2020-10-07 Nr. AB-18645-3-61-3-01034-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2177-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01034-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. 2019 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai; toliau – ir Vilniaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas nesuderino nutarimo perkelti jį į Lukiškių TI-K, todėl pastaroji įstaiga negalėjo užtikrinti pareiškėjui tinkamų bausmės atlikimo sąlygų. Laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d. atliekant bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, iš nevisiškai atitverto tualeto sklisdavo smarvė. Laikinojo sulaikymo patalpoje buvo daug žmonių, joje pareiškėjas praleido apie 4 valandas. Pareiškėjui nesuteiktas inventorius laisvalaikiui leisti: laidinio radijo transliacijų centras, radijo imtuvas, garso grotuvas, vaizdo grotuvas. Įstaigoje nevyko sporto ar psichologiniai užsiėmimai, nebuvo grupinių programų pozityviam laisvalaikio užimtumui. Iš pareiškėjo paimtas jo nuosavas virdulys, o kitas nebuvo išduotas; pareigūnai nereagavo į dėl to pareiškėjo paskelbtą badavimą. Negalėdamas pasišildyti vandens, jis negalėjo pasidaryti arbatos ar pasigaminti maisto, persišaldė gerklę. Be to, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjui nė karto nesudaryta galimybė nueiti apsipirkti į pataisos įstaigos parduotuvę. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir kt.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. gegužės 15 d. būdamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) ir 2019 m. vasario 18 d. būdamas Lukiškių TI-K nuotoliniu būdu dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių metu norėjo daryti garso įrašą, tačiau jam tokios galimybės nebuvo sudarytos. Pravieniškių PN-AK netenkino pareiškėjo prašymo leisti įsigyti arba gauti iš artimųjų garso įrašymo įrenginį, Departamentas tokį sprendimą pripažino teisėtu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašė teismo panaikinti Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 (toliau – ir Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašas), 8 punkte įtvirtintą nuostatą, draudžiančią turėti elektros prietaisus su garso įrašymo galimybėmis, kuri, jo nuomone, pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą proceso šalies teisę daryti teismo posėdžio garso įrašą bei yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalimi ir 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi.

4. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Departamentas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjas į Departamentą kreipėsi vieną kartą – dėl neišduoto virdulio. Į šį pareiškėjo skundą buvo atsakyta 2019 m. kovo 8 d. raštu Nr. 2S-1059, informuojant, kad Lukiškių TI-K buvo nurodyta įsigyti reikiamą kiekį elektrinių virdulių, kad kamerų tipo patalpose nuobaudą atliekantys nuteistieji būtų jais aprūpinti. Pareiškėjas taip pat yra kreipęsis į Departamentą dėl galimybės daryti teismo posėdžio garso įrašą, į šį skundą atsakyta 2018 m. liepos 30 d. raštu Nr. 2S-2392. Departamentas akcentavo, jog, vadovaujantis Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašu, elektros prietaisai neturi turėti garso įrašymo galimybių (8 p.), o Teismo posėdžių garso įrašų darymo tvarkos apraše, patvirtintame Teisėjų tarybos 2014 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 13P-22-(7.1.2), nėra numatyta galimybė šalims savarankiškai daryti teismo posėdžių garso įrašą. Taigi, pareiškėjui teisėtai neleista naudotis garso įrašymo įranga ir nėra pagrindo panaikinti Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punktą. Pabrėžta, kad pareiškėjas yra specifinį statusą turintis asmuo, kurio teisės ir laisvės yra apribotos įstatymu. Departamento nuomone, tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių patirtą žalą patvirtinančių įrodymų.

6. Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Vilniaus PN teigė, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių nuteistųjų adaptacijos programą; Ž1V / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis jie išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Lukiškių TI-K vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, mišios, koncertai, renginiai. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagristas savanoriškumo principu, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kuo daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Vilniaus PN akcentavo, jog teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, tokie atitvėrimai kliudytų priežiūros posto pareigūnams užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo bendro kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai taip pat nenumato dušo patalpų su privalomuoju inventoriumi įrengimo prieš kambarį ir laisvalaikiui skirto inventoriaus išdavimo nuteistiesiems į kameras. Į kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, išduoti elektriniai virduliai, visose kamerose įrengtas veikiantis radijo taškas. Vilniaus PN atkreipė dėmesį į tai, kad 2019 m. kovo 1–15 d. pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo apsipirkti parduotuvėje, todėl jam nebuvo suteikta galimybė įsigyti norimų maisto produktų ir kitų reikmenų. Prašymą užpildžiusiems nuteistiesiems prekės atnešamos į kameras, teisės aktai nenumato galimybės leisti asmeniui pačiam nueiti apsipirkti parduotuvėje. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, prašomos atlyginti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo E. V. skundą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad Departamentas 2019 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. NN-75 nusprendė perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. vasario 8 d.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo buvimo laikinojo sulaikymo patalpoje sąlygas, atkreipė dėmesį į Vilniaus PN paaiškinimus, jog asmenys šioje patalpoje laikomi tol, kol bus užpildyti visi dokumentai bei atlikti asmeninių daiktų bei asmens patikrinimai, tačiau ne ilgiau nei 2 valandas; visiems nuteistiesiems suteikta galimybė pasinaudoti tualetu, į tualeto patalpą vedama po vieną. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu konkrečiai laiku jis buvo atvestas į laikinojo sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kamerą ir kada iš jos išvestas, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus ar skundus dėl per ilgo buvimo minėtoje kameroje ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo. Be to, pareiškėjas tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 205, kurioje buvo laikomas vienas. Taigi, jo nusiskundimai dėl buvimo laikinojo sulaikymo patalpoje sąlygų atmestini.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose Nr. 205 ir Nr. 350 neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas tik 1,20 m aukščio sienele, nuo stebėjimo langelio neatitvertas visiškai, pagrįstumo, vadovavosi teismų praktika, kurioje, be kita ko, pažymėta, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas. Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, minėtose kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m sienele, o privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kameroje Nr. 305 buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju (20 dienų). Kitomis dienomis (kai pareiškėjas buvo laikomas vienas) užuolaidėlės turėjo uždengti stebėjimo langelį, todėl privatumo pažeidimas negali būti pripažintas.

12. Teismas dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo akcentavo, jog nors nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, pertvarų dušo patalpoje neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad visiškas asmens privatumas nebuvo užtikrintas. Iš nuotraukų matyti, kad dušinėse nėra įrengtų sienelių ar atitvarų privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjas galėjo būti matomas tiek kitų nuteistųjų, tiek pareigūnų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeista.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl neaprūpinimo laisvalaikiui skirtu inventoriumi, užimtumo trūkumo, išanalizavo Vilniaus PN paaiškinimus, jog visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtas veikiantis radijo taškas, Resocializacijos skyrius vykdo įvairias programas ir priemones, nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį, darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas, vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, mišios, koncertai, renginiai. Minėti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę Lukiškių TI-K kameroje klausytis radijo, taip pat pasinaudoti užimtumo programomis, sportuoti, lankyti renginius ir t. t., o byloje nėra duomenų, kad ši galimybė kokiu nors būdu pareiškėjui buvo ribojama, todėl teismas šias pareiškėjo pretenzijas pripažino nepagrįstomis.

14. Teismas, tirdamas elektrinio virdulio (ne)išdavimo pareiškėjui aplinkybes, atsižvelgė į Lukiškių TI-K paaiškinimus, kad į kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, virduliai išduoti; pareiškėjui atvykus į įstaigą, jam buvo pasiūlytas virdulys, tačiau jis jo atsisakė; virdulys pareiškėjui išduotas tuomet, kai jis išreiškė norą juo naudotis, t. y. elektrinis virdulys į kamerą Nr. 350 išduotas 2019 m. vasario 15 d. Teismo vidiniu įsitikinimu, Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų, nes į kameras išduodavo elektrinius virdulius, pareiškėjas virduliu buvo aprūpintas jam išreiškus pageidavimą juo naudotis, o pareiškėjui 2019 m. vasario 11 d. paskelbus apie pradėtą badavimą, Lukiškių TI-K kitą dieną informavo Departamento Saugumo valdymo skyrių.

15. Teismas, spręsdamas dėl skundo teiginių, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė nueiti apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl pareiškėjas patyrė nepatogumų, pagrįstumo, rėmėsi Vilniaus PN paaiškinimais, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo pateikęs prašymo apsipirkti parduotuvėje; kamerose laikomi asmenys gali apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, pateikę nustatytos formos prašymą, prekės atnešamos į kameras; teisės aktai nenumato galimybės leisti asmeniui pačiam nueiti apsipirkti į parduotuvę. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas raštu neišreiškė pageidavimo apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Papildomai pažymėta, kad tam tikri nuteistųjų ir suimtųjų judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu.

16. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą panaikinti Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punktą, apžvelgė Administracinių bylų teisenos įstatymo, Bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių bei kitas aktualias nuostatas ir padarė išvadą, kad teisės aktai nuteistiesiems nenustato teisės turėti elektros prietaisą, turintį vaizdo ir garso įrašymo galimybę. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovai, pareiškėjui neleisdami naudotis elektros prietaisu su garso įrašymo funkcija, jo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatyme yra įtvirtinta proceso šalių teisė susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu ir atlygintinai gauti šio įrašo skaitmeninę kopiją. Taigi pareiškėjas, norėdamas susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu ar atlygintinai gauti jo skaitmeninę kopiją, galėjo teikti prašymą teismui. Teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punkto nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl prašymas pradėti tyrimą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo atmestas.

17. Teismas nustatė, kad, ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę Lukiškių TI-K, 20 dienų pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat pažeistas privatumas naudojantis dušu. Tokios laikymo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Privatumo trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pareiškėjui priteistina 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 18. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.

19. Pareiškėjas tvirtina, jog Vilniaus PN teiginiai, kad jis, atvykęs į Lukiškių TI-K, atsisakė elektrinio virdulio, neatitinka tikrovės, juos paneigia pareiškėjo prašymas ir paskelbtas badavimas (pabrėžta, kad įstaiga 7 dienas delsė vykdyti pareiškėjo reikalavimus, todėl jam ne tik teko gerti šaltą vandenį, dėl ko jis persišaldė gerklę, bet ir kęsti alkį). Pareiškėjas pakartoja, jog 2019 m. vasario 8 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, jis laikinojo sulaikymo patalpoje buvo apie 4 valandas. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu, pažymėdamas, kad pareiškėjas nenurodė kada buvo patalpintas į šias patalpas ir iš jų išvestas, tačiau pareiškėjas pastebi, kad šių aplinkybių teismui nenurodė ir atsakovas. Be to, priešingai nei teigė atsakovas, pareiškėjas, būdamas laikinojo sulaikymo patalpoje, į tualetą būdavo vedamas su kitais nuteistaisiais, o ne vienas, jis turėdavo naudotis tualetu stebint pareigūnams. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad kamerose užuolaida, dengianti sanitarinį mazgą, buvo pakankamai didelė. Be to, pareiškėjo nuomone, jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus, neatitinka jo patirtų išgyvenimų, apskaičiuotas nepaisant anksčiau konstatuotų analogiškų pažeidimų (atsakovas nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti). Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuostatos, numatančios radijo imtuvo, vaizdo grotuvo ir garso grotuvo išdavimą. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl nesudarytos galimybės pačiam nueiti apsipirkti į pataisos įstaigoje veikiančią parduotuvę. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas netinkamai išnagrinėjo jo prašymą ištirti Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punkto nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

20. Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

21. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimais yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai patirtos neturtinės žalos. Teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

22. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

23. Departamentas pažymi, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Šiuo atveju apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais, pareiškėjas nepagrindžia prašomos priteisti sumos dydžio. Teismas įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė sprendimą, atitinkantį teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d., atlyginimo priteisimo.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

26. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

27. Pareiškėjas skunde teigė, kad, 2019 m. vasario 8 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, dėl didelio žmonių skaičiaus jis laikinojo sulaikymo patalpoje buvo apie 4 valandas; šiuo laikotarpiu patirtus nepatogumus siejo tik su tuo, kad į tualetą buvo vedamas su kitais asmenimis (2 kartus), nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog jis laikinojo sulaikymo (trumpalaikio laikymo) patalpoje buvo apie 4 valandas, kadangi konkrečiai neįvardijo, kada buvo atvestas į minėtą patalpą ir iš jos išvestas, o Vilniaus PN buvo nurodę, kad asmenys laikinojo sulaikymo patalpoje laikomi tol, kol bus užpildyti visi dokumentai bei atlikti asmeninių daiktų bei asmens patikrinimai, tačiau ne ilgiau nei 2 valandas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas (Vilniaus PN) taip pat nepateikė duomenų apie tai, kada pareiškėjas buvo atvestas į laikinojo sulaikymo patalpą ir iš jos išvestas, tačiau pareiškėjas vėlgi nepaaiškina, kokius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus patyrė būtent dėl galbūt užtrukusio buvimo laikinojo sulaikymo patalpoje.

28. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 11.2 papunktyje laikinojo sulaikymo patalpa apibrėžiama kaip specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

29. Byloje nėra konkrečių duomenų apie tai, kada pareiškėjas buvo atvestas į laikinojo sulaikymo (trumpalaikio laikymo) patalpą ir iš jos išvestas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tikėtiną pažeidimą apibūdino pakankamai konkrečiai, t. y. nurodė, kurioje įstaigoje ir kurią dieną, maždaug kiek laiko buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje, pareiga įrodyti, jog pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant minėto Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte įtvirtinto reikalavimo, teko atsakovui (jo atstovams). Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. negatyvųjį įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektą, reiškiantį, jog sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Atsakovui nepateikus pakankamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 8 d. laikinojo sulaikymo patalpoje buvo ne ilgiau nei 2 valandas, konstatuotina, kad minėta teisės norma buvo pažeista. Kita vertus, pareiškėjas nepaaiškino, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus patyrė dėl to, kad tardymo izoliatoriaus laikinojo sulaikymo patalpoje buvo ilgiau nei 2 valandas, laikinojo sulaikymo patalpose (apskritai) asmenys gali būti laikomi iki 5 valandų, todėl konstatuotas teisės aktų reikalavimų pažeidimas laikytinas formaliu ir neturinčiu esminės reikšmės vertinant pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

30. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog, būnant laikinojo sulaikymo patalpoje, jis buvo vedamas pasinaudoti tualetu kartu su kitais asmenimis, o kamerose Nr. 205 ir Nr. 350 tualetas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,20 m sienele, nepridengtas nuo per stebėjimo langelį žiūrinčių pareigūnų. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, jog kamerose įėjimas į sanitarinį mazgą buvo uždengtas užuolaida, bet manė, kad tokia užuolaida per maža. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kameroje Nr. 350 buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju (20 dienų), tačiau laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo vienas, užuolaidėlės turėjo pakakti prisidengti nuo per stebėjimo langelį žiūrinčių pareigūnų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja, kad buvimo laikinojo sulaikymo patalpoje laikotarpiu jis buvo vedamas į tualetą kartu su kitais nuteistaisiais, besinaudojant tualetu buvo stebimas pareigūnų, o kamerų sanitariniuose mazguose įrengta užuolaida buvo itin trumpa ir siaura.

31. Akcentuotina, kad ir Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas tik užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

32. Remiantis paties pareiškėjo paaiškinimais, 2019 m. vasario 8 d. būdamas laikinojo sulaikymo patalpoje, jis buvo vedamas pasinaudoti tualetu į atskirą patalpą, taigi, jo privatumas naudojantis tualetu buvo pakankamai užtikrintas. Byloje nėra ginčo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas atliko bausmę ginčo laikotarpiu, buvo įrengta sienelė, atskirianti bendrą kameros plotą nuo tualeto įrenginių (nors ginčo šalys nesutarė dėl šios sienelės aukščio, t. y. 1,20 m ar 1,50 m, bet kuriuo atveju sienelė vertintina kaip nepakankamai aukšta), įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas užuolaida. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo vienas (apie 8 dienas), jo privatumas naudojantis tualetu negalėjo būti pažeistas, kadangi pareiškėją iš dalies galėjo matyti per stebėjimo langelį žiūrintys pareigūnai. Kita vertus, toks pažeidimas buvo mažesnio masto ir nesukėlė pareiškėjui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patyrė turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat buvo kitas asmuo.

33. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam į kamerą nebuvo išduotas inventorius laisvalaikio leidimui: laidinio radijo transliacijų centras, radijo imtuvas, garso grotuvas ir vaizdo grotuvas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, toks inventorius nenumatytas, bei remdamasis Vilniaus PN paaiškinimais, jog visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtas veikiantis radijo taškas, atmetė šias pareiškėjo pretenzijas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju vadovautinasi Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo nuostatos (2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija) nustatė suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas (1 p.), bet ne patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos buvo patvirtintos Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, tačiau šiame teisės akte tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose (9 p.) pareiškėjo nurodyti daiktai nėra įvardyti. Nors pareiškėjo minimos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normos buvo patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir jose nurodomas radijo imtuvas, vaizdo grotuvas bei garso grotuvas, tačiau šių normų nebeliko, kai teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia 2017 m. sausio 1 d., t. y. teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132. Vaizdo leistuvas, radijo imtuvas ir garso grotuvas yra nurodyti ginčo laikotarpiu galiojusiame Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas, 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija), bet šios teisės normos pataisos įstaigai nesukūrė pareigos suteikti nuteistiesiems minėtus daiktus. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl radijo imtuvo, garso grotuvo ir vaizdo grotuvo nesuteikimo buvo pagrįstai atmestos.

35. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad, 2019 m. vasario 8 d. atvykus į Lukiškių TI-K, iš jo buvo paimtas nuosavas elektrinis virdulys, tačiau, nepaisant jo prašymų ir paskelbto badavimo, naujas virdulys nebuvo savalaikiai išduotas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos nusiskundimus, rėmėsi Lukiškių TI-K raštuose nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas, atvykęs į įstaigą, atsisakė pasiūlyto elektrinio virdulio, virdulys jam išduotas tuomet, kai jis išreiškė norą juo naudotis. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 11 d. atsisakė priimti maisto davinius ir paskelbė apie pradėtą badavimą, 2019 m. vasario 16 d. atsisakė badavimo ir pradėjo imti įstaigos duodamą maisto davinį, apie paskelbtą atsisakymą nuo maisto davinio 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. 100-331 buvo informuotas Departamento Saugumo valdymo skyrius, tokie pataisos įstaigos veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad teiginiai, jog jis buvo atsisakęs įstaigos siūlomo elektrinio virdulio, neatitinka tikrovės.

36. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9.11 papunktyje nurodyta, kad kalėjimų ir areštinių kameros aprūpinamos elektriniais virduliais (1 vnt.). Pastaroji teisės norma elektrinio virdulio išdavimo nesieja su prašymo pateikimu. Atsakovo atstovai neginčijo, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, turėjo būti aprūpintos tokiu virduliu.

37. 2019 m. vasario 9 d. asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų paėmimo akte Nr. 439 pažymėta, kad iš pareiškėjo buvo paimtas virdulys, o pareiškėjas padarė pastabą, jog jam į kamerą neišduotas įstaigos („valdiškas“) virdulys, nėra jokių žymų apie pareiškėjo atsisakymą priimti virdulį (b. l. 6). Lukiškių TI-K Turto valdymo skyrius 2019 m. kovo mėn. pranešime teigė, kad pareiškėjas elgiasi piktybiškai ir provokuojančiai, t. y. jis dažnai atsisako arba sugadina jam siūlomus daiktus ir reikalauja naujų nenaudotų daiktų, po to skundžiasi, jog jam jų nedavė; ginčui aktualiu atveju pareiškėjui buvo pasiūlytas virdulys, tačiau jis jo atsisakė, po to į kamerą virdulys išduotas tuomet, kai pareiškėjas išreiškė norą juo naudotis (b. l. 38–41). Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 15 d. rašte, be kita ko, nurodė, jog, kai pareiškėjas žodžiu išdėstė 2019 m. vasario 11 d. paskelbto badavimo priežastis, jam buvo paaiškinta, kad, esant galimybei, gaus vandens virdulį (b. l. 54). Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 5 d. rašte nurodė, jog elektrinis virdulys į kamerą Nr. 350 buvo išduotas 2019 m. vasario 15 d.; pareiškėjas į šią kamerą buvo perkeltas 2019 m. vasario 9 d. (b. l. 55). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti rašytiniai dokumentai sudaro pagrindą pripažinti, kad 2019 m. vasario 9–15 d. kamera Nr. 350 nebuvo aprūpinta teisės aktuose nurodytu inventoriumi, t. y. joje nebuvo virdulio, atsakovo atstovai nepaaiškino to priežasčių. Pastebėtina, kad pareiškėjas ne vėliau nei 2019 m. vasario 11 d. buvo aiškiai išreiškęs valią turėti virdulį. Tokie Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas), priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

38. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Lukiškių TI-K jam nė karto nesudaryta galimybė nueiti apsipirkti į pataisos įstaigos parduotuvę, todėl jis negali pats išsirinkti reikalingų prekių. Pirmosios instancijos teismas šias pretenzijas pripažino nepagrįstomis, nes nenustatyta, kad pareiškėjas buvo raštu išreiškęs pageidavimą apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis daug kartų kreipėsi į įstaigą, prašydamas leisti pačiam apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas konkrečiai neįvardija, kada ir į ką kreipėsi dėl galimybės apsipirkti parduotuvėje, kas, kada ir kokiu pagrindu atsisakė sudaryti jam tokią galimybę, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl laikytina, kad deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo nusiskundimai buvo pagrįstai atmesti.

39. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 15 d. būdamas Pravieniškių PN-AK ir 2019 m. vasario 18 d. būdamas Lukiškių TI-K nuotoliniu būdu dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių metu norėjo daryti garso įrašą, tačiau jam tokios galimybės nebuvo sudarytos, o Pravieniškių PN-AK netenkino pareiškėjo prašymo leisti įsigyti arba gauti iš artimųjų garso įrašymo įrenginį, vadovaudamasis Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punktu. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė teismo panaikinti Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintą nuostatą, draudžiančią turėti elektros prietaisus su garso įrašymo galimybėmis. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą, nurodydamas, kad teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 punkto nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad jis kelia ginčą būtent dėl to, jog jam nėra leidžiama naudotis savo teise pačiam daryti teismo posėdžio garso įrašą; minėtas įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas užkerta kelią pareiškėjui naudotis savo teisėmis.

40. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas savo prašymo ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą nesieja su prašymu priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Skunde pareiškėjas užsiminė tik apie tai, kad pataisos namų (ne Lukiškių TI-K) pareigūnas nesudarė jam galimybės daryti teismo posėdžio garso įrašą, todėl pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių, prašydamas leisti įsigyti arba gauti iš artimųjų garso įrašymo įrenginį. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjo siekiu turėti galimybę pačiam daryti teismo posėdžio garso įrašą, yra išdėstytos skundo skirsnyje „Dėl norminės bylos“, kuris užbaigiamas prašymu panaikinti nurodytą Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo dalį, todėl laikytinos procesinio pobūdžio prašymo – inicijuoti bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo – argumentais.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 11 d., kartu su kitais dokumentais, pateikė teismui Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 15 d. raštą, kuriuo atsakoma į pareiškėjo skundą dėl to, kad pareigūnas atsisakė vykdyti pareiškėjo prašymą padaryti teismo posėdžio garso įrašą (b. l. 52), tačiau pareiškėjas pateikiamo rašto nepakomentavo, nenurodė, ar buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K, prašydamas leisti turėti įrenginį su garso įrašymo galimybėmis. Teismo posėdyje pareiškėjas aptarė sunkumus, dėl kurių jis pageidauja pats daryti teismo posėdžio garso įrašą (būtų sudėtinga gauti teismo padaryto teismo posėdžio įrašo kopiją per vieno mėnesio terminą apeliaciniam skundui paduoti), tačiau šias aplinkybes siejo su Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo nuostatų neteisėtumu, o ne su savo reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl, kaip apibrėžiama skunde, nežmoniškų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra pareiškęs reikalavimų dėl Pravieniškių PN-AK ir / arba Lukiškių TI-K veiksmų draudžiant jam turėti įrenginius su garso įrašymo galimybėmis (Elektros prietaisų įsigijimo tvarkos aprašo 8 p.), Pravieniškių PN-AK nėra šios administracinės bylos proceso dalyvis (atsakovas ir / arba atsakovo atstovas). Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą laikytinas abstrakčiu pareiškimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str.), o ne prašymu, susijusiu su individualiąja byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str.).

Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas patenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą, apibrėžtą Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje, todėl toks jo prašymas (pareiškimas) nenagrinėtinas.

41. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Ginčo laikotarpiu (vienas mėnuo) pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu (20 dienų kameroje būnant dviese ir 8 dienas kameroje būnant vienam), taip pat neužtikrintas privatumas naudojantis dušu (dušu naudojamasi kartą per savaitę; Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p.) bei pakankamas kameros aprūpinimas inventoriumi (5 dienos; dėl savalaikiai neišduoto virdulio pareiškėjas paskelbė badavimą; 2019 m. vasario 14 d. pareiškėjas lankėsi pas šeimos gydytoją dėl peršalimo, jam paskirtas simptominis gydymas, b. l. 44). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Kita vertus, nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai buvo trumpalaikiai, pareiškėjas buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje (kitos pareiškėjo pretenzijos buvo atmestos, jis nesiskundė dėl, pavyzdžiui, neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto ar sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, sąlygų palaikyti higieną ar pasivaikščioti gryname ore nesudarymo), todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo konstatuoti, jog šie pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

42. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi konstatuoto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, nenustatė pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 80 Eur neturtinei žalai atlyginti nėra suderinamas su vyraujančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo didinti pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys