2017-07-05 Nr. AB-13420-3-61-3-03276-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3998-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03276-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. birželio 11 d. teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydami kovinius ginklus nuolat žemino, atlikinėdami asmens ir jo asmeninių daiktų apžiūras, tyčiodavosi tiek iš asmens, tiek iš jo daiktų. Pareiškėjas nurodė, kad buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes apytiksliai 2 kv. m patalpoje važiuodavo 7 asmenys su savo asmeniniais iki 30 kg sveriančiais daiktais. Šaltuoju metų laiku automobilio viduje būdavo labai šalta, trūkdavo oro, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, pasidarydavo silpna. Šiltuoju metų laiku konvojavimo sąlygos būdavo siaubingos dėl karščio ir oro trūkumo. Automobilių patalpose tvyrodavo baisus kvapas, būdavo purvina. Pareiškėjas pažymėjo, kad konvojaus pareigūnai, talpindami asmenis į automobilius, sakydavo, jog, atsitikus nelaimei, asmenys bus sušaudomi.

Pareiškėjo teigimu, jis dėl minėtų konvojavimo sąlygų patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, sapnuoja košmarus (pareigūnų žiaurų elgesį). Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas pagal išduotus galiojančius dokumentus, būtinus eksploatacijai: transporto priemonės registracijos liudijimą su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Atsakovo teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės. Dėl ginklų naudojimo atsakovas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą kovojus yra ginkluotų pareigūnų grupė, o konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kurie įrašomi konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakovo nuomone, tik nustačius neteisėtus veiksmus galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo metu pateiktą atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui 2015 m. birželio 11 d. pateikė praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą prašyti priteisti dėl nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. birželio 10 d. buvusių Tarnybos pareigūnų veiksmų atsiradusią neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti dėl nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. birželio 10 d. buvusių Tarnybos pareigūnų veiksmų atsiradusią neturtinę žalą atmetė ir vertino pareiškėjo konvojavimo sąlygas, buvusias nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 11 d.

Teismas nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo 21 kartą planinio konvojaus maršrutais Vilnius–Klaipėda–Vilnius, Vilnius–Marijampolė–Vilnius, Vilnius–Kaunas–Vilnius, Kaunas–Marijampolė–Kaunas, Kaunas–Marijampolė–Kybartai–Kaunas, Pravieniškės–Kaunas–Pravieniškės, Kaunas–Pravieniškės–Kaunas, Kaunas–Marijampolė–Kybartai specialiai tam pritaikytais automobiliais, tačiau teisės aktai nenustato vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų, todėl sprendė, jog negalima konstatuoti pažeidimo, susijusio su vietos trūkumu konvojavimo metu, galinčio būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Nors Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, tačiau teismas pažymėjo, kad visuose automobiliuose buvo įrengtas bagažo skyrius, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl daiktų laikymo kartu su savimi.

Teismas, nustatęs, kad visuose asmenims konvojuoti skirtuose automobiliuose buvo įrengta ventiliacijos sistema, šildymo įrenginys ir sistema, nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, susijusių su konvojuoti naudojamų automobilių netinkama būkle. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad specialiesiems automobiliams, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, atliktos techninės apžiūros, automobiliams išduoti registracijos liudijimai, atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl šių automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams, t. y. nurodytos transporto priemonės buvo tinkamos vykdyti konvojavimą.

Įvertinęs Taisyklių 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad konvojaus pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, o skundo teiginys, jog kratos metu pareigūnai demonstravo kovinius ginklus ir dėl to pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala, nėra pagrįstas. Teismas, pažymėjęs, kad byloje nėra jokių įrašų apie pareiškėjo teiktus nusiskundimus dėl netinkamos konvojavimo kamerų būklės (vėdinimo, švaros ir kt.), pareiškėjo teiginius dėl netinkamos konvojavimo kamerų būklės vykdant jo konvojavimą laikė neįrodytais. Teismo vertinimu, konvojavimas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kurias nurodė kaip skundo pagrindą. Teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad konvojuojant pareiškėją Tarnybos pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų ir nustatytos konvojavimo tvarkos, o pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimu, ir prašo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja yra nekompetentinga, nes ignoravo Lietuvos Respublikos įstatymus, Konvenciją, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktą ir neabejotinai nesilaikė CK 6.250 ir 6.272 straipsnių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro įsakymai prieštarauja įstatymams, Konvencijai, Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui. Bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja pamiršo, kad 1995 metais Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir jų nepažeisti.

2. Automobiliai, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, neatitinka būtiniausių reikalavimų. Vienam konvojuojamam asmeniui priklauso 3 kv. m sėdimo ploto, konvojavimo automobiliuose turi būti įrengti avariniai išėjimai, privalo būti saugos diržai ir tualetas. Tačiau šių saugos priemonių konvojavimo automobiliuose nėra. Todėl pareiškėjui, kuris išgyveno morališkai ir psichologiškai, turi būti atlyginta padaryta žala, nes jo sveikata buvo žalojama.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde dar kartą analizuojamos faktinės aplinkybės ir kita bylos medžiaga, tačiau nepateikta naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. P. už konvojavimą nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. birželio 11 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Priežastinis ryšys yra apibūdintas CK 6.247 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. birželio 11 d. buvo konvojuojamas garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo konvojavimo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 11 d. sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl konvojavimo sąlygų, buvusių nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. birželio 10 d., patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 11 d. sąlygas, neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė, nes konstatavo, kad nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 11 d. konvojuojant pareiškėją į įvairias institucijas įvairiais maršrutais, buvo laikytasi visų Taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos nekompetentingumą, į tai, kad automobiliai, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, neatitinka būtiniausių reikalavimų, ir į dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, jog automobiliai, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, neatitinka būtiniausių reikalavimų, ir akcentuoja vienam konvojuojamam asmeniui priklausantį plotą automobilyje, tačiau nenurodo jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išnagrinėjęs pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl kitų jo konvojavimo sąlygų (asmens kratos, daiktų apžiūros, ginklų demonstravimo, oro temperatūros, oro trūkumo ir kt.) ar nepagrįstai taikęs ieškinio senatį, todėl šie pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime detaliai išanalizuoti Tarnybos pareigūnų veiksmai (neveikimas) ir ieškinio senaties taikymo aspektai apeliacine tvarka nebus vertinami.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimo saugos diržų, tualetų ir avarinių išėjimų nebuvimo automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl saugos diržų, tualetų ir avarinių išėjimų neįrengimo automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nevertinamas.

Vienam konvojuojamam asmeniui automobilyje turinčio tekti ploto aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teisės aktai nenustato vienam konvojuojamam asmeniui automobilyje turinčio tekti minimalaus ploto. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjo konvojavimo atvejais, kuriems netaikoma senatis, automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo teiginį dėl jo konvojavimo perpildytomis transporto priemonėmis.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizuoja konkrečių aplinkybių, kurio konvojavimo metu ir kaip buvo sužalota jo sveikata, taip pat pareiškėjas nenurodo, kokie įrodymai tai patvirtina. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrašų apie pareiškėjo teiktus nusiskundimus dėl netinkamos konvojavimo sąlygų, nors pagal Taisyklių 137 punktą konvojaus viršininkas konvojaus kelionės žiniaraštyje daro įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertusi nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kad konvojavimo metu buvo sužalota jo sveikata, nėra įrodyti.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro įsakymai prieštarauja įstatymams, Konvencijai, Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui, galima suprasti, jog, pareiškėjo teigimu, aukštesnės galios teisės aktams prieštarauja Taisyklės, kurios buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro įsakymu. Šiame kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas, jeigu jis manė, jog byloje taikytinos Taisyklių nuostatos prieštarauja konkretiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams, pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį turėjo teisę teikti bylą nagrinėjusiam teismui prašymą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį aktą. Tačiau pareiškėjas tokio prašymo nėra pateikęs, taip pat nenurodo jokių motyvų, kurios konkrečios Taisyklių nuostatos ir kokiems konkretiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams prieštarauja.

Atmestini pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti nepagrįsti kaltinimai bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjai nekompetencija, teisės aktų ignoravimu / nesilaikymu, Lietuvos Respublikos įsipareigojimų gerbti žmogaus teises pažeidimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus, teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi ABTĮ nuostatų ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju nenustačius Tarnybos veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kurie yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Nors pareiškėjas teigia, kad jis konvojavimo metu patyrė neturtinę žalą, tačiau esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė