2020-12-09 Nr. AB-23406-3-61-3-02943-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3819-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02943-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. V. ir Š. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. V. ir Š. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. V. ir Š. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), pareiškėjui V. V. – 20 000 Eur, o pareiškėjui Š. P. – 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjai nurodė, kad buvo laikomi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuris pasibaigė dėl reorganizavimo, nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (pareiškėjas V. V.) ir nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (pareiškėjas Š. P.) netinkamomis sąlygomis. Visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo kalinami negyvenamosiose pagalbinėse patalpose, kurios neskirtos nuolatiniam gyvenimui, perpildytose kamerose, kuriose įrengti pertekliniai baldai, sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kamerose bei apribojantys kameroje apgyvendintų asmenų judėjimą. Kamerose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, atitinkantys nustatytus teisės aktų reikalavimus, neturintys atskiros vėdinimo sistemos ir garso izoliacijos, neužtikrinantys pareiškėjų privatumo. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių asbesto šalinimo darbai, kurie buvo vykdomi 2017 m. gegužės-rugpjūčio mėn. 1-jame pastatų korpuse ir 2017 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. 3-jame pastatų korpuse, buvo atliekami nesilaikant saugos reikalavimų ir sudarė pareiškėjui V. V. pavojingą kalinimo aplinką, taip sukeliant pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjai patyrė didelių nepatogumų, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, buvo priversti gyventi antisanitarinėmis sąlygomis bei sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjams tekęs gyvenamosios kameros plotas visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio su prikabinama užuolaida. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, t. y. kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Šiferio lakštais yra padengti tik 1-o ir 2-o korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai yra nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. 3-o korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir -o korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Vykdant statybos darbus, šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Pareiškėjų skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįsti, pareikšti siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjų V. V. ir Š. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. V. – 412 Eur, pareiškėjui Š. P. – 346 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas, vadovaudamasis 2019 m. kovo 6 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1, 8.1, 8.12, 8.16 papunkčiais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl TI-K pastatų paskirties, atmetė pareiškėjų argumentus dėl kalinimo Lukiškių TI-K pastate, kurio paskirtis priskirta negyvenamosioms.

7. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl neužtikrinto minimalaus ploto pagrįstumą, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas V. V. nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 7,38 kv. m iki 8,22 kv. m (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2 asmenų). Pareiškėjas Š. P. nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. (po reorganizacijos – Vilniaus PN) buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 6,83 kv. m iki 8,11 kv. m (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2 asmenų). Teismas nenustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nustatytos 3,6 kv. m ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, pažeidimo. Teismas, akcentuodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytiną ploto apskaičiavimo metodologiją, nenustatė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo.

8. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.5 ir 16.5 papunkčiais, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus ir pateiktus duomenis šiuo aspektu, nustatė, kad pareiškėjas V. V. Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikomas 426 dienas, iš jų 412 dienų buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 14 dienų buvo laikomas kamerose vienas. Pareiškėjas Š. P. čia buvo laikomas 395 dienas, iš jų 346 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 49 dienas buvo laikomas kamerose vienas. Kamerose Nr. 120, Nr. 183, Nr. 156, Nr. 149, Nr. 184, Nr. 140, Nr. 307, Nr. 193, Nr. 283, Nr. 122, Nr. 153, Nr. 344, Nr. 328, Nr. 163, Nr. 145, Nr. 131, Nr. 294, Nr. 194, Nr. 62A ir Nr. 110, kuriose buvo laikomi pareiškėjai, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 m aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjui V. V., būnant gyvenamosiose kamerose vienam 14 dienų, o pareiškėjui Š. P. – 49 dienas, sanitarinio mazgo patalpai atskirtai 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą. Pareiškėjus laikant kamerose kartu su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), V. V. – 412 dienų, o Š. P. – 346 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo kamerose esančių kitų nuteistųjų, bet ir nuo prižiūrėtojų. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjai kamerose buvo laikomi vieni, konstatavo, kad pareiškėjui V. V. už privatumo pažeidimą yra pagrindas priteisti 412 Eur, o pareiškėjui Š. P. – 346 Eur.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 17 punktu ir įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, atmetė pareiškėjų argumentus dėl jų laikymo higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis.

11. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčio reglamentavimą, nustatė, kad šiferio lakštais buvo padengti tik 1-o ir 2-o korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Teismas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamu aspektu, bylos duomenimis nenustatęs, kad dėl asbesto būtų sutrikusi pareiškėjų sveikata ar buvo tam kilusi reali rizika, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemeliai kelia pavojų pareiškėjų sveikatai ir atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas pareiškėjams priteistinas neturtinės žalos atlyginimo sumas nustatė atsižvelgdamas į pareiškėjų patirtus nepatogumus, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus.

III. 13. Pareiškėjai V. V. ir Š. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundo reikalavimus tenkinti visa apimtimi: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui V. V. 20 000 Eur, o pareiškėjui Š. P. – 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas, priimtas atsakovo naudai, jame netinkamai nustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pareiškėjų teiginius laikydamas nepagrįstais bei vadovaudamasis atsakovo teiginiais ir duomenimis, kuriuos pareiškėjai ginčijo ir kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

15. Pareiškėjai pažymi, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina asbesto šalinimo darbų faktą. Teismo motyvai ir išvados šiuo aspektu yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas pripažino, kad vykdydamas asbesto šalinimo darbus, jokių dokumentų nepildė, kas iš esmės turi būti vertinama pareiškėjo V. V. naudai. Pareiškėjas V. V. buvo kalinamas ir išvedamas į teritoriją, kurioje buvo pradėtas irti asbestas ir tuo pačiu metu buvo vykdomi jo šalinimo darbai, nesilaikant saugos reikalavimų, plokščių išmontavimas buvo vykdomas jas fiziškai sulaužant. Be to, teismo argumentai dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nepagrįsti, nes beveik nėra galimybės nustatyti asbesto plaušelių įtraukimo fakto dėl labai ilgo inkubacinio periodo ir reikalaujamų labai specifinių bei brangių priemonių diagnozuoti ligai. Pareiškėjui V. V. buvo padaryta žala sveikatai nuodingos medžiagos buvimo faktu. Šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias.

16. Pareiškėjų teigimu, vien nacionalinių teismų išnagrinėtų bylų skaičius dėl Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų ir jų išnagrinėjimo rezultatai bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvados dėl Lukiškių TI-K patalpų neatitikimo kalinimo standartams, pagrindžia aplinkybę, jog pareiškėjai buvo kalinami netinkamomis sąlygomis.

17. Pareiškėjai nurodo, kad ginčą kėlė dėl pastato kamerų paskirties, kuri atitinka pagalbinės patalpos (sanitarinio mazgo) paskirtį. Kalinimas tokios paskirties patalpose pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Teismas dėl šių argumentų nepasisakė, įrodymų iš atsakovo atstovo neišreikalavo.

18. Pareiškėjų teigimu, teismas nepasisakė dėl judėjimo galimybių kameroje. Šiuo aspektu svarbu atsižvelgti į kameros užstatymą, kiek laiko per dieną pareiškėjai praleido kamerose.

19. Pareiškėjų teigimu, teismas nepagrįstai nenustatė privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo visose kamerose. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengtas atskiras iki lubų atitvertas su įrengta atskira vėdinimo sistema ir durimis sanitarinis mazgas.

20. Pareiškėjai pažymi, jog atsakovo atstovas nesivadovavo gero viešojo administravimo principais ir pareiškėjų neinformavo apie vidaus tvarką, nesilaikė saugumo taisyklių, siekė pareiškėjus pažeminti, sugniuždyti, sudaryti kuo žiauresnes nepakenčiamas kalinimo sąlygas.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, yra nurodama, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau higienos normose tokie standartai nėra numatyti. Higienos norma HN 134:2015 yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Eksploatavimo taisyklėse yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą ir nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

23. Atsakovo atstovo teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl pareiškėjų patirti nepatogumai labiausiai sietini su jų elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai patyrė neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjai nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent pareiškėjų nurodytos sumos kompensuotų galimai jiems padarytą žalą, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjų naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą savo apeliacinio skundo argumentais prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. (pareiškėjas V. V.) ir nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (pareiškėjas Š. P.), atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. V. 412 Eur, o pareiškėjui Š. P. – 346 Eur neturtinai žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėją V. V. laikant kamerose kartu su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) 412 dienų, o Š. P. – 346 dienas, nebuvo užtikrintas jų privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjai ir atsakovas.

28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo nesutikimo argumentus su teismo sprendimo motyvais ir išvadomis dėl asbesto poveikio pareiškėjo V. V. sveikai aplinkai, patalpų paskirties, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, teigdami, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas, priimtas atsakovo naudai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, jame netinkamai nustatytas neturtinės žalos atlyginimas, nepasisakyta dėl judėjimo galimybių kamerose. Pasak pareiškėjų, nacionalinių teismų išnagrinėtų bylų skaičius dėl Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų ir jų išnagrinėjimo rezultatai patvirtina pareiškėjų netinkamas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas. Atsakovo atstovas siekė pareiškėjus pažeminti, sugniuždyti, sudaryti kuo žiauresnes kalinimo sąlygas.

29. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad teisinis reglamentavimas nenustato, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais ir kamerose esantys sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjai neįrodė patirtos neturtinės žalos dėl teismo nustatyto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumu, ką, pareiškėjų teigimu, patvirtina netinkamas įrodymų vertinimas ir sprendimo priėmimas atsakovo naudai, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, iš esmės susiję tik su teismo išvadomis, padarytomis vertinant byloje patektus įrodymus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas.

32. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 4 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

33. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, būtų pažeidęs nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstam sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nekonstatavo buvus pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo manyti teismą buvus šališku.

34. Nesutiktina su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą. Motyvų nebuvimas vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. EŽTT praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

35. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar kad būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą turinio matyti, kad atsakovo atstovas neneigia aplinkybės, kad 1-ojo ir 2-ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai buvo dengti šiferio lakštais. 3-ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir 1-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Atsakovo atstovas nurodė, kad statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų, nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.).

37. Nagrinėjamu atveju rekonstrukcijos darbai buvo vykdomi ne pareiškėjo gyvenamųjų patalpų pastate, byloje nėra duomenų, kad jis buvo vedamas į kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad statybos darbai buvo atliekami nesilaikant tokiems darbams keliamų reikalavimų, ką patvirtintų pareiškėjo ar kitų asmenų kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją ar kompetentingas institucijas dėl sveikatai pavojingos aplinkos ir neigiamo poveikio jų sveikatai pagrindu atlikti patikrinimai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu atmestini.

38. Pareiškėjų tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad jie buvo kalinami kamerose, kurios vertintinos kaip pagalbinės patalpos, kadangi sanitariniai mazgai čia nėra įrengti kaip atskiros patalpos, nėra pagrįsti: pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodyti teisės aktai, skirti kadastriniams matavimams atlikti ir duomenims surinkti, nereglamentuoja ginčo teisinių santykių.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl apribotos judėjimo kamerose galimybės, jų buvimo laiko baldų ir įrenginių apstatytame kamerų plote, visų pirma, pažymi, kad pareiškėjai, nepateikdami kitokių argumentų dėl teismo taikytos ploto normos apskaičiavimo metodologijos, iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo vertinimo ir išvadų dėl minimalios ploto normos pareiškėjams užtikrinimo. Primintina, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.). Nagrinėjamu atveju ploto normos pažeidimas nenustatytas, todėl atmestini pareiškėjų argumentai dėl suvaržyto judėjimo. Šiuo aspektu akcentuotina, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

40. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjams užtikrinimo, pažymi, kad higienos norma HN 134:2015, taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 papunktį kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų 2 ir 3 punktai), todėl aplinkybė, jog sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengtas atskirose patalpose ar, atitinkamai, neturi atskiros oro vėdinimo sistemos, savaime nelaikytina atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

41. Kita vertus, ir Konvencijos 3 straipsnyje, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintas draudimas žeminti žmogaus orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)).

42. EŽTT ne kartą pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje S. prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad: pareiškėjas V. V. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 426 dienas, iš kurių 412 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 14 dienų buvo laikomas vienas; pareiškėjas Š. P. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 395 dienas, iš kurių 346 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, o likusias 49 dienas buvo laikomas vienas. Kamerose, kuriose buvo laikomi pareiškėjai, įrengti sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti 1,5 m aukščio sienele su pakabinama užuolaida. Teismas sprendė, kad kai pareiškėjai kamerose buvo laikomi vieni, jų privatumas naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeistas, tačiau pareiškėjus laikant kamerose kartu su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), V. V. – 412 dienų, o Š. P. – 346 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo kamerose esančių kitų nuteistųjų, bet ir nuo prižiūrėtojų.

44. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjų teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo tinkamai užtikrinta, taip pat kad jie, naudodamasi tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjų naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomi pareiškėjai, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjai galėtų juo pasinaudoti privačiai ir nepatirti nepatogumų. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjai kamerose buvo laikomi vieni, tačiau jie galėjo būti matomi kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o ši aplinkybė pagal minėtą teismų praktiką taip pat vertintina kaip privatumo pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjams Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis tualetu visą kalinimo laikotarpį: V. V. – 426 dienas, Š. P. – 395 dienas.

45. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, akcentuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais mazgais sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

47. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjai nepateikė duomenų neturtinei žalai pagrįsti.

48. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatyto pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas) ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teismų priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindama, kad pareiškėjams kalint kamerose vieniems, jų privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimas buvo ne toks intensyvus, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų išskyręs pareiškėjus iš kitų asmenų, siekęs sudaryti jiems blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju V. V., už privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, trukusį 426 dienas, priteistina 852 Eur suma, o Š. P. už analogišką pažeidimą, trukusį 395 dienas, priteistina 790 Eur suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

50. Atsižvelgiant į aptartą, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas: pareiškėjui V. V. priteisiama 852 Eur, o Š. P. – 790 Eur suma jų patirtai neturtinei žalai atlyginti; kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjų V. V. ir Š. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 852 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui Š. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 790 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan