2022-05-25 Nr. AB-14135-3-62-3-03423-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2589-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03423-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis B. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 21S38481 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2126 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento sprendimais buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento sprendimais. Nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą organizuoti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą taip, kad būtų užtikrinamas pareiškėjo teisės būti išklausytam principo taikymas. Komisija sprendime nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis atsisakė (duomenys neskelbtini) religijos ir dėl šios priežasties patyrė persekiojimą bei smurtą savo kilmės šalyje. (Duomenys neskelbtini) pareiškėjas susidūrė su problemomis dėl tėvo griežtumo. Tėvas yra labai religingas ir vertė pareiškėją laikytis (duomenys neskelbtini) taisyklių, skaityti (duomenys neskelbtini) bei melstis, varžė jo laisvę. Dėl to pareiškėjas nuo 2016 metų su tėvu nebendrauja. Iš (duomenys neskelbtini) anksčiau išvykti negalėjo, nes neturėjo galimybės. Nurodė, kad tėvas gali paprašyti kai kurių žmonių pareiškėją nužudyti, nes tikima, jog nužudyti netikintįjį yra gerai. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas tikina negalintis grįžti į (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas nepagrįstai Sprendime nurodė, jog nėra pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1dalies 1–3 punktus. Pabrėžė, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino jo paaiškinimų ir nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

6. Pareiškėjas teigė, kad prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, išvykimo iš kilmės šalies motyvus, pagrįstas ir objektyvias priežastis, kurios lėmė pabėgimo iš kilmės šalies aplinkybes, aiškiai nurodė, kokių pasekmių bandė išvengti bėgdamas nuo giminaičių bei klano persekiojimo. Pažymėjo, kad jis buvo sužalotas, o tai įrodo individualios ir realios grėsmės faktą, kurio Migracijos departamento nepaneigė. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės įrodo, kad jo sveikatai ir gyvybei yra kilusi reali grėsmė, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

7. Pareiškėjas taip pat nesutiko su sprendimu išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Akcentavo, kad jeigu bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė ne policijos persekiojimu, o tėvo griežtumu. Atsakovas teigė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį buvo surinkta ir ištirta aktuali su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija, pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, realios rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatyta. Pabrėžė, kad vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais nesudaro pagrindo šiuos sprendimus pripažinti neteisėtais ar nepagrįstais.

11. Atsakovo nuomone, jis pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktą informaciją išnagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai bei nenustatė, kad pareiškėjo baimė būti nužudytam yra reali ir pagrįsta, todėl nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų kriterijų.

12. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Komisija nepagrįstai atsisakė jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjas nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas. Pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

14. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

15. Atsakovas nurodė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Akcentavo, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pasak atsakovo, šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo B.A. A. A. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38481 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38481 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 6K-2126 dalis; kitą skundą dalį teismas atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes tėvas jį vertė praktikuoti religiją. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad yra persekiojamas dėl religinių motyvų, kadangi atsisakė (duomenys neskelbtini) religijos.

18. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, vertino kritiškai, kaip prasimanymą, ir jo (pasakojimą) nelaikė patikimu įrodymu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė ne policijos persekiojimu, o tėvo griežtumu. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikta istorija (griežtas tėvo elgesys) savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme.

19. Teismo nuomone, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo baimė dėl pavojaus gyvybei yra sąlygota tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu ir prielaidomis.

20. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė kad byloje nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

21. Teismas taip pat sprendė, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Iš Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) pateiktos informacijos apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini)matyti, kad pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

22. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas jo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas pažymėjo, kad pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę Migracijos departamentas turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Taigi pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjas savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

23. Teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 6 d. ir prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

24. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėjas B. A. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes jam gresia persekiojimas religiniu pagrindu. Pareiškėjui dėl atsisakymo išpažinti (duomenys neskelbtini) iš savo šeimos pusės gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis ar net mirtimi. Pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog jo persekiojimas religiniu pagrindu suponuoja jam akivaizdžią individualią grėsmę, dėl kurios jis negali pasilikti kilmės šalyje.

29. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi 2021 m. EPPB ataskaita ir nurodė, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės raginamos atsižvelgti į bendrą analizę ir rekomendacijas, tačiau jie nėra privalomi. Be to, bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Tačiau pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

31. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

32. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir jo atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, teismo sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Regionų apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš arabų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 21S38481 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 6K-2126 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog jo persekiojimas religiniu pagrindu suponuoja jam akivaizdžią individualią grėsmę, dėl kurios jis negali pasilikti kilmės šalyje. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

48. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

51. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jo tėvas yra labai religingas ir griežtas. Pasak pareiškėjo, tėvas jį vertė laikytis (duomenys neskelbtini), skaityti (duomenys neskelbtini) bei melstis, tokiu savo elgesiu varžydamas pareiškėjo laisvę. Pareiškėjas tvirtino, kad nepaklusdamas tėvo valiai būdavo mušamas, todėl mano, jog tėvas gali siekti su juo susidoroti.

52. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis EPPB 2021 m. rugsėjo 14 d. pateikta ekspertine nuomone (I t., b. l. 64–73), kurioje buvo surinkta aktuali informacija apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, įvertinta iš įvairių šaltinių gauta informacija ir šios informacijos kontekste vertintas pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumas. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad įvertinus prieglobsčio prašytojo teiginius apie tai, jog jis iš kilmės valstybės išvyko dėl to, jog tėvo buvo verčiamas praktikuoti religiją, nustatyta, kad šie teiginiai pasižymėjo tiek vidiniu, tiek išoriniu nuoseklumu, todėl yra laikomi tikėtinais. Tačiau įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prieglobsčio prašytojo individualias aplinkybes, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą Konvencijos prasme nėra visiškai pagrįsta. Tyrimo metu taip pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad asmeninio pobūdžio konfliktas su tėvu nepatvirtina kilmės valstybėje pareiškėjui realiai gresiančio beatodairiško smurto. Pareiškėjas nurodė, kad su tėvu nebendravo nuo 2016 m., tačiau iš kilmės valstybės, atsiradus galimybei, išvyko tik 2021 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė religinio persekiojimo grėsme, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes. Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjo situacijos tyrimą, pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo jį suteikti. Pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sulaukęs grasinimų dėl vengimo išpažinti (duomenys neskelbtini) religiją, nepaklusimo tėvo valiai. Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, prieglobsčio prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu grėsmės gyvybei ar sveikatai įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

54. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jam gresiančio persekiojimo būtų kreipęsis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, taip pat nėra duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, o toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Akcentuotina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Šiuo atveju padarytos pagrįstos išvados, kad pareiškėjas nepagrindė, jog dėl susiklosčiusios situacijos jo kilmės valstybėje jis galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės, o asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu nagrinėjamos bylos kontekste taip pat nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybės.

55. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą pasakojimą apie santykius su tėvu, jo griežtumą ir religingumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys prilygsta „persekiojimui“, o jo individuali situacija atitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, susijusias su garbės nusikaltimais ir reakcija į juos, sunkią ekonominę padėti kilmės valstybėje, tačiau šiuo atveju Migracijos departamentas vertino pareiškėjo situaciją, pasakojimo patikimumą ir beatodairiško smurto lygį pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

57. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. 2021 m. EPPB ataskaita yra parengta kompetentingos institucijos, joje surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, todėl tiek atsakovas, tiek teismas turėjo teisę ja vadovautis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) ir jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

60. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. A. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė