Legislator Case Law & Legislation
2013-10-09 Nr. AB-6097-3-61-3-02810-2013-0 AI generated

2013-10-09 Nr. AB-6097-3-61-3-02810-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-10-09 Nr. AB-6097-3-61-3-02810-2013-0
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo A. P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo priimti sprendimą.

Legislator headnote

AI generated

2013-10-09 Nr. AB-6097-3-61-3-02810-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. nutartimi (b. l. 17-18) atmetė A. P. K. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. AS602-793/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02810-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo A. P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo priimti sprendimą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. P. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. liepos 22 d. (pagal gavimo teisme datą) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) 2013 m. gegužės 13 d. atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą Nr. (24.4-31-5)-R-3875 (toliau – ir VMI 2013 m. gegužės 13 d. raštas) neteisėtu ir įpareigoti VMI išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą.

Skunde išdėstė, jog VMI nepagrįstai pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą įvardino kaip skundą ir atsisakė jį išnagrinėti bei išspręsti permokos grąžinimo klausimą. VMI, neatsakydama į pareiškėjo pareiškimą, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 bei 5 punktus. Teigė, kad VMI 2013 m. gegužės 13 d. raštu pažeidė pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje. Manė, kad VMI nepagrįstai 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodė, jog vietos administratoriaus 2013 m. kovo 4 d. pranešime Nr. (9.1-03.2)-K-2188 tik išdėstyti išsamūs motyvai, kurių pagrindu netenkinti prašymai, tačiau teisines pasekmes sukėlė VMI 2013 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (20.16-06)-331-17460, kuriuo nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 12 493 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bei VMI 2013 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (20.16-06)-331-17461, kuriuo nuspręsta pareiškėjui negrąžinti 4 243 Lt GPM. Tvirtino, jog šie rašto argumentai nepagrįsti, kadangi VMI apie savo priimtus sprendimus pareiškėjui nepranešė, neįteikė jų įstatymo nustatytais būdais ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8, 164 straipsnių nuostatas. Pažymėjo, jog 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimu A. P. K. kreipėsi tikėdamasis konsultacijos ir savitarpio supratimo dėl mokesčio grąžinimo, tai nebuvo skundas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 2 dalimi.

Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo (b. l. 4). Paaiškino, kad VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodyta, jog atsisakymą pareiškėjas turi teisę skųsti administraciniam teismui per 1 mėnesį arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai per 1 mėnesį. Pareiškėjas per nustatytą terminą apskundė atsisakymą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2013 m. birželio 20 d. atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Nurodė, jog dėl to šiuo metu yra praleistas 1 mėnesio terminas apskųsti VMI 2013 m. gegužės 13 d. raštą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teigė, jog ši priežastis pripažintina svarbia ir remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu terminas paduoti skundą turėjo būti atnaujinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. nutartimi (b. l. 17-18) atmetė A. P. K. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu bei 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme dėl termino atnaujinimo skundui paduoti klaidingai nurodė VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte Nr. (24.4-31-5)-R-3875 pateiktą išaiškinimą apie tokio sprendimo apskundimo tvarką. Teismas nurodė, jog iš VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašto turinio matyti, kad šiame sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjas sprendimą per 20 dienų, o ne per 1 mėnesį, kaip kad nurodė pareiškėjas, gali apskųsti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o ne Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kaip kad nurodė pareiškėjas, arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėjo, kad pareiškėjas per 20 dienų nesikreipė nei į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nei į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tačiau kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo suklaidintas valstybinės institucijos, buvo atmestas kaip nepagrįstas, kadangi apskundimo tvarka jam buvo išaiškinta tinkamai. Be to, pažymėjo, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendimą priėmė 2013 m. birželio 20 d., pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. liepos 19 d., tai yra, praėjus beveik mėnesiui po pakartotinio apskundimo tvarkos išaiškinimo.

Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl skundžiamo VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašto skundą buvo pateikęs Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, todėl skundo rašymas teismui nebuvo naujas skundo turinio rašymas, nes visas aplinkybes, nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvus jis jau buvo pateikęs skunde Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų, svarbių priežasčių, kodėl VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte tinkamai išaiškinus apskundimo tvarką, jis ja nesivadovavo, o kreipėsi į visai kitą instituciją, gavęs šios institucijos atsakymą, delsė kreiptis į teismą, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas aplaidžiai rūpinosi savo teisių gynimu.

Pareiškėjo nurodyti termino atnaujinimo motyvai, nelaikytini tinkama ir pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo. Atmetęs pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 20-21), kuriuo prašo ginčijamą teismo nutartį panaikinti ir pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti.

Atskirajame skunde tvirtina, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 2 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tą faktą, kad pareiškėjas skundė ta tvarka, kokia yra nurodyta skundžiamame VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte (2 lapo paskutinėje pastraipoje). Nurodo, jog paskutinėje pastraipoje buvo išaiškinta būtent šio skundžiamo rašto apskundimo tvarka, o ne kitų VMI priimtų sprendimų, kurie net nebuvo išsiųsti pareiškėjui. Mano, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kai asmuo realizuoja savo teisę apskųsti institucijos atsakymą nurodyta rašte tvarka, o institucija nurodo, kad tokia tvarka skųsti negalima, pripažintina svarbia priežastimi, nes tokiu būdu pareiškėjas realizavo savo teisę skųsti, bet buvo suklaidintas institucijos. Be to, skundžiamo VMI rašto teisingai nesuvokė net teismas, turintis specialių žinių, kas rodo, jog skundžiamas atsakymas yra klaidinantis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas

Pareiškėjas A. P. K. (toliau – ir pareiškėjas) atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartį, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir dėl to atsisakė priimti skundą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu, kurio padavimo terminą pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti, prašė pripažinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) 2013 m. gegužės 13 d. atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą (toliau- ir VMI 2013 m. gegužės 13 d. raštas) neteisėtu ir įpareigoti VMI išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą.

Pažymėtina, jog skundžiamame VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas atsakovui ginčijo vietos mokesčių administratoriaus 2013 m. kovo 4 d. pranešimą, kuriuo buvo išdėstyti GPM permokos už 2007-2008 metus negrąžinimo motyvai. Tačiau VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte pripažinta, jog teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė VMI 2013 m. kovo 12 d. sprendimai (Nr. (20.16-06)-331-17460 ir Nr. (20.16-06)-331-17461), kuriais buvo nuspręsta negrąžinti pareiškėjui GPM. Atsižvelgiant į tai, kad būtent šie VMI administraciniai sprendimai yra skundo dalykas, atsakovas ginčijamame 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodė, kad VMI nėra kompetentinga nagrinėti ginčo dėl savo priimtų administracinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundą, darytina išvada, jog pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi būtent dėl šio VMI atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą.

Pabrėžtina, kad skundžiamame VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodytos dvi atskiros skundimo tvarkos: vienoje pastraipoje nurodyta, kaip pareiškėjas gali skųsti VMI 2013 m. kovo 12 d. sprendimus, kuriais atsisakyta grąžinti pareiškėjui GPM permoką, o kitoje pastraipoje nurodyta, kaip galima skųsti patį VMI 2013 m. gegužės 13 d. atsisakymą. Konstatuotina, jog šiuo atveju buvo aktuali būtent pastaroji skundimo tvarka, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi skųsdamas VMI atsisakymą nagrinėti jo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą.

VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodyta, jog patį atsisakymą pareiškėjas turi teisę skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 1 mėnesį arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai per 1 mėnesį. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas pirmiausia kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, tačiau ji atsisakė priimti pareiškėjo skundą, tvirtindama, kad pareiškėjo keliamas ginčas priskirtinas prie kitų mokesčių (ne mokestinių) ginčų ir jie administracinių ginčų komisijoje negali būti nagrinėjami. Tačiau, vertinant anksčiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ne dėl to, kad VMI negrąžino pareiškėjui GPM permokos, o skųsdamas VMI atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą. Todėl Vyriausioji administracinių ginčų komisija nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose.

Įstatyme nenurodytos priežastys, kurioms esant turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui ir dokumentams pateikti. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis priežastimis laikytinos tokios aplinkybės, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai jos turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju ir, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pareiškėjo skundas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nebuvo priimtas dėl netinkamo pareiškėjo skundo dalyko įvertinimo. Tai yra, pareiškėjas skundė ne VMI sprendimus, kuriais negrąžinta GPM permoka, kaip kad nurodė Vyriausioji administracinių ginčų komisija, bet VMI atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą. Taigi, pareiškėjas skundė VMI 2013 m. gegužės 13 d. raštą jame nurodyta tvarka, tačiau skundas nebuvo nagrinėtas ne dėl pareiškėjo kaltės. Tai, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo, lėmė termino kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą praleidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminai gali būti atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats pirmosios instancijos teismas netinkamai analizavo VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašte nurodytą apskundimo tvarką, nurodydamas, kad pareiškėjas šį VMI raštą galėjo skųsti per 20 dienų Mokestinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, jog tokia apskundimo tvarka taikytina skundžiant VMI 2013 m. kovo 12 d. sprendimus, kuriais atsisakyta grąžinti pareiškėjui GPM. Taigi, darytina išvada, jog nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai neįvertino VMI 2013 m. gegužės 13 d. atsisakymo nagrinėti A. P. K. pareiškimą apskundimo tvarką, dėl ko pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėjamas. Konstatuotina, jog tai yra svarbi aplinkybė, vertinant termino atnaujinimo klausimą.

Taigi, teisėjų kolegija pareiškėjo nurodomas aplinkybes, lėmusias termino skundui paduoti praleidimą, atsižvelgiant į byloje nustatytų duomenų visetą, laiko svarbiomis ir sprendžia, jog teisė į teisminę gynybą nagrinėjamu atveju nusveria įstatymu įtvirtintą terminų laikymąsi, kaip procesinę prielaidą skundui paduoti, kuriuo, kaip minėta, siekiama susiklosčiusių santykių stabilumo ir įgytų teisių apsaugos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pritaikė procesines teisės normas, todėl teismo nutartis naikintina, o atskirasis skundas tenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartį panaikinti. Tenkinti pareiškėjo A. P. K. prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti bei praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti.

Pareiškėjo A. P. K. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius