A-261-2975-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2975/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-62-3-01392-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M., G. M., J. J., jų ir A. M. atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. M., L. N., V. V., S. V. N., V. K., trečiųjų suinteresuotų asmenų K. K., L. N., V. V., B. M., A. K., P. S., R. B., V. K., N. N. atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. K., K. K., R. B., B. M., S. V. N., L. N., R. N., N. N., A. K., T. S., I. S., P. S., V. K., A. K., U. K., V. V., J. V., B. F., J. Š., L. F., A. V., A. V., V. K., J. J., I. J., T. M., E. M., I. M., I. D., G. M., V. M., A. M., J. L., A. I. V., uždarajai akcinei bendrovei „Romainių vaistinė“, E. V. individualiai įmonei dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas, siekdamas apginti viešąjį interesą, patikslintu prašymu (I t., b. l. 175-182) prašė Kauno apygardos administracinio teismo: 1) Panaikinti Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 86-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo Z. M. ir J. J.“; Kauno miesto valdybos 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 1141-v „Dėl miesto Valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkio Nr. 86-v dalinio pakeitimo“; Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 625 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei Z. M.“; 2) Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-4777 „Dėl piliečių Z. M. (įpėdinių) ir J. J. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo“ ir 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-4776 „Dėl pilietės Z. M. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo“.

Prašyme nurodė, jog 1993 m. vasario 19 d. pareiškimu S. P., tėvo V. P. turto paveldėtojas, atsisakė jam priklausančios palikimo dalies seserų Z. M. ir J. J. naudai. J. J. ir Z. M. pateikė giminystės ryšį su V. P. patvirtinančius dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius, kad nekilnojamasis turtas, buvęs (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) Kaune, nuosavybės teise priklausė A. P. įpėdiniams: K., P., V. ir J. P. Tačiau pateiktuose dokumentuose nėra vienareikšmių duomenų, kokiomis konkrečiomis dalimis turtas priklausė nurodytiems įpėdiniams. Nepateikti dokumentai, įrodantys, kad J. J., Z. M. arba jų tėvas V. P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis.

Kauno miesto apylinkės teismas 1993 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3546/93 nustatė juridinį faktą, kad namus Kaune, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P. Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v Z. M. ir J. J. lygiomis dalimis atkurtos nuosavybės teisės į tėvo P. V. turėtoje namų valdoje negyvenamąsias patalpas ir ūkio pastatus. Kauno miesto valdybos 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v iš dalies pakeistas miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkis Nr. 86-v.

Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 atkurtos Z. M. teisės į jos tėvo V. P. turėto gyvenamojo namo 97,41 m2 bendrojo naudingojo ploto 8 butą (duomenys neskelbtini) ir grąžinta Z. M. 97,41 m2 bendrojo naudingojo ploto 8 butas, esantis gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Dėl juridinio fakto nustatymo vyko teisminiai ginčai, 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškėjai G. M., J. J., N. J. pateikė teismui atsisakymą nuo pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi teismas atsisakymą priėmė ir civilinę bylą nutraukė. 2008 m. gruodžio 4 d.

Kauno miesto apylinkės teismo nutarčiai neįsiteisėjus, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4777 atkūrė piliečių Z. M. (įpėdinių) ir J. J. (įpėdinių), nuosavybės teises į nurodytus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, butus ir grąžino natūra Z. M., J. J. įpėdiniams. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4776 atkūrė pilietės Z. M. (įpėdinių) nuosavybės teises į 57,42 m2 bendrojo ploto 1A butą, esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune, ir 55,69 m2 bendrojo ploto 3 butą, esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune, ir grąžino šį turtą natūra.

Vėliau Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3546/93, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjų patikslintas pareiškimas atmestas. 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje 2-404-774/2010 dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo panaikinimo, paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A2-1187-273/2010 pažymėjo, kad sutinka su Kauno miesto apylinkės teismo padaryta išvada, kad nelaikytini pakankamais įrodymais ir tremties byloje esantys įrašai, kad Z.

M. tėvas turėjo keturis namus, nes jie prieštarauja kitiems rašytiniams įrodymams. Be to, byloje nebuvo surinkta ir pateikta neginčijamų įrodymų kokiu būdu – dovanojimo ar paveldėjimo V. P. tapo ginčo namų valdų savininku. Taip pat byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad V. P. 10 metų iki nacionalizacijos būtų valdęs tėvui priklausantį, o vėliau įpėdinių paveldėtą turtą, nes sutinkamai su Rusijos imperijos Civilinių Įstatymų sąvado 560 straipsniu naudojimasis nesudaro pagrindo nuosavybei atsirasti. Byloje nebuvo pagrindo V.

P. nustatyti teisių į turtą, įgijus jį įsisenėjimo teise, kadangi jis šia teise niekada įstatymo nustatytą terminą nevaldė nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kokiu būdu J., P., J. įgytą nuosavybę perleido ir turtas tapo V. P. asmenine nuosavybe. Archyve jokių turto perleidimo sandorių nerasta.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 53-2-2149 pagal Kauno apygardos prokuratūros paklausimą pateikė išvadą, kad, nesant dokumento (ar dokumentų) kuriame (ar kuriuose) būtų vienareikšmiškai nurodyta, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A. P. įpėdiniams, bei nesant dokumento, įrodančio, kad J. J., Z. M. arba jų tėvas V. P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis, nebuvo teisinio pagrindo, nesant juridinio fakto nustatymo, spręsti J.

J. ir Z. M. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune. Vertinant ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusius nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą turtą reglamentuojančius teisės aktus, galima padaryti išvadą, kad asmenys pretenduojantys atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turtą, privalėjo pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Pretendentės J. J. ir Z. M. pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku V.

P. patvirtinančius dokumentus. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu, kaip nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantis dokumentas, pretendentų buvo pateiktas Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3546/93, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad namus Kaune, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, iki jų paėmimo į savivaldybes fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P. 2010 m. rugsėjo 7 d.

Kauno apygardos teismui nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1187-273/2010 atmetus pareiškėjų apeliacinius skundus, įsiteisėjo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimas civilinėje byloje 2-404-774/2010, kuriuo nustatytas ankstesniu teismo sprendimu juridinę reikšmę turintis faktas, panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjų patikslintas pareiškimas atmestas. Iš esmės šiuo įsiteisėjusiu sprendimu teismas konstatavo, kad įrodymų apie tai, jog gyvenamuosius namus ir kitas patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, iki jų paėmimo į savivaldybes fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė vienintelis savininkas – V.

P., nesurinkta. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų negalima padaryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kurie 3 namai iš išlikusių 4 gyvenamųjų namų adresu (duomenys neskelbtini) buvo nacionalizuoti. Nesant dokumentų, patvirtinančių V. P. nuosavybės teises į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune, į juos negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės V. P. dukroms Z. M. ir J. J., nes toks teisių atkūrimas prieštaravo imperatyvioms Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ nuostatoms.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo patikslintu prašymu sutiko. Atsiliepime į prašymą nurodė pareiškėjo nustatytas faktines aplinkybes. Dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo paaiškino, jog visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo teisinis pagrindas buvo atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tikslu pagal Z. M. (jos įpėdinių) ar J. J. (jos įpėdinių) prašymus. Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas dėl atitinkamo juridinio fakto nustatymo buvo priimtas, remiantis pretendentų pateiktu buvusio turto savininko V.

P. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, kad būtų galima išspręsti Z. M. ir J. J. nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Panaikinus aukščiau minėtus teismų sprendimus, kuriais buvo nustatyti atitinkami juridinę reikšmę turintys faktai, ir nesant dokumento, kuriame būtų nurodyta, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A. P. įpėdiniams (K. (J.), P., V. (V.) ir J. P.) bei nesant dokumento, įrodančio, kad J. J., Z. M. arba jų tėvas V. P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis, išnyko teisinis pagrindas spręsti J.

J. ir Z. M. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo priimti atitinkami ginčijami administraciniai aktai. Ginčijami Kauno miesto valdybos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus priimti administraciniai aktai dėl Z. M. įpėdinių ir J. J. įpėdinių nuosavybės teisių atkūrimo sukėlė tam tikras teisines pasekmes juose nurodytiems asmenims – šių sprendimų pagrindu nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą savininkai įregistravo savo vardu, o vėliau sudarytais sandoriais perleido tretiesiems asmenims.

Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad administracinis aktas, kuris sukelia konkrečias civilinės teisės reglamentuojamas teises ir pareigas, paprastai negali būti panaikinamas, ar pakeičiamas administracine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-787/2005, 2007 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS3-4/2006 (Nr. AS575-4/2007)). Nagrinėjamu atveju ginčijami Kauno miesto savivaldybės administracijos administraciniai aktai sukelia konkrečias civilinės teisės reglamentuojamas teises ir pareigas tretiesiems asmenims ir tokių aktų panaikinimas administracine tvarka yra susijęs su tretiesiems asmenims šiais administraciniais aktais nustatytų teisių ir pareigų koregavimu.

Tokio administracinio akto panaikinimas administracine tvarka nėra galimas. Taigi, net ir panaikinus ginčijamų administracinių aktų priėmimo teisinį pagrindą, jie negali būti pakeisti ar panaikinti administracine tvarka.

Tretieji suinteresuotieji asmenys B. M., S. V. N., K. K., J. V., V. V., P. S. sutiko su prokuroro patikslinto skundo reikalavimais ir prašė jį tenkinti.

Tretieji suinteresuotieji asmenys G. M., V. M., A. M., T. M., V. K. prokuroro patikslintą prašymą prašė atmesti kaip nepagrįstą ir jo netenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie jas turėjo, o ne tiems, kurie tokių teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, yra prioritetinis viešasis interesas nagrinėjamoje byloje. Kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis. Tokiu būdu kolegija padarė išvadą, jog šioje nagrinėjamoje byloje prokuroras gina viešąjį interesą, kadangi byloje sprendžiamas nuosavybės teises atkuriančios valstybės institucijos priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausymas, ir įstatymų nustatyta tvarka neišsprendus šio klausymo, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės.

Teismas pripažino, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su senaties taikymu, taip pat turi viešąjį interesą, nes šio teisės instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą. Nagrinėjama byla yra pavyzdys, kai kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip pareiškėjo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad prokurorui apie galimą Kauno miesto savivaldybės administracijos aktų, priimtų nuosavybės teisių atkūrimo srityje, prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms taip pat apie viešojo intereso pažeidimą tapo žinoma 2010 m. lapkričio 16 d., t. y. tuomet, kai Kauno apygardos prokuratūroje gautas Kauno miesto apylinkės prokuratūros persiųstas kolektyvinis (duomenys neskelbtini), Kaune B. K., R. B., B. M., S. V. N., N. N., A. K., P. S., V. K., V. V. pareiškimas (I t., b. l. 13-14). Prokuroras, surinkęs papildomus duomenis, į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti administracinius aktus kreipėsi 2010 m. gruodžio 16 d. (I t., b. l. 411), t. y. nepraleidęs įstatymo numatyto 30 dienų termino administraciniams aktams apskųsti. Šiuo atveju teismas nusprendė, kad 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas netaikytinas, kadangi susidarė ypatinga situacija, kuomet viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

Teismas nustatė, kad ginčijamų 1994 m. sausio 18 d. potvarkio Nr. 86-v ir 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 114I-v priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio redakcija numatė, kad aptariamas įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Šio įstatymo 2 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma, buvusiam turto savininkui, o jam mirus – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 337 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 punkto redakcijoje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę patvirtinantys dokumentai, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali būti pridedami kartu arba pateikiami vėliau. Minimo nutarimo 8 punkte buvo numatyta, kad institucijos, besirengdamos nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse esančią žemę, gyvenamuosius namus ir ūkinius-komercinius pastatus su priklausiniais atstatymo, ištiria, ar priklauso jų kompetencijai nagrinėti šiuos prašymus, patikrina, ar yra pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys ir kiti reikiami dokumentai, nustato kviestinius asmenis, piliečių prašymų nagrinėjimo vietą ir laiką.

Priimant ginčijamus Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 625 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymus Nr. A-4776 ir Nr. A-4777 galiojanti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) taip pat numatė nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą pagal seną įstatymo redakciją. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 punkte buvo numatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Vertindamas ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusius nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą turtą reglamentuojančius teises aktus, teismas padarė išvadą, kad asmenys, pretenduojantys atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turtą, privalėjo pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystes ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas nustatė, kad visų ginčijamų administracinių aktų priėmimo teisinis pagrindas buvo atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tikslu pagal Z. M. (jos įpėdinių) ir J. J. (jos įpėdinių) prašymus. Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo pretendentų pateiktas kaip buvusio turto savininko V. P. nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, kad būtų galima išspręsti Z. M. ir J. J. nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Tačiau, priimdamas 2010 m. kovo 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-404-774/2010, teismas konstatavo, kad įrodymų apie tai, jog gyvenamuosius namus ir kitas patalpas Kaune (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė vienintelis savininkas – V. P., nesurinkta.

Teismas sprendė, kad, panaikinus aukščiau minėtus teismų sprendimus, kuriais buvo nustatyti atitinkami juridinę reikšmę turintys faktai ir nesant dokumento, kuriame būtų nurodyta, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A. P. įpėdiniams (K. (J.), P., V. (V.) ir J. P.) bei nesant dokumento, įrodančio, kad J. J., Z. M. arba jų tėvas V. P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis, išnyko teisinis pagrindas kuriuo buvo priimti atitinkami ginčijami administraciniai aktai (I t., b. l. 18-20 – Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2010 m. gruodžio 10 d. raštas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune“ Nr. 53-2-2149). Todėl susidarė situacija, kad ginčijamiems administraciniams aktams priimti neliko teisinio pagrindo, todėl jie tapo neteisėtais ir turi būti panaikinti.

Kolegija pažymėjo, kad ginčijami Kauno miesto valdybos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus priimti administraciniai aktai dėl Z. M. įpėdinių ir J. J. įpėdinių nuosavybės teisių atkūrimo sukėlė tam tikras teisines pasekmes juose nurodytiems asmenims – šių administracinių aktų pagrindu nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą savininkai įregistravo savo vardu, o vėliau sudarytais sandoriais perleido tretiesiems asmenims, kurie byloje įtraukti į procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas neginčijo sandorių teisėtumo, nors tokią galimybę svarstė, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 105-106, 109-110), kuriuose prokuroras nurodo, kad bus sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į bendrosios kompetencijos teismą dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo, arba tikslinant prašymą šioje byloje. Šioje byloje prokuroras kelis kartus tikslino prašymą, tikslino proceso šalimis įtraukdamas visus suinteresuotus asmenis, tačiau reikalavimo dėl sandorių panaikinimo nepareiškė. Todėl priimtas šioje byloje sprendimas neužkerta kelio kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo, nes sandorių teisėtumo klausimas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių ir sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys J. J., G. M., V. M. ir A. M. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašė atlyginti šių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 174-183) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas administracinius aktus, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. P. valdytą turtą, visa apimtimi paneigė bet kokias ankstesnio savininko teises į ginčo objektą, taip pat ir apeliantų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiu būdu teismas ignoravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje įtvirtintus įstatymų leidėjo tikslus ir ketinimus ir užkirto kelią istorinio teisingumo atstatymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pateikė klaidingą viešojo intereso sampratą, sumenkino nuosavybės teisių atkūrimo instituto reikšmę, nepagrįstai nepaisė konstitucinių teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principų, klaidingai interpretavo nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias materialiosios teisės nuostatas, visapusiškai neištyrė byloje surinktų įrodymų, nepasisakė dėl apeliantų atsiliepime į prokuroro prašymą nurodomų argumentų ir motyvų, o byloje nustatytas faktines aplinkybes vertino tik formaliai.

2. Skundžiamu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu panaikintais administraciniais aktais nuosavybės teisės į V. P. valdytą turtą buvo atkurtos ne tik byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtrauktiems J. J., G. M., V. M. ir A. M., bet ir J. J. teisių perėmėjai N. J.. Tačiau Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas patikslintame prašyme trečiuoju suinteresuotu asmeniu nagrinėjamoje byloje nenurodė J. J. teisių perėmėjos N. J.. Apeliantų skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas neabejotinai turės įtakos J. J. teisių perėmėjai N. J., kadangi šiuo sprendimu buvo panaikinti administraciniai aktai, kuriais N. J. buvo pripažinta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Akivaizdu, kad, priimdamas apeliantų skundžiamą sprendimą, Kauno apygardos administracinis teismas iš esmės paneigė N. J. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl darytina išvada, kad N. J. privalėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, kas yra absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 str. 1 d. ir 142 str. 2 d. 2 p.).

3. Kauno apygardos administracinis teismas, teingai nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas, teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių šių sąlygų egzistavimą nagrinėjamu atveju, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tiek pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas savo patikslintame prašyme dėl administracinių aktų panaikinimo, tiek ir bylą pagal šį prašymą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas nagrinėjamoje byloje ginčijamus administracinius aktus išimtinai siejo tik su Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3546/93, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjų Z. M. ir J. J. 1993 m. birželio 1 d. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atitinkamai tiek pareiškėjas, tiek ir Kauno apygardos administracinis teismas vieninteliu pagrindu panaikinti skundžiamus administracinius aktus iš esmės laikė tik tą aplinkybę, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-404-774/2010 panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3546/93 ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Tačiau sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo panaikinimas negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu panaikinti šioje byloje ginčijamus administracinius aktus vien dėl to, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų teisė į V. P. nuosavybės teise valdyto ir neteisėtai nusavinto turto atkūrimą atsirado ne teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindu, bet įstatymo pagrindu. Net ir panaikinus Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą, nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai kitų įrodymų, patvirtinančių trečiųjų suinteresuotų asmenų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal pačiame teismo sprendime nurodomas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.

4. Nei atkūrimo įstatymas, nei kiti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo nesieja su teismų sprendimais dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Sutinkamai su įstatymo nuostatomis, kiekvienu individualiu atveju nuosavybės teises atkurianti institucija privalo įvertinti, ar iš pateiktų dokumentų galima padaryti išvadą, jog pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atitinkamai, kilus ginčui, tokia pati pareiga kyla ir bylą nagrinėjančiam teismui. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir tinkamai netyrė jokių nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių apeliantų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nors akivaizdu, kad jie turi esminės reikšmės, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo apeliantams atkūrimo teisėtumo. Tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kokius nors įrodymus. Apeliantų nuomone, toks procesinės teisės normų pažeidimas lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

5. KGB dokumentuose esančią informaciją, jog V. P. priklausęs nekilnojamasis turtas Kaune, (duomenys neskelbtini), nebuvo nacionalizuotas, patvirtina Kauno apskrities archyvo dokumentai: juose aiškiai konstatuota, jog V. P. turtas buvo konfiskuotas. Lietuvos Ypatingojo archyvo 2007 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. PS-8480 nurodyta, jog LSSR VRM archyviniame fonde saugoma P. šeimos tremties byla. Joje esančioje 1941 m. birželio 12 d. pažymoje nurodyta, kad P. V., A., gyv. Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo „stambus namų savininkas, turėjęs nekilnojamojo turto, kurio vertė 279125 litų“. Remiantis LSSR SNK nutarimu turtas konfiskuotas. Šiame dokumente taip pat nurodyta, jog P. V., A., g. 1884 m., ir jo šeimą numatyta ištremti iš Lietuvos SSR kaip „socialiai pavojingą“. LSSR MGB Kauno m. skyriaus 1947 m. balandžio 26 d. pranešime nurodyta, kad M. Z. V., g. 1911 m., „tėvai buvo namų savininkai, turėjo 4 gyvenamuosius namus ir 17 hektarų žemės“. LSSR MVD 1 spec. Skyriaus 1955 m. lapkričio 2 d. išdavoje parašyta, kad P. V. A. buržuazinio – smetoninio režimo periodu Lietuvoje buvo stambus namų savininkas, turėjęs nekilnojamojo turto už 279 125 litų sumą. Taigi pirmosios instancijos teismas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje bei 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą vykdė netinkamai, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.

6. Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas savo prašyme apskritai nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių viešojo intereso egzistavimą nagrinėjamu atveju, todėl darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas turi teisę reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, ir todėl nepagrįstai tokius reikalavimus patenkino. Kiekvienu atveju vertinant, ar egzistuoja pagrindas kreiptis į teismą, siekiant viešojo intereso pažeidimo pašalinimo, turi būti įvertinamas ne tik atitinkamo pažeidimo buvimas, jo pobūdis ir mastas, bet ir vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Neesminis nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas a priori negali būti priskiriamas viešojo intereso pažeidimui, kadangi apima per platų viešojo intereso sąvokos aiškinimą: remiantis tokiu aiškinimu, bet koks teisės aktų pažeidimas gali būti vertinamas kaip viešojo intereso pažeidimas. Pareiškėjui nenurodžius jokių aplinkybių, pagrindžiančių viešojo intereso egzistavimą nagrinėjamu atveju, darytina išvada, jog jis gina ne viešąjį interesą, o tik tam tikros grupės asmenų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), Kaune, interesą. Tariamą viešąjį interesą prokuroras nagrinėjamoje byloje ėmėsi ginti tik tada, kai gavo šių asmenų skundą. Tačiau šie asmenys patys yra pajėgūs ginti savo teises teismine tvarka, todėl prokuroras neturėjo pagrindo kreiptis į teismą, prašydamas panaikinti šioje byloje ginčijamus administracinius aktus, kurie susiję išimtinai tik su tam tikros asmenų grupės, o ne viešuoju, interesu.

7. Iš byloje surinktų įrodymų negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos nesilaikant specialiojo teisinio reguliavimo reikalavimų. Nekvestionuotinas pagrindas konstatuoti administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo procedūrų, taip pat ir viešojo intereso pažeidimą, būtų tik tada, jeigu nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad V. P. nebuvo nekilnojamojo turto, į kurį ginčijamais administraciniais aktais atkurta nuosavybės teisė, savininkas. Tačiau tiek pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras, tiek ir Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje pripažino, kad V. P. buvo turto, į kurį ginčijamais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, savininkas. Net jei iš byloje esančių įrodymų teismas negalėtų nustatyti tikslios V. P. valdyto turto dalies, V. P. vis tiek neginčytinai laikytinas šio turto bendrasavininkiu, todėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat neginčijo apeliantų giminystės ryšio su V. P., todėl akivaizdu, kad Kauno apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo prašymo tenkinti visa apimtimi. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ne tik kad neapsaugojo, bet netgi pažeidė viešąjį interesą.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

Atsiliepime (III t., b. l. 3-10) papildomai nurodo, kad:

1. Ginčijamais Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei Z. M.“, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4776 „Dėl pilietės Z. M. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo“ nuosavybės teisės nei J. J., nei jos dukrai N. J. atkurtos nebuvo. Šiais administraciniais aktais nuosavybės teisės atkurtos Z. M. ir jos teisių perėmėjams, todėl su N. J. teisių apimtimi minimi administraciniai aktai priežastiniu ryšiu nėra susiję.

Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkio Nr. 86-v pagrindu, tuometiniame VĮ „Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure“ nuosavybės teisės į gyvenamajame name lA3p esančias negyvenamas patalpas, pažymėtas šifrais nuo II-1 iki II-8, iš viso 95,42 m 2, nuo la-1 iki la-5, iš viso 59,62 m2, IIa-1, IIa-2, iš viso 28,30 m2, R-l, R-2, R-3, lygiomis dalimis 1994 m. vasario 7 d. buvo įregistruotos Z. M. ir J. J. Kauno miesto valdybai 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v dalinai pakeitus miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 86-v, nuosavybės teisės buvo įregistruotos taip:

Z. M. 0,50 dalis patalpų nuo II-l iki II-8, nuo la-1 iki la-5, IIa-1, IIa-2 ir J. J. 0,50 dalis patalpų nuo II-l iki II-8, nuo la-1 iki la-5, IIa-1, IIa-2. 1996 m. rugpjūčio 2 d. turto pasidalijimo sutartimi Nr. I-7KU-2753 J. J. ir M. Z. pasidalino pagal 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 1141-v ir dalinai jį keitusį miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkį Nr. 86-v įgytas negyvenamąsias patalpas. J. J. atiteko patalpos: 11-1/4,52 m2, 11-2/10,92 m2, 11-3/14,85 m2, 11-4/8,32 m2, 11-5/1,18 m2, 11-6/28,72 m2, 11-7/13,27 m2, 11-8/13,66 m2, IIa-1/19,20 m2, IIa-2/9,10 m2, iš viso 123,72 m2. 1997 m. balandžio 29 d. dovanojimo sutartimi registro Nr. I-7KU-1134 patalpas 11-1/4,52 m 2, 11-2/10,92 m2, 11-3/14,85 m2, 11-4/8,32 m2, 11-5/1,18 m2, 11-6/28,72 m2,11-7/13,27 m2, 11-8/13,66 m2, IIa-1/19,20 m2, IIa-2/9,10 m2, iš viso 123,72 m2, mūriniame su rūsiu, mansarda gyvenamajame name (lA3/p), esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, J.

J. dovanojo sūnui J. J.. Šioms patalpoms Nekilnojamojo turto registre suteiktas registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi prokuroro ginčijami minėti administraciniai aktai N. J. teisių ar pareigų apimčiai įtakos neturėjo, nes iš šių administracinių aktų pagrindu teisių apimtis padidėjo ne minimai pilietei, bet jos broliui, vieninteliam J. J. turto paveldėtojui – trečiajam asmeniui J. J.. 2008 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-4777 pagrindu Nekilnojamojo turto registre J.

J. Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į: 1) 69,97 m2 butą Nr. 3 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 107,06 m2 butą Nr. 4 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 96,98 m2 butą Nr. 5 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 103,44 m2 butą Nr. 9 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2009 m. rugpjūčio 11 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo registro Nr. 19KU-1954 pagrindu J.

J., mirusios 2003 m. rugpjūčio 3 d. turtą: 1) 107,06 m2 butą Nr. 4 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, 2) 103,44 m2 butą Nr. 9 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, 3) 69,97 m2 butą Nr. 3 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, 4) 96,98 m2 butą Nr. 5 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune ir kitą turtą paveldėjo įpėdinis J.

J.. 2009 m. rugpjūčio 18 d. dovanojimo sutartimi registro Nr. 19KU-1999: 1) 107,06 m2 butą Nr. 4 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, 2) 103,44 m2 butą Nr. 9 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, 3) 69,97 m2 butą Nr. 3 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, 4) 96,98 m2 butą Nr. 5 su rūsiu, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune dovanotojas J.

J. padovanojo sutuoktinei I. J.. Taigi prokuroro ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. A-4777 N. J. teisių ar pareigų apimčiai įtakos neturėjo, nes šių administracinių aktų pagrindu teisių apimtis padidėjo ne minimai pilietei, bet jos broliui – trečiajam asmeniui ir vieninteliam J. J. turto paveldėtojui J. J. ir jo sutuoktinei, taip pat į bylą įtrauktai trečiuoju suinteresuotu asmeniu – I. J..

2. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių įstatymų nuostata „pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (suvisuomenintas)“ reiškia, kad atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas, municipalizuotas, t. y. kuris buvo neatlygintinai paimtas prieš buvusių savininkų valią, išskyrus turto konfiskavimą už padarytus administracinius teisės pažeidimus, kriminalinius nusikaltimus ar priverstinį pardavimą teismų sprendimams vykdyti civilinėse bylose nustatyta tvarka.

Taip pat turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį, siekdami išvengti represinio poveikio priemonių, savininkai buvo priversti palikti be priežiūros ir kuris buvo paimtas kaip bešeimininkis turtas. Byloje nėra ginčo, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) buvo nusavinti, todėl nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, numatyto 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme Nr. VIII-359 Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimo Kauno miesto valdyba priėmė ginčijamus potvarkius, sprendimą ir įsakymus. Šią aplinkybę patvirtina prie pareiškėjo prašymo pateiktos prieš priimant administracinius aktus įformintos pažymos ir surašyti aiškinamieji raštai, o būtent: Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybos viršininko pažyma (be datos) dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo Z.

M. ir J. J., 1999 m. gegužės 17 d. Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybos vedėjos pažyma dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei Z. M., 2008 m. gruodžio 19 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus aiškinamieji raštai dėl piliečių Z. M. (įpėdinių) ir J. J. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo. Iš nurodytų dokumentų turinio matyti, kad Kauno miesto meras, mero pirmasis pavaduotojas ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius prieš priimant ginčijamus administracinius aktus atkurti nuosavybės teises, rėmėsi ir vadovavosi teismo sprendimu nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu, kaip pagrindiniu dokumentu, leidžiančiu spręsti apie nusavinto turto savininką ir jo valdyto iki nacionalizacijos turto apimtį.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu bei Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi panaikinus minėtą Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą, atsirado pagrindas panaikinti ir minėtus administracinius aktus. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 53-2-2149 pagal Kauno apygardos prokuratūros paklausimą pateikė išvadą, kad nesant dokumento (ar dokumentų) kuriame (ar kuriuose) būtų vienareikšmiškai nurodyta, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A.

P. įpėdiniams, bei nesant dokumento, įrodančio, kad J. J., Z. M. arba jų tėvas V. P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis, nebuvo teisinio pagrindo, nesant juridinio fakto nustatymo, spręsti J. J. ir Z. M. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune. Taigi padarytina išvada, kad asmenys, pretenduojantys atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turtą, privalėjo pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.

Priimdamas 2010 m. kovo 10 d. sprendimą, teismas konstatavo, kad įrodymų apie tai, jog gyvenamuosius namus ir kitas patalpas Kaune (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, iki jų priėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė vienintelis savininkas – V. P., nesurinkta.

3. Apeliacinio skundo argumentai, kad nėra paneigta aplinkybė, kad V. P. buvo dalies nacionalizuoto turto savininku, administracinių aktų teisėtumo aspektu nėra reikšmingi, nes iš pretendentų pateiktų nuosavybės teisių apimtį pagrindžiančių dokumentų išvados, koks turtas (trys ar keturi namai) ir iš kelių savininkų buvo nusavintas, padaryti negalima. Tokiu atveju, kaip nurodyta, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 punkte apeliantai turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Apeliantai bendrosios kompetencijos teisme turi teisę nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kokie savininkai ir kokia apimtimi nuosavybės teise valdė turtą iki nacionalizacijos. Toks teismo sprendimas, atnaujinus nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų pateikimo terminus, būtų pagrindu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Pretendentų pateikti nuosavybės teises pagrindžiantys dokumentai yra prieštaringi. Iš jų nebuvo galima padaryti išvados, kiek savininkų ir kokia apimtimi iki nusavinimo valdė turtą, todėl atitinkamai negalėjo būti priimti administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės V. P. įpėdiniams.

4. Šioje nagrinėjamoje byloje prokuroras gina viešąjį interesą, kadangi byloje sprendžiamas nuosavybės teises atkuriančios valstybės institucijos priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimas, ir įstatymų nustatyta tvarka neišsprendus šio klausimo, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009).

Siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti faktą, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį. Todėl bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistam viešajam interesui apginti. Tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgytas turtas perleidžiamas, ar įgyjamas kitais pagrindais trečiųjų asmenų, viešojo intereso apgynimas reikštų ir tokių sandorių pripažinimą negaliojančiais, bei taikant restituciją jo grąžinimą Kauno miesto savivaldybei.

Šiuo aspektu, pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros prokuroras dar 2011 m. gegužės 19 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą, prašydamas panaikinti pagal ginčijamus administracinius aktus įgytų teisių perleidimo sandorius bei taikyti restituciją, t. y. nekilnojamąjį turtą grąžinti savivaldybei. Kauno apygardos teisme šiuo metu pagal prokuroro ieškinį nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2572-273/2011, kuri 2011 m. spalio 6 d. nutartimi sustabdyta iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. 1-311-402/2012.

Taigi prokuroras šioje administracinėje byloje prašymą pareiškė gindamas viešąjį interesą, o pareikšti materialiniai reikalavimai, tarp jų ir bendrosios kompetencijos teisme yra pakankami viešajam interesui apginti, nes juos tenkinus be pagrindo perleistas tretiesiems asmenims nekilnojamasis turtas būtų grąžintas savivaldybės nuosavybėn.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą.

Atsiliepime (III t., b. l. 26-32) nurodo, kad:

1. Nei pretendentų prašymus į nuosavybės teisių atkūrimą nagrinėjusiai Kauno miesto savivaldybės vykdomajai institucijai, nei šią administracinę bylą nagrinėjusiam teismui apeliantai nepateikė rašytinių įrodymų (dokumentų, nurodytų teismo panaikintų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9 straipsnyje ir nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje), kurie galėtų patvirtinti, kokį konkrečiai ir kokios apimties iki nacionalizacijos buvusį ir šiuo metu išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise valdė V. P., kurį, kaip turto savininką, savo prašymuose įvardijo pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą Z. M. ir J. J..

2. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-404-774/2010 yra nustatyta apeliantų nurodyta faktinė aplinkybė, kad N. J. yra J. J. duktė. Tačiau, byloje nepateikta įrodymų kad N. J. laikytina savarankiška pretendente, pateikusia prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Kaune. Taip pat, nepateikta įrodymų, kad, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, skundžiamu teismo sprendimu panaikintais administraciniais aktais N. J. buvo pripažinta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Skundžiamu teismo sprendimu panaikinti administraciniai aktai, kaip kad teisingai nurodo Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, N. J. teisių ar pareigų apimčiai įtakos neturėjo, nes ginčijamų administracinių aktų panaikinimas turėjo įtakos vieninteliam J. J. turto paveldėtojui – trečiajam suinteresuotam asmeniui J. J. ir jo sutuoktinei – trečiajam suinteresuotam asmeniui byloje I. J..

3. Apeliacinio skundo argumentai, kad nėra paneigta aplinkybė, kad V. P. buvo dalies nacionalizuoto turto savininku, administracinių aktų teisėtumo aspektu nėra reikšmingi, nes iš pretendentų pateiktų nuosavybės teisių apimtį pagrindžiančių dokumentų išvados, koks turtas (trys ar keturi namai), iš kelių savininkų buvo nusavintas, padaryti negalima. Apeliaciniame skunde išvardyti dokumentai (Lietuvos Ypatingojo archyvo 2007 m. spalio 19 d. pažyma Nr. PS-8480, Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1952 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 609 rengimo medžiaga) patys savaime negali patvirtinti, koks konkrečiai, kokios apimties ir kokiu adresu buvęs nekilnojamasis turtas galimai nuosavybės teise priklausė V. P. ir buvo iš jo nusavintas, jie galėtų būti nagrinėjami ir vertinami tik kaip netiesioginiai įrodymai, sprendžiant dėl pastatų (ar jų dalių) valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, ištyrė visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, proceso šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir jų atstovų paaiškinimus ir išdėstytus argumentus bei tinkamai juos įvertino, todėl nepažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies. Remdamasis įsiteisėjusiais Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-404-774/2010 ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi bei administracinės bylos Nr. 1-311-402/2012 nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad teismine tvarka panaikinus nustatytus juridinę reikšmę turintį faktą, kurio pagrindu buvo priimti ginčijami šioje byloje administraciniai aktai, susidarė situacija, kad ginčijamiems administraciniams aktams priimti neliko teisinio pagrindo, todėl jie tapo neteisėtais ir turėjo būti panaikinti.

4. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstituciniu Teismu, negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus ir, kad teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant – nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai (1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimas, atsižvelgiant į šio instituto svarbą, specifiką bei ypatingas jo susiformavimo aplinkybes lemia ir tokio instituto svarbą, o kartu ir viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-853/2010, 2010 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje A438-394/2010). Kauno apygardos teisme yra užvesta civilinė byla Nr. 2-2572-273/2011 pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį, kuriuo prašoma panaikinti pagal skundžiamu teismo sprendimu panaikintus administracinius aktus įgytų teisių perleidimo sandorius bei taikyti restituciją, t. y. nekilnojamąjį turtą grąžinti Kauno miesto savivaldybei, kuri 2011 m. spalio 6 d. nutartimi sustabdyta iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. 1-311-402/2012. Todėl manytina, kad prokuroras prašymą pareiškė gindamas viešąjį interesą, o pareikšti materialiniai reikalavimai, tarp jų ir Kauno apygardos teisme, yra pakankami viešajam interesui apginti, nes juos tenkinus be pagrindo perleistas tretiesiems asmenims nekilnojamasis turtas būtų grąžintas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. K., K. K., R. B., B. M., S. V. N., L. N., R. N., N. N., V. V., J. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (III t., b. l. 20-25)

1. Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas nėra pateiktas N. J. ar jos atstovo, įstatyminio globėjo J. J., ji nereiškia šiame procese savarankiškų reikalavimų, o bylos aplinkybės, teismo sprendimai gerai žinomi, suvokiami jos įstatyminiam atstovui – globėjui, kuris dalyvavo byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. N. J. dėl pašlijusios sveikatos negali dalyvauti teismo posėdžiuose, išreikšti savo nuomonės, o jos interesus atstovavo jos globėjas ir jo pasamdyta advokatė, todėl interesai nėra pažeisti.

2. Teisinis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo sprendžiamas labai ilgą laiką, byloje įtraukta daugiau nei 30 asmenų. Tretieji suinteresuoti asmenys ilgą laiką gyvena emocinėje įtampoje, nežinomybėje, esant neapibrėžtai teisinei situacijai dėl jų teisių į turimus šeimos būstus. Pareiškėjai (šioje administracinėje byloje tretieji suinteresuoti asmenys – apeliantai) 1993 m. pateikė teismui prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo visiškai neįtraukę į bylą nei vieno ginčo namų gyventojo, kurių interesai buvo liečiami. Nors procesas baigtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo atnaujintas, tačiau po proceso atnaujinimo byla buvo vėl nagrinėjama labai ilgą laiką. Ji buvo nepagrįstai vilkinama pačių pareiškėjų (apeliantų), nes jie piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis: nepriimdavo teismo šaukimų, neatvykdavo į teismą, labai daug kartų tikslino savo pareiškimus, teismui rašė daugybę prašymų nutraukti bylą, kad atsisako savo reikalavimų, o vėliau jų nepalaikydavo. Pareiškėjai sąmoningai į bylą įtraukdavo asmenis, nurodydami netikslius jų duomenis, dėl ko nebuvo įteikiami teismo šaukimai, o patys nesiėmė jokių priemonių patikslinti bylos dalyvių gyvenamosios vietos adresus, paskelbti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką viešo paskelbimo būdu. Tretieji suinteresuoti asmenys turėjo daug nepatogumų, išlaidų, nes finansavo viešo paskelbimo išlaidas ir byla pagaliau buvo išnagrinėta. Todėl, įgyvendinti ekonomijos ir koncentracijos principą, nevilkinti teisinio ginčo sprendimo, byla neturėtų būti grąžinta nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

3. Kauno apygardos administracinis teismas teisingai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, bylos dalyvių paaiškinimus ir padarė teisingą bei pagrįstą, teisėtą išvadą. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad nei Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, nei kiti įstatymai nuosavybės teisių atkūrimo nesieja su teismų sprendimais dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmiausia todėl, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tokiu atveju, jei jie sukurs teisines pasekmes, kurios nurodomos teismo sprendime. Byloje neginčytinai nustatyta, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims (apeliantams) nebuvo atkurta nuosavybės teisė iki tol, kol nebuvo teisme nustatytas ir pateiktas Savivaldybei įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo. Neabejotinai nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1994 m. kovo mėn. nulėmė Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas tačiau tik ta prasme, kad buvo nustatytas iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytas nekilnojamas turtas, jo savininkas ir turto sudėtis. Apeliantai neteisingai aiškina nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus ir išdėsto skunde nepagrįstus faktinius ir teisinius argumentus. Teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą nulemia giminystės ryšiai su turto savininku, giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, asmens pilietybė ir tai, ar tinkamai ir laiku pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises bei dokumentai (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, Vyriausybės nutarimas Nr. 470 su vėlesniais pakeitimais, redakcijomis). Nustačius asmens giminystės ryšį, esant prašymui atkurti nuosavybės teises, sprendžiamas kitas svarbus klausimas – ar yra pakankamai duomenų dėl iki nacionalizacijos turto savininko ir valdyto turto dalies. Kaip tik šiame etape pareiškėjai ir neturėjo dokumentų, patvirtinančių neginčytinai V. P. asmeninės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, valdytą iki nacionalizacijos, todėl ir buvo pateiktas pareiškimas teismui dėl nuosavybės valdymo fakto nustatymo.

4. Apeliantai taip pat neteisingai suvokia ir teisiškai vertina šioje byloje įrodinėtinas aplinkybes bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 bei 182 straipsnius. CPK 18 straipsnis nurodo, kad įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 182 straipsnis reglamentuoja, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įvertinus minėtas įstatymo nuostatas darytina išvada, kad administracinis teismas pagrįstai pagrindiniu argumentu, motyvu sprendime nurodė įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą. Šioje byloje dėl CPK 18, 182 straipsnių nuostatų administracinis teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo atlikti kitokį įrodymų vertinimą, nesivadovauti įsiteisėjusiu sprendimu ir juo nustatytomis aplinkybėmis.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys yra tik gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jų teisė į jas priklauso ir priklausys nuo teisinio ginčo išsprendimo civilinėse, administracinėse bylose. Iki nuosavybės teisių atkūrimo patalpos buvo valdomos Kauno miesto savivaldybės, kuri priėmė ginčijamą nuosavybės atkūrimo potvarkį bei sprendimus. Įvertinus tai, kad apeliantams buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant nekilnojamąjį turtą natūra, kuris nepriklausė tretiesiems suinteresuotiems asmenims privačios nuosavybės teise, o Kauno miesto savivaldybei, todėl neabejotina, kad buvo ginamas viešas interesas. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines ir administracines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sąvokos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę pačiam spręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas, kurį ginant inicijuotina byla, ar ne. Tačiau galutinį sprendimą ar pažeistas viešasis interesas, ar ne priima bylą pagal prokuroro ieškinį, pareiškimą, prašymą nagrinėjantis teismas. Valstybės ir asmenų pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimas visada buvo viena iš prokuratūros funkcijų, kuri, priklausomai nuo tuomečio teisinio reglamentavimo, buvo įgyvendinama skirtinga apimtimi. Įvertinus tai, kad šioje administracinėje byloje liečiamas ne privačios nuosavybės interesas, o didelės dalies gyvenamųjų patalpų nuomininkų, jo šeimos narių interesai, darytina neginčytina išvada, kad prokuroras gynė viešąjį interesą ir teismo sprendimas šioje dalyje taip pat faktiškai ir teisiškai pagrįstas bei teisėtas.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. T. (K.) ir T. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime (III t., 33-36) nurodo, kad:

1. 1996 m. rugsėjo 27 d. V. K. močiutė padovanojo jai ir kitai savo vaikaitei I. D. negyvenamąsias patalpas, kurios buvo jai sugrąžintos pagal teismo sprendimą, kaip grąžintinas nacionalizuotas turtas. Per tą laikotarpį buvo kelis kartus atliktas kapitalinis tų patalpų remontas, kuris buvo atliktas už V. K. ir I. D. pinigus. Kadangi patalpos V. K. ir I. D. buvo padovanotos, jos buvo tikros, kad yra jų savininkės, todėl remontu rūpinosi atsakingai, investavo savo lėšas. Taip pat T. M. anytai, Z. M., dar 1999 m. buvo grąžintas 1940 m. netesėtai nusavintas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ji šį butą padovanojo savo sūnui G. M. Kadangi butui reikėjo kapitalinio remonto, todėl T. M. kartu su G. M. padarė dovanoto buto kapitalinį remontą. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo neatsižvelgta į šias aplinkybes, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir taip atimta teisėtai bei pagrįstai įgyta trečiųjų suinteresuotų asmenų teisė į ginčo pastatus. Todėl, siekiant įgyvendinti teisingumo, teisėtumo ir proporcingumo principus, užtikrinti materialinių teisinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių principą, skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą būtina panaikinti. Akivaizdu, kad tokiu būdu būtų pakirstas atsiliepimą teikiančių asmenų pasitikėjimas valstybe ir visa jos teisine sistema, juo labiau, kad šioje byloje be pagrindo atsisakyta taikyti senaties terminą.

2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad nuo 1840 m. namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, valdė ne viena P. karta. Nusipirko namą V. K. močiutės Z. M. senelis, jame užaugo ir jos prosenelis V. P., kuris iš šio namo kartu su savo šeima išremtas į Sibirą, kur ir mirė. V. K. močiutė šiame name pragyveno devyniasdešimt šešerius metus, kur gimė ir visi trys jos sūnūs: G. M., V. M. ir A. M.. Dabar ten jau septyniasdešimt metų gyvena V. M. su savo dukra ir vaikaite. Atsiliepimą teikiantiems asmenims šis namas yra labai brangus, tai yra jų šeimos palikimas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sudaromos sąlygos šį namą, kaip ir visą kitą šeimai grąžintą nusavintą turtą, vėl atimti. Byloje pateikta daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad nusavintas turtas priklausė P. šeimai. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, vertino tik vieną nacionalizacijos aktą, kuris buvo panaikintas. Kiti byloje esantys įrodymai apskritai nevertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad panaikinus teismų sprendimus, kuriais buvo nustatyti atitinkami juridinę reikšmę turintys faktai ir nesant dokumento, kuriame būtų nurodyta, kokiomis konkrečiomis dalimis ir koks turtas priklausė A. P. įpėdiniams (K. (J.), P., V. (V.) ir J. P.) bei nesant dokumento, įrodančio, kad J. J., Z. M. arba jų tėvas V. P. paveldėjo kitų savininkų turto dalis, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo buvo priimti atitinkami ginčijami administraciniai aktai ir teismas šią aplinkybę pripažino ginčijamų aktų panaikinimo pagrindu.

Apeliantai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Bylos įrodymai patvirtina ir ginčo byloje nėra, kad šiuo atveju taikytini teisės aktai, nustatantys nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, t. y. į turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (suvisuomenintas).

Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykius ir pagrįstai taikė teisės aktus, nustatančius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Pagal įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 9 straipsnį (1992 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. I-2200 redakcija, galiojusi nuo 1992 m. sausio 17 d.) nuosavybės teisė turi būti patvirtinta dokumentais. Pagal ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusią įstatymo redakciją ir pagal tokią nuostatą, išlikusią ir vėlesniame teisiniame reguliavime (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359), buvo nustatyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti išrašai iš ipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti dokumentai.

Bylos įrodymai patvirtina, kad nuosavybės teisės į V. P. nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos remiantis Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimu dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę nustatymo, kad V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (I t., b. l. 55-56). Tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu bei Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo panaikintas minėtas Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimas. Todėl, panaikinus teismo sprendimą ir pripažinus vėlesniais teismo sprendimais, kad nėra pakankamų duomenų, jog V. P. vienasmeniškai valdė visą nekilnojamąjį turtą nurodytu adresu, buvo panaikintas pagrindas nuosavybės teisių atkūrimui. Apeliantų nurodomi dokumentai apie V. P. valdytą turtą nepaneigia teismo padarytų išvadų, jog nėra duomenų, kokią dalį nekilnojamojo turto valdė iki nacionalizacijos V. P.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas dėl V. P. įpėdinių teisių į jo valdytą turtą ir pagrįstai tenkino prokuroro prašymą dėl aktų panaikinimo.

Apeliantai taip pat nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje N. J. teisių ir pareigų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d nutartis administracinėje byloje. Nr. A520-2841/2012). Tokių duomenų apeliantai nagrinėjamu atveju nenurodė. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi J. J. yra pripažintas N. J. globėju, kuris šioje byloje yra trečiasis suinteresuotas asmuo ir jo, kaip savarankiškos proceso šalies, bei N. J. interesai neprieštarauja. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad N. J. neįtraukimas į procesą yra pagrindas naikinti sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisako, kadangi nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ). Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai neatkartojami.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų K. K., L. N., V. V., B. M., A. K., P. S., R. B., V. K., N. N. atstovė prašo priteisti minėtų asmenų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas po 200 Lt kiekvienam.

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Todėl tretieji suinteresuoti asmenis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą ir jas privalo atlyginti apeliantai J. J., G. M., V. M. ir A. M., nes jų apeliacinis skundas šia nutartimi atmestas.

Prie pašymo atlyginti atstovavimo išlaidas yra pridėtos atstovavimo sutartys ir pinigų priėmimo kvitai, kurie patvirtina, kad už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. V., K. K., R. B., A. K., B. M., P. S., sumokėjo po 200 Lt kiekvienas. L. N. ir N. N. sumokėjo 400 Lt.

Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18 punktą už vieną atstovavimo teismo posėdyje valandą galima priteisti maksimali atstovavimo išlaidų atlyginimo suma yra 127,5 Lt (850 Lt x 0,15 = 127,5 Lt).

Remiantis šia rekomendacija prašoma priteisti išlaidų atlyginimo sumą už atstovavimą apeliacinės instancijos tesime mažintina iki 127,5 Lt. Todėl V. V., K. K., R. B., A. K., B. M., P. S., L. N., N. N. naudai iš trečiųjų suinteresuotų asmenų J. J., G. M., V. M. ir A. M. priteistina po 127,5 Lt kiekvienam atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

trečiųjų suinteresuotų asmenų J. J., G. M., V. M. ir A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. J., G. M., V. M. ir A. M. atstovavimo išlaidas V. V., K. K., R. B., A. K., B. M., P. S., L. N. ir N. N. naudai po 127,50 Lt kiekvienam.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas