2022-03-02 Nr. AB-5800-3-61-3-04324-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1361-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04324-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33155 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento antrosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 6K-1458 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Iš kilmės valstybės jis išvyko todėl, kad jo šeimai, išpažįstančiai (duomenys neskelbtini) tikėjimą, buvo grasinta ir liepta išvažiuoti iš kaimo, o nesutikus, buvo apšaudyti jų namai ir parduotuvė, sužalotas pareiškėjo brolis. Dėl šių motyvų pareiškėjas nusprendė išvykti iš kilmės šalies. Pareiškėjas nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

3. Kadangi pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pareiškėjui kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Į šiuos reikalavimus atsakovas neatsižvelgė bei nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios individualios grėsmės.

4. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini), juos žudė, kankino, vertė priimti islamą, moterys ir merginos buvo parduodamos vergų turguose bei laikomos seksualinėje nelaisvėje. (duomenys neskelbtini) persekioja ir kitos (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės, o (duomenys neskelbtini) vyriausybės pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini) nuo patiriamo priekabiavimo. (duomenys neskelbtini) toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečių teisių (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė. Sprendime pateikta informacija visiškai sutampa su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Atsakovas šios grėsmės nepaneigė. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad grėsmes nėra, nes yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Tačiau (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, ką pripažįsta ir pats atsakovas. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmeniui (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo jį išsiųsti iš šalies. Savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai nustatė neproporcingą maksimalų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį. Vien tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti tokios trukmės draudimą.

7. Pareiškėjas nurodė, kad prieglobstis jam nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.

8. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Komisijos sprendimo teiginiais, kad jis nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, neįvertino motyvų ir argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl ko Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

9. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jam kilmės valstybėje gresia nužudymas dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), ir dėl karo tarp šeimų. Kadangi jis yra (duomenys neskelbtini), todėl yra persekiojamas, negali susirasti darbo. Pareiškėjo šeima liko (duomenys neskelbtini), jį išsiuntė kaip jauniausią vaiką.

10. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas paaiškino, jog nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė. Kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus.

12. Departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai sprendė, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui atsiradimo jo kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjo pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudarė pagrindo spręsti, kad pareiškėjui yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

13. Atsakovas pažymėjo, kad įvertinus pareiškėjo individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, realios rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatyta. Nors pareiškėjas ir priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

14. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 metų ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, tačiau ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes, į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį. Šiuo atveju nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

15. Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pareiškėjo teiginiai nepaneigia informacijos visumos ir individualaus vertinimo. Apklausos metu pareiškėjas neįvardijo konkrečių ir individualių patirtos diskriminacijos apraiškų ar grėsmių, o remiantis Departamento surinkta informacija, šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nesusiduria su realia persekiojimo grėsme. Departamento surinktą informaciją paneigiančių duomenų skunde taip pat nėra pateikta, be to, ir pats pareiškėjas nurodė tik įvykius, buvusius prieš 5–6 metus, t. y. kad šiuo metu būtų asmeniškai patyręs pavojų nenurodė.

16. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tyrimo metu buvo įvertinta surinkta kilmės valstybės informacija ir buvo nustatyta, kad ir tarptautinė bendruomenė, ir (duomenys neskelbtini) vyriausybė teikia pagalbą (duomenys neskelbtini): padeda nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) grįžti ir įsikurti savo prieš tai gyventose vietovėse, teikia humanitarinę, psichologinę pagalbą, (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra priėmusi įstatymus siekiant integruoti nukentėjusias (duomenys neskelbtini) į visuomenę, (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota (duomenys neskelbtini) vyriausybėje, todėl akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) valdžia imasi priemonių spręsti (duomenys neskelbtini) problemas ir nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

17. Departamento teigimu, nepagrįsti skundo argumentai, kad buvo nepagrįstai priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į atitinkamas institucijas, t. y. jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

18. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

19. Pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia prieglobsčio prašytojams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė ir nusprendė neteisėtai kirsti sieną bei neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

20. Departamentas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

21. Atsakovas apibendrino, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Teismas, be kita ko, nustatė, kad: pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų; pareiškėjas pateikė prašymą žodžiu dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje; pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra labai blogai, nuolat šaudoma, vieną kartą jo mamą ir brolį šūviais sužeidė nuo gretimo namo šovę žmonės. Pareiškėjas 2021 m. spalio 18 d. apklausos metu nurodė, jog savo kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Pareiškėjas pasakojo, kad prieš 5–6 metus su broliu kartu dirbo (duomenys neskelbtini). Vieną dieną gavo grasinimą raštu, kuriame buvo parašyta: „Jei esate (duomenys neskelbtini), privalote iš čia išvažiuoti“. Jie išvažiuoti atsisakė, todėl vieną dieną prie jų parduotuvės atvažiavo automobilis tamsintais langais ir pradėjo šaudyti į jų parduotuvę kulkosvaidžiu. Bandant uždaryti metalines parduotuvės duris, pareiškėjo brolis buvo pašautas į ranką. Pareiškėjas nurodė ir antrą priežastį, lėmusią jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) – jo gyvenamajame (duomenys neskelbtini) kaime susikivirčijo dvi šeimos ir ėmė šaudyti viena į kitą. Į susišaudymą atsitiktinai pakliuvo ir prieglobsčio prašytojo šeima, jie buvo sužeisti. Už patirtus sužalojimus jo šeima pareikalavo kompensacijos iš šaudžiusiųjų šeimų, tačiau jos su kompensacija nesutiko. Dėl šios priežasties tarp asmens šeimos ir minėtų šeimų kilo nesutarimai. Prieglobsčio prašytojas pabrėžė, kad jo motinai buvo sužeistas stuburas, o (duomenys neskelbtini) nėra galimybės operuotis, jei motiną operuotų, atsiranda tikimybė, kad ji liks paralyžiuota. Taigi, pareiškėjas paliko kilmės valstybę dėl to, kad šalyje nebuvo galimybės saugiai dirbti ir kilo grėsmė dėl šeimų konflikto.

24. Teismas, vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose bei pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

25. Vertindamas, ar atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei ir šeimos konfliktu dėl žalos atlyginimo. Išnagrinėjęs pareiškėjo pasakojimą apklausos Departamente metu bei teismo posėdžio metu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų asmeniškai patyręs persekiojimą ar fizinę prievartą, o įvykiai, kuriuos nurodė kaip pagrindinę išvykimo priežastį, vyko 2015-2016 metais. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Ivertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

26. Teismo vertinimu, Sprendimo turinys patvirtino, kad buvo surinkta pakankamai kilmės valstybės informacijos, atsižvelgiant į pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus. Pažymėjęs, kokiais motyvais pareiškėjas grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, teismas konstatavo, kad Sprendime atsakovas pagrįstai sprendė, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui atsiradimo jo kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjo pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudarė pagrindo spręsti, kad pareiškėjui yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje akcentuojama, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Jungtinių Tautų 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

27. Įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, teismas realios rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatė. Nors pareiškėjas priklausė (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą grupių, tačiau tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

28. Teismas pažymėjo, kad Departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini) valstybėje šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Teismas pritarė Departamento išvadai, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Įvertinus šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Teismas taip pat pripažino, kad Departamentas surinko aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, o pareiškėjo teiginiai nepaneigė informacijos visumos ir individualaus vertinimo, apklausos metu bei duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu pareiškėjas neįvardijo konkrečių ir individualių patirtos diskriminacijos apraiškų ar grėsmių. Išanalizavęs Departamento surinką informaciją, susijusią su įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose nustatytu beatodairiško smurto lygiu, teismas konstatavo kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų - buvo įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) kaime) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

29. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 222 punkto nuostatomis, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodine tvarka. Pagrįsta buvo pripažinta Sprendimo dalis, kuria, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

30. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 44 punkto nuostatas, pareiškėjo individualią situaciją, teismas pažymėjo, jog būtų proporcinga skirti pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Teismas taikė Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę – pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

31. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Teismas pažymėjo, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas. Nurodęs, kad nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą jo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

34. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.

35. Apeliantas skunde teismui buvo nurodęs, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką. (duomenys neskelbtini), kaip genocidą patyrusios socialinės grupės asmenų, integracijos į darbo rinką bei visuomenę problemos vis dar ypač aktualios (duomenys neskelbtini), bet atsakovas nesurinko naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) teisinę padėtį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktiką, neįvertino (duomenys neskelbtini) atskirtį mažinančių priemonių stokos. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks yra (duomenys neskelbtini) tiesioginės diskriminacijos laipsnis ir intensyvumas kilmės šalyje.

36. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Sutiktina, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad didesnėje (duomenys neskelbtini) šalies teritorijoje vis dar yra taikoma tiesioginė (duomenys neskelbtini) diskriminacij įvairiose gyvenimo srityse. (duomenys neskelbtini) praktiškai neįmanoma susirasti darbo, (duomenys neskelbtini) šalies musulmonai yra priešiški (duomenys neskelbtini). Tiesioginės diskriminacijos intensyvumas yra toks aukštas, kad vietiniai musulmonai yra nebaudžiami net prievartos taikymo prieš (duomenys neskelbtini) atvejais.

37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas pripažino, kad 2014 metais (duomenys neskelbtini) buvo užpulti (duomenys neskelbtini), vykęs (duomenys neskelbtini) užpuolimas vertinamas kaip genocidas. Po (duomenys neskelbtini) genocido praėjo beveik 8 metai, o musulmonų priešiškumas transformavosi į tiesioginę (duomenys neskelbtini) diskriminaciją. Kaip ir holokausto atveju (tai Lietuvos ir pasaulio tragedija), 2014 metais įvykdytas (duomenys neskelbtini) genocidas yra ir (duomenys neskelbtini), ir pasaulio bendruomenės tragedija, o Lietuva turi prisidėti prie genocidą patyrusios socialinės grupės apsaugos.

38. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu, tačiau Departamentas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju tokie veiksmai turėjo būti atlikti, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021 pateiktus išaiškinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje taip pat atsispindi tendencija pripažinti, kad atsakovas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi atsakovas aplaidžiai įvykdė savo pareigą tinkamai surinkti informaciją apie kilmės šalį, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, atsakovo surinkta informacija neatitiko esminių keliamų kriterijų, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis trūkumas nepagrįstai nebuvo pašalintas.

40. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas nesutinka su apelianto kritika, kad atsakovas nesurinko išsamios aktualios informacijos, kad jis turėjo kreiptis į kitas institucijas dėl informacijos apie apreiškėjo kilmės valstybę. Teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais Be to, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad atsakovas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti Europos sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ESPA (buvęs Europos prieglobsčio paramos biuras)). Pareiškėjas taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, kodėl, jo manymu, Departamentas privalėjo parengti pažymą apie kilmės valstybę.

42. Atsakovas tvirtina, jog buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo priešingi teiginiai yra nepagrįsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla.

43. Atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, tyrimo metu nerasta. Departamento surinka informacija laikytina patikima, kadangi ESPA, kuri parengė 2021 metų gaires apie pareiškėjo kilmės valstybę, turi teisės aktuose nustatytą funkciją tokio pobūdžio informaciją rinkti. Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

44. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir pagrįstai sprendė, kad apreiškėjui nesuteiktina papildoma apsauga. Taigi ir Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33155 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 6K-1458 teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

48. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

49. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 2 metų.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad jis pagrindė, jog kilmės valstybėje jo persekiojimo grėsmė yra reali dėl pareiškėjo individualios situacijos, o atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), ši asmenų grupė (duomenys neskelbtini) patiria diskriminaciją, socialinę atskirtį, dėl (duomenys neskelbtini) egzistuoja grėsmė patirti persekiojimą, susidorojimą. Atsakovas nesurinko pakankamai aktualios ir naujos informacijos apie apreiškėjo kilmės valstybę prieglobsčio prašytojo situacijai įvertinti.

51. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

52. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

53. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

54. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

55. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

56. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

57. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

58. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), dėl to patiria diskriminaciją, (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nėra galimybių dirbti, kilo nesantaika su kita šeima. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei (etninei) bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Buvo nustatyta, kad asmens paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje) (duomenys neskelbtini) nevaldo jokių teritorijų.

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, grįsdamas būtinybę jam suteikti prieglobstį religiniu pagrindu, apklausos metu nurodė pakankamai seniai vykusius įvykius (prieš 5–6 metus galbūt vykusį pareiškėjo ir jo brolio parduotuvės (duomenys neskelbtini) apšaudymą). Tačiau nuoseklių ir išsamių aplinkybių, patvirtinančių diskriminaciją, persekiojimą ir kylančią grėsmę dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės, o pateikė viešą informaciją, kad 2014 metais (duomenys neskelbtini) vykdė genocidą, tačiau apie laikotarpį iki išvykimo iš kilmės valstybės išsamių duomenų apie kylantį pavojų nenurodė. Pareiškėjas, pasakodamas bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nepateikdamas konkrečių pavyzdžių, kada būtent pareiškėjas susidūrė su grėsme, nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją ir pareiškėjo kilmės šalyje, ir regione, kuriame gyveno pareiškėjas. Be to, Departamentas vertino, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų, nepaneigta.

60. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nesivadovavo naujausia, aktualiausia kilmės valstybės informacija, yra nepagrįsti. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas rinko ir analizavo ne tik Europos Sąjungos prieglobsčio institucijų, tačiau ir kitų tarptautinių organizacijų surinktą pakankamai naują informaciją pareiškėjo individualiai situacijai aktualiais aspektais, t. y. kylantį pavojų dėl priklausimo (duomenys neskelbtini) religinei grupei ir galimą beatodairiško smurto lygį pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje. Pareiškėjas nenurodo, kokios konkrečios ir aktualios informacijos nesurinko atsakovas, kurią įvertinus būtų galima daryti priešingas išvadas sprendžiant, ar pareiškėjui suteiktinas pabėgėlio statusas ir / ar papildoma apsauga. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, susiklostė faktinėmis aplinkybėmis skirtingoje byloje, todėl, nagrinėjamu atveju, nesudaro pagrindo išvadai, jog Departamentas netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytą pareigą rinkti išsamią, naujausią informaciją.

62. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

63. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų teisinių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

65. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius