2017-10-31 Nr. AB-19779-3-64-3-01081-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1611-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01081-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–6) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. periodiškai buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų: kamerose buvo drėgna, ant lubų, sienų, grindų buvo pelėsis, čiužiniai drėgni, įrengti tualetai-tupyklos, atliekant gamtinius reikalus negalėdavo apsisaugoti nuo pašalinių akių, kamerose jautėsi fekalijų kvapas. Pasivaikščioti buvo vedamas 1 val. į pasivaikščiojimo kiemelį, kurio plotas apie 10 kv. m, todėl jam neužtekdavo vietos pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo purvini, primėtyti nuorūkų. Medicininės pagalbos, net ir stipriai sergant, nesulaukdavo. Vieną kartą per mėnesį už gerą elgesį galėjo būti išvestas į krepšinio aikštelę, tačiau to jis nesulaukė, nors buvo pavyzdingas suimtasis. Kamerose buvo pilna parazitų, tarakonų, blakių, žiurkių, tačiau nebuvo imamasi priemonių jiems naikinti. Duše nebuvo pertvarų, todėl jautė nepatogumą. Kirpykloje buvo kerpama viena mašinėle, kuri blogai kirpo. Atvykus etapu į Šiaulių TI, būdavo patalpintas į kameras, kurių plotas apie 20 kv. m su 10–20 asmenų, ir būdavo laikinose kamerose ilgiau negu 2 val. Kratų metu turėdavo dėti daiktus į nešvarias dėžes bei nusirengti, nors temperatūra būdavo žema. Kalėdamas tokiomis sąlygomis jis patyrė dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 32–39) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑2/2008, reiškia, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas nurodė, kad savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais bei pagal galimybes stengiasi Šiaulių TI laikomiems asmenims užtikrinti saugią ir sveiką gyvenimo aplinką, taip pat įgyvendinti kitus teisės aktų reikalavimus.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 47‑55) pareiškėjo skundą atsakovui dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas iš Šiaulių TI 2016 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 60/09-1663 „Dėl R. U.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, pirmiausia reikia išnagrinėti atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

8. Teismas, remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 26 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą (3 metų; CK 1.125 str. 8 d.) reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino skundui paduoti, nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių. Aplinkybė, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, priešingos išvados nesuponuoja, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu norminių teisės aktų turinio nežinojimu. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 57–60) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jo skundo reikalavimams nepagrįstai buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių (nežinojo apie savo teisių pažeidimus, apie juos sužinojo tik iš televizijos), todėl prašo jį atnaujinti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos yra taikomos tiesiogiai; esant Konvencijos nuostatų kolizijai su nacionaliniais teisės aktais, turi būti taikomos Konvencijos nuostatos. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams ieškinio senatis netaikoma.

12. Apeliacinės instancijos teismui nutarus, kad ieškinio senatis buvo pritaikyta pagrįstai, prašo kompensacijos neskaičiuoti, tačiau pripažinti, jog ginčo laikotarpiu buvo kalinamas antisanitarinėmis ir nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis.

13. Šiaulių TI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu nustatęs, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 11 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

16.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senatį (Nutarties 3 ir 4 punktai). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

16.2. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas senaties terminas (žr. LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

16.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 26 d. (spaudas ant voko; b. l. 7), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, konstatuoja, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą ginčo laikotarpį (pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d.; b. l. 28). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

16.4. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas savo skunde prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir jokių minėto termino praleidimo priežasčių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. (CK 1.131 str. 1 d.). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas jau suformulavo prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą, tačiau jokių objektyvių ir konkrečių šio termino praleidimo priežasčių taip pat nenurodė, todėl šis prašymas netenkinamas.

16.5. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, jog senaties terminas Konvencijoje nenumatytas, todėl netaikomas. Šiuo aspektu pasisakytina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nutars, kad ieškinio senatis buvo pritaikyta pagrįstai, kompensacijos neskaičiuoti, tačiau pripažinti, jog ginčo laikotarpiu buvo kalinamas antisanitarinėmis ir nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis (Nutarties 12 punktas). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui suformulavo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 6). Reikalavimas pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo kalinamas antisanitarinėmis ir nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis, minėtame skunde suformuluotas nebuvo, todėl minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius