svarstant dėl konkrečios įmonėms skirtinos valstybės pagalbos dydžio.

23. Dėl to teismas nelaikė pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė valstybės pagalbos teikimą reglamentuojančius teisės aktus.

24. Nesant pagrindo tiesiogiai ginčijamų sprendimų priėmimui aktualių taisyklių aiškinti taip, kaip nurodė pareiškėjas, teismo sprendė, kad pagrįstai, skiriant pareiškėjui valstybės laikinąją pagalbą pagal suderintą su Europos Komisija schemą, buvo atsižvelgta į susijusias su juo įmones, priklausančias tai pačiai įmonių grupei ir Sprendimu 1 pagrįstai sumažinta skirtina laikinoji pagalba, o Sprendimu 2 neskirta papildoma pagalba, kadangi galimas skirti vienai įmonei (kartu vertinant susijusias įmones) maksimali 100 000 eurų dydžio laikinosios pagalbos suma buvo išnaudota.

25. Pareiškėjas prašė kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą dėl Komunikato 23 a punkto aiškinimo. Teismui nekilo abejonių dėl Pagalbos pieno gamintojams taisyklių ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių atitikties Komunikatui, Europos Komisijos Sprendimui ar Reglamentui Nr. 651/2014, kurie turi būti taikomi kartu. Dėl to nekylant neaiškumų dėl tiesiogiai šioje byloje taikytinų Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 7 punkto ir Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 8 punkto aiškinimo, atsakovo teisės mažinti skirtiną valstybės pagalbą arba neskirti pagalbos, nustačius galimos maksimalios pagalbos sumos išnaudojimą, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Komunikate vartojamų sąvokų išaiškinimo.

III. 26. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skirtinų paramos dydžių. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Vadovaudamasis 2021 m. balandžio 14 d. prašyme pateiktais motyvais, pareiškėjas prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo ir aiškinimo šios administracinės bylos kontekste.

28. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas tinkamai aiškino ir taikė valstybės pagalbos teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Taip pat pažymi, kad Europos Komisijos praktika suponuoja, jog taikant Komunikato 23 a punktą maksimali valstybės pagalbos 100 000 Eur suma taikoma įmonės, o ne įmonių grupės atžvilgiu, tačiau teismas nepagrįstai nevertino Komunikato taikymo praktikos.

29. Priešingai nei teigia teismas, pareiškėjo vertinimu, valstybės pagalbos srityje įmonės sąvoka (angl. udertaking) gali būti suprantama arba kaip apimanti konkrečią vieną įmonę, arba kaip įmonių grupę, kuriai priklauso kelios įmonės, kurios dėl tarpusavio ryšių gali būti laikomos viena įmone. Valstybės pagalbos taisyklės nenumato vienos ir visiems atvejams pritaikytos sąvokos „įmonė“ (angl. udertaking). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką taikant Komunikatą (žr. 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą byloje Nr. T-643/20).

30. Pareiškėjas daro išvadą, kad Komunikatas tikslingai nepateikia išaiškinimo, kaip reikia suprasti sąvoką „įmonė“, nes, laikantis Europos Komisijos valstybės pagalbos vadovo bei Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų, kas laikoma „įmone“, turi būti vertinama kiekvieną kartą, atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes. Pareiškėjo manymu, teismo sprendime nepagrįstai daroma išvada, kad valstybės pagalbos teisės aktuose yra pateikiama tokia pati sąvokos „įmonė“ samprata.

31. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai galėjo taikyti įmonių susietumo reikalavimus, svarstant dėl valstybės pagalbos pareiškėjui. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Komunikato 23 a punkto aiškinimas yra tinkamas, atsižvelgiant į tai, jog kuo daugiau savarankiškų įmonių galėtų gauti valstybės pagalbą ir tokiu būdu būtų mažiau iškraipoma konkurencija. Be to, teismas siaurai aiškindamas Komunikatą, ignoravo tai, kad Komunikatas turi numatyti vienodas visoms valstybėms narėms sąlygas, kurios turi užkirsti kelią konkurencijos iškraipymui, ir negali būti aiškinamas bei taikomas nevienodai skirtingų valstybių narių ar skirtingų valstybės priemonių atžvilgiu.

32. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesikreipė į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad byloje yra keliami aktualūs Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie turi esminę reikšmę šioje byloje.

33. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją.

34. Atsakovas nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad teikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ekrano vaizdus apie pareiškėjo paraiškų duomenis, esančius atsakovo Ūkinių gyvūnų registro duomenų bazėje, t. y. paraiškų pateikimo duomenis, paraiškoje nurodytus susijusius ūkio subjektus, susijusių ūkio subjektų turimų pieninių karvių skaičių 2020 m. birželio 1 d., apskaičiuotas pagalbos sumas susijusiems ūkio subjektams bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre esančius duomenis apie žemės ūkio valdos įregistravimą. Atsakovas akcentuoja, kad pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priimti sprendimą pagal byloje esančius duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2021 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 3D-426 ir 2021 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 1S-12, kuriais pareiškėjui sumažinta valstybės pagalba už 2020 m. birželio 1 d. laikytas 832 karves bei neskirta pagalba už 2020 m. birželio 1 d. parduotus rinkai galvijus, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė valstybės pagalbos teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Nesant pagrindo tiesiogiai ginčijamų sprendimų priėmimui aktualių taisyklių aiškinti taip, kaip nurodė pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skiriant pareiškėjui valstybės laikinąją pagalbą pagal suderintą su Europos Komisija schemą, buvo pagrįstai atsižvelgta į susijusias su pareiškėju įmones, priklausančias tai pačiai įmonių grupei, ir ginčijamais sprendimais pagrįstai sumažinta skirtina laikinoji pagalba bei neskirta papildomai pagalbos, kadangi galima skirti vienai įmonei (kartu vertinant susijusias įmones) maksimali 100 000 eurų dydžio laikinosios pagalbos suma buvo išnaudota.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas tinkamai aiškino ir taikė valstybės pagalbos teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas pabrėžia, kad Komunikatas nenumato jokių specialių taisyklių ir nepateikia jokių nuorodų į kitus teisės aktus, kuriuose būtų numatyta, jog valstybės pagalbos gavėjas turi būti suprantamas kaip įmonių, kuriai priklauso valstybės pagalbos gavėjas, grupė. Pareiškėjo teigimu, Europos Komisijos praktika suponuoja, kad, taikant Komunikato 23 a punktą, maksimali valstybės pagalbos 100 000 EUR suma taikoma įmonės, o ne įmonių grupės atžvilgiu. Taip pat nurodoma, kad valstybės pagalbos taisyklės nenumato vienos ir visiems atvejams pritaikytos sąvokos „įmonė“, o aplinkybės, kad Komunikato nuostatose yra pateikiamos nuorodos į Reglamentą Nr. 651/2014, pareiškėjo vertinimu, nėra teisiškai reikšmingos, taigi, Komunikatas, anot pareiškėjo, negalėjo būti taikomas kartu su Reglamentu Nr. 651/2014, Europos Komisijos sprendimu, Pagalbos pieno gamintojams taisyklėmis ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklėmis. Be to, pareiškėjo teigimu, Komunikatas turi numatyti vienodas visoms valstybėms narėms sąlygas, kurios turi užkirsti kelią konkurencijos iškraipymui, ir jis negali būti aiškinamas ir taikomas nevienodai skirtingų valstybės narių ar skirtingų valstybės priemonių atžvilgiu.

39. Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat nurodo pritariantis pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus.

45. Apibendrindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės savo teises kildina iš Komunikato nuostatų.

46. Nekartodama pirmosios instancijos teismo detaliai išdėstytų ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ir aktualių jų nuostatų turinio, teisėjų kolegija pasisakys dėl nagrinėjamo ginčo kontekste itin reikšmingo atitinkamų teisės aktų teisinės galios aspekto.

47. Kaip jau buvo pabrėžta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, valstybės pagalbos priemonių suderinamumas su vidaus rinka yra išimtinės Europos Komisijos kompetencijos klausimas, t. y. būtent Europos Komisija yra įgaliota įvertinti, ar valstybės pagalbos priemonės suderinamos su vidaus rinka SESV 107 straipsnio požiūriu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021 73 punktą ir ten cituojamą 2006 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Enirisorse SpA prieš Sotacarbo SpA, C-237/04). Šiuo aspektu Komisija turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominės ir socialinės sistemų vertinimus (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance, C‑75/05 P ir C‑80/05 P, EU:C:2008:482, 59 punktą, ir 2016 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, C‑431/14 P, EU:C:2016:145, 68 punktą).

48. Įaliojimų vykdymui valstybės pagalbos srityje Europos Komisija savo dispozicijoje turi eilę teisinių instrumentų, kaip antai (bet neapsiribojant), komunikatus, rekomendacijas, gaires, pranešimus. Apibendrintai, tokiais ir kitais, taip vadinamajai švelniajai ES teisėkūrai (soft law) priskiriamais instrumentais, prisidedama aiškinant Sutarčių atitinkamų nuostatų taikymą, šalinant vidaus rinkos kliūtis, tam tikroje teisinio reguliavimo srityje išryškinant potencialią teisinę problematiką, suteikiant naudingus orientyrus tam, kad būtų išvengta teisinių ginčų ir pan. Valstybės pagalbos srityje Europos Komisijos priimami švelniajai teisėkūrai priskirtini teisiniai instrumentai iš esmės suprantami kaip aktai, kuriais ši institucija nustato tam tikras orientacinio pobūdžio taisykles, savo diskrecijos vertinant valstybės pagalbos priemones įgyvendinimo kryptis su sąlyga, kad šios taisyklės neprieštarauja Sutarties nuostatoms (žr. pvz., 2014 m. balandžio 8 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo byloje ABN Amro Group NV prieš Europos Komisiją, T-319/11, EU:T:2014:186, 28 p., 2000 m spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-288/96, Rink. p. I 8237, 62 p.). Tam tikru aspektu Komisijos siūlomą požiūrį įtvirtinančios tokio pobūdžio taisyklės neabejotinai padeda užtikrinti, kad institucijos veikla bus skaidri ir nuspėjama bei atitiks teisinio saugumo principą (2002 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Italijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-310/99, EU:C:2002:143, p. 52). Priimdama tokias elgesio taisykles ir viešai paskelbdama, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, susijusiems su šiomis taisyklėmis, Komisija apriboja savo diskreciją ir iš principo negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (2019 m. liepos 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Bayerische Motoren Werke AG ir Freistaat Sachsen prieš Europos Komisiją, C‑654/17 P, EU:C:2019:634, p. 82).

49. Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali ir reikšminga komunikato, kaip tam tikru klausimu Komisijos diskrecijos apimtį leidžiančio nustatyti teisinio instrumento, teisinė galia ir poveikis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nulemtas paties tokio teisės akto paskirties. Kaip savo išvadoje apibendrino generalinis advokatas Nils Wahl, nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog valstybių narių valdžios institucijos turėtų tinkamai atsižvelgti į tokių privalomosios teisės galios neturinčių teisės aktų nuostatas, vadovaudamosi Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, dėl šio įpareigojimo tokios taisyklės netampa privalomos (net de facto), taip apeinant SESV įtvirtintą teisėkūros procedūrą. Generalinis advokatas atkreipė dėmesį, kad nepaisant galimų ES institucijų pasiūlymų arba rekomendacijų, pagal ES teisę valstybės narės neprivalo skirti pagalbos tam tikromis sąlygomis. Valstybės narių dispozicijoje yra įvairių priemonių ES institucijų nustatytiems probleminiams klausimams spręsti. Kitaip tariant, kaip matyti iš Bendrojo Teismo nutarties EREF prieš Europos Komisiją (2015 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo nutartis byloje T‑694/14, EU:T:2015:915), galiausiai sprendimą, ar suteikti valstybės pagalbą konkrečiu metu vienai ar kelioms konkrečioms įmonėms, priima nacionalinės valdžios institucijos, kurios taip pat sprendžia dėl skiriamos viešųjų lėšų sumos ir priemonių struktūros (2016 m. vasario 18 d. Generalinio advokato Nils Wahl išvados byloje Tadej Kotnik ir kiti prieš Državni zbor Republike Slovenije, C‑526/14, EU:C:2016:102 38, 83 p.).

50. Generalinio advokato pozicija buvo patvirtinta Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos šioje byloje priimtame sprendime, kuriame konstatuojant, kad toje byloje nagrinėtas Komisijos komunikatas dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. bankams skirtoms priemonėms finansų krizės sąlygomis paremti (Bankų komunikatas) nėra privalomas valstybėms narėms, buvo aiškiai nurodyta, kad Bankų komunikatas negali sukurti atskirų pareigų valstybėms narėms, jis tik nustato sąlygas, užtikrinančias valstybės pagalbos bankams finansų krizės sąlygomis suderinamumą su vidaus rinka, į kurias Komisija turi atsižvelgti naudodamasi jai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą suteikta diskrecija. Elgesio taisyklių, esančių minėtame komunikate, nustatymo poveikis, Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos vertinimu, yra Komisijos diskrecijos apribojimas, t. y. jei valstybė narė praneša Komisijai apie valstybės pagalbos projektą, kuris atitinka šias taisykles, minėta institucija iš principo turi leisti šį projektą. Be to, anot Teisingumo Teismo, valstybės narės išsaugo galimybę pranešti Komisijai apie valstybės pagalbos projektus, kurie neatitinka šio komunikato kriterijų, o Komisija ypatingais atvejais gali leisti tokius projektus (2016 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo Tadej Kotnik ir kiti prieš Državni zbor Republike Slovenije, C‑526/14, EU:C:2016:570 42–45 p.).

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais pareiškėjas savo teisę į atitinkamą paramą (ir atsakovo pareigą tokią paramą išmokėti) tiesiogiai kildina iš Komunikato nuostatų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Komunikatas, atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime aptartą jo, kaip švelniosios ES teisėkūros priemonės, pobūdį ir teisinę galią, nagrinėjamu atveju neimplikuoja privatiems subjektams tokios reikalavimo teisės, kokią pareiškėjas bando pagrįsti savo pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

52. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendindama šio procesinio sprendimo 49 punkte minimą nacionalinėms valdžios institucijoms priskiriamą sprendimų priėmimo diskreciją valstybės pagalbos srityje, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pasirinko Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 8 punkte ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 7 punkte nustatyti, jog bendra valstybės pagalbos, suteiktos vadovaujantis Komunikato 3.1 skirsnio nuostatomis, suma (neatskaičius mokesčių) vienam pieno gamintojui/ galvijų laikytojui (įskaitant ir su juo Reglamento Nr. 651/2014 1 priedo 3 straipsnyje nurodytais ryšiais susijusius ūkio subjektus) negali viršyti 100 000 Eur. Pagalbos pieno gamintojams taisyklių 11.3.1 papunktyje nustatyta, kad VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras turi patikrinti pareiškėjų susietumą pagal šių taisyklių 8 punktą ir jeigu susietiems ūkio subjektams reikalinga taikyti mažinimą iki 100 tūkst. Eur ribos, pareiškėjams proporcingai sumažina pagalbos sumas pagal turimą karvių skaičių 2020 m. birželio 1 d. analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių 12.3.1 papunktyje.

53. Minėtas reglamentavimas buvo suderintas su Europos Komisija, šiai institucijai priėmus individualiam adresatui (Lietuvos Respublikai) skirtą teisiškai privalomą ES teisės aktą – sprendimą (2020 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (C (2020) 3896), SA.57514 „Dėl laikinosios valstybės pagalbos galvijų laikytojams ir pieno gamintojams, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais dėl Covid-19 viruso protrūkio“, su pakeitimu, atliktu 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. SA.58344). Šiame sprendime, išnagrinėjusi Pagalbos pieno gamintojams taisyklių ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių projektuose siūlomą nustatyti valstybės pagalbos teikimo priemonę, Komisija vertino, kad tokia priemonė yra būtina, tinkama ir proporcinga siekiant ištaisyti rimtus valstybės narės ekonomikos sutrikimus pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, nes ji atitinka visas aktualias Komunikato sąlygas (Europos Komisijos sprendimo 49 punktas). Atsižvelgdama į tai, Komisija sprendė neprieštarauti pagalbai, nes ji yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą (Europos Komisijos sprendimo 4 dalis).

54. Šios nutarties 52 punkte aptartomis Europos Komisijos sprendimu suderintų Pagalbos pieno gamintojams taisyklių ir Pagalbos galvijų laikytojams taisyklių nuostatomis atsakovas rėmėsi, priimdamas nagrinėjamoje byloje ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Minėtos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir nesuteikia atsakovui diskrecijos netaikyti jose nustatyto teisinio reguliavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi užtikrinti teisės akto atitiktį bendriesiems teisės principams, o formalus įstatymų taikymas nepaisant teisingumo imperatyvų negali būti vertinamas kaip teisėtumo išraiška. Teisinėje valstybėje pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (2007 m. liepos 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-422/2014). Šiame kontekste, atsižvelgdama į komunikatų, kaip švelniosios ES teisėkūros priemonių, pobūdį ir teisinę galią, išaiškintą Teisingumo Teismo praktikoje, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra jokio teisinio pagrindo ginčo santykiams tiesiogiai taikyti Komunikato nuostatas.

55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas ginčijamuose sprendimuose tinkamai aiškino ir taikė aktualius ginčui teisės aktus, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti skunde nurodytų argumentų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė priteisti iš atsakovo Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

57. Pareiškėjas yra pateikęs prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo ir aiškinimo šios administracinės bylos kontekste. Savo prašyme pareiškėjas suformulavo, jo nuomone, Teisingumo Teismui užduotinus klausimus, kurie iš esmės yra susiję su Komunikato 23 a punkte vartojamos įmonės sąvokos aiškinimu.

58. Įvertinęs tokio prašymo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą turinį, 2022 m. vasario 9 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė pasiūlyti proceso šalims pateikti teismui pasiūlymus dėl klausimų formuluotinų kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo tokių pasiūlymų nepateikė.

59. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą. Vis dėlto, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (Teisingumo Teismo 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81).

Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo Teisingumo Teismo išaiškinimo.

Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad Teisingumo Teismo vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Teisingumo Teismui nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021).

60. Atsižvelgdama į šiame procesiniame sprendime išdėstytus motyvus dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Komunikatas nėra privatiems asmenims skirtas aktas ir juo nesiekiama kurti asmenims teisių; nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra susijusios su Komunikatu numatytos Europos Komisijos diskrecijos apimties problematika; bylai aktualus nacionalinis teisinis reguliavimas buvo suderintas su Europos Komisija, šiai ES institucijai priėmus teisiškai privalomą ES teisės aktą, kurio galiojimo pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekvestionuoja. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra poreikio kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo pateiktų klausimų išaiškinimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Panevėžio rajono Žibartonių žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan