2018-05-09 Nr. AB-9289-3-63-3-01392-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-502-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01392-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija: 15.3; 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos rajono skyriaus (tretysis suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 12SD-1425-(14.12.104) ir įpareigoti atsakovą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – padalinti žemės sklypą į du žemės sklypus; vienam naujai suformuotam žemės sklypui pakeisti žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis siekia padalinti jam priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos raj. sav., į du žemės sklypus, vienam naujai suformuotam sklypui pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Pareiškėjas NŽT Klaipėdos rajono skyriui 2016 m kovo 15 d. pateikė prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 12SD-1425-(14.12.104) prašymo netenkino argumentuodamas, jog sklypas yra Kalotės botaniniame-zoologiniame draustinyje. NŽT 2016 m. birželio 3 d. raštu Nr. 1SS-1756-(8.5) NŽT Klaipėdos rajono skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų statymas) 31 straipsnio nuostatas yra numatyta galimybė padalinti pareiškėjui priklausantį sklypą, nes nauja statyba sklypo dalyje yra numatyta teritorijų planavimo dokumentuose. Pareiškėjas teigė, kad pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282, sutartinius ženklus teritorija, į kurią patenka dalis jo sklypo, pažymėta kaip „Esamos sodybos“, o Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajame plane dalis jo žemės sklypo pažymėta kaip „Užstatyta teritorija“, t. y. šioje teritorijoje leidžiama statyba pagal abu nurodytus dokumentus. Pareiškėjo teigimu, šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 30 d. pažyma Nr. (12.13)Ar.5-361 ir 2015 m. liepos 20 d. pažyma Nr. (5.1.22)-A5-3943.

4. Atsakovas NŽT, atstovaujama Klaipėdos rajono skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog 2016 m. kovo 15 d. gavo pareiškėjo prašymą organizuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, tikslu padalinti žemės sklypą į du atskirus žemės sklypus, vienam iš padalintų žemės sklypų pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, nustatant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Atsakovas paaiškino, jog ginčijamas aktas priimtas atsižvelgus į Pajūrio regioninio parko direkcijos 2016 m. kovo 31 d. raštą Nr. 1.7-100, kuriame nurodyta, jog nėra galimybės padalinti pareiškėjo žemės ūkio paskirties žemės sklypą į atskirus žemės sklypus.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenimis pareiškėjo žemės sklypui yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), XXXIV (Nacionaliniai ir regioniniai parkai) ir XLV (Botaniniai zoologiniai draustiniai) skyrių reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo projekto tikslas neatitinka Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalyje nustatytų išimčių, todėl projekto rengimas nėra galimas. Pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 259 (toliau – ir Pajūrio regioninio parko ribų planas), pareiškėjo žemės sklypas patenka į vieną funkcinio prioriteto zoną – pajūrio regioninio parko Kalotės botaninį-zoologinį draustinį. Pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 (toliau – ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas), ginčo žemės sklypas patenka į ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (ŽEk), kurioje išlaikomas tradicinis istoriškai paveldėtas agroekosistemos pobūdis, draudžiama naikinti natūralią augaliją ir gyvūniją, saugoma biologinė įvairovė, draudžiama apsodinti ar transformuoti į kitas naudmenas natūralias pievas ir ganyklas, draudžiama keisti hidrologinį režimą, draudžiama statyti statinius, nesusijusius su ekosistemų apsauga, skatinama nenaudoti trąšų, pesticidų, kitų chemikalų.

7. Trečiojo suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu siūlė pareiškėjo skundą atmesti atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teigė, jog nors Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano grafinėse dalyse vizualiai teritorija, į kurią patenka ir dalis pareiškėjo sklypo, pažymėta kaip esamų sodybų teritorija, kurioje leidžiama statyba, tačiau planuose šios teritorijos nėra koordinuotos, netikslios, minėti planai nėra detalieji, taikomi ne konkrečių sklypų, o teritorijos atžvilgiu, todėl jais nagrinėjamu atveju negalima vadovautis. Atstovo teigimu, statybos galimybė turi būti numatyta konkrečiuose tekstiniuose sprendiniuose, o nagrinėjamu atveju statybos galimybė numatyta tik grafiniuose planų sprendiniuose; grafinis ir spalvinis pažymėjimas savaime nesuteikia teisės statyti, pareiškėjas neteikė duomenų, įrodančių, kad jo sklype buvo sodyba.

II. 8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjui priklausantis žemės sklypas yra Pajūrio regioninio parko teritorijoje, Kalotės botaniniame-zoologiniame draustinyje, sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV (Nacionaliniai ir regioniniai parkai) ir XLV (Botaniniai zoologiniai draustiniai) skyrių reikalavimus, pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog jam priklausančiame sklype nėra statinių ir duomenų apie buvusią sodybą.

10. Įvertinęs Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas darė išvadą, kad Saugomų teritorijų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo vykdyti statybą regioniniuose parkuose ar draustiniuose, tačiau statybos galimybę sieja su regioninių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose įtvirtintu reglamentavimu.

11. Teismas nustatė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano grafinėje dalyje pagal sutartinius žymėjimus teritorija, į kurią patenka ir pareiškėjo žemės sklypas, yra pažymėta kaip užstatyta teritorija, o Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sutartiniuose ženkluose ši teritorija pažymėta kaip esamų sodybų, t. y. pagal sutartinius ženklus teritorijoje statyba leidžiama. Tačiau įvertinęs Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 2 ir 3 punktų turinį teismas sprendė, jog saugomos teritorijos skaidymo ir statybos joje galimybė, net ir numatyta kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose arba valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose), visų pirma turi būti siejama su funkcinio prioriteto zona, t. y. žemės sklypas turi būti gyvenamosios paskirties funkcinio prioriteto zonoje arba skirtingo funkcinio prioriteto zonose.

12. Teismas nurodė, kad pagal Pajūrio regioninio parko ribų planą ginčo žemės sklypas patenka į Kalotės botaninį-zoologinį draustinį, o pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties žemės ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (ŽEk), kurioje pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 19.1.5 punktą statybų, nesusijusių su ekosistemų apsauga, galimybė nenumatyta.

13. Teismo vertinimu, tiek Klaipėdos rajono bendrasis planas, tiek Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas yra vientisi dokumentai ir jų grafinių dalių bei sutartinių ženklų negalima taikyti nesiejant jų su tekstine dalimi. Teismas nustatė, kad tekstiniuose sprendiniuose nagrinėjamos kategorijos teritorijoje statybos galimybė nenumatyta, išskyrus atkuriant buvusias sodybas. Teismo vertinimu, pagrįsti Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovo teiginiai, jog sudarant Klaipėdos rajono bendrąjį planą ar Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą sklypai nebuvo kartografuojami, nebuvo atliekami kadastriniai matavimai ir šie teritorijų planavimo dokumentai apima visą teritoriją, o ne konkrečius sklypus, todėl pareiškėjo sklypo gretimybė galėjo būti pažymėta kaip esamų sodybų teritorija. Teismas nurodė, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano grafinės dalies netikslumui įtakos galėjo turėti tai, kad pareiškėjo sklypas suformuotas 2011 m. gruodžio 29 d. atliekant preliminarius matavimus, o Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas patvirtintas 2005 m. birželio 2 d., ir pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtintame naujame Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane pareiškėjo turimo sklypo vietoje naujos statybos galimybė nenumatyta.

14. Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2015 m. kovo 30 d. rašto Nr. (12.13)Ar.5-361 bei Savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 20 d. rašto Nr. (5.1.22)-A5-3943 teismas pažymėjo, kad savivaldybės administracijos raštai nėra nei sklypo padalijimą, nei statybą leidžiantys dokumentai, be to, 2015 m. kovo 30 d. rašte Nr. (12.13)Ar.5-361 nurodyta vadovautis Pajūrio regioninio parko tvarkymo planu, kurio sprendiniuose nauja statyba Kalotės botaninio-zoologinio draustinio ir žemės ūkio paskirties žemės ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (ŽEk) nenumatyta.

15. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pareiškėjo siekiamo rengti projekto tikslas neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalyje įtvirtintų išimčių, todėl projekto rengimas nėra galimas, o skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalimi, leidžiama padalinti sklypą, kai nauja statyba numatyta savivaldybių teritorijų kompleksiniuose planuose. Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano grafinėje dalyje pagal sutartinius žymėjimus teritorija, į kurią patenka ir pareiškėjo žemės sklypas, yra pažymėta kaip užstatyta teritorija, o Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sutartiniuose ženkluose ši teritorija pažymėta kaip esamų sodybų, t. y. pagal sutartinius ženklus teritorijoje statyba leidžiama.

16.2. Funkcinė prioriteto zona nėra pagrindas absoliučiam draudimui vykdyti statybas. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjo sklype statyba leidžiama sklypo dalyje, kurioje pagal tvarkymo planus numatyta statyba. Atkreiptinas dėmesys, kad šalia pareiškėjo sklypo esantis žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Klaipėdos rajono bendrajame plane taip pat pažymėtas kaip užstatyta teritorija, yra priskirtas gyvenamųjų teritorijų ir mažaaukščių namų statybos teritorijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Nėra duomenų, kad namo statyba pareiškėjo sklype pakenktų draustiniui, jo sklype neaptinkamos saugomos rūšys ar Europos Bendrijos svarbos buveinės.

16.3. Pareiškėjas negali atsakyti už planavimo dokumentų rengėjų klaidas. Teismas neįvertino, kad pareiškėjo sklypas buvo suformuotas ne 2011 m. gruodžio 29 d., kaip nurodyta teismo sprendime, bet anksčiau, jį planuota prijungti prie kitos paskirties gyvenamųjų teritorijų žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl pareiškėjo sklypas Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane patenka į teritoriją, kurioje statyba leidžiama, ir Klaipėdos rajono bendrajame plane pažymėtas kaip užstatyta teritorija bei patenka į teritoriją, kurioje leidžiama statyba.

16.4. Pareiškėjas skundą atsakovui pateikė dar iki Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. D1-623, kuriuo patvirtintas naujas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas, priėmimo. Be to, minėtą įsakymą pareiškėjas apskundė teismui (administracinės bylos Nr. I-3395-162/2016).

16.5. 2016 m. spalio 18 d. įstatymu Nr. XII-2683 pakeistas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis ir 31 straipsnio 9 dalis papildyta 4 punktu, numatančiu galimybę padalijant žemės sklypą atskirti jo dalį, kurioje draustinio tvarkymo plano sprendiniai numato naują statybą.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

18. Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo NŽT teritorinio skyriaus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta organizuoti pareiškėjui priklausančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pareiškėjas pageidavo padalinti jam priklausantį 0,20 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos raj. sav., į du žemės sklypus, vienam naujai suformuotam sklypui pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, nustatyti naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Atsakovui nesutikus organizuoti tokio projekto rengimą ir motyvavus, kad tokio žemės sklypo padalinimo neleidžia Saugomų teritorijų įstatymas, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

20. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs, kad pareiškėjo sklypas patenka į Kalotės botaninio-zoologinio draustinio bei Pajūrio regioninio parko teritoriją, o šio parko tvarkymo planas šioje teritorijoje neleidžia dalinti žemės sklypų ir keisti jų paskirtį.

21. Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoti pradinio skundo argumentai, juos papildant teismo sprendimo kvestionavimu neteisingo teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektais.

22. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo tarp šalių, kad aptariamas žemės sklypas, kurį siekia padalinti pareiškėjas, patenka į Pajūrio regioninio parko, t. y. valstybinio parko, teritoriją. Be to, šis sklypas patenka ir į Kalotės botaninio-zoologinio draustinio, t. y. valstybinio gamtinio draustinio, teritoriją. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija), valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai bei kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai, įskaitant saugomų teritorijų planavimo dokumentus, tipinius ir (ar) individualius apsaugos reglamentus.

23. Kartu Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms).

24. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis (2013 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. XII-214 redakcija) numato, kad valstybiniuose draustiniuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus atvejus, kai žemės sklypo dalis atidalijama visuomenės poreikiams reikalingiems inžineriniams statiniams statyti; pagal Miškų įstatymo nustatytas sąlygas atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvusiai sodybai atstatyti; atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas arba gyvenamasis namas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas gyvenamajam namui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), eksploatuoti.

25. Iš išdėstytų teisės aktų nuostatų matyti, kad esant šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pareiškėjo žemės sklypo dalinti jo pageidaujamu tikslu ir būdu negalima. Žemės sklypo padalijimo tikslas nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje numatytas išimtis, t.y. šiame sklype nėra numatoma statyti visuomenės poreikiams reikalingą inžinierinį statinį, pareiškėjo žemės sklypas nėra miškų ūkio paskirties, sklype nėra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas. Tokios išvados nekeičia ir nauja, nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio priimta, įstatymo redakcija, papildžiusi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalį 5 punktu, nes byloje nėra pateikta pakankamai objektyvių duomenų, kad pareiškėjo valdomame žemės sklype yra buvusi sodyba.

26. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas ne visai pagrįstai rėmėsi vien Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalimi ir joje numatytais apribojimais, nes, kaip minėta šios nutarties 22 punkte, pareiškėjo žemės sklypas yra ne tik Pajūrio regioninio parko, bet ir Kalotės botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje. Tačiau ir įvertinus pareiškėjo sklypo dislokaciją šios, bendresnės teisės normos aspektu, prieinamos tos pačios išvados. Pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano (patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282) sprendinius žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties žemės ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (ŽEk), kurioje pagal parko tvarkymo plano sprendinius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 19.1.5 punktą statybų, nesusijusių su ekosistemų apsauga, galimybė nenumatyta. Pagal naująjį Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą (patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623), pareiškėjo žemės sklypas yra išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo miškų (MEk) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje ir kartu ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo (ŽEk) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kuriose naujų statybų galimybė taip pat nenumatyta.

27. Žemės sklypų planavimo ir pertvarkymo projektai privalo atitikti įstatymų, juos lydinčių teisės aktų bei galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus (Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punktas (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, pripažinimas, jog prašomo organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projekto rengimo tikslas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, nagrinėjamu atveju sudarė pakankamą ir savarankišką pagrindą atsakovui atsisakyti organizuoti žemės sklypo pertvarkymo projektą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino atsakovo veiksmus teisėtais ir pagrįstais.

28. Tokia išvada eliminuoja teismo pareigą atskirai vertinti ir pasisakyti dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su asmens lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu, teisingumo ir protingumo kriterijais, Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendiniais ir pan.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius