2015-10-20 Nr. BB-4102-1-05-1-01110-2012-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-398-511/2015

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-01110-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1;

1.1.4.6;

1.2.17.3;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį 65 000 Lt, t. y. 18 825 Eur (500 MGL), dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, vieną sulaikymo dieną prilyginus 2 MGL dydžio baudai, galutinė bausmė A. V. paskirta 62 140 Lt, t. y. 17 996 Eur, (478 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta išieškoti iš A. V., D. R., G. M. ir H. Č. solidariai 483,98 Lt (140 Eur) proceso išlaidų Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinei ir 33,02 Lt (9 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartimi nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti D. R., G. M., H. Č., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. R., G. M. ir H. Č., pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo redakcija) 2 punkto 2.1, 2.1.1 papunkčių reikalavimus, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. 2012 m. rugsėjo 17 d., apie 7.00–9.00 val., H. Č., vykdydamas išankstinį bendrininkų susitarimą, krovininiu automobiliu „MAN 14.225“ neteisėtai gabeno į iš anksto sutartą vietą – A. V. sodybą, esančią Lazdijų rajone, Noragėlių seniūnijoje, Gudonių kaime, akcizais apmokestinamas prekes – 200 000 pakelių cigarečių „J. L.“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 1 362 000 Lt (394 462,47 Eur); ten nusikalstamos veikos bendrininkai – A. V., D. R., G. M. ir H. Č. šias cigaretes neteisėtai laikė sodybos teritorijoje stovėjusiame krovininiame automobilyje, o A. V. vykdydant iš anksto aptartą nusikalstamos veikos planą atrakinus sodybos ūkinio pastato duris bei suteikus patalpas tolesniam neteisėtam akcizais apmokestinamų prekių laikymui, G. M., H. Č. ir D. R. šias cigaretes neteisėtai krovė iš krovininio automobilio į A. V. priklausantį ūkinį pastatą, kol 2012 m. rugsėjo 17 d., apie 9.10 val., A. V., D. R., G. M. ir H. Č. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti – A. V. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, 54 straipsnio 3 dalį) ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, įtvirtintų BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 324 straipsnio 6 dalyje. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymą A. V. nuteistas nesant jokių įrodymų. A. V. veiksmuose nėra BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teigiama, kad, pagal bylos duomenis, A. V. veiksmai pasireiškė tik ūkinio pastato atrakinimu ir jo paties buvimu sodyboje. Jis nedalyvavo iškraunant iš sunkvežimio prekes, nebuvo priėjęs prie krovinio ir neturėjo kroviniui iškrauti reikalingų įrankių ar aprangos, taigi, jis neatliko jokių veiksmų, kurie objektyviai patvirtintų jo sąsajas su konkrečiu kroviniu. Cigarečių laikymas A. V. inkriminuotas dėl to, kad į jo sodybą atsitiktinai kiti asmenys atvežė jam nežinomą krovinį. Vien asmens buvimas netoli krovinio negali reikšti prekių laikymo veiksmų. Teigiama, kad nenustatytas nuteistojo A. V. tiesioginis ryšys su konkrečiu nusikalstamos veikos dalyku, dalyko turėjimas, perėjimas nuteistojo žinion, galėjimas objektui daryti realų poveikį. Nurodoma, kad bylos aplinkybės nepatvirtina, jog nuteistasis suprato, kad pažeidžia teisės aktų nustatytą tvarką, ir to siekė sąmoningais ir kryptingais veiksmais. Byloje nėra duomenų, kad A. V. žinojo, koks krovinys yra sunkvežimyje. Jis krovinio turinio nematė. To nežinodamas A. V. negalėjo suprasti, kad yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai dėl prekių ženklinimo, jis nebuvo kokiu nors pagrindu įpareigotas organizuoti prekių ženklinimą, išmanyti su cigarečių ženklinimu susijusias aplinkybes, galėjo tikėtis, jog jas gabenantis asmuo laikosi įstatymų nustatytos ženklinimo tvarkos. Nenustatytas nuteistojo A. V. siekis sukelti žalą valstybės finansų sistemai ar bent nepaisyti tokios žalos atsiradimo tikimybės, o tai inkriminuojant BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismai turėjo nustatyti.

Kasatorius nurodo, kad nežinodamas krovinio turinio A. V., be to, negalėjo žinoti (ar bent numatyti) ir cigarečių vertės, o ši aplinkybė yra esminė baudžiamajai atsakomybei pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį kilti.

Kasatoriaus teigimu, teismai, neišsamiai ištyrę bylos duomenis, neatskleidė bendrininkavimo požymių, nenustatė, kuo pasireiškė suderinti bendrininkų veiksmai. Apie A. V. dalyvavimą padarant nusikaltimą bendrininkų grupe neparodė kiti nuteistieji. Nė vienas iš jų nenurodė pažinoję A. V. ar tai, kad jis matė ir žinojo, kokios prekės kraunamos. Byloje nenustatyta A. V. bendravimo su kitais nuteistaisiais faktų, pas jį nerasta pinigų. Taigi byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie A. V. ir kitų nuteistųjų veiksmų bendrumą, suvokimą, kad jis dalyvauja bendrininkų daromoje nusikalstamoje veikoje. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių A. V. ir kitų nuteistųjų išankstinį susitarimą daryti nusikaltimą. Nėra įrodymų, kad A. V. sodyba buvo pasirinkta iš anksto kaip iškrovimo vieta, kad A. V. laukė atvažiuojančių kitų nuteistųjų ar bent numanė, jog jie gali atvykti ir gabenti tokį krovinį. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl A. V. bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką, išsamiai neištyrė nurodytų faktinių aplinkybių ir nesvarstė galimybės pripažinti A. V. kaip padėjėją darant nusikalstamą veiką. Iš A. V. veiksmų matyti, kad jis nebuvo vykdytojas, jo veiksmai nebuvo intensyvūs ir tokie pavojingi, kad būtų galima juos pripažinti nusikalstama veika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje buvo atliekami operatyviniai veiksmai, kurių teisėtumas kelia abejonių. Neaišku, kokie konkrečiai operatyviniai veiksmai buvo atlikti, kas ir kokiu pagrindu juos sankcionavo, iš kur buvo gauta išankstinė informacija, ar patikrintas jos patikimumas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų prašymus papildomai apklausti liudytojus O. P. ir E. Š. dėl vykdytų operatyvinių veiksmų bei išreikalauti iš VSAT Lazdijų rinktinės turimą šiuo klausimu informaciją, nesuteikė galimybės nuteistiesiems susipažinti su surinktais duomenimis ir pats su jais nesusipažino, taip padarė esminį BPK pažeidimą, tiesiogiai lėmusį A. V. nuteisimą. Dėl to buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingo baudžiamojo proceso principas. Teigiama, kad dėl to bylos nepatikrinus tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai A. V. nenaudai įvertino H. Č. parodymų neatitikimus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vieno nuteistojo pozicijos dėl pareikšto kaltinimo pokyčiai negali turėti neigiamos įtakos kito nuteistojo parodymų vertinimui. H. Č. parodymų pakeitimas nebuvo susijęs su A. V. (jo veiksmais), todėl teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus, spręsdamas apie A. V. parodymų patikimumą, nepagrįstai rėmėsi H. Č. parodymais. Be to, nebuvo tirta nuteistojo H. Č. versija apie nagrinėjamoje byloje krovinio gabenimą organizavusį nenustatytą asmenį – Bronių, atvažiavusį kartu su juo į sodybą, tačiau vėliau dingusį, todėl apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atliko įrodymų tyrimą.

Gynėjas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ir tuščių dėžių nuo rusiškų cigarečių radimą ūkiniame pastate. Šios dėžės buvo naudojamos ūkio reikmėms ir jų radimas neįrodo ryšio su konkrečiu kroviniu ir konkrečia nusikalstama veika. Rastos tuščios dėžės nėra ir negali būti nei nusikalstamos veikos, nei nuteistojo kaltės netiesioginiu įrodymu. Teismas, grįsdamas asmens kaltę tolima, netiesiogine sąsaja, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Kasatoriaus teigimu, visos abejonės, kurių apeliacinės instancijos teismui nepavyko pašalinti, turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Kasatorius nurodo, kad bausmė turi atitikti teisingumo principą, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta į aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, ypač į kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. A. V. savo elgesio nevertino kaip nusikalstamo, jo tyčia nebuvo nukreipta į nusikalstamos veikos padarymą, nebuvo vidinių paskatų konkrečiai nusikalstamai veikai daryti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino galimybės paskirti A. V. švelnesnę negu baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę, nors iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo ir yra per griežta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. anksčiau neteistas, administracine tvarka per paskutinius vienerius metus nebaustas, darbdavio apibūdinamas gerai, yra gerbiamas bendruomenės narys. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas, nėra dėl nusikalstamos veikos žalą patyrusių asmenų, tai rodo, kad veikos pavojingumas nėra itin didelis, o ja sukelti padariniai nėra sunkūs. Gynėjas pažymi, kad A. V. yra valstybės tarnautojas ir gauna vidutinio dydžio pajamas, jis iš esmės prisideda prie šeimos materialinio išlaikymo, yra ūkininkas, todėl paskirtos baudos dydis yra neadekvatus. Tokio dydžio turtinis praradimas padarytų esminę žalą tiek A. V. šeimai, tiek jo darbinei veiklai ūkyje. Neįvertinęs nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. V. kaltės, padarius jam inkriminuotą veiką, yra teisinga, padaryta laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apkaltinamasis nuosprendis dėl A. V. išsamiai argumentuotas. Grindžiant A. V. kaltę netiesioginiais įrodymais BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.

Byloje nustatyta, kad nuteistieji siekė pervežti cigaretes iš nenustatytos vietos į A. V. sodybą ir laikyti jas sodyboje esančiame ūkiniame pastate. Krovininiu automobiliu cigaretes vežė H. Č.. Atvežus cigaretes į sutartą jų laikymo vietą – A. V. sodybą, cigarečių gabenimas buvo baigtas, todėl tolesni nuteistųjų disponavimo cigaretėmis veiksmai sodyboje atitinka laikymo sąvoką. Akivaizdu, kad sodyboje cigaretės buvo pagal susitarimą vieninga tyčia veikusių A. V., H. Č., G. M. ir D. R. žinioje, todėl visi nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių laikymo. Nuteistieji jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad H. Č. į A. V. sodybą važiavo pagal iš anksto sutartą maršrutą, sodyboje jį pasitiko A. V., G. M. ir D. R., kurie iš karto parodė, kur iškrauti cigaretes, o G. M. ir D. R. kartu su H. Č. cigaretes krovė. Tai rodo, kad visi nuteistieji veikė pagal vieningą nusikalstamą sumanymą, bendrais veiksmais kartu neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes krovininiame automobilyje, stovėjusiame A. V. sodybos teritorijoje, ir ūkiniame pastate ir tokiais savo veiksmais jie realizavo bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius. Be to, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad visi nuteistieji (tarp jų ir A. V.) suvokė, jog neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, visi nuteistieji atliko nusikaltimo vykdytojo vaidmenį.

Pasak prokuroro, kasacinio skundo argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų apeliacinės instancijos teisme nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų kaltė nebuvo grindžiama duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik duomenimis, gautais atliekant BPK numatytus veiksmus, tarp jų pareigūnų, apklaustų kaip liudytojų, parodymais.

Atsiliepime pažymima, kad byloje nėra aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę. Į kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes teismas atsižvelgė skirdamas bausmę. Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. V. už disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis paskyrė švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis neviršija nustatyto šios bausmės vidurkio. Tokia bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, prokuroro manymu, švelnesnės bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principo įgyvendinimui.

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinių skundų argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus

Nesutikdamas su teismų byloje atliktu įrodymų vertinimu, kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Skunde išdėstyti teiginiai, kuriais siekiama paneigti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, iš esmės grindžiami nuteistojo versija, kad jis buvo sulaikytas vien tik todėl kad buvo netoli neteisėtai laikomo krovinio. Kasatorius teigia, jog A. V. nežinojo, kad šiame krovinyje buvo nustatyto pavyzdžio banderolėmis nepaženklintos cigaretės, kad laikyti šias cigaretes tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo jokio susitarimo, kad cigaretės į jo sodybą buvo atgabentos atsitiktinai. Šie kasaciniame skunde keliami klausimai yra susiję su teismų jau nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčijimu, jie išnagrinėti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų ir nenagrinėtini kasacinės instancijos teisme, nes, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, remdamasis byloje teismų nustatytomis veikų aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, iš naujo bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendyje ir nutartyje aptarė byloje surinktus įrodymus, išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad vertindamas H. Č. parodymus apeliacinės instancijos teismas kaip nors pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, kur nurodoma, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šioje byloje matyti, kad apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė nuteistojo H. Č. parodymams, atliko išsamią jų analizę, juos gretindamas tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, kad išsiaiškintų bylai išspręsti reikšmingą aplinkybę – ar H. Č. cigaretes gabeno ir nuteistieji jas A. V. sodyboje laikė esant nuteistiesiems inkriminuotam išankstiniam bendrininkų susitarimui. Tačiau A. V. kaltė grindžiama ne aplinkybe, kad H. Č. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje skyrėsi, o byloje surinktų įrodymų visuma. Sugretinęs nuteistųjų H. Č., D. R., G. M., A. V., liudytojų O. P., E. Š. ir R. L. parodymus ir įvertinęs nuteistųjų parodymų neatitikimus kitiems bylos duomenims, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistųjų teismo posėdyje pateiktas versijas, jog A. V. sodyboje, kur nuteistieji buvo sulaikyti cigarečių iškrovimo metu, H. Č., D. R. ir G. M. beveik vienu metu atsidūrė visiškai atsitiktinai, sugedus jų automobiliams, kad A. V. sodyboje jie ieškojo pagalbos. Išvadą, kad cigaretes į A. V. sodybą H. Č. gabeno, o nuteistieji H. Č., D. R., G. M. bei A. V. jas ten laikė kaip nusikaltimo bendrininkai, veikę pagal išankstinį susitarimą, apeliacinės instancijos teismas padarė iš bylos duomenų visumos, o ne vien tik nuteistųjų parodymų ar iš įrodymų visumos konteksto paimtų atskirų duomenų.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingo baudžiamojo proceso principo pažeidimų, susijusių su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo dėl operatyvinės informacijos apie galimą cigarečių gabenimą, nors to prašė nuteistieji. Šiame kontekste pažymėtina, kad tada, kai kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, teismas turi patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Tačiau iš nagrinėjamos bylos matyti, kad kaltinimas A. V. buvo grindžiamas tik tais duomenimis, kurie gauti BPK nustatyta tvarka. Teismai įrodymais pripažino ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė taip pat tik BPK nustatyta tvarka gautais duomenimis. Todėl kasatoriaus skundo teiginiai, kad teismas šiuo atveju teisėtumo požiūriu turėjo reikalauti, pateikti nuteistiesiems ir pats tikrinti dar ir operatyvinius duomenis apie galimą neteisėtą cigarečių gabenimą, kuriais disponavo pareigūnai, yra nepagrįsti.

Dėl BK 1992 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies taikymo

Nors kasatorius teigia, kad A. V. veikoje nėra BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kad neatskleisti bendrininkavimo požymiai, bendrininkų veiksmai, netinkamai pritaikyta BK 24 straipsnio 1 dalis, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

BK 1992 straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) – gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo numatyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje numatytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos vykdytojai, sujungę savo pastangas, įgyvendina objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. bendrais veiksmais pasiekia bendrą nusikalstamą rezultatą, ir atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 24 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 17 d., apie 7.00–9.00 val., H. Č., pagal išankstinį susitarimą su kitais bendrininkais – A. V., D. R. ir G. M. – krovininiu automobiliu neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 200 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 1 362 000 Lt (394 462,47 Eur), į iš anksto sutartą vietą – A. V. sodybą, kur jo jau laukė A. V., G. M. ir D. R.. Atgabenus šį krovinį į A. V. sodybą, šios cigaretės buvo nuteistųjų – tarp jų ir A. V. – žinioje, tą patvirtina teismų nustatyti nuteistųjų atlikti aktyvūs veiksmai, parodantys jų santykį su nusikaltimo dalyku ir patvirtinantys bendrininkų susitarimą laikyti šį krovinį: A. V. cigaretėms sukrauti atrakino ūkinį pastatą, o G. M., D. R. ir R. Č. jas krovė iš automobilio į ūkinio pastato patalpas. Taigi byloje nustatyta, kad visi keturi nuteistieji, tarp jų A. V., atlikdami vykdytojų vaidmenį, bendrais veiksmais realizavo BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius: H. Č. neteisėtai gabeno ir laikė, A. V., G. M. ir D. R. A. V. sodyboje laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Vadovaudamiesi bylos duomenų visuma teismai nustatė, kad šie nuteistieji, tarp jų ir A. V. suvokė, jog neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, todėl šį nusikaltimą padarė tyčia. Esant teismų nustatytoms šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 1992 straipsnio 1 dalis ir 24 straipsnio 1 dalis A. V. pritaikyta tinkamai.

Dėl bausmės

Kasatorius teigia, kad, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, A. V. paskirta bausmė yra per griežta. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį kasatorius prašo skirti bausmę, švelnesnę, nei numatyta įstatymo sankcijoje.

Tenkinti šį prašymą nėra pagrindo. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 2K-544/2014 ir kt.).

Šiuo atveju A. V. nuteistas už tyčinį sunkų nusikaltimą. Nuteistajam A. V. paskirta pagal rūšį švelniausia sankcijoje numatyta bausmė – bauda, kurios dydis neviršija nustatyto šios bausmės vidurkio. Skundo teiginys, kad ši bausmė neatitinka teismų praktikos, nepagrįstas. Paskiriant bausmę atsižvelgta į skunde nurodytas aplinkybes, kad A. V. teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, apibūdinamas teigiamai, dirba. Skunde papildomai nurodytos aplinkybės – kad A. V. yra valstybės tarnautojas, prisideda prie šeimos materialinio išlaikymo, yra ūkininkas, nėra kuo nors išskirtinės ir suteikiančios galimybę skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatymo sankcijoje. Tokių aplinkybių, dėl kurių A. V. gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei numatyta įstatymo sankcijoje, byloje nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. V. gynėjo Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas

Eligijus Gladutis