2017-03-01 Nr. AB-4804-3-62-3-00453-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-149-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00453-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 20.2.3.2; 51.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Kauno apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. su 2013 m. gegužės 7 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) viršininko 2013 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 2TE-63; 2) priteisti pareiškėjui vidutinį tarnybinį atlyginimą po 201,59 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, termino pradžią skaičiuojant nuo 2013 m. liepos 2 d.; 3) priteisti V. V. 10 000 Lt (2 896,2 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas jam 2013 m. balandžio 4 d. pateikė 2013 m. balandžio 2 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, kuriame nurodyta, kad V. V. galbūt pažeidė Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-101 (toliau – Etikos kodeksas), 6.1.6, 7.12 ir 9.1 punktuose nustatytus reikalavimus, ir buvo pareikalauta iki 2013 m. balandžio 5 d. pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas tą pačią dieną Valdybai pateikė paaiškinimą, kad yra sulaikytas, įtariant mažametės išžaginimu ir seksualiniu tvirtinimu. Atsižvelgęs į tai, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas ir apklausa nebuvo atlikta, V. V. daugiau informacijos nepateikė ir pažymėjo, kad nurodytas laikotarpis yra per trumpas pasikonsultuoti su teisininku ir paaiškinimams pateikti. Nepaisydamas fakto, kad pareiškėjo galimybės surinkti reikiamus duomenis paaiškinimui, jam parengti ir pateikti yra ribotos, atsakovas 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 8-4 nurodė, kad V. V. paaiškinimo dėl pranešime nurodytų pažeidimų ir pareigūno vardo pažeminimo nepateikė. Valdyba pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo objektas nėra pareiškėjo nusikalstama veika, dėl kurios jam pareikšti kaltinimai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nagrinėtini klausimai, turintys reikšmės baudžiamosios bylos tyrimui, tarnybinio tyrimo metu nėra nagrinėjami ir atsižvelgusi į tai, kreipimosi į advokatą nelaikė tikslingu. V. V. nuomone, tokia išvada nėra pagrįsta, kadangi pranešime nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą: yra sulaikytas dėl mažametės išžaginimo ir seksualinio tvirkinimo.

V. V. pažymėjo, kad nesvarbu, kokia atsakomybės forma asmeniui yra taikoma, visais atvejais asmeniui turi būti žinoma, kokios teisinės nuostatos jas lemia ir kokie faktai vertinami, kad galėtų pateikti paaiškinimus, o to nepadarius, yra pažeidžiama tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra bei asmens teisė į išsamų ir nepriklausomą situacijos vertinimą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 16.3 punktas įtvirtina, kad atliekant tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, asmuo turi teisę turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą. Apie tai, kad nori naudotis advokato pagalba, V. V. atsakovą informavo, tačiau ši jo teisė buvo ignoruojama. Teisė pateikti paaiškinimus buvo apsunkinta ir neprotingu terminu paaiškinimams pateikti.

Remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 7 dalimi bei Tvarkos 10 ir 11 punktais, V. V. teigė, kad jeigu paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai; tarnybinio nusižengimo tyrimas stabdomas ir paaiškėjus, kad dėl šios pareigūno veiklos yra pradėtas baudžiamasis procesas. Pažymėjo, kad Valdybos viršininko 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2TE-216 tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo buvo sustabdytas, o 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 2TE-58, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės) 5 punktu bei atsižvelgiant į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. TE-97, buvo atnaujintas, tačiau V. V. atnaujinimo motyvai nėra žinomi. Pareiškėjui neaišku, kodėl atsakovas vadovavosi Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 5 punktu, kadangi Statuto 26 straipsnio 10 dalyje yra aiškiai apibrėžta, kad tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, o tai reiškia, kad patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant nustatytą tvarką. Be to, buvo pažeista ir Tvarkos 31 punkto nuostata, kadangi ikiteisminis tyrimas V. V. atžvilgiu nebuvo baigtas, tačiau Valdyba, nesant tam pagrindo, atnaujino tarnybinį patikrinimą ir pareiškėjo apie atnaujinimo motyvus neinformavo.

V. V. nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvada ir siūlymas su juo nutraukti tarnybos santykius buvo grindžiami baudžiamosios bylos ir ikiteisminio tyrimo duomenimis. Konstatuota, kad tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė tiesiogine tyčia. V. V. nuomone, net vadovaujantis atsakovo argumentais ir nurodyta teismų praktika, akivaizdu, kad tik nustačius, jog pareigūno veika turi savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, pagal kuriuos akivaizdžiai galima šį tarnybinį nusižengimą atriboti nuo nusikalstamos veikos, tarnybinio nusižengimo tyrimas galėtų būti tęsiamas neatsižvelgiant į baudžiamojo proceso eigą. Valdyba pareigūno vardo pažeminimą siejo su V. V. pareikštais įtarimais dėl jo galbūt padarytų nusikalstamų veikų, neatitinkančių Etikos kodekso ir Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų, tačiau tokios atsakovo išvados iš dalies pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi nebuvo neginčijimai konstatuotos aplinkybės, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir tarnybinis patikrinimas. Nors kaltės samprata baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės požiūriu skiriasi, tačiau ją grindžiant tais pačiais faktais, visos aplinkybės turi būti nustatytos ir pagrįstos leistinais įrodymais, galutinę išvadą dėl to pateikiant teismui, o iki galutinio teismo sprendimo priėmimo egzistuoja nekaltumo prezumpcija, todėl išankstinis kaltės konstatavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos jam turi būti atlyginta remiantis Statuto 59 straipsnio l dalimi. Analogišką nuostatą nustato ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalis. Be to, neteisėtas atleidimas iš tarnybos V. V. sukėlė didelę psichologinę įtampą, nestabilumo tarnybos santykiuose jausmą ir dvasinius išgyvenimus. Šiurkštūs pareiškėjo teisių pažeidimai menkino jo orumą ir sukėlė dvasinį diskomfortą. Padarytą neturtinę žalą V. V. vertino 10 000 Lt (2 896,2 Eur) suma.

Teismo posėdyje pareiškėjas V. V. ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valdyba paaiškino, kad atsižvelgiant į nuo 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, tarnybinis patikrinimas dėl V. V. galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo buvo atliktas vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis. Rengiant 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 8-4, buvo laikomasi visų minėtose taisyklėse nurodytų reikalavimų. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo išnagrinėta pareiškėjo kaltės forma, pažeidimo sudėtis, žalos bei neigiamų pasekmių klausimas, V. V. charakteristika, nusižengimas buvo kvalifikuotas, nurodyta jo padarymo diena bei su pažeidimu susijusios aplinkybės. Pažymėjo, kad Tvarkos nuostatos, atliekant tarnybinį patikrinimą, nebuvo taikomos.

Apie 2013 m. balandžio 2 d. Valdybos viršininko įsakymą Nr. 2TE-58, kuriuo sustabdytas tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas, pareiškėjas buvo informuotas jam pateiktame 2013 m. balandžio 2 d. pranešime Nr. 8-2. Remiantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 8 punktu, V. V. buvo paprašyta paaiškinimą pateikti iki 2013 m. balandžio 5 d., o tarnybinio patikrinimo išvada dėl jo veiksmų buvo patvirtinta 2013 m. balandžio 10 d. Nuo pranešimo įteikimo pareiškėjui iki tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo dienos V. V. advokatas dėl klausimų, susijusių su tarnybinio patikrinimo atlikimu, nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateiktame paaiškinime nenurodė, kad jo interesus atstovaus advokatas, tik pažymėjo, kad susisiekęs su advokatu, jis pateiks paaiškinimą, ir nurodė dėl iškilusių klausimų apie bylą kreiptis į jo advokatą. Valdyba pažymėjo, kad Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės tarnybinį patikrinimą atliekančio subjekto neįpareigoja ieškoti atstovo ar teikti jam klausimus, susijusius su byla, o kadangi tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas dėl pareigūno vardo pažeminimo ir nebuvo siejamas su baudžiamosios bylos medžiaga, poreikio kreiptis į pareiškėjo atstovą nebuvo.

Atsakovas pažymėjo, kad V. V. iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas ne vadovaujantis Statuto 26 straipsniu, o dėl Statuto 2 straipsnio 7 punkte nustatyto pareigūno vardo pažeminimo, todėl ikiteisminio tyrimo išvados šiuo atveju nebūtų turėjusios jokios įtakos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo išsamiai išnagrinėta, kokiais veiksmai V. V. pažemino pareigūno vardą, tačiau nebuvo konstatuota, kad jis yra padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką. 2013 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 4-8 buvo nurodytos pareiškėjo veiksmų pasekmės, kurios yra skirtingos baudžiamajai bei tarnybinei atsakomybei taikyti. Atkreipė dėmesį, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, jis nėra laikomas tarnybine nuobauda. Be to, pagal Statuto 25 straipsnio 1 dalį, pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą, todėl nagrinėjamu atveju pakanka duomenų pareigūnui už vardo pažeminimą atleisti. V. V., kaip pareigūno, padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, kadangi nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, prieštarauja tarnybos interesams, menkina institucijos autoritetą ir kenkia tarnybos prestižui. Spaudoje publikuota informacija apie pareiškėjo veiką sukėlė platų atgarsį visuomenėje, sulaukė daug neigiamų visuomenės komentarų, formavo neigiamą požiūrį į valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą bei sudarė neigiamą nuomonę apie joje dirbančius pareigūnus.

Valdybos nuomone, V. V. iš vidaus tarnyboje eitų pareigų buvo atleistas pagrįstai, todėl jo prašymas dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo yra nepagrįstas. Nurodė, kad jokių konkrečių įrodymų apie psichologinę įtampą, nestabilumo tarnybos santykiuose jausmą ir dvasinius išgyvenimus pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kaip buvo menkinamas jo orumas. V. V. taip pat nepagrindė, kad neigiamus išgyvenimus jam sukėlė Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2013 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 2TE-63, o ne jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, visuomenės ir žiniasklaidos reakcija į pareiškėjui pareikštus įtarimus ir jo galbūt įvykdytą veiką, viešumom iškilusios V. V. biografijos detalės ir pan.

Atsakovų Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, atstovės palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Valdyba 2012 m. gruodžio 6 d. gavo Valdybos viršininko pavaduotojo tarnybinį pranešimą, kuriame buvo nurodyta, jog 2012 m. gruodžio 5 d. 22.00 val. paskambinęs Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas pranešė, kad jo darbuotojai vyksta į V. V. tarnybinį kabinetą atlikti kratos. Atvykęs pareigūnas informavo, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką ir yra sulaikytas dviem paroms. 2012 m. gruodžio 6 d. V. V. neatvyko į tarnybą. Valdybos viršininko 2012 m. gruodžio 6 d. pavedimu dėl šio fakto buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Atsakovas 2012 m. gruodžio 7 d. gavo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus raštą Nr. 30-78-S-9296, kuriame nurodyta, jog šiame komisariate yra atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje dėl mažametės išžaginimo. Nurodyta, kad V. V. 2012 m. gruodžio 6 d. buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį. Valdybos viršininko 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2TE-216 tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veikos buvo sustabdytas. Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi įtariamajam V. V. buvo paskirtas suėmimas vienam mėnesiui, kuris Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi buvo pratęstas trims mėnesiams.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 28 d. gavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės raštą, kuriame nurodyta, kad 2012 m. lapkričio 28 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį dėl mažametės išžaginimo. Apie įtarimus padarius nusikalstamas veikas pareiškėjui buvo pranešta 2012 m. gruodžio 6 d. Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartimi V. V. suėmimas buvo pratęstas dviem mėnesiams.

Valdybos viršininko 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 2TE-58, vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 5 punktu bei atsižvelgiant į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. TE-97, tarnybinis tyrimas buvo atnaujintas. Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyta, kad V. V. savo veiksmais pažeidė Etikos kodekso 6.1.6, 7.12 bei 9.1 punktuose nustatytus reikalavimus ir savo veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo ir pažemino pareigūno vardą. Dėl pareigūno vardo pažeminimo, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo pasiūlyta pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos.

Teismas pažymėjo, kad nurodytas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute yra įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykiams nutraukti. Teismas, įvertinęs Statuto 2 straipsnio 7 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad

esminis elementas, suponuojantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą, yra visuomenės požiūris į tam tikrą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai paliečia vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema. Teismas sprendė, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti – ir jos turi būti akivaizdžios. Neigiamam visuomenės požiūriui konstatuoti nėra būtina jį sieti su pareigūno kaltų veiksmų viešu atskleidimu ir tokio atskleidimo mastu. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma minėtų aplinkybių visuma.

Teismas pažymėjo, kad Valdybos viršininko 2013 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 2TE-63 buvo priimtas remiantis Valdybos 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 8-4, kuri yra šio įsakymo sudedamoji dalis. Išanalizavęs V. V. paaiškinimą, teismas padarė išvadą, kad jis paaiškinimo dėl pranešime nurodytų pažeidimų bei pareigūno vardo pažeminimo nepateikė. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo tyrimo objektas nėra pareiškėjo nusikalstama veika, pagal kurią jam pareikšti kaltinimai bei atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Teismas nurodė, jog byloje apklaustas liudytojas V. K. paaiškino, kad sužinojus apie V. V. veiką, tarnyboje pasklido sumaištis, pareigūnai sunkiai priėmė šią informaciją, išgyveno, nenorėjo eiti į tarnybą ir jiems prireikė net psichologų pagalbos, siekiant normalizuoti tarnybos darbą. Liudytojas neįsivaizdavo, kaip pareiškėjas gali likti tarnyboje, kadangi nėra aišku, kokia situacija joje susidarytų ir kokia būtų kitų pareigūnų reakcija.

Išanalizavęs Etikos kodekso 6.1.6, 7.12 ir 9.1 punktų bei Statuto 2 straipsnio 7 dalies nuostatas ir atsižvelgęs į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes dėl vadovaujančias pareigas einančio V. V. sulaikymo bei jam pareikštų įtarimų dėl dvylikametės išžaginimo ir seksualinio prievartavimo platų aprašymą žiniasklaidoje, formavusį neigiamą požiūrį į valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir sudariusį neigiamą nuomonę apie joje dirbančius pareigūnus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesys rodo nepagarbą visuomenei, žemina pareigūno vardą, diskredituoja vidaus reikalų instituciją ir yra nesuderinamas su jo eitomis pareigomis. V. V. padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, kadangi nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjas, būdamas pareigūnu ir, vadovaujantis bendraisiais pareigūno pareigų vykdymo principais, turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, to ne tik nepadarė, bet ir pats leido atsirasti įtarimų pagrindui, o tai neabejotinai pažeidžia tiek visuomenės lūkesčius, susietus su pareigūnais, tiek bendras moralės nuostatas. Be to, V. V., atliekant tarnybinį patikrinimą, nepateikė išsamaus paaiškinimo dėl savo elgesio, t. y. savo veiksmais nepadėjo tyrimui ir nesiekė nustatyti objektyvios tiesos, o tai taip pat nėra suderinama su pareigūno įsipareigojimais visuomenei.

Teismas pažymėjo, kad tarnybinė atsakomybė šiuo atveju taikoma neatsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės taikymą, o pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas su pareigūno vardą žeminančiais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. V. poelgis sudaro savarankišką Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą pagrindą atleisti jį iš vidaus tarnybos. Aplinkybės, kad tarnybinis patikrinimas pradžioje buvo sustabdytas dėl nurodyto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o vėliau, nepasibaigus šiam tyrimui, buvo atnaujintas, ta apimtimi, kuri yra reikšminga spręsti klausimą dėl pareigūno vardo pažeminimo, teismas nelaikė pažeidimu, kadangi net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo veiksmai nesukeltų pasekmės, lemiančios baudžiamosios atsakomybės atsiradimą, savaime nereiškia, kad dėl V. V. veiksmų negali būti konstatuojamos pasekmės, lemiančios pareigūno vardo pažeminimą. Teismas sprendė, kad nurodytų pareiškėjo veikų visuma akivaizdžiai menkina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą tarnyba, o toks V. V. elgesys akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūno. Nenustatęs pagrindų, lemiančių Valdybos viršininko 2013 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 2TE-63 neteisėtumą, teismas pareiškėjo skundo netenkino.

III. Pareiškėjas V. V. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą.

Pareiškėjas paaiškina faktines aplinkybes tarnybinio patikrinimo aplinkybes ir remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 ir 7 dalimis, daro išvadą, kad pagrindu pradėti tarnybinį patikrinimą gali būti tik tokia informacija, kurioje yra duomenų apie konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviuosius požymius. Pažymi, kad jo atžvilgiu tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus Valdybos viršininko pavaduotojo 2012 m. gruodžio 6 d. tarnybinį pranešimą, kuriame pateikta informacija apie V. V. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, laikiną sulaikymą bei įtarimą padarius nusikalstamas veikas, tačiau jokios informacijos apie pareiškėjo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą ir jo objektyviuosius požymius, jame nėra. Teigia, kad jo neatvykimas į tarnybą dėl laikino sulaikymo yra pateisinama priežastis, todėl nebuvo jokio pagrindo pradėti tarnybinį patikrinimą, o V. V. galbūt padarytų nusikalstamų veikų tyrimas nėra priskirtas jį į pareigas priimančio asmens kompetencijai, tačiau Valdybos viršininkas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 bei 4 punktų imperatyvias nuostatas, rezoliucija Valdybos Organizacinio skyriaus vyriausiąją specialistę įpareigojo pradėti pareiškėjo tarnybinį patikrinimą. Rezoliucijoje nėra nurodyta preliminari nusižengimo kvalifikacija, todėl specialistė buvo įpareigota atlikti ne konkretaus, o visų įmanomų tarnybinių nusižengimų tyrimą. Be to, nusižengimo tyrimas negalėjo būti pavestas tirti vienam asmeniui, tačiau kadangi tai buvo padaryta, V. V. nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl tarnybinio nusižengimo, už kurį negali būti paskirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Teigia, kad Valdybos viršininko 2012 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 2TE-58, kuriuo nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui buvo atnaujintas sustabdytas tarnybinis patikrinimas ir paskirta komisija jam atlikti, yra neteisėtas, kadangi teisės normose, reglamentuojančiose tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūras, nėra sąvokos „sustabdyto tarnybinio patikrinimo atnaujinimas“, o sąvokos „atnaujinti“ ir „tęsti“ teisine prasme nėra tapačios. Be to, šis įsakymas yra nemotyvuotas, kadangi jame nurodytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 5 punktas nereglamentuoja nutraukto, pabaigto tarnybinio patikrinimo atnaujinimo ar sustabdyto patikrinimo tęsimo pagrindų ir tvarkos. Sustabdytas tarnybinis patikrinimas gali būti tęsiamas tik esant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 18 punkte nurodytiems pagrindams, t. y. kai išnyksta sustabdymo pagrindai, tačiau ginčo atveju nėra teismo ar kompetentingos institucijos sprendimo atsisakyti iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą ar atleisti nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės.

Nurodo, kad pranešimą apie tarnybinį nusižengimą surašė ir pasirašė ne Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 7 punkte nurodyti subjektai, o V. V. į pareigas priėmęs asmuo, kuris neturėjo įgaliojimų tai daryti. Kadangi šį pranešimą pasirašė neįgaliotas asmuo, jis yra niekinis, o tai reiškia, kad joks teisės aktų reikalavimus atitinkantis pranešimas apie tarnybinį nusižengimą V. V. nebuvo įteiktas. Be to, jame pareiškėjo veika kvalifikuota neaiškiai ir nesuprantamai: nenurodytas veiksmų padarymo laikas, vieta, būdas, kitos aplinkybės, pasekmės, o tai pažeidžia asmens teisę žinoti kaltinimo esmę ir suvaržo teisę gintis. Pažymi, kad nurodytos veikos negali būti vertinama pagal Etikos kodeksą, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą ar Statutą. Be to, nurodytų veiksmų tyrimas ir vertinimas yra ikiteisminio tyrimo subjektų ir teismo kompetencija, o tarnybinį tyrimo ir tarnybinių nuobaudų procedūras vykdantys subjektai tokių įgaliojimų neturi. Atkreipia dėmesį, kad pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formuluotė suponuoja, kad pareiškėjas padarė konkrečius nusikaltimus, nors jo atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo ikiteisminio tyrimo stadijoje, taigi, taip buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Pažymi, kad pranešimo apie tarybinį nusižengimą formulavimas dėl kaltinimų nusikaltimų padarymu suvaržė pareiškėjo konstitucinę teisę į gynybą, kadangi jis, gindamasis nuo kaltinimų dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, buvo priverstas gintis nuo kaltinimų nusikaltimų padarymu.

Pažymi, kad V. K., pranešime apie tarnybinį nusižengimą nustatydamas terminą pateikti paaiškinimą per tris kalendorines dienas, pažeidė Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 8 punkte nustatytą teisę paaiškinimą pateikti per penkias dienas nuo pranešimo įteikimo. Šių taisyklių 7 punkte nurodyta informacija V. V. nebuvo pateikta, o tai sukliudė jam tinkamai pasinaudoti teise į gynybą. Teigia, kad nurodytas pranešimas jam buvo įteiktas 2013 m. balandžio 4 d., todėl paaiškinimą jis turėjo teisę pateikti iki 2013 m. balandžio 11 d. Taigi, tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta nepasibaigus šiam terminui. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyti jokie V. V. veiksmai (veika), kuriais padarytas tarnybinis nusižengimas, jo padarymo būdas, laikas, vieta, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės, pasekmės, priežastinis ryšys, kaltės forma. Teigia, kad tarnybinė išvada turi būti surašoma tik už tą patį tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui. Pareiškėjui įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą jo veika buvo kvalifikuota pagal Statuto 2 straipsnį, o tarnybinio patikrinimo išvadoje kvalifikuota pagal Statuto 2 straipsnio 7 punktą. Apelianto nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas neteisėtai ir pažeidžiant taisykles, o tarnybinio tyrimo išvada yra nepagrįsta, neatitinka faktinių aplinkybių ir buvo surašyta nenustačius V. V. neteisėtų veiksmų ir kaltės.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti ir įvertinti visą skundžiamo teisės akto priėmimo procedūros teisėtumą, tačiau to nepadarė. Be to, teismas neteisingai įvertino rašytinius įrodymus ir padarė nepagrįstas bei prieštaringas išvadas, nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais V. V. leido atsirasti įtarimų dėl pareiškėjo padarytos veikos pagrindui, neanalizavo kaltės formos. Pažymi, kad jo sulaikymas, pranešimo apie įtarimą įteikimas, kardomosios priemonės skyrimas, kratų atlikimas bei žinių pasklidimas spaudoje ir visuomenėje nėra pareiškėjo veiksmai, todėl jis neturi pareigos už juos atsakyti. Nurodo, kad teismas akivaizdžiai pažeidė V. V. teisę į nekaltumo prezumpciją. Teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus, aprašytus pranešime apie įtarimą, ir kurie gali būti vertinami tik baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka, žinodamas, kad baudžiamasis procesas dėl šių veiksmų dar nėra pabaigtas, neturėdamas įgaliojimų vertinti, įvertino šiuos veiksmus kaip pabaigtus ir neabejotinus. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad V. V. nepateikė išsamaus paaiškinimo dėl savo elgesio. Teigia, kad jo skundas buvo išnagrinėtas formaliai, neatsižvelgiant į visas aplinkybes ir procedūrinius pažeidimus. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą išimtinai pagal V. V. skundą, ne tik patvirtino atsakovo kaltinime nurodytas aplinkybes, bet ir išplėtė kaltinimo apimtį, t. y. nustatė naujas aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo kaltę ir sunkinančias jo teisinę padėtį, o tai suponuoja išvadą, kad teismas buvo šališkas.

Atsakovas Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašo pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Paaiškina, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo išsamiai išnagrinėta, kokiais veiksmais V. V. pažemino pareigūno vardą. Šie veiksmai tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra siejami su ikiteisminio tyrimo atlikimu bei galimu sprendimu baudžiamojoje byloje. Mano, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas laikantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse nustatytos tvarkos.

Pažymi, kad V. V. buvo atleistas iš tarnybos už Statuto 2 straipsnio 7 punkte nustatytą pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjo padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, kadangi nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais iš pareigūnų. V. V. veika buvo plačiai publikuota spaudoje ir tai formavo neigiamą požiūrį į valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą bei joje dirbančius pareigūnus.

Nurodo, jog V. V. veika – įtarus, jog jis žagino ir tvirkino mažametę, pasinaudodamas bejėgiška jos būkle ir mažametyste, seksualiai ją tvirkino ir šiais veiksmais padarė nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, be to, kitų veiksmų seka, pareiškėjo sulaikymas, kardomosios priemonės skyrimas, kratų atlikimas, spaudoje ir visuomenėje žinių pasklidimas – rodo nepagarbą visuomenei, žemina pareigūno vardą, diskredituoja vidaus reikalų instituciją ir yra nesuderinami su V. V. einamomis pareigomis. Pažymi, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra siejamas ne su baudžiamosios atsakomybės taikymu, o su jo veiksmais, kurie vertintini kaip žeminantys pareigūno vardą. Apelianto veiksmų pasekmės, kurios svarbios baudžiamosios bei tarnybinės atsakomybės taikymui, yra skirtingos. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai surinko ir vertino įrodymus, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir buvo nešališkas, todėl jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus bei įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. V. V., prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl atsakovo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2013 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 2TE-63, kuriuo vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas V. V. už pareigūno vardo pažeminimą buvo atleistas iš Valdybos 5-osios komandos viršininko pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad Valdybos viršininko pavaduotojas 2012 m. gruodžio 6 d. tarnybiniu pranešimu Valdybos viršininką informavo, kad 2012 m. gruodžio 5 d. 22.00 val. jam paskambinęs Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas pranešė, jog skyriaus darbuotojai vyksta į V. V. tarnybinį kabinetą atlikti kratos. Atvykęs pareigūnas informavo, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką ir yra sulaikytas dviem paroms. Šiame tarnybiniame pranešime taip pat pažymėta, kad 2012 m. gruodžio 6 d. V. V. neatvyko į tarnybą (b. l. 26). Valdybos viršininkas 2012 m. gruodžio 6 d. rezoliucija Valdybos Organizacinio skyriaus vyriausiajai specialistei pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą (b. l. 26). Atsakovas 2012 m. gruodžio 7 d. gavo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 30-78-S-9296, kuriame nurodyta, jog šiame komisariate yra atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mažametės išžaginimo. Šiame rašte pažymėta, kad V. V. 2012 m. gruodžio 6 d. buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (b. l. 29). Atsižvelgusi į pateiktą informaciją ir vadovaudamasi Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 18 punktu, Valdybos Organizacinio skyriaus vyriausioji specialistė 2012 m. gruodžio 7 d. tarnybiniame pranešime Valdybos viršininkui pasiūlė 2012 m. gruodžio 6 d. pradėtą tarnybinį patikrinimą dėl galimo V. V. tarnybinio nusižengimo sustabdyti (b. l. 30). Valdybos viršininko 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2TE-216 pareiškėjo tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki proceso pabaigos (b. l. 31).

Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi V. V. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui (b. l. 32–33), to paties teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi ji buvo pratęsta trims mėnesiams (b. l. 35–36), o 2012 m. vasario 25 d. nutartimi – dar dviem mėnesiams (b. l. 37).

Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2013 m. kovo 28 d. rašte Nr. 3-10004 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos informavo, kad 2012 m. lapkričio 28 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį dėl mažametės išžaginimo. Pažymėta, kad ikiteisminio tyrime metu surinkti duomenys liudija, jog V. V. 2012 m. spalio–lapkričio mėnesiais išžagino ir seksualiai tvirtino mažametę. Apie įtarimus padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje nustatytas veikas pareiškėjui buvo pranešta 2012 m. gruodžio 6 d. (b. l. 37).

Valdybos viršininko 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 2TE-58, vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 5 punktu bei atsižvelgiant į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 29 d. įsakymą Nr. TE-97, tarnybinis tyrimas buvo atnaujintas ir sudaryta komisija jam atlikti (b. l. 38). Pareiškėjui 2013 m. balandžio 4 d. buvo įteiktas Valdybos 2013 m. balandžio 2 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 8-2, kuriame nurodyta, kad jis yra sulaikytas dėl mažametės išžaginimo bei seksualinio tvirkinimo ir šias savo veiksmais galbūt pažeidė Etikos kodekso 6.1.6, 7.12 ir 9.1 punktų reikalavimus bei akivaizdžiai žemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo ir taip pažemino pareigūno vardą. V. V. buvo paprašyta iki 2013 m. balandžio 5 d. pateikti paaiškinimą dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo (b. l. 43). 2013 m. balandžio 4 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad vyksta ikiteisminis tyrimas ir jis dar nebuvo kviestas duoti parodymų, todėl informacijos negali pateikti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pranešimas apie tarnybinį nusižengimą jam buvo įteiktas 2013 m. balandžio 4 d., neturėjo galimybės susisiekti su advokatu ir pateikti išsamaus paaiškinimo, pažadėjo paaiškinimą pateikti artimiausiu metu, o dėl iškilusių klausimų dėl bylos prašė kreiptis į jo advokatą Tomą Ridiką (b. l. 45). Komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, surašė 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą dėl Kauno apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-oios komandos viršininko vidaus tarnybos pulkininko leitenanto V. V. veiksmų Nr. 8-4, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Etikos kodekso 6.1.6, 7.12 ir 9.1 punktuose nustatytus reikalavimus ir savo veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo ir taip pažemino pareigūno vardą, ir pasiūlė V. V. atleisti iš vidaus tarnybos (b. l. 16–23). Valdybos viršininkas, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgęs į minėtą 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 8-4, 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2TE-63 pareiškėją nuo 2013 m. balandžio 11 d. atleido iš vidaus tarnybos (b. l. 24).

Kauno apygardos administracinis teismas, padaręs išvadą, kad Valdybos 2013 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 2TE-63 yra teisėtas, pareiškėjo skundą atmetė. V. V. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas buvo šališkas, neteisingai įvertino įrodymus bei faktines aplinkybes, neteisingai išaiškino ir taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Statuto ir kitų teisės aktų normas bei pažeidė konstitucinius nekaltumo prezumpcijos, teisingumo ir teisinės valstybės principus ir nukrypo nuo teismų praktikos. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat nepagrįstai nevertino tarnybinio pažeidimo tyrimo procedūros teisėtumo.

Kaip jau minėta, V. V. iš vidaus tarnybos buvo atleistas dėl to, kad pažemino pareigūno vardą. Iki tol jis ėjo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos viršininko pareigas, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, todėl atliekant jo tarnybinį patikrinimą, pagrįstai buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad V. V. ėjo vadovaujančias pareigas, vertinant jo veiksmus, turi būti atsižvelgta į tai, kad jam yra taikomi itin aukšti veiklos ir atsakomybės standartai.

Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., t. y. veiksmų, kuriais pareiškėjas galbūt pažemino pareigūno vardą atlikimo metu) 2 straipsnio 7 dalis nustatė, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti.

Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai nustatoma minėtų aplinkybių visuma, todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tai reiškia, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas.

Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

Valdybos 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada dėl Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos viršininko vidaus tarnybos pulkininko leitenanto V. V. veiksmų Nr. 8-4, kuri yra sudėtinė ginčijamo Valdybos viršininko 2013 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 2TE-63 dalis, patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas ne dėl nusikalstamų veikų padarymo, o dėl Etikos kodekso 6.1.6 punkto, įtvirtinančio pareigūno pareigą savo elgesiu ugdyti visuomenės pasitikėjimą pareigūnais, 7.12 punkto, nustatančio pareigą tarnybos ir ne tarnybos metu elgtis tinkamai, savo elgesiu nežeminti vidaus tarnybos bei valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos autoriteto visuomenės akyse, bei 9.1 punkto, įtvirtinančio pareigūno pareigą elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme ir kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, reikalavimų pažeidimą ir už pareigūno vardo pažeminimą, todėl atleidimui nebuvo būtinas teismo nuosprendis ar ikiteisminio tyrimo institucijos nutarimas, o V. V. teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Nors nusikaltimas ir pareigūno vardo pažeminimas gali būti padarytas ta pačia veika, tačiau ir nesant veikoje visų nusikaltimo sudėties požymių, ji gali būti pripažinta žeminančia pareigūno vardą. Netinkamas pareiškėjo, kaip pareigūno, elgesys yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra apibendrinti paminėtoje tarnybinio patikrinimo išvadoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. V. padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, kadangi nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, pastariesiems atliekant tarnybines pareigas.

Iš pareiškėjo 2013 m. balandžio 4 d. paaiškinimo akivaizdu, kad V. V. suprato jam inkriminuojamų pažeidimų esmę. Objektyvių kliūčių susisiekti su advokatu, pareiškėjui pateikus įtarimus, teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo išvadai, kad V. V. apie padarytą pažeidimą nebuvo informuotas tinkamai ir tai apribojo jo teisę gintis.

Kaip jau minėta, Valdybos viršininko 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2TE-216 2012 m. gruodžio 6 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo vidaus tarnybos pulkininko leitenanto V. V., Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos viršininko, tarnybinio nusižengimo buvo sustabdytas iki proceso pabaigos. Nustačius pareigūno veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos, Valdybos 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 2TE-58 pagrįstai tyrimas atnaujintas ir tęstas.

Pareiškėjo teiginiai, kad Valdybos Organizacinio skyriaus vyriausiajai specialistei buvo pavesta atlikti visų įmanomų tarnybinių nusižengimų tyrimą, nėra niekuo pagrįsti, kadangi rezoliucija buvo uždėta ant Valdybos viršininko pavaduotojo 2012 m. gruodžio 6 d. tarnybinio pranešimo, kuriame Valdybos viršininkui buvo pateikta visa tuo metu turėta informacija. Būtent remiantis šia informacija ir buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Įvertinęs nustatytas aplinkybe, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad žinios apie pareigūno suėmimą ir jam pareikštų įtarimų dėl nusikalstamų veikų padarymo platus pasklidimas žiniasklaidoje (b. l. 59–77) akivaizdžiai žemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo, pareigūno veiksmai, apie kuriuos buvo informuota visuomenė, buvo žeminantys pareigūno vardą, o tai sudarė savarankišką Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą pagrindą atleisti V.

V. iš tarnybos. Nors dėl šios informacijos paviešinimo nėra V. V. kaltės, tačiau įtarimai jam buvo pareikšti ne dėl minėtų duomenų atskleidimo, o dėl jo neteisėtų veikų, pažeidžiančių tiek visuomenės lūkesčius, susietus su pareigūnais, tiek bendras moralės nuostatas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareigūno vardą žeminančių kaltų veiksmų paviešinimas ar paviešinimo mastas nėra būtinos sąlygos pripažinti, kad atitinkami nustatyti kalti pareigūno veiksmai žemina pareigūno vardą, nes akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo atitinkama vidaus reikalų sistemos įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas yra sietinas su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems įstatymų suteikti valdingi įgaliojimai, patys nepažeis įstatymų ir laikysis nepriekaištingo elgesio standartų.

Atsakovas Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba padarė pagrįstą išvadą, kad pakanka duomenų pareigūno vardo pažeminimo faktui konstatuoti, o tai yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuriam drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nėra taikoma, todėl pareiškėjo teiginiai dėl procedūrinių pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo pažeminimą – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-272/2010).

Taigi, sprendžiant pareigūno atleidimo už pareigūno vardo pažeminimą procedūrinius klausimus, Tvarkos nuostatos, skirtos vien tik tarnybinių nusižengimų tyrimui ir tarnybinių nuobaudų paskyrimui, nėra taikomos, todėl V. V. apeliacinio skundo argumentai, jog buvo pažeistos Tvarkos nuostatos ir padaryti pažeidimai laikytini esminiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Faktas, kad V. V. savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, buvo nustatytas Valdybos 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 8-4, o pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2013 m. balandžio 11 d., taigi Statuto 56 straipsnio 1 dalies reikalavimas nebuvo pažeistas. Kaip jau minėta, V. V. buvo užtikrinta teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei pateikti paaiškinimus, todėl negalima daryti išvados, kad procedūra bei jo teisė į gynybą buvo pažeistos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 išaiškinta, kad nors tyrimo procedūra, sprendžiant dėl asmens atleidimo pažeminus pareigūno vardą nėra reglamentuota teisės aktuose, paprastai svarbu išsiaiškinti šiuos aspektus: ar nebuvo suvaržyta pareigūno teisė dalyvauti tyrimo procedūroje ir gintis nuo jam pateikiamų įtarimų (svarbiausiais šios teisės elementais laikytinas pranešimas apie tai, jog asmuo yra įtariamas padaręs galimai neteisėtą veiką, kuri gali būti vertinama, kaip pareigūno vardo pažeminimas bei asmens teisė pateikti savo paaiškinimus); ar tyrimą atliko nešališkas subjektas; ar atlikus tyrimą priimtas motyvuotas ir pagrįstas sprendimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos ginčo aplinkybių vertinimui yra reikšmingas ir įsiteisėjęs Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-177/2016, kurioje V. V. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje. V. V. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės. Nusikalstamos veikos aplinkybės sutampa su Valdybos 2013 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl Kauno apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-oios komandos viršininko vidaus tarnybos pulkininko leitenanto V. V. veiksmų Nr. 8-4 nustatytais duomenimis, kurie buvo pripažinti pareiškėjo tarnybą, jo, kaip pareigūno, statusą nustatančių teisės aktų reikalavimų pažeidimu ir buvo kvalifikuoti kaip žeminantys pareigūno vardą, ir dėl to V. V. buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjo padaryti nusižengimai bei jų padarymo aplinkybės buvo teisingai kvalifikuotos kaip pareigūno vardą žeminantis poelgis ir pareiškėjas buvo teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos. V. V., būdamas pareigūnas ir turėdamas pareigą gerbti bei ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves, imtis priemonių asmenims gelbėti, to ne tik nepadarė, bet ir pats atliko nusikalstamas veikas, o tai neabejotinai griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, prieštarauja visuomenėje galiojančios moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kad pareigūnai gina visuomenės interesus.

Pažymėtina, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, taigi, asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi šiame statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, V. V., pažeminęs pareigūno vardą, ginčijamu atsakovo įsakymu teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos, todėl Valdybos 2013 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 2TE-63 yra teisėtas ir pagrįstas. Pripažinus šį įsakymą teisėtu ir pagrįstu bei nenustačius neteisėtų Valdybos pareigūnų veiksmų, negali būti tenkinami ir pareiškėjo reikalavimai dėl darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo bei neturtinės žalos jam atlyginimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia V. V., išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo netinkamas, ar abejoti teismo nešališkumu. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė