2020-02-19 Nr. AB-3632-3-62-3-01736-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1209-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01736-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. buvo kalinamas Alytaus PN 14 būrio 1 sekcijoje, kuriose buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas su vienuolika asmenų. Gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Patalpoje buvo 11 dviejų aukštų lovų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Miegamajame įrengtas netinkamas apšvietimas, kadangi lempos pritvirtintos prie sienų, o ne prie lubų, be to, apšvieta nesiekia 200 lx. Kalint tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, didžiulį psichologinį sukrėtimą, prarado socialinius įgūdžius, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų pareiškėjui priteistinas 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

3. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo Alytaus PN atsiliepimą nurodė, kad Alytaus PN siekia suklaidinti teismą, nes teikia arba melagingus, arba su byla nesusijusius duomenis. Pareiškėjas pabrėžė, kad būryje buvo 11 lovų (5 dviejų aukštų lovos ir dar 1 lova), patalpa yra apie 30 kv. m, o atsakovas nurodė didesnį plotą. Vienas dviejų aukštų gultas buvo pašalintas tik 2017 metų pradžioje. Pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš Alytaus PN pakartotinai 2015–2017 metų duomenis, kiek 14 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo lovų.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Alytaus PN atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo patalpose 14 būryje. Nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrio 1 miegamąją patalpą, kurioje įrengtos 9 miegamosios vietos ir buvo užtikrinta teisės aktais nustatyta minimali ploto norma. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų, o bendrabučio tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūnų, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti sporto aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, lankytis įstaigos koplyčioje, užsiimti leistina, prasminga veikla. Alytaus PN paaiškino, kad įstaiga užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro judėjimo greitį ir dirbtinę apšvietą gyvenamosiose patalpose pagal higienos normos reikalavimus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Kadangi byloje nebuvo duomenų apie gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvusį nuteistųjų skaičių, teismas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 2-362 buvo paskirtas į 14 būrio 1 miegamąją patalpą, todėl vertino laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. Byloje taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamosios patalpos plotas – 33,78 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl teismas darė išvadą, jog vienam nuteistajam teko 3,75 kv. m gyvenamojo ploto.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad ginčo miegamojoje patalpoje buvo laikomas periodiškai su dar 11 asmenų, dėstydamas skundo aplinkybes nurodė, kad ginčo patalpoje buvo 11 dviejų aukštų lovų. Šiuos pareiškėjo teiginius teismas vertino kaip prieštaringus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su atsakovo atsiliepimu nesutiko, buvo nurodęs, jog 2017 metais miegamųjų vietų skaičius buvo sumažintas (išneštos lovos), o į bylą pateikti esami duomenys, tačiau, teismo vertinimu, įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas į bylą nepateikė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad gyvenamosiose patalpose iki 2017 metų buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atsiliepime, ar, kad gyvenamųjų patalpų plotai keitėsi.

10. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais vadovavosi. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad minimali pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista ir pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo ploto atmetė.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad gyvenamojoje patalpoje buvo nepakankamas apšvietimas, šviestuvai sumontuoti ant sienų, o ne lubose, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis ir ginčo laikotarpiu galiojusiomis higienos normomis, kurios nustatė laisvės atėmimo vietų sveikatos saugos reikalavimus.

12. Teismas vertino, jog pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, kad patalpose nebuvo užtikrintas normalus apšvietimas, nėra 200 lx, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriuo paros metu jam trūko šviesos (dirbtinės ar natūralios). Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančių duomenų, teismas taip pat nenustatė, kad netinkamas apšvietimas galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

13. Byloje nenustatęs, kad pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikatos būklė pablogėjo būtent dėl jo kalinimo sąlygų Alytaus PN vertinamuoju laikotarpiu, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta jam teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma bei higienos reikalavimai. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala, t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo netenkino.

14. Kadangi kitus ginčo šalių argumentus teismas vertino kaip perteklinius ir teisiškai nereikšmingus, nurodė, kad jų neanalizuos ir detaliau nepasisakys.

III. 15. Pareiškėjas P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti teisingą sprendimą ir priteisti pareiškėjui 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šališkas ir neobjektyvus, nebuvo išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas buvo aplaidus ir neišsireikalavo iš Alytaus PN duomenų apie 2015–2016 metus. Atsakovo atstovas teismui pateikė melagingus duomenis, siekdamas klaidinti teismą ir vengdamas atsakomybės. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

17. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs atsikirtime, kad atsakovo atstovas meluoja, nurodydamas, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo 9 miegamos vietos. Pareiškėjas tvirtina, kad iki 2017 m. vasario mėn. buvo 11 miegamųjų vietų kiekvienoje 14 būrio gyvenamojoje patalpoje. Teisėja neišreikalavo bendro būryje buvusio nuteistųjų skaičiaus, taip pat atsitiktine tvarka duomenų apie ginčo patalpoje buvusių žmonių skaičių 2015–2016 metais. Iš Alytaus PN pateiktų duomenų, nėra aišku, kurių metų duomenys pateikiami.

18. Pareiškėjas prašo iš Alytaus PN išreikalauti 14 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvusį 2015–2016 metais lovų ir nuteistųjų skaičių atsitiktine tvarka, 14 būryje buvusių nuteistųjų skaičių, t. y. tuos duomenis, kurių neišsireikalavo pirmosios instancijos teismas.

19. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo patalpoje, netinkamo apšvietimo, atsakovo argumentus ir įvertinęs pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, nes Alytaus PN pateikti duomenys melagingi. Pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, kad ginčo patalpoje iki 2017 metų pradžios buvo ne 9, o 11 miegamųjų vietų. Pirmosios instancijos teismas, nors buvo prašoma, neprašė Alytaus PN pateikti 2015–2016 metais buvusį miegamųjų vietų, asmenų skaičių ir pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, ir 14 būryje.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

25. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nepateikia savarankiškų argumentų dėl teismo išvadų išanalizavus pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose. Įvertinusi šią teismo sprendimo dalį byloje nustatytų faktų ir teisinio reguliavimo aspektais, teisėjų kolegija su ja sutinka ir tų pačių argumentų nekartoja.

26. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neišreikalavo papildomų įrodymų, siekiant nustatyti ginčo laikotarpiu buvusių miegamųjų vietų skaičių 14 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, netinkamai vertino bylos medžiagą ir priėmė neteisingą sprendimą, t. y. netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Bylos medžiaga patvirtina, kad Alytaus PN teismui pateikė duomenis, kuriuose nurodyta, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje iš viso buvo 9 miegamos vietos. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jis buvo kalinamas su 11 asmenų, kad buvo įrengta 11 dviaukščių lovų ir tik atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą patikslino, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų (iki 2017 metų pradžios). Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad jo gyvenamojoje patalpoje (iki 2017 metų vasario mėnesio) buvo 11 miegamųjų vietų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Šiuo atveju pagrįsti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, teko Lietuvos valstybės atstovui Alytaus PN.

30. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, byloje turėjo prieštaringus duomenis apie miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpoje, šių prieštaravimų nepašalino, nebuvo pakankamai aktyvus ir neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų paaiškinimų bei įrodymų, nors tokią galimybę turėjo (ABTĮ 56 str. 4 d.), o dėl pareiškėjo atitinkamo prašymo (išreikalauti įrodymus apie ginčo laikotarpiu buvusių miegamųjų skaičių gyvenamojoje patalpoje Nr. 1) niekaip nepasisakė. Iš Alytus PN atsiliepimo paaiškinimų ir kompiuterinės sistemos „Įskaita“ duomenų nėra aišku dėl lovų kiekio už visą ginčo periodą, ar pateikti duomenys atspindi situaciją būtent ginčui aktualiu laikotarpiu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo gyvenamosios patalpos plotas buvo 33,78 kv. m, tačiau vertintina, kad pareiškėjo teiginiai dėl 11 miegamųjų vietų ginčo patalpoje paneigti nebuvo ir dalį ginčo laikotarpio joje buvo 11 miegamųjų vietų. Vadinasi, pareiškėjui nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. vasario mėnesio teko 3,07 kv. m, t. y. jam tekusi gyvenamojo ploto norma neatitiko Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytos 3,1 kv. m ribos, o Alytaus PN neveikė taip, kaip nustato teisės aktai.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų turi būti priteista 25 000 Eur neturtinė žala. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

35. Nors nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui dalį ginčo laikotarpio Alytaus PN nebuvo užtikrintas Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpoje, tačiau nustatytas neatitikimas yra itin nežymus – pareiškėjui trūko tik 0,03 kv. m – todėl laikytinas mažareikšmiu ir objektyviai negalėjusiu sukelti pareiškėjo skunde nurodytų pasekmių – didžiulio psichologinio sukrėtimo, pilnaverčio gyvenimo sutrikimo, socialinių įgūdžių netekimo ir kitų neigiamų išgyvenimų.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjas buvimo Alytaus PN laikotarpiu turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, kuria intensyviai galėjo naudotis. Ribota erdvė iš dalies gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30138/02) ir kt.).

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendime byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13) yra nurodęs, kad jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotas tokio masto gyvenamojo ploto trūkumas, kuris, net ir įvertinus bausmės atlikimo režimo pataisos namuose ypatumus, savaime reikštų šios konvencijos 3 straipsnio, kuriuo draudžiama asmenį bausti kankinančiu, nežmonišku ar žeminančiu orumą būdu, pažeidimą.

38. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl skundžiamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta pareiškėjo fizinei at psichinei sveikatai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių neneigė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Iš pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų matyti, kad jis kito teisių gynimo būdo – asmens teisės pažeidimo pripažinimo – iš esmės nesiekia. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog dėl nežymaus (3 kv. cm) gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas patyrė tokio intensyvumo neigiamus išgyvenimus ir dvasinę skriaudą, dėl kurių turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigine išraiška.

39. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti Alytaus PN duomenis apie 2015–2016 metais ginčo patalpoje buvusių miegamųjų vietų skaičių, būryje buvusių nuteistųjų skaičių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi pareiškėjas prašomais išreikalauti siekia pagrįsti aplinkybę, kuri byloje jau įvertinta pareiškėjo naudai, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo rezultatą ir tai, kad išnyko papildomų įrodymų būtinybė, šio prašymo netenkina.

40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė