2019-03-20 Nr. AB-6879-3-61-3-03995-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1412-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03995-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 97 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos, todėl pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Sanitariniai mazgai buvo įrengti gyvenamojoje patalpoje ir atskirti nuo jos tik ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, dalyje kamerų sanitariniai mazgai neturėjo atskiros ventiliacijos. Kameroje neužtikrinamas tinkamas apšvietimas – natūrali šviesa beveik nepatenka į kamerą, o dėl kamerose įrengto dirbtinio apšvietimo (šviesa buvo pernelyg stipri) pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą, be to, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, jose neveikė ventiliacija, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, kamerose buvo drėgna, todėl atsirado pelėsis.

3. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto vandens ir čia laikomiems asmenims nėra sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, iki 2017 m. pradžios nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu išėjus iš sporto salės. Nuteistiesiems buvo suteikiama galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti kiemelyje, visą likusį laiką jie buvo laikomi kamerose.

4. Pareiškėjui nebuvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Gydytojui nustačius, kad pareiškėjui yra reikalinga specialisto konsultacija, ši konsultacija nebuvo užsakyta. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui pilnavertės mitybos – pareiškėjas, dėl savo religinių įsitikinimų negalintis valgyti kiaulienos, turėjo valgyti tik vegetarišką maistą ir jo racionas nebuvo pilnavertis. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas nuolat patirdavo neigiamų emocinių ir psichologinių išgyvenimų, tapo nervingas, jautėsi pažemintas ir kankinamas.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Pažymėjo, kad nors vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimų, yra dedamos pastangos, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau, Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

7. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskiriamas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K kameros atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, todėl reguliariai kameras vėdinantiems asmenims neiškyla problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

8. Suimtiesiems ir nuteistiesiems teikiamo maisto kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Paaiškino, kad tiek vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, tiek ir vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše, atitinka teisės aktų reikalavimus.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nėra konkretūs, pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 2014 m. balandžio 4 d. – 2014 m. balandžio 28 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto buvo nuo 1,97 kv. m iki 2,62 kv. m; 2014 m. balandžio 30 d. – 2014 m. birželio 8 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas nuo 1,99 kv. m iki 2,62 kv. m; 2014 m. birželio 12 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,65 kv. m, 2014 m. birželio 14 d. – 2014 m. birželio 19 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,67 kv. m; 2014 m. liepos 1 d.

– 2014 m. rugpjūčio 7 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 2,00 kv. m iki 2,67 kv. m; 2014 m. rugpjūčio 9 d. – 2014 m. rugpjūčio 21 d., 2014 m. rugpjūčio 23 d. – 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. – 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. spalio 22 d. – 2014 m. spalio 27 d., 2014 m. spalio 29 d. – 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. – 2014 m. lapkričio 13 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,67 kv. m; 2014 m. lapkričio 18 d., 2014 m. lapkričio 20 d., 2014 m. lapkričio 29 d.

– 2014 m. gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 11 d. – 2014 m. gruodžio 29 d., 2014 m. gruodžio 31 d. – 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 7 d. – 2015 m. vasario 16 d. ir 2015 m. vasario 19 d. – 2015 m. balandžio 8 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,64 kv. m; 2015 m. balandžio 10 d. – 2015 m. balandžio 15 d., 2015 m. balandžio 17 d. – 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. balandžio 22 d. – 2015 m. gegužės 3 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2015 m. gegužės 8 d.

– 2015 m. gegužės 10 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. – 2015 m. gegužės 17 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 2,74 kv. m; 2015 m. gegužės 21 d. – 2015 m. birželio 3 d. ir 2015 m. birželio 16 d. – 2015 m. birželio 17 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,48 kv. m, 2015 m. gruodžio 9 d. – 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. sausio 5 d., pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,69 kv. m; 2016 m. spalio 22 d.

– 2016 m. spalio 25 d., 2016 m. spalio 27 d. – 2016 m. spalio 28 d. ir 2016 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, buvo 2,92 kv. m; 2016 m. lapkričio 23 d. – 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo, buvo nuo 2,15 kv. m iki 2,92 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad 382 dienas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų reikalavimų.

Taip pat pažymėjo, kad nacionalinės teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, pareiškėjo atžvilgiu taip pat nebuvo laikomasi dar 30 dienų šiomis dienomis: 2016 m. birželio 17 d. – 2016 m. birželio 22 d., 2016 m. birželio 24 d. – 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 23 d. – 2016 m. liepos 27 d., 2016 m. spalio 15 d. – 2015 m. spalio 19 d., 2016 m. spalio 21 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. spalio 29 d. – 2016 m. spalio 31 d., 2016 m. lapkričio 20 d. – 2016 m. lapkričio 22 d.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, Nr. 170 ir Nr. 192 buvo atsilupę sienų ir lubų dažai, be to, kameroje Nr. 105 nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir oro temperatūra, drėgnos lubos ir siena, nustatyta pelėsio požymių, kameroje Nr. 170 buvo išlūžusi plytelės dalis, kameroje Nr. 192 dalyje lango nebuvo stiklo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų.

13. Dėl sanitarinio mazgo pertvaros ir teisės į privatumą pažeidimo teismas nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti. Kadangi didžiąją laiko dalį pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Be to, nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje buvo įrengtos užuolaidos, todėl teismas darė išvadą, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.

14. Teismas nurodė, kad atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos įrengimas Lukiškių TI-K nėra privalomas, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atsakovas šiuo atveju pažeidė pareiškėjo teises. Teismas pastebėjo, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Kadangi Lukiškių TI-K buvo įsteigta ir veikė dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, reikalavimai dėl atskiros oro šalinimo sistemos netaikytini, nes tokios sistemos įrengimas būtų galimas tik atlikus pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus.

15. Dėl pareiškėjo argumento, jog nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus , laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše atitiko teisės aktų reikalavimus.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, jog dėl Lukiškių TI-K teritorijoje vykusių šilumos trasų tvarkymo darbų Lukiškių TI-K nebuvo šilto vandens ir pareiškėjui teko praustis po šaltu vandeniu, pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Atsižvelgęs į tai, teismas laikė įrodytais pareiškėjo argumentus, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 303 (nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.) ir kameroje Nr. 307 (nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. gegužės 17 d.), pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė ne mažiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

17. Dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu išėjus iš sporto salės teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė yra nustatyta Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-PA-1707, kuriame išdėstyta rekomendacija Lukiškių TI-K administracijai sudaryti sąlygas įstaigoje esantiems asmenims nusiprausti duše po apsilankymo sportui (mankštai) skirtose patalpose. Teismo vertinimu, higienos normos HN 76:2010 30.6 punkto reikalavimai negali būti taikomi Lukiškių TI-K, nes dušų įrengimas neabejotinai lemtų būtinybę atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestaujama, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjui nebuvo trukdžių apsiprausti po sporto kameroje, o vėliau nustatyta tvarka pasinaudoti ir dušu. Todėl teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės nevertintinos kaip aplinkybės, sukėlusios pareiškėjui žalą.

18. Dėl netinkamo maitinimo teismas pastebėjo, kad pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, turėjo galimybę rinktis valgiaraštį ir atsisakyti patiekalų ar jų dalių, kuriose yra kiaulienos, arba rinktis vegetarams skirtą valgiaraštį. Nors pareiškėjas teigė, kad vegetariška mityba nėra pilnavertė, tačiau nepagrindė ir nedetalizavo, dėl kokių priežasčių laiko vegetarišką mitybą nepilnaverte. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje yra pateiktas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto protokolas Nr. 9749Ch ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus cheminių tyrimų protokolas Nr. Ch9266, patvirtinantys, kad Lukiškių TI-K teikiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo ar nepakankamo maitinimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės dėl netinkamo maitinimo Lukiškių TI-K nebuvo pažeistos.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl laiku nesuteiktos gydytojo specialisto konsultacijos, nustatė, kad pareiškėjas skundėsi dėl pablogėjusio regėjimo. Nors pareiškėjui ir buvo suteikta pirminė pagalba, jis buvo apžiūrėtas gydytojo ir jam buvo skirti medicininiai preparatai, tačiau galimybė apsilankyti konsultacijoje pas gydytoją oftalmologą jam buvo sudaryta tik 2018 m.

20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė, suteikus galimybę kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, be to, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti pareiškėjui ilgesnius pasivaikščiojimus dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl kieme laikomų šunų, nurodė, kad tarnybiniai šunys pataisos įstaigose gali būti panaudojami saugant pataisos įstaigos teritoriją, todėl, tarnybinių šunų laikymas ir panaudojimas teritorijos saugojimui savaime nelaikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė skundų Lukiškių TI-K direktoriui, kad už lango laikomi šunys trukdo pareiškėjui ilsėtis, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių detalizuojančių aplinkybių, kad Lukiškių TI-K buvo tarakonų, graužikų, todėl, teismo vertinimu, šis pareiškėjo teiginys yra abstraktus, taip pat negali sudaryti pagrindo pripažinti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus. Be to, atsakovo pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atliekama Lukiškių TI-K patalpų priežiūra ir, esant poreikiui, buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai.

23. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 382 paras pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio nuostatų ir 30 parų neatitiko nacionalinės teisės aktų reikalavimų, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą, jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjui nebuvo suteiktos visapusiškos sveikatos priežiūros paslaugos, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, todėl priteisė pareiškėjui 4 500 Eur.

III. 24. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 97 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti išskaičiuojami visi patalpoje esantys daiktai.

26. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas 1 211 dienų (iš 1 301 dienų) kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto reikalavimų.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – E. M. skundą atmesti.

28. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas apeliaciniame skunde papildomai prašo taikyti senaties terminą pareiškėjo atžvilgiu. Pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 27 d., o buvo kalinamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovo nuomone, senaties taikymas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi visi įrodymai ir atsikirtimai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo apeliaciniame skunde.

30. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo teigimu, esant tęstiniam pažeidimui, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai baigiasi pažeidimas. Dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų pareiškėjas pateikė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. kovo 5 d. atsakymą dėl pareiškėjo skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

33. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto reikalavimų ilgesnį laikotarpį, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsakovas teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas, pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė, vertindamas pareiškėjui tenkantį gyvenamosios kameros plotą.

37. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neobjektyvus, kadangi pareiškėjas buvo laikomas 1 211 dienų (iš 1 301 dienų) kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis apie pareiškėjo laikymą kamerose konkrečiu laikotarpiu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 382 paras pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio nuostatų ir 30 parų neatitiko nacionalinės teisės aktų reikalavimų.

38. Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Be to, ginčo šalis reikalavimą taikyti ieškinio senatį gali pareikšti tik pirmosios instancijos teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2353-146/2015). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pirmosios instancijos teisme nereikalavo pareiškėjo atžvilgiu taikyti ieškinio senaties, sprendžiant dėl žalos atlyginimo už atitinkamą laikotarpį. Įvertinusi tai, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo prašymas taikyti senaties terminą apeliacinėje instancijoje neatitinka CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, todėl negali būti tenkinamas.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

40. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; kt.), teisėjų kolegija vertina, kad nustačius kalinamam asmeniui tekusio gyvenamo ploto pažeidimą, asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

41. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas 382 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio nuostatų ir 30 parų neatitiko nacionalinės teisės aktuose įtvirtinto reglamentavimo, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą, jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, taip pat nebuvo laiku suteikta gydytojo specialisto konsultacija. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 4 500 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos atlyginimas yra proporcinga ir adekvati kompensacija patirtai skriaudai atlyginti.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius