2025-01-22 Nr. AB-1372-3-62-3-01962-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-74-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01962-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. J. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos), dėl raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja K. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2024 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (33.194 E) R-1306, 2024 m. birželio 18 d. raštą Nr. (33.194 E.) R-2014 (toliau kartu – ir Raštai) ir įpareigoti Administraciją iš naujo spręsti dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės ribose nustatymo ir grąžinimo natūra.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundžiami Raštai nebuvo adresuoti ir pateikti pareiškėjai. Šie Raštai susiję su Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus įstatymu priskirtų funkcijų atlikimu, vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimą.

Iš pareiškėjos skundo priedų teismas nustatė, kad informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 m. buvusio žemės savininko turėtoje žemėje pareiškėjos įgaliotam asmeniui buvo teikiama NŽT Kauno apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2024 m. kovo 15 d. raštu Nr. 1SD-8877-(15.3.48 E.), 2024 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 1SD-23497-(15.3.48 E.) ir 2024 m. birželio 26 d. raštu Nr. 1SD-39290-(15.3.48 E.), tačiau jų pareiškėja neginčijo.

Kadangi ginčui aktualius prašymus teikė ir susirašinėjimą su Administracija vykdė būtent NŽT Kauno apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyrius, reikalavimo teisę ginčyti jam adresuotus Administracijos Raštus turi minėtas skyrius.

Teismas vertino, kad pareiškėjos skundžiami Raštai nesukelia jai teisinių pasekmių, todėl jie negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, o toks ginčas nagrinėtinas teisme. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Raštus, taip pat reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės ribose nustatymo ir grąžinimo natūra, kurį teismas laikė išvestiniu iš reikalavimų panaikinti Raštus.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, ir pažymi, kad Raštai sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Atkuriant nuosavybės teises buvusiems savininkams (jų įpėdiniams) į iki 1940 m. jiems priklausiusią ir nacionalizuotą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdo NŽT bei atitinkamos savivaldybės administracija. Šioms institucijoms priskirtos konkrečios funkcijos. NŽT neturi diskrecijos pati vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo. Taigi, NŽT neturi įtakos konkretiems Administracijos veiksmams ir (ar) sprendimams. Tą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Raštais Administracijai pateikus atsakymą, kad laisvos (neužstatytos) žemės iki 1940 m. buvusio žemės savininko turėtoje nėra, pareiškėjai, kaip pretendento įpėdinei, nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant žemę natūra negalimas. Be to, pareiškėja skundžiamų Raštų negavo, su jų turiniu supažindinta nebuvo (juos gavo tik jos atstovui pasikreipus į NŽT), nors Administracija privalėjo atsakymą dėl laisvos žemės pateikti ne tik NŽT, bet ir pareiškėjai. Taigi, Raštai sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, todėl, nepraleidusi skundo padavimo termino (kadangi su Raštai pirmą kartą susipažino tik 2024 m. rugpjūčio 30 d.), juos apskundė teismui.

Teismo nurodyti NŽT Kauno apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2024 m. kovo 15 d. ir 2024 m. gegužės 6 d. raštai yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl pareiškėja jų neginčija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundžiami Raštai nesukelia jai teisinių padarinių, ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Raštai nebuvo adresuoti pareiškėjai, jie buvo priimti atsakant į NŽT paklausimus. Teismo teigimu, teisines pasekmes pareiškėjai sukelia konkretūs NŽT raštai, tačiau pareiškėja jų neginčijo.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde teigia, kad Raštai sukelia jai teisines pasekmes, todėl teismas nepagrįstai atsisakė vertinti jų teisėtumą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017; kt.). Skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kuri skunde nurodė, kad yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą žemę, be kita ko, siekia apskųsti (prašo panaikinti) Administracijos 2024 m. balandžio 24 d. ir 2024 m. birželio 18 d. Raštus.

Iš Administracijos Raštų matyti, kad jie buvo priimti atsakant į NŽT Kauno miesto žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus kreipimąsi dėl informacijos, susijusios su laisvos (neužstatytos) žemės iki 1940 m. buvusio žemės savininko turėtoje žemėje, pateikimo. Raštuose nurodyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų), skirto (-ų) nuosavybei grąžinti iki 1940 m. buvusiems savininkams konkrečioje teritorijoje (duomenys neskelbtini), nėra. Teritorijose prie daugiabučių namų žemės plotai reikalingi daugiabučiams gyvenamiesiems pastatams eksploatuoti. Raštuose vadovaujamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), nuostatomis.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų <...> (1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja (buvusio žemės savininko įpėdinė) skunde tvirtino, kad ji siekia atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini), natūra, t. y. grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio turinys patvirtina, kad jame nustatytos nuosavybės teisių natūra atkūrimo alternatyvos. Aptartos faktinės ir teisinės aplinkybės reiškia, jog Administracijai nurodžius (išreiškus valią Raštuose), kad pareiškėjai aktualiose teritorijose laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų), skirto (-ų) nuosavybei grąžinti iki 1940 m. buvusiems savininkams nėra, teritorijose prie daugiabučių namų žemės plotai reikalingi daugiabučiams gyvenamiesiems pastatams eksploatuoti, pareiškėja neturės galimybės tęsti atkūrimo procedūrų, siekiant atkurti nuosavybės teises jos pageidaujamu būdu.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštai pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, kadangi Administracijai nusprendus dėl pareiškėjai aktualios teritorijos statuso Atkūrimo įstatymo taikymo prasme, pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę galės būti atkuriamos alternatyviais būdais. Priešingas išaiškinimas prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ginčui aktualiu aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-8-520/2024, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-635-463/2023, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje eAS-12-261/2020). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tokio pobūdžio administracinių sprendimų kaip pareiškėjos ketinami apskųsti Raštai, ginčai nagrinėjami administraciniame teisme iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1476-525/2022; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1986-261/2021; kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, padaręs išvadą, jog Raštai neturi įtakos pareiškėjos teisėms. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas – skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis