df6329c4-2ebc-4e24-bbd0-77eccd5717a1 · Klaipėdos apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-874-243/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00330-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3(S) K L A I P Ė D O S A P Y G A R D O S A D M I N I S T R A C I N I S T E I S M A S S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 8 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė,sekretoriaujant Vaidai DamaÅ¡ienei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui T. G.,atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo T.

G. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, n u s t a t ė : pareiÅ¡kėjas T. G. skunde nurodo, jog nuo 2013-2015 metais, buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Klaipėdos apskrities VPK) areÅ¡tinėje sÄ lygomis, prilygstančiomis kankinimui. PareiÅ¡kėjo teigimu, kamerose nebuvo pakankamo apÅ¡vietimo, ventiliacijos, tvyrojo nepakeliamas dvokas, nes sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamosiose patalpose, tualetas be durų, neatskirtas nuo likusios patalpos, o kameros bÅ«davo perpildytos, žmonės miegodavo net ant grindų.

Teigia, jog pasivaikščiojimo kiemelis neatitiko Kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, nebuvo tvarkomas, asmenys neapsaugoti nuo lietaus, nesilaikyta reikalavimo, jog nuteistieji turi teisę ne mažiau kaip po 8 valandas per dienÄ bÅ«ti gryname ore ir vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 8 kv. m. pasivaikščiojimo ploto. Nurodo, jog dažnai buvo kilnojamas iÅ¡ vienos kameros į kitÄ , todėl patirdavo nepatogumus, nes turėjo apie 10 kg asmeninių daiktų, taip pat reikėdavo persineÅ¡ti čiužinį, pagalvę, antklodę.

Supažindinimas su teisėmis ir pareigomis vykdavo formaliai dėl didelės informacijos apimties. Teigia, jog susigadino akis areÅ¡tinėje, labai blogai mato, o kameroje degdavo viena lemputė. Nurodo, jog kreipėsi į medikus, bet kvalifikuotos pagalbos nesulaukė, trÅ«ko vaistų. PareiÅ¡kėjo teigimu, nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. plotas asmeniui, bÅ«davo sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, nebuvo privatumo, nuolat skaudėjo galvÄ , tvyrojo įtampa, nervinosi, sunkiai užmigdavo, o areÅ¡tinės pareigÅ«nai sÄ moningai žlugdė jį kaip žmogų.

Teigia, jog patyrė didelę moralinę žalÄ , sukrėtimus, dvasinius iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus, emocinę depresijÄ , nebuvo įmanoma pailsėti, sutriko visavertis gyvenimas, pablogėjo gyvenimo kokybė, sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi. PraÅ¡o priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ . PareiÅ¡kėjas skundÄ praÅ¡o priteisti jame iÅ¡dėstytų argumentų pagrindu.Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, praÅ¡o taikyti sutrumpintÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 18-20).

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas praÅ¡o taikyti senaties terminÄ ir skundÄ atmesti. Teismas k o n s t a t u o j a : nagrinėjamos bylos dalykas – pareiÅ¡kėjo T. G. reikalavimo priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu, pagrįstumo nustatymas. IÅ¡ Klaipėdos apskrities VPK VieÅ¡osios tvarkos tarnybos areÅ¡tinės virÅ¡ininko 2017 m. balandžio 25 d. tarnybinio praneÅ¡imo Nr. 30-PR2-8789 duomenų matyti, jog pareiÅ¡kėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areÅ¡tinėje laikytas dvi paras nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d. (b. l. 21).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartÄ nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir Å¡io kodekso normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senatį (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-575/2015, 2016 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016 ir kt.).

IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. IeÅ¡kinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarkÄ reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobÅ«džio. Tikslus ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas yra reikÅ¡mingas, nes ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas reiÅ¡kia asmens galimybių apginti savo teises per teismÄ ribojimÄ , kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimÄ praradimÄ , kai ginčo Å¡alis reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieÅ¡kinio senaties terminai taikomi, jeigu ieÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus Å¡iam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikÅ¡ti ieÅ¡kinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Å¡io kodekso įsigaliojimo.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos; teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ , ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ . CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiÅ¡kėjas praÅ¡omÄ priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ kildina iÅ¡ teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo areÅ¡tinėje sÄ lygų, t. y. įvertinus pareiÅ¡kėjo nurodomų pažeidimų pobÅ«dį, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė, todėl nuo Å¡io momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.).

PareiÅ¡kėjas į teismÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo areÅ¡tinėje sÄ lygų, kreipėsi 2017 m. kovo 28 d. Tai patvirtina ant voko esantis spaudas (b. l. 10). PareiÅ¡kėjas yra praleidęs CK įtvirtintÄ trejų metų senaties terminÄ reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikÅ¡ti. Ä®statymas, nustatydamas laiko tarpÄ , per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimÄ , siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumÄ , bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Tai ne tik skatina nukentėjusiÄ jÄ Å¡alį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimÄ , bet ir suteikia garantijÄ kitai teisinio santykio Å¡aliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės bÅ«ti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimÄ per visÄ ieÅ¡kinio senaties termino eigÄ nereaguoja ir nereiÅ¡kia skundo, tai kita teisinio santykio Å¡alis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Nurodyti iÅ¡aiÅ¡kinimai atitinka ir EŽTT pateiktÄ vertinimÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2017 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3513-624/2016, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-577-756/2016, 2016 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016, kt.) ne kartÄ akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas Å¡ios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiÅ¡kiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymÄ si tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimÄ Belgian Linguistic prieÅ¡ BelgijÄ ); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiÅ«ros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi bÅ«ti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių Å¡alių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymÄ si (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimÄ Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

Pažymėtina, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieÅ¡ Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiÅ«ros laisve, padarytų pažeidimų buvimÄ , neužtikrinimÄ asmens teisių. EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai bÅ«tų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ Kemmache prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ ), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimÄ ir taikymÄ tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiÅ¡kimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimÄ Cocchiarella prieÅ¡ ItalijÄ ).

IÅ¡vardintų nuostatų kontekste dėl ieÅ¡kinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Å iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismÄ (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimÄ Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimÄ Ashingdane prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ ). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskiriama ir ieÅ¡kinio senatis.

Å is teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).IeÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, pasibaigus ieÅ¡kinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimÄ teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senatį, tik teismui iÅ¡sprendus šį klausimÄ ir nustačius, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieÅ¡kinio reikalavimai nagrinėjami iÅ¡ esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas argumentuoja, jog jo teisė į tinkamas kalinimo sÄ lygas buvo absoliuti, todėl negali bÅ«ti ribojama, o jos gynimui senaties terminas netaikytinas.

Aukščiau aptartos Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pagrindu pareiÅ¡kėjo argumentas pripažintinas nepagrįstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisinis neiÅ¡prusimas, teisės aktų nežinojimas ar nesuvokimas savaime nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti, o pareiÅ¡kėjo pasirinktas elgesio modelis neginti savo galimai pažeistų teisių, kai apie tokį pažeidimÄ jis turėjo ir galėjo žinoti, laikytinas subjektyviomis, nuo pareiÅ¡kėjo valios priklausančiomis aplinkybėmis.

PareiÅ¡kėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismo vertinimu, tai, jog pareiÅ¡kėjas nuo 2014 metų nesikreipė į teismÄ dėl jo manymu pažeistų teisių gynimo reiÅ¡kia, jog pareiÅ¡kėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų bÅ«ti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1769-822/2016, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3281-624/2016, 2017 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3513-624/2016, kt.).

TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir faktinė bylos aplinkybė, jog pareiÅ¡kėjas Klaipėdos apskrities VPK areÅ¡tinėje laikytas dvi paras ir net, jei jo laikymo sÄ lygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, toks trumpalaikis ir vienkartinis neatitikimas negalėjo sukelti tokių intensyvių iÅ¡gyvenimų ir sveikatos sutrikimų, kokius skunde nurodo pareiÅ¡kėjas, dėl kurių bÅ«tų galima spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ . Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindÄ iÅ¡vadai, jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismÄ , siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ pareiÅ¡kėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus tai, kad pareiÅ¡kėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismÄ kreipėsi 2017 m. kovo 28 d., atsakovei praÅ¡ant taikyti sutrumpintÄ trejų metų senaties terminÄ , teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjas visÄ ginčo laikotarpį žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminÄ reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytÄ laikotarpį nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d. pareikÅ¡ti.

PareiÅ¡kėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTÄ® 88 straipsnio 1 punktu.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais, n u s p r e n d ž i a : atmesti pareiÅ¡kėjo T. G. skundÄ dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.Sprendimas gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka per vienÄ mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                                Vida Stonkuvienė