2022-03-02 Nr. AB-4857-3-65-3-00144-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-8-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (10.16)DV_S-8156 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. (nuo išėjimo į pensiją pradžios) iki dabar, įskaitant laikotarpius nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. imtinai, į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui nuo išėjimo į pensiją 2005 m. rugsėjo 16 d. iki dabar susidariusį piniginių lėšų skirtumą tarp skaičiuotos valstybinės pensijos ir perskaičiuotos pensijos, įtraukiant neįskaitytus laikotarpius nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. 3) panaikinti VSDFV 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2597 (toliau – ir VSDFV Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. dirbo Šakių rajono priešgaisrinėje tarnyboje. Į gaisrininko pareigas jis buvo priimtas 1978 m. gegužės 22 d., vėliau jis buvo perkeltas į skyrininko pareigas, o nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas į Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir šiose pareigose dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki Šakių miesto Sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymu jis buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus Šakiuose veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 5 d. įsakymu buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o, pasibaigus šiam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, vėliau – jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 1999 m. liepos 30 d. įsakymu nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku, o 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu – atleistas iš pareigų, sukakus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Pareiškėjo teigimu, jo atliekamos funkcijos visada buvo susijusios su profesionalios priešgaisrinės apsaugos vykdymu, gaisrų gesinimo organizavimu, vadovavimu bei dalyvavimu gesinant gaisrus. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl priežasčių, kurias nulėmė valstybės finansinė padėtis ir kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, todėl skundžiami sprendimai, kuriais į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti buvo neįskaityti laikotarpiai nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. imtinai bei neperskaičiuotas valstybinės pareigūnų pensijos dydis, priimti formaliai laikantis teisės aktų, nesivadovaujant suformuota teismine praktika, todėl turi būti panaikinti.

3. Atsakovas VDSFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas apžvelgė teisinį reglamentavimą. Tvirtino, kad apdraustųjų valstybiniu socialinio draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis laikotarpiu po 1995 m. sausio 1 d. iki pareigūno laipsnio suteikimo dienos, t. y. iki 1997 m. birželio 5 d., pareiškėjas dirbo pagal sutartį, todėl į tarnybos laiką pensijai skirti buvo įskaitytas laikas nuo 1997 m. birželio 5 d., t. y. pareigūno laipsnio suteikimo dienos, iki atleidimo iš vidaus tarnybos sistemoje dienos (2005 m. rugsėjo 16 d.). Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. neįskaitytas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 16 straipsnyje nurodytų sąlygų. Laikotarpis nuo 1978 m. gegužės 22 d iki 1995 m. sausio 1 d. yra įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti. Atsakovas pabrėžė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2005 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo pareigūnų pensijos skyrimui pateiktame tarnybos apskaitos duomenų lape (toliau – ir Apskaitos lapas), su kuriuo pareiškėjas supažindintas pasirašytinai, nėra duomenų apie pareiškėjo minimą tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nei 2019 m. sausio 30 d. prašyme VSDFV Utenos skyriui, nei 2019 m. kovo 13 d. prašyme VSDFV nereiškė reikalavimo dėl laikotarpio nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Jis nebuvo pateikęs duomenų apie tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 6 d. nei VSDFV Utenos skyriui, nei VSDFV. Faktinės aplinkybės patvirtino, kad pagal pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 22 d. prašymą jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų pensija. Ši pensija paskirta atsižvelgus į 27 metų 7 mėn. 11 d. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Į šį laiką įskaitytas ir laikotarpis nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kurį skunde teismui pareiškėjas prašė įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Apskaitos lape įrašyti duomenys apie tarnybos laikotarpį nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., tačiau nėra duomenų apie laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Su Apskaitos lapo duomenimis pareiškėjas buvo supažindintas, bet Apskaitos lape esančių duomenų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Taip pat jis neginčijo ir VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2/17-2981, kuriuo jam nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų pensija.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo R. P. skundą, t. y. panaikino Sprendimą ir VSDFV Sprendimą, įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. laikotarpis, pareiškėjo dirbtas Departamento Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigose, būtų įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, būtų sprendžiama dėl su tuo susijusio pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo.

8. Teismas nustatė, kad Departamento Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 22 TE pareiškėjas (Departamento Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininkas) atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2005 m. rugsėjo 16 d., sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Šiame įsakyme nurodytas ištarnautas laikas pensijai skirti 2005 m. rugsėjo 16 d. – 27 m. 7 mėn. 11 d. VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 pareiškėjui nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, atsižvelgiant į 27 m. 7 mėn. 11 d. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti: iki 1994 m. gruodžio 31d. (19 m. 4 mėn.) ir nuo 1995 m. sausio 1 d. (8 m. 3 mėn.). Taigi į šį laikotarpį įskaitytas ir laikotarpis nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kurį pareiškėjas skunde teismui prašė įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui, kuriuo iš esmės prašė perskaičiuoti jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, pateikdamas duomenis apie jam mokamos pensijos apskaičiavimo duomenis, jo tarnybos laikotarpio pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti įskaitymą / neįskaitymą, įskaitant, jei to nebuvo padaryta, į laikotarpį pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti įskaityti pareiškėjo tarnybos laikotarpį 1995–1998 m. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendime nurodė, kad 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. darbo laikotarpis iki pareiškėjo paskyrimo į vidaus reikalų pareigūno pareigas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas, nes tuo laikotarpiu jis buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu. VSDFV Utenos skyrius Sprendimu nusprendė, kad nėra jokio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 15 nuo 1978 m. gegužės 22 d. buvo priimtas dirbti kovotoju (gaisrininku). Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 11 nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas iš skyrininko pareigų į Šakių m. profesionalios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir juo dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 4 d. Šakių miesto Sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus Šakiuose veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 5 d. Šalių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 12 TE buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o pasibaigus šiam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 36 TE buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, o vėliau jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1999 m. liepos 30 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu buvo paskirtas nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku iki Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Pareiškėjui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti buvo įskaičiuoti: 1978 m. gegužės 22 d.–1995 m. sausio 1 d. laikotarpis (darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau darbuotojas buvo paskirtas pareigūnu) ir 1997 m. birželio 4 d.–2005 m. rugsėjo 16 d. laikotarpis (vidaus tarnybos laikas), tačiau nėra įskaičiuojamas 1995 m. sausio 1 d.–1997 m. birželio 5 d. laikotarpis, t. y. darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. KT1-N1/2017, konstatavo, kad byloje surinkti duomenys iš esmės neprieštarauja aptartoms Konstitucinio Teismo išvadoms. Pagal VRM sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato buvo planuojama sukarinti tik 1997 m. Nuo įsidarbinimo Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalyje 1978 m. gegužės 22 d. iki tarnybos pabaigos, pareiškėjas nuolat, be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, o keitėsi tik pareiškėjo pareigos bei įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas ir juridinis statusas. Iš rašytinių bylos įrodymų, pareiškėjo paaiškinimų ir liudytojo A. T. parodymų nustatyta, kad pareiškėjo iki 1995 m. sausio 1 d. atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. imtinai, tai yra abiem šiais laikotarpiais pareiškėjas dalyvavo gesinant gaisrus, organizavo ir vadovavo gaisrų gesinimui bei vykdė kitas pareigybėms priskirtas funkcijas. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo Šakiuose veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1978 m. gegužės 22 d. iki 2005 m. rugsėjo 16 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį.

11. Teismas nusprendė panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įtraukant laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti ir perskaičiuoti pensiją

III. 12. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Atsakovas teigė, jog Apskaitos lape nėra duomenų apie pareiškėjo minimą tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Taigi nėra teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiką minėtu laikotarpiu tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti. Pagal pareiškėjo pensijos bylos dokumentus (tarnybos apskaitos duomenis ir kt.) akivaizdu, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 5 d. Duomenų apie tarnybą šiuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs nei VSDFV Utenos skyriui, nei VSDFV.

Pareiškėjas nei tarnybos apskaitos duomenų lapuose esančių duomenų, kuriuose nėra duomenų apie jo tarnybos laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., nei VRM sprendimo, kuriuo jam nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirta pareigūnų pensija už tarnybą, neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau skunde teismui pareiškėjas iš esmės ginčijo VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimą, nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. paskirtos pareigūnų pensijos apskaičiavimą ir dydį. Atsakovo vertinimu, teismas, remdamasis byloje dalyvavusio liudytojo parodymais, neteisingai nustatė, jog nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. pareiškėjas faktiškai nuolat ir nepertraukiamai iki 1995 m. sausio 1 d., o po šios datos – ir iki 1997 m. birželio 5 d. bei iki pat 2005 m. rugsėjo 16 d., vykdė priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas: dalyvavo gesinant gaisrus, organizavo ir vadovavo gaisrų gesinimui bei vykdė kitas pareigybėje priskirtas funkcijas.

Atsakovas pakartotinai akcentavo Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime padarytas išvadas. Manė, jog tiek nurodytoje Konstitucinio Teismo byloje, tiek šio ginčo administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra vienodos, nes ginčas yra ir dėl laikotarpio po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartį išdirbto einant vairuotojo pareigas, įskaitymo į tarnybos stažą pareigūnų pensijai. Atsakovo įsitikinimu, teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas nuolat ir be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, o keitėsi tik pareiškėjo pareigos bei įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas ir juridinis statusas, tačiau jo atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo minėtu nutarimu remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija.

Teismas, remdamasis tik į bylą iškviesto liudytojo paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1995 m. sausio 1 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti.

14. Pareiškėjas R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Pareiškėjo vertinimu, teismas vadovavosi įrodymais, kurie buvo surinkti ir pateikti į bylą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, yra nepagrįstas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

17. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovaujant Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktu Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų bei kitų šiam ginčui aktualių aplinkybių aiškinimu. Pabrėžė, jog pareiškėjas, 2019 m. sausio 30 d. pateikdamas prašymą VSDFV Utenos skyriui, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo tarnybą nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., todėl VSDFV Utenos skyriui nebuvo teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl naujo dydžio pareigūnų pensijos skyrimo (perskaičiavimo). Taigi teismas, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Be to, VRM sprendimas dėl pareigūnų pensijos pareiškėjui skyrimo nėra nuginčytas, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu

IV. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atmetė atsakovo VSDFV Utenos skyriaus apeliacinį skundą.

19. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas kovotoju (gaisrininku) Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinėje dalyje buvo priimtas nuo 1978 m. gegužės 22 d., remiantis Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 15. Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 11 nuo 1987 m. gegužės 1 d. buvo pervestas iš skyrininko pareigų į Šakių m. profesionalios priešgaisrinės dalies sargybos viršininko pareigas ir juo dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 4 d. Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš minėtų pareigų likvidavus įmonę. Reorganizavus Šakiuose veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 5 d. Šalių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko įsakymu Nr. 12 TE buvo priimtas dirbti bandomajam 2 mėn. laikotarpiui į Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas, o pasibaigus šiam bandomajam laikotarpiui, 1997 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 36 TE buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį, o vėliau jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1999 m. liepos 30 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu buvo paskirtas nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininku iki Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, sukakus Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui. Pareiškėjas, turėdamas vyresniojo puskarininkio laipsnį, iš vidaus tarnybos budinčios pamainos skyrininko pareigų buvo atleistas 2005 m. rugsėjo 16 d., remiantis Departamento Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio R. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 22 TE. VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2/17-2981 R. P. nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. neterminuotai buvo paskirta 654,21 Lt (189,47 Eur) pareigūnų ir karių valstybinį pensija už tarnybą, nurodant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 27 metai 7 mėnesiai 11 dienų.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pagal minėtą Pareigūnų pensijų įstatymo (16 str. 3 d. 3 p.) reguliavimą susidarė tokia situacija, kai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaičiuotas laikotarpis iki 1995 m. sausio 1 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau jis buvo paskirtas pareigūnu), tačiau nėra įskaičiuotas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu). Tokia situacija, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, susidarė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, apklaustas tiek pareiškėjas, tiek liudytojas A. T., o aplinkybė, kad teismas kitaip vertino atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.

21. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjas nuo 1978 m. gegužės 22 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, nuo 1987 m. gegužės 1 d. dirbo tose pačiose pareigose (viršininku) iki 1997 m. birželio 4 d., kai buvo reorganizuota Šakiuose veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Pareiškėjas statutiniu tarnautoju tapo tik 1997 m. birželio 5 d., kai priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos, ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo jo valios. Taigi, įvertinus šios bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.

22. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po to niekuo nesiskyrė. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, spręstina, jog pareiškėjo faktinis tarnybos Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių miesto priešgaisrinės tarnybos viršininko pareigose laikas nuo 1987 m. gegužės 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., kai jo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. turi būti įtrauktas į jo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

23. Apeliacinės instancijos teismas apžvelgė aktualią teismų praktiką, be kita ko, susijusią su teisingumo principo aiškinimu. Pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 pateiktu aiškinimu, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas – asmens, tarnavusio priešgaisrinėje tarnyboje, stažas; vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje stažo įskaitymo valstybinei pensijai skirti klausimai buvo sprendžiami analogiškai. Prieita prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. prašymą, užtikrinant, kad jo ištarnautas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti būtų įskaitytas.

V. 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021, kuriuo prašo atnaujinti procesą minėtoje byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo VSDFV Utenos skyriaus apeliacinį skundą, t. y. panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad šioje byloje procesas turėtų būti atnaujintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto bei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 40 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio 10 dalies nuostatas. Pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tik iki 1995 m. sausio 1 d. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų ir gaisrininkų vairuotojų Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindais laikas yra prilyginamas tarnybos laikui, todėl apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti turėtų būti įskaičiuotas ir laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d., kai pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartotinai akcentuoja Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, susijusius su minėtos įstatymo nuostatos taikymu. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo apžvelgia Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio 10 dalies nuostatas. Pabrėžia, kad Apskaitos lape nėra duomenų apie pareiškėjo tarnybos laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Pareiškėjas buvo supažindintas su duomenimis Apskaitos lape, tačiau jis neginčijo nei šių duomenų, nei VRM 2005 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2/17-2981, kuriuo jam, atsižvelgiant į minėtus Apskaitos lapo duomenis, buvo paskirta pareigūnų pensija. Pareiškėjas, VSDFV Utenos skyriui pateikdamas 2019 m. sausio 30 d. prašymą, nepateikė jokių naujų duomenų, patvirtinančių jo tarnybą 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 5 d. laikotarpiu, todėl nebuvo teisinio pagrindo perskaičiuoti jam pareigūnų pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, neteisingai taikė minėtas Pensijų įstatymo nuostatas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad egzistuoja ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas, kadangi buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 (išplėstinė teisėjų kolegija) ir 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021 suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, turėjo vadovautis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ypač išplėstinės teisėjų kolegijos priimtu sprendimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo apžvelgia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendime išdėstytą poziciją. Jo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo nesivadovauti nurodytuose procesiniuose sprendimuose suformuotomis taisyklėmis. Naujausias teismo precedentas analogiškoje byloje, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos, buvo skirtas teismų praktikai šioje srityje suvienodinti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis anksčiau suformuotais precedentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 27. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

29. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto bei Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio 10 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti taisyklės, be kita ko, tarnybos laikas, kuris yra įskaitomas į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti, o to paties įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyti laikotarpiai, kurie prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti. Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje ir 41 straipsnio 10 dalyje aptariami pensijos dydžio pasikeitimo atvejai, siejami su papildomų duomenų (dokumentų) pateikimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo prašymą šioje dalyje grindžia iš esmės pakartodamas anksčiau išdėstytus argumentus, be kita ko, kad Pareigūnų pensijų įstatyme nenumatyti atvejai, kai tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtas laikas, o pareiškėjas kartu su 2019 m. sausio 30 d. prašymu nepateikė naujų duomenų. Trečiasis suinteresuotas asmuo nepaaiškina, kokie įrodymai patvirtina akivaizdų jo nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimą, juolab kad pačiame prašyme dėl proceso atnaujinimo aptarti atvejai, kai kilo neaiškumų dėl šio teisinio reguliavimo aiškinimo bei taikymo (Konstitucinio Teismo nutarimas, nevieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika). Trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodo, kodėl pareiškėjo pateikti argumentai (keliamos abejonės) dėl galbūt netinkamo ankstesnio duomenų apie jo tarnybos laiką pensijai skirti vertinimo akivaizdžiai negali būti pagrindu perskaičiuoti jam skirtinos pensijos dydį pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio 10 dalies nuostatas. Tokie deklaratyvūs, subjektyvaus pobūdžio prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

31. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

32. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo kelia abejones dėl 2021 m. rugsėjo 1 d. apeliacinės instancijos teismo nutarties, kurias šiuo aspektu grindžia skundžiamos teismo nutarties nesuderinamumu su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 ir 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021 suformuotais precedentais. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama teismo nutartis ir 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021 buvo priimtos ir paskelbtos tuo pačiu metu vykusiuose posėdžiuose, pastaroji teismo nutartis šiame kontekste plačiau neanalizuotina, nes šis procesinis teismo sprendimas negali patvirtinti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtu 2021 m. kovo 31 d. sprendimu išnagrinėjo ginčą dėl pareiškėjo darbo Šakių rajono priešgaisrinėje tarnyboje (skyrininko pareigose) laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir, atitinkamai, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio perskaičiavimo. Teisėjų kolegija nenustatė esminių skirtumų tarp faktinių aplinkybių išnagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, sudarančių pakankamą pagrindą nukrypti nuo minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtame sprendime, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną (be kita ko, 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas), atskleisdama Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, turinį ir tikrąją prasmę, valstybinių pensijų prigimtį ir pobūdį bei įstatymų leidėjo plačią diskreciją reglamentuojant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, įvertinusi specializuotų teismų pareigą laikytis Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos, nenustačiusi išskirtinių bylos aplinkybių, kurios suponuotų kitokį situacijos vertinimą, konstatavo, jog ginčijami VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas dėl to, jog laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą neįskaitomas į tarnybos laiką pensijai skirti, yra teisėti ir pagrįsti. Siekiant išvengti ginčo santykiams taikytinų teisės normų netinkamo taikymo, o taip pat ir užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, šiuo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu suteikiama aiški administracinių teismų praktikos kryptis vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimas yra naujausias teismo precedentas analogiškose bylose, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijas ir skirtas teismų praktikai šioje srityje suvienodinti, dėl šios priežasties teismas gali nesiremti praktika, suformuota ankstesnėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A-2211-602/2017, A-3890-552/2019, Nr. eA-591-602/2020). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi šios praktikos naujausiose bylose (žr., pvz., 2021 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1769-756/2021).

35. Taigi, susiklostė situacija, kuomet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suteikė administracinių teismų praktikos kryptį, kad institucija, atsisakydama įskaityti asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., nepažeidžia Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi aptariamu išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu nesivadovavo, nors vertino ginčą dėl į stažą pareigūno pensijai gauti neįskaityto laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nukrypo nuo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu suvienodintos administracinių teismų praktikos.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepakankamai pagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, tačiau jis įrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, 163 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-787-502/2021 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė