2022-04-06 Nr. AB-7952-3-61-3-00085-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-49-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00085-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021 pagal atsakovo R. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, prašymą atsakovui R. M. (tretieji suinteresuotieji asmenys – A. T. K., A. B., D. P. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras), dėl materialinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra, pareiškėjas), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. M. (toliau – ir atsakovas) 16 689,09 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas R. M., eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė neteisėtą Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo I. L. buvo atleistas iš Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų. I. L., nesutikdamas su minėtu atsakovo Įsakymu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 I. L. skundą tenkino ir panaikino Įsakymą bei grąžino I. L. į buvusias eitas pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi pripažino, jog, nepasiūlius tos pačios kategorijos pareigų I. L., nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Dėl tuo metu Agentūros direktoriaus pareigas ėjusio R. M. priimto Įsakymo, kuriuo buvo atleistas I. L., Agentūrai buvo padaryta 16 689,09 Eur žala. Pareiškėjas nurodė, kad buvusiam Agentūros direktoriui turėtų būti taikoma materialinė atsakomybė už valstybei padarytą žalą, kadangi teismas įsiteisėjusiuose sprendimuose nustatė jo padarytus neteisėtus veiksmus. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų matyti, kad Agentūros direktoriaus pareigas ėjęs R. M. turėjo ir galėjo suprasti, jog turi prievolę pasiūlyti valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, visas laisvas pareigas, kurių pareigybių aprašymuose nustatytus minimalius kvalifikacinius reikalavimus atitiko I. L..

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad materialinė valstybės tarnautojo atsakomybė atsiranda esant šiems pagrindams: neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir žalos, pažeidėjo kaltei. Pareiškėjas R. M. veiksmus vertino kaip tyčinius ir sukėlusius Agentūrai turtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, buvęs Agentūros direktorius, nepasiūlęs visų laisvų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kurių minimalius kvalifikacinius reikalavimus atitiko I. L., netinkamai vykdė savo pareigas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūros vadovas atitinka viešosios teisės subjekto apibrėžimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 2 dalyje, todėl patenka į subjektų, dėl kurių neteisėtų veiksmų valstybei kyla pareiga atlyginti žalą, ratą. Be to, remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl Agentūros vadovo veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus Agentūros atžvilgiu, inter alia (be kita ko) atleidžiant valstybės tarnautoją iš einamų pareigų. Pareiškėjas darė išvadą, kad buvęs Agentūros direktorius, neteisėtai atleisdamas I. L., sukėlė realias materialines pasekmes Agentūrai. Pareiškėjas pažymėjo, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį kitą valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją atsiranda esant bet kuriai kaltės formai. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija konstatavo, jog R. M., ėjęs Agentūros direktoriaus pareigas, padarė teisės pažeidimą, jo veiksmai buvo tyčiniai (kaltės forma – tyčia).

4. Atsakovas R. M. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė prašymą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra suformuoti klaidinantys teiginiai apie jo neteisėtus veiksmus, nes sprendimuose buvo nagrinėjamas Įsakymo 1 punkto neteisėtumas, o ne jo veiksmų sudėties vertinimas ir ryšio su materialine atsakomybe atsiradimas. Atsakovas paaiškino, kad Įsakymą, kuriuo buvo atleistas I. L., parengė Agentūros Personalo skyrius. Agentūros Personalo skyrius 2015 m. lapkričio 27 d. pateikė jam, ėjusiam Agentūros direktoriaus pareigas, I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. pranešimą dėl atsisakymo eiti jau antras jam pasiūlytas pareigas. Todėl, pasitaręs su Personalo skyriaus vedėja, jis ant atsisakymo pranešimo pažymėjo rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, ir, būdamas įstaigos vadovu, pagrįstai tikėjosi, kad Agentūros Personalo skyrius tinkamai atliks pareigas ir užtikrins teisės aktuose nustatytų procedūrų laikymąsi, todėl ir pasirašė Įsakymą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Įsakymą jis priėmė nepasitaręs su kompetentingais specialistais ir veikdamas vienasmeniškai. Atsakovo teigimu, Įsakymo suderinimas su Teisės skyriaus vedėju institucijos vadovui yra patvirtinimas, jog Įsakymas parengtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti I. L. išmokėtą 16 689,09 Eur sumą prieštarauja teismų formuojamai praktikai, kurioje pažymėta, kad vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, jog vadovas kaltas dėl iš to kilusių pasekmių materialinės teisės prasme.

6. Atsakovas nurodė, kad jo veiksmuose nėra nei civilinės, nei materialinės atsakomybės būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės. Atsakovo teigimu, jis nesiekė tyčia padaryti žalos asmeniui, Agentūrai ar valstybei, neviršijo savo, kaip viešojo administravimo subjekto vadovo, įgaliojimų. Atsakovas nurodė, kad, jeigu teismas nustatytų, jog jo veiksmai, priimant Įsakymą, buvo neteisėti ir kalti, turėtų būti sprendžiamas ir kitų valstybės tarnautojų, kurie prisidėjo prie Įsakymo rengimo, atsakomybės klausimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-2218-1066/2019 Vilniaus apygardos administraciniame teisme, į teismą buvo iškviesta liudyti D. P., kuri Įsakymo priėmimo metu ėjo Agentūros Personalo skyriaus vedėjos pareigas. Liudytoja patvirtino, kad R. M. nežinojo apie Agentūroje esančias kitas laisvas pareigas, kurias būtų galima siūlyti I. L.. Atsakovas darė išvadą, kad jo veiksmai priimant Įsakymą nebuvo tyčinis ir sąmoningas siekis sukelti žalą Agentūrai ir valstybei. Atsakovas pažymėjo, kad minėta administracinė byla dar neišnagrinėta, joje nepriimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neteisingai nurodė, jog jis ėjo pareigas Agentūroje iki 2019 m. vasario 23 d., nes jis buvo atleistas iš Agentūros šalių susitarimu 2019 m. gegužės 28 d. nuo 2019 m. gegužės 30 d. Atsakovas pažymėjo, kad susitarime pareiškėjas nekėlė jam jokių reikalavimų dėl materialinės atsakomybės, nes jų neturėjo, todėl materialinė atsakomybė negalėjo atsirasti po darbo santykių nutraukimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Agentūra pateikė reikalavimą atlyginti žalą tik 2020 m. sausio 9 d., tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nurodytus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir efektyvumo principus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad sutinka, jog byla būtų sprendžiama teismo nuožiūra.

8. D. P. paaiškino, kad tuo metu, kai buvo atleistas I. L., ji ėjo Personalo skyriaus vedėjos pareigas ir buvo tiesiogiai pavaldi atsakovui. Atsakovas pats priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų eigos, kam ir kokias pareigybes siūlyti. Atsakovas vienasmeniškai priėmė sprendimą visiems darbuotojams teikti po vieną individualų pasiūlymą užimti naujai steigiamas pareigas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. ir niekada Personalo skyriui nedavė nurodymo pateikti visą laisvą pareigybių sąrašą visiems valstybės tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos.

Pats atsakovas buvo įsitraukęs į pareigybių siūlymą, todėl D. P. nesutiko, kad už šiuos siūlymus buvo atsakingas tik Personalo skyrius. D. P. nurodė, jog pareigybės aprašymą rengė Atliekų licencijavimo skyriaus vedėjas, Personalo skyrius neturėjo įgaliojimų nustatyti, kokios funkcijos priskirtinos vienam ar kitam Agentūros specialistui. D. P. teigimu, atsakovas, uždėjęs rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, nusprendė nesiūlyti I. L. kitų laisvų pareigų. Po to, kai 2015 m. lapkričio 27 d. I. L. atsisakė pareigų, atsakovas nesikreipė į Personalo skyrių ir nedavė jokių nurodymų dėl informacijos apie laisvas pareigybes, kurių reikalavimus galėtų atitikti I.

L.. I. L. atsisakymo pranešimą dėl siūlymo užimti žemesnės kategorijos pareigas ji pateikė Personalo skyriaus vyresniajai specialistei A. B., kuri parengė Įsakymo projektą. Atsakovas jokių pastabų neturėjo. D. P. nurodė, kad laisvų pareigybių sąrašas visada buvo teikiamas, kai atsakovas to pareikalaudavo. Atsakovas nusprendė, jog kiekvienam darbuotojui bus siūloma po vieną individualią laisvą pareigybę, todėl, I. L. atsisakius antrojo pasiūlymo dėl laisvos pareigybės, davė Personalo skyriui nurodymą parengti Įsakymą dėl I.

L. atleidimo iš pareigų. D. P. atkreipė dėmesį, kad I. L. dirbo tame pačiame Atliekų licencijavimo skyriuje, iš kurio buvo atleista R. V., todėl tiek I. L., tiek atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad tame pačiame skyriuje atsirado laisva pareigybė. D. P. nurodė, kad nerengė dokumentų, susijusių su struktūriniais Agentūros pertvarkymais, taip pat neturėjo specialių žinių, susijusių su I. L. gebėjimais, kompetencija ir vykdomomis funkcijomis. D. P. sutiko su atsakovo pozicija, jog Agentūra turi įrodyti visas atsakovo civilinei (materialinei) atsakomybei taikyti būtinas sąlygas, o aplinkybė, jog administraciniai teismai nustatė Agentūros civilinę atsakomybę, nereiškia, jog yra įrodytos visos sąlygos atsakovo atsakomybei kilti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad Įsakyme nėra jos vizos. Pagal Agentūros Darbo reglamento nuostatas, tokio pobūdžio įsakymas neturėjo būti teikiamas derinti Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavestam darbuotojui.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministras S. G. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jį tenkinti. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, R. M., eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė materialines pasekmes valstybei sukėlusį individualų teisės aktą. Jo neteisėti veiksmai yra siejami su įstatymo reikalavimų nesilaikymu, atleidžiant iš pareigų I. L.. Neteisėto I. L. atleidimo iš tarnybos Agentūroje faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. R. M. neturėjo diskrecijos teisės elgtis kitu būdu nei pasiūlyti laisvas pareigas Agentūroje, kurias valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, galėtų užimti.

II. 11. Regionų Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir priteisė Agentūrai iš R. M. 11 283,90 Eur materialinei žalai atlyginti, taip pat priteisė R. M. iš Agentūros 348,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas nustatė, kad atsakovas priėmė Įsakymą, kuriuo I. L. atleido iš Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų. I. L., nesutikdamas su Agentūros direktoriaus Įsakymu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 I. L. skundą tenkino, panaikino Agentūros direktoriaus Įsakymo 1 punktą, grąžino I. L. į Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 11 kategorija, pareigybės kodas 43-4T) pareigas, priteisė I.

L. naudai iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną. Agentūra, nesutikdama su minėtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2016 tenkino Agentūros apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I.

L. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje. Atnaujinus procesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 nusprendė panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017, atsakovo Agentūros apeliacinį skundą atmesti, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria I.

L. grąžintas į Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 11 kategorija, pareigybės kodas 43-4T) pareigas ir I. L. naudai iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteista įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti, kad I. L. atleistas iš Aplinkos apsaugos agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. Priteisti I. L. naudai iš Aplinkos apsaugos agentūros 16 166,59 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.“, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti I. L. iš atsakovo Agentūros 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nustatė, kad Agentūros direktorius 2018 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. AP-111 „Dėl R. M. tarnybinio nusižengimo“ pripažino, kad Agentūros Administravimo departamento direktorius R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjęs Agentūros direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau nutarė neskirti tarnybinės nuobaudos, pasibaigus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui. R. M., nesutikdamas su šiuo Agentūros direktoriaus 2018 m. balandžio 27 d. įsakymu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2218-1066/2019 pareiškėjo R. M. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 R. M. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Agentūrai padarytą materialinę žalą sieja su atsakovo R. M. 2015 m. lapkričio 30 d. priimtu Įsakymu, kuris vėliau teismų buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 28, 32 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė tais atvejais, kai žala padaryta atliekant funkcijas vidaus administravimo veiklos srityje, yra ribojama tam tikru dydžiu – atlyginama žala, neviršijanti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio. Teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nedetalizuojama būtina nustatyti valstybės tarnautojo kaltės forma, be to, tokios nuorodos nėra ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatose, kiek tai susiję su būtinumu nustatyti kaltę, kaip darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygą, todėl teismas darė išvadą, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas). Teismas pažymėjo, kad kaltės forma gali būti reikšminga materialinės atsakomybės ribų aspektu, pavyzdžiui, nustačius valstybės tarnautojo tyčią, tai suponuoja galimybę reikalauti iš jo atlyginti visą dėl jo neteisėtų kaltų veiksmų kilusią tiesioginę žalą, neribojant jos atitinkamais jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiais (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., DK 255 str. 1 p.).

15. Nesutikdamas su atsakovo teiginiais, kad šioje byloje yra netinkamas pareiškėjas, nes juo turėtų būti aplinkos ministras, teismas nurodė, kad šioje byloje netaikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnis (taip pat jį atitinkantis anksčiau galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 33 str.), bet yra aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 38 straipsnis arba jį atitinkantis anksčiau galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis. Teismas pažymėjo, kad naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 38 ir 39 straipsnių nuostatos taikomos tik materialinės žalos, atsiradusios dėl veikos, padarytos po šio įstatymo įsigaliojimo, atlyginimui. Kadangi Įsakymas, iš kurio kildinama materialinė žala, buvo priimtas 2015 m. lapkričio 30 d., o realiai atsiradusi materialinė žala konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi, t. y. iki 2019 m. sausio 1 d., teismas darė išvadą, kad ginčui taikytinas būtent ankstesnės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis konkrečiai nenustatė subjekto, kuris turi teisę kreiptis į teismą dėl materialinės žalos priteisimo, ir nurodė, kad teisės aktai nedraudžia, jog pats subjektas, šiuo atveju Agentūra, kuriam padaryta materialinė žala, turi teisę kreiptis į teismą ir savo teises ginti teisme. Teismas nurodė, kad pareiškėju turėtų būti pati Agentūra, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo atstovu nurodyta Agentūra, šį trūkumą laikė formaliu, nesudarančiu pagrindo konstatuoti, jog į teismą kreipėsi netinkamas subjektas.

16. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Agentūra sumokėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi I. L. priteistas pinigų sumas (iš viso 16 689,09 Eur). Teismas konstatavo, kad nurodyta suma (16 689,09 Eur), išmokėta neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui, pripažintina Agentūros patirta tiesiogine materialine žala. Kadangi Įsakymą, kuris vėliau teismų pripažintas neteisėtu, priėmė atsakovas, vykdydamas Agentūros direktoriaus (įstaigos vadovo) teisės aktais jam priskirtas funkcijas, teismas pripažino, kad priimtas Įsakymas lėmė Agentūrai kilusią materialinę žalą, kurią prašo atlyginti pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Agentūrai galėtų būti priteisiama ne visa prašoma suma, o tik atsakovo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio suma (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d.), išskyrus, jeigu būtų nustatyta atsakovo tyčinė kaltė. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog veiksmai (priimant Įsakymą), iš kurių kilo prašoma atlyginti žala, buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje.

17. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės ir sutiko su Agentūros argumentais, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuotas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas (teismai pripažinus atsakovo 2015 m. lapkričio 30 d. priimtą Įsakymą neteisėtu ir nepagrįstu), kuris šioje byloje turi prejudicinę reikšmę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktas šioje byloje iš naujo nenustatinėtinas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktas priimant Įsakymą iš esmės yra patvirtintas ir teismų sprendimuose, kuriuose buvo nagrinėjamas klausimas dėl atsakovo padaryto tarnybinio nusižengimo.

18. Spręsdamas dėl atsakovo kaltės, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Agentūros direktoriaus R. M. 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 pareiškėjas I. L., be kita ko, informuotas, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta jo pareigybė. Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267 ir 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317 atlikti Agentūros vidaus struktūros pertvarkymai. I. L. 2015 m. lapkričio 12 d. buvo pasiūlyta užimti Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 10 kategorija, kodas 57-6T) ir 2015 m. lapkričio 23 d. pasiūlyta užimti Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 11 kategorija, kodas 65-6T). Šių pasiūlymų I. L. 2015 m. lapkričio 20 d. pranešimu ir 2015 m. lapkričio 27 d. pranešimu atsisakė.

19. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį ir darė išvadą, kad atsakovas R. M., priimdamas Įsakymą, iš esmės pažeidė aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę, t. y. prieš I. L. atleidimą jam privalomai nepasiūlęs laisvų pareigų, pareigybės kodas 57-7T, kurių pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus jis atitiko, todėl tai patvirtina Agentūros direktoriaus R. M. kaltę. Teismas pažymėjo, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami atsakovo R. M. tarnybinio nusižengimo bylą, neginčijamai konstatavo jo kaltę priimant Įsakymą.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad R. M. kaltė pasireiškė tyčios forma, nes tokia aplinkybė yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad R. M. kaltės forma pasireiškė neatsargumu.

21. Nesutikdamas su atsakovo teiginiu, kad turi būti įvertinti ir kitų Agentūros darbuotojų veiksmai rengiant ir vizuojant Įsakymą, iš kurio vėliau atsirado materialinė žala Agentūrai, teismas pažymėjo, kad kitų Agentūros darbuotojų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, tokio pobūdžio Agentūros direktoriaus įsakymai personalo klausimais nėra vizuojami Teisės skyriaus specialistų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip įstaigos vadovas, prieš priimdamas Įsakymą galėjo pasitelkti teisininkus, tačiau jis to nepadarė ir sprendimą priėmė vienasmeniškai. Teismas nurodė, kad kitų specialistų veiksmai nepaneigia šioje byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, dėl to Agentūrai atsirado materialinė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp atsakovo ir I. L. tuo metu jau buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, buvo pradėti tarnybinių nusižengimų tyrimai I. L. atžvilgiu, todėl, teismo vertinimu, R. M. turėjo motyvą nesielgti labai rūpestingai užtikrinant, kad šio tarnautojo atžvilgiu būtų tinkamai įgyvendinta garantija. Teismas konstatavo, kad atsakovo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.

22. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė ir materialinė žala, byloje yra ir priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (priimto Įsakymo, kuris vėliau teismų pripažintas neteisėtu) ir Agentūrai atsiradusios žalos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priteisė atitinkamas sumas valstybės tarnautojui (I. L.), kuris būtent atsakovo Įsakymu buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos.

23. Pasisakydamas dėl priteistinos žalos dydžio, teismas nurodė, kad atsakovo materialinė atsakomybė yra ribojama šešių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis darbo užmokestis aktualiu laikotarpiu buvo 1 880,65 Eur per mėnesį, neatskaičius mokesčių. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas iš atsakovo Agentūrai priteisti 11 283,90 Eur (1 880,65 Eur x 6 mėn.) materialinei žalai atlyginti. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad Agentūra nepatyrė prašomos priteisti žalos dydžio.

24. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjo prašymas patenkintas iš dalies (apie 68 proc.), todėl darė išvadą, kad atsakovas turi teisę į 32 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas atsakovui R. M. iš Agentūros priteisė 348,48 Eur (1 089 Eur x 32 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti D. P. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes pagal jos procese užimtą poziciją nėra aišku, kas jas turėtų atlyginti.

III. 25. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jai 309,76 Eur bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo ir 659,24 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo. Taip pat D. P. prašė priteisti jai 253,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (11,25 Eur žyminio mokesčio ir 242 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti).

26. D. P. nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindė šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. D. P., vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 3, 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad atsakovas prašė įtraukti ją į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nurodydamas, kad pažeidimą padarė ne jis, o D. P. (kartu su kitais specialistais). D. P. teigimu, atsiliepime į prašymą nurodyta, kad ji nėra ir negali būti atsakinga dėl žalos; pareiškėjo reikalavimas priteisti 9 vidutinių darbo užmokesčių žalą nepagrįstas, nes turėtų būti priteisiama 6 vidutinių darbo užmokesčių žala, turi būti įvertintos visos sąlygos (jų buvimas) atsakovo materialinei atsakomybei kilti ir tik tada sprendžiamas reikalavimo pagrįstumas, todėl prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, taip pat prašė bylą nagrinėti jai teismo posėdyje nedalyvaujant. 2021 m. sausio 6 d. teismo posėdžio metu D. P. dalyvavimas pripažintas būtinu, nors vėliau kito suinteresuoto asmens dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu. D. P. nurodė, kad dėl atsakovo prašymo ir teismo procesinių sprendimų buvo priversta ginti savo teises ir samdytis advokatą, todėl patyrė bylinėjimosi išlaidas. D. P. atkreipia dėmesį, kad teismas turėjo teisę mažinti iš atsakovo priteistiną žalos dydį, nustatęs, jog už žalos atsiradimą yra atsakingi ir tretieji suinteresuoti asmenys, tačiau teismas sprendė, jog dėl žalos yra atsakingas atsakovas. D. P. darė išvadą, kad šioje byloje buvo apgintos jos teisės ir, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jos naudai turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

26.2. D. P. teigimu, aplinkybė, jog ji prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, negali būti laikoma pagrindu nepriteisti jai patirtų išlaidų. D. P. pabrėžė, kad jos pozicija ir pagrindinis dalyvavimo byloje tikslas – apginti savo teises ir teisėtus interesus, įrodyti, jog ji nėra ir negali būti laikoma atsakinga dėl žalos. Kadangi pareiškėjo prašymas buvo patenkintas iš dalies, atitinkamai iš pareiškėjo D. P. naudai turėjo būti priteisti 32 proc. bylinėjimosi išlaidų (309,76 Eur), o iš atsakovo – 68 proc. (659,24 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

27. Atsakovas R. M. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Atsakovas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Atsakovas nurodė, kad jei Įsakymas buvo parengtas ir priimtas dėl kelių valstybės tarnautojų kaltės, tai teismas privalėjo individualizuoti kiekvieno iš jų kaltę ir spręsti dėl atitinkamo žalos atlyginimo iš šių tarnautojų solidariai ar subsidiariai ir / arba mažinti atitinkamai iš atsakovo priteistinos sumos dydį. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju neteisėtu pripažintą Įsakymą rengę ir derinę asmenys yra eliminuojami ir jų bendrais veiksmais padarytos žalos klausimas yra iš esmės ignoruojamas, taip visą žalos atlyginimo klausimą perkeliant išimtinai tik atsakovui, nors yra akivaizdu ir įrodyta, kad Įsakymo rengimas buvo bendras veiksmas, remiantis vidiniais reglamentais derinimai buvo atliekami bendrai ir iš esmės atsakovas Įsakymą tik pasirašė, nors jį derino, parengė ir pasirašymui pateikė kiti tarnautojai. Atsakovas darė išvadą, kad teismo išaiškinimas pažeidžia teisingumo principą, teismas nepagrįstai neįvertino kitų asmenų kaltės laipsnio ir kylančios atsakomybės dydžio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

27.2. Atsakovas, nesutikdamas su teismo vertinimu dėl pareiškėjo tinkamumo šioje byloje, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad byloje nekilo ginčas, jog atsakovas ėjo įstaigos vadovo pareigas ir kad į darbą jį priėmė aplinkos ministras, todėl tinkamu pareiškėju yra būtent aplinkos ministras. Atsakovas nurodė, kad teismas nepagrindė savo išvados, kodėl byloje netaikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnis (taip pat jį atitinkantis anksčiau galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnis). Atsakovas vadovavosi ankstesnės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, jog reikalavimą pareikšti gali tik atitinkamą valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo ir institucija. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo tinkamas, tokį reikalavimą pareikšti galėjo tik atsakovą į darbą priėmęs asmuo – aplinkos ministras. Kadangi aplinkos ministras to nepadarė, pareiškėjo prašymas turėjo būti atmestas.

27.3. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad buvo patirta reali žala, ir teigė, kad tokia žala nebuvo patirta, nes, jeigu I. L. būtų dirbęs, tai jam šios pinigų sumos ir taip būtų sumokėtos, be to, įvykdžius pertvarką, I. L. vykdytas funkcijas įgyvendino kiti tarnautojai, nors dėl to Agentūra nepatyrė papildomų išlaidų, o net sutaupė lėšas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Agentūra siūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį, kurioje žalos dydį nurodė kiek didesnį nei 1 000 Eur. Atsakovas darė išvadą, kad žala tėra tariama, o ne realiai patirta.

27.4. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog jo veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip tyčiniai, ir nesutiko su teismo išvadomis dėl atsakovo ir I. L. santykių pobūdžio. Atsakovas nurodė, kad byloje nėra duomenų ir nėra galimybės konstatuoti, kad santykiai tarp atsakovo ir I. L. buvo konfliktiniai. Atsakovas pažymėjo, kad jis nebuvo tiesioginis I. L. vadovas, jam vadovavo skyriaus vedėjas. Be to, atsakovas savarankiškai nepriiminėjo sprendimų I. L. atžvilgiu, vadovavosi tik I. L. veiksmus tyrusių komisijų išvadomis. Atsakovas akcentavo, kad nesiekė priimti Įsakymo ir neturėjo motyvo elgtis nerūpestingai. Atsakovas pažymėjo, kad I. L. atleidimą nagrinėję teismai priėmė keletą sprendimų, kurių esmė skyrėsi. Atsakovas darė išvadą, kad susiklostęs santykis teisine prasme buvo sudėtingas, atsakovo veiksmai nebuvo tyčiniai, pertvarka buvo vykdoma Aplinkos ministerijos iniciatyva. Atsakovas pažymėjo, kad, jei vienas ar kitas įsakymas buvo pripažintas neteisėtu, tai savaime nesuponuoja tokį įsakymą priėmusio asmens kaltės ir savaime nėra sąlyga asmens teisinei atsakomybei kilti. Kadangi jis neatliko jokių tyčinių neteisėtų veiksmų, jam negalėjo kilti jokia teisinė atsakomybė žalos atlyginimo kontekste.

28. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

28.1. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 pripažino Įsakymą neteisėtu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2218-1066 turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią šioje byloje.

Todėl pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad teismai nenagrinėjo ir nenustatė atsakovo, tuo metu ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, veiksmų sudėties ir ryšio su materialinės atsakomybės atsiradimu. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo teiginiais, kad jis nėra vienasmeniškai atsakingas už Įsakymo parengimą, vadovavosi Agentūros darbo reglamento, galiojusio 2015 m. lapkričio 30 d., 25 punktu ir darė išvadą, kad Įsakymas neturėjo būti teikiamas derinimui (vizavimui) Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavedimu kitam šio skyriaus valstybės tarnautojui ir (ar) darbuotojui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas pats priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų eigos, kam ir kokias pareigybes siūlyti, atsakovas vienasmeniškai priėmė sprendimą visiems darbuotojams teikti po vieną individualų pasiūlymą užimti naujai steigiamas pareigas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Atsakovo nurodymu, Personalo skyriaus darbuotojai parengė ir 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 informavo I. L., jog 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 11 kategorija, kodas 43-4T).

Atsakovo nurodymu, Personalo skyriaus darbuotojai parengė ir 2015 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. 13TP-307 I. L. pasiūlė pareigybę 57-6T. 2015 m. lapkričio 20 d. I. L. atsisakius siūlytų pareigų, Personalo skyrius pateikė atsakovui visų laisvų nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įsteigtų pareigybių sąrašą. Atsakovo nurodymu, 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimu Nr. 13TP-311 I. L. buvo pasiūlytos kitos pareigos Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriuje (65-6T, A lygio 11 kategorija). I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakius užimti pasiūlytas pareigas, atsakovas nedavė Personalo skyriui nurodymo ar pavedimo siūlyti kitų pareigų, o ant I.

L. 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakymo pranešimo uždėjo rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, t. y. davė nurodymą Personalo skyriui parengti įsakymo dėl I. L. atleidimo iš pareigų projektą. 2015 m. lapkričio 30 d. I. L. buvo atleistas iš valstybės tarnybos. 2015 m. lapkričio 27 d. I. L. atsisakius pareigų, atsakovas nesikreipė į Personalo skyrių, kad šis pateiktų informaciją apie laisvas pareigas, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L.. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas vienasmeniškai, kaip įstaigos vadovas, priėmė sprendimą nesiūlyti I.

L. kitų laisvų pareigų ir davė pavedimą Personalo skyriui parengti įsakymą dėl I. L. atleidimo.

28.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina atitinkamų sumų I. L. išmokėjimą dėl neteisėto jo atleidimo. Agentūros direktoriaus priimtas Įsakymas, kuriuo atleistas I. L., administraciniam teismui jį pripažinus neteisėtu, sukėlė realias materialines pasekmes Agentūrai, t. y. jis yra priežastiniu ryšiu susijęs su patirta žala. Kadangi žala kilo iki 2019 m. sausio 1 d., Agentūra yra tinkamas subjektas valstybės vardu reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

29. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros, atsiliepimu į D. P. apeliacinį skundą prašė iš dalies patenkinti D. P. apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo R. M. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 659,24 Eur.

29.1. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinis trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Trečiojo suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Pareiškėjas vadovavosi CPK 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 98 straipsnio 1 dalimi, 47 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, atkreipė dėmesį, jog būtent atsakovo atstovas prašė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti D. P., atsakovo atstovas 2021 m. sausio 6 d. teismo posėdžio metu taip pat pateikė prašymą pripažinti D. P. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Pareiškėjo teigimu, D. P., kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvavo Agentūros pusėje. Pareiškėjas pažymėjo, kad D. P. tinkamai vykdė savo, kaip Agentūros valstybės tarnautojo, funkcijas ir pareigas, ji nėra atsakinga dėl Agentūrai padarytos žalos, nes Agentūra niekada jai nepareiškė jokių pretenzijų ir ji nėra atsakovas šioje byloje. Pareiškėjas darė išvadą, kad teismas neįvertino visų bylinėjimosi išlaidų dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, o D. P., kaip trečiojo suinteresuoto asmens, procese dalyvavusios Agentūros pusėje, patirtos bylinėjimosi išlaidos tenkinus Agentūros prašymą iš dalies, turi būti atlygintos iš pralaimėjusios šalies (atsakovo), proporcingai Agentūros patenkintų reikalavimų daliai.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo aplinkos ministras atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus prašė apeliacinius skundus atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

30.1. Aplinkos ministras vadovavosi Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 5 straipsnio 1, 4 dalimis, CK 6.246 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tenkinamos CK 6.280 straipsnio 1 dalyje ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, t. y. pirma, valstybė turi būti atlyginusi tarnautojo neteisėtais veiksmais sukeltą žalą; antra, tokia žala turi būti padaryta kaltais atsakovo veiksmais. Atsakovas, eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė materialines pasekmes valstybei sukėlusį individualų teisės aktą, jo neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų nesilaikymu, atleidžiant iš pareigų Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L.. Neteisėto I. L. atleidimo iš tarnybos Agentūroje faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taip pat įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota atsakovo R. M. kaltė dėl jo veiksmų atleidžiant iš pareigų I. L..

30.2. Aplinkos ministras atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjo prašyme nurodyta atsakovo kaltės forma – tyčia, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog R. M. kaltė pasireiškė neatsargumu, nesudaro pagrindo teigti, kad prašymas nepagrįstas, o teismo sprendimas naikintinas. Aplinkybė, jog Agentūra sumokėjo I. L. priteistą negautą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat kitas dėl šio atleidimo patirtas išlaidas patvirtina, kad valstybė dėl šio neteisėto atleidimo patyrė išlaidas ir įvykdė pareigą atlyginti žalą, dėl to teismas teisingai konstatavo, jog sąlyga, kad valstybė turi būti atlyginusi neteisėtais R. M. veiksmais sukeltą žalą, laikytina nustatyta.

30.3. Aplinkos ministras vadovavosi Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 nustačius atsakovo R. M. kaltę (neatsargumo forma), yra pagrindas konstatuoti kaltus R. M., ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, veiksmus Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.

30.4. Nesutikdamas su atsakovo argumentais dėl subjekto, turinčio teisę reikšti reikalavimą atlyginti žalą, aplinkos ministras atkreipė dėmesį, kad atsakovas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Agentūros direktoriaus pareigas, tad tiek žalos paaiškėjimo, tiek žalos atlyginimo metu (2017 m. gruodžio 19 d.) atsakovas nėjo Agentūros direktoriaus pareigų. Aplinkos ministras vadovavosi Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi (iki 2019 m. sausio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 33 str. 1 d.), Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 2 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį, kad žala kilo iki 2019 m. sausio 1 d., ir darė išvadą, kad Agentūra – institucija, dėl kurios valstybės tarnautojo (tuometinio Agentūros direktoriaus R. M.) kilo žala, yra tinkamas subjektas valstybės vardu reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Aplinkos ministro teigimu, į Agentūros direktoriaus pareigas priimantis asmuo (aplinkos ministras) turėjo būti pašalintinas iš bylos, nes bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms, pakeičiant jį į Aplinkos ministeriją, o aplinkos ministro pateikti procesiniai dokumentai laikytini Aplinkos ministerijos byloje pateiktais procesiniais dokumentais.

30.5. Atsižvelgęs į tai, kad D. P. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, aplinkos ministras nurodė, kad jos apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko savo atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. A. T. K. nesutiko su atsakovo teiginiais, kad ji vizavo Įsakymą, ir nurodė, kad įsakymų personalo klausimais projektų derinimą atsakovas nepagrįstai sutapatina su įsakymų veiklos klausimais projektų derinimu. A. T. K. teigimu, pagal Darbo reglamento nuostatas, Įsakymas neturėjo būti teikiamas derinimui (vizavimui) Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavedimu kitam šio skyriaus valstybės tarnautojui ir (ar) darbuotojui.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. K. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinį skundą nurodė, kad D. P. neišreiškė prašymo dėl jos pašalinimo iš bylos (CPK 47 str. 5 d.), priešingai – byloje veikė aktyviai, teikė į bylą procesinius dokumentus, samdė advokatą, išdėstė savo poziciją dėl šalių ginčo. D. P. dalyvavimas byloje didžiąja dalimi buvo susijęs su jos interesu ginti savo teises ta apimtimi, kad ji tinkamai vykdė jai pagal pareigybės aprašymą pavestas funkcijas, ji nėra ir negali būti atsakinga dėl padarytos žalos. Teismas sprendė, kad dėl žalos yra atsakingas tik atsakovas R. M.. A. T. K. atkreipė dėmesį, kad D. P. atsiliepime į prašymą pažymėjo, jog būtent toje 32 proc. apimtyje pareiškėjo prašymas dėl materialinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas (t. y. pareiškėjas turėjo reikalauti tik 6, o ne 9 vidutinių darbo užmokesčių dydžio materialinės žalos atlyginimo).

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepime į atsakovo R. M. apeliacinį skundą prašė pašalinti ją iš administracinės bylos, nes bylos išsprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms. A. B. nurodė, kad Įsakymą parengė tinkamai ir laiku, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų.

IV

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsakovo R. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus atmetė; pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalį, nurodant: „Priteisti Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, iš atsakovo R. M. 11 283,90 Eur (vienuolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir 90 ct) materialinei žalai atlyginti. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, priteisti atsakovui R. M. 348,48 Eur (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 48 ct) bylinėjimosi išlaidų.“; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo R. M. apeliacinį skundą ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

36. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 32 straipsnio 1 ir 2 dalių, 33 straipsnio nuostatomis, aktualia administracinio teismo praktika pažymėjo, kad būtent Valstybės tarnybos įstatyme 32 straipsnyje, be kita ko, jo 2 dalyje yra numatyta valstybės tarnautojų atsakomybė už žalą, padarytą atliekant vidaus administravimo veiklą, o Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje numatyta valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos regreso teisė reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo šios žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytini neteisėtu pripažinto Įsakymo priėmimo metu galioję Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir 33 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu atsakovas jau buvo atleistas iš Agentūros valstybės tarnautojo pareigų. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pasinaudojęs Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta regreso teise į žalą padariusį valstybės tarnautoją.

37. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčui aktualios redakcijos Valstybės tarnybos įstatyme nenustatytas subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl materialinės žalos priteisimo, todėl nagrinėjamu atveju aktualios Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala; lėšos, kurias valstybė išieškojo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, sumokamos į valstybės biudžetą (Žalos atlyginimo įstatymo 5 str. 3 d.); valstybei atstovaujančios institucijos privalo pareikšti ieškinį dėl žalos išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, jei valstybės tarnautojas ar kitas darbuotojas jos neatlygino savo noru (Žalos atlyginimo įstatymo 5 str. 4 d.).

38. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad šioje byloje pareiškėjas yra netinkamas, bei pažymėjo, kad tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovas nebuvo Agentūros valstybės tarnautojas, todėl apeliantas nepagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, nustatančia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisę (šiuo atveju – Aplinkos ministro) išskaityti iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio padarytos žalos atlyginimą. Teismas, remdamasis Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros, yra tinkamas pareiškėjas šioje byloje.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad CK 6.280 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, nustatanti, kad asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens, tačiau įstatymai gali nustatyti ir išimtis, o nagrinėjamu atveju reikia vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, galiojusiomis atsakovo veiksmų, su kuriais siejamas žalos atsiradimas, atlikimo metu.

40. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo materialinė atsakomybė kildinama iš jo veiksmų priimant 2015 m. lapkričio 30 d. Įsakymą, kuriuo I. L. buvo atleistas iš Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų. Sprendžiant dėl žalos, padarytos Agentūros direktoriaus neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus – atleidžiant valstybės tarnautoją, atlyginimo, t. y. dėl Agentūros direktoriaus materialinės atsakomybės, taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į valstybės tarnautoją dėl žalos, padarytos jo veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus, tarp jų – ir atleidžiant valstybės tarnautoją, kurie yra neteisėti.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos teismų praktiką, bylose dėl darbuotojų materialinės atsakomybės neteisėta veika suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas; darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu; darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų nesilaikymu neteisėtai atleidžiant I. L. iš einamų pareigų. Tokie faktai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais (LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020), kuriuose konstatuota, kad priimant Įsakymą nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos; pareiškėjui, ėjusiam Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui; jis turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais jau buvo konstatuota, jog R. M., priimdamas Įsakymą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, jog buvusio Agentūros direktoriaus neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.

42. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai laikoma, jog valstybės tarnautojo atleidimą iš atitinkamos valstybės institucijos pripažinus neteisėtu, t. y. panaikinus įsakymą, kuriuo valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, ar panaikinus valstybės institucijos priimtą teisės aktą, yra konstatuojamas atitinkamo teisės akto neteisėtumas, kartu ir tokios institucijos neteisėti veiksmai bendrąja Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi Įsakymas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas dėl to, jog jį priimant buvo pažeisti atitinkamų teisės aktų reikalavimai, tokiu būdu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu buvo konstatuoti neteisėti Agentūros veiksmai ir šie faktai laikytini prejudiciniais. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo, kaip Agentūros direktoriaus, veiksmai priimant Įsakymą šiuo atveju sutapo su Agentūros veiksmais, kurių įvertinimas atliktas įsiteisėjusiuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose ir kuriuose konstatuota, jog priimant Įsakymą nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, administracinėje byloje dėl tarnybinės nuobaudos R. M. skyrimo padarius tarnybinį pažeidimą priimant Įsakymą teisėtumo ir pagrįstumo atsakovo veiksmai priimant Įsakymą buvo įvertinti kaip neteisėti, LVAT padarė išvadą, jog jau yra nustatytas buvusio Agentūros direktoriaus R. M. veiksmų neteisėtumo faktas, t. y. jis, eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, jas vykdė netinkamai ir padarė tarnybinį pažeidimą.

43. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį kitą valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją atsiranda, jeigu žala padaryta kaltais šių asmenų veiksmais, t. y. pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia, tiek neatsargumas, ir rūšis – tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo, o viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų materialinę atsakomybę būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aktualią LVAT praktiką, pažymėjo, kad valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, todėl tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).

44. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl jo vienasmenės atsakomybės nebuvimo ir pažymėjo, kad šie pareiškėjo argumentai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kitiems Agentūros darbuotojams būtų keltas tarnybinės ir / ar materialinės atsakomybės klausimas dėl jų atliktų veiksmų, susijusių su Įsakymo parengimu, taip pat nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju kitų Agentūros darbuotojų veiksmai galėjo įtakoti atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus (kad jis, kaip Agentūros vadovas, buvo suklaidintas, kad jam buvo pateikta netiksli informacija ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsakovo ir I. L. santykių konfliktinio pobūdžio nelemia pirmosios instancijos teismo padarytos pagrįstos išvados dėl atsakovo kaltės laipsnio pakankamumo materialinei atsakomybei kilti.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Agentūra sumokėjo I. L. LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi priteistas pinigų sumas (iš viso 16 689,09 Eur), todėl atmetė atsakovo argumentus dėl žalos realumo nebuvimo.

46. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018 suformuotos praktikos, bei pažymėjo, kad atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ir nagrinėjamos bylos argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas, nesutapo.

47. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o priėmus sprendimą ne atsakovo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

48. Teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė priimti naują sprendimą – tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodė, kad LVAT praktikoje išaiškinta, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje ir kt.

49. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens D. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą suformuluotas prašymas dėl pareiškėjo prašymo spręsti teismo nuožiūra, o bylos baigtis tiesiogiai neturėjo įtakos D. P. teisėms ir pareigoms. D. P., prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat nenurodė, kokiu būdu, teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo prašymą, buvo apgintos jos teisės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog trečiojo suinteresuoto asmens D. P. teisės ar teisėti interesai bei pareigos, nagrinėjamu atveju priėmus tiek pareiškėjui palankų, tiek ir nepalankų sprendimą, nepasikeičia, todėl šiuo atveju jos teisės, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, nebuvo apgintos, atitinkamai ji neįgijo teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netenkino trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo parengimo.

50. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodė pareiškėją, LVAT nurodė, kad sprendimo rezoliucinė dalis keistina, nurodant, kad materialinė žala priteisiama Lietuvos valstybei, atstovaujamai Agentūros, ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros.

V. 51. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo R. M. 2022 m. kovo 3 d. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021 pagal atsakovo R. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, prašymą atsakovui R. M. (tretieji suinteresuotieji asmenys – A. T. K., A. B., D. P. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras), dėl materialinės žalos atlyginimo. Atsakovas taip pat prašo priteisti apelianto naudai su šia byla susijusias bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

52. Atsakovas nurodo tokius prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą argumentus:

52.1. Proceso atnaujinimo prašymas grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, kadangi bylą nagrinėjęs teismas padarė esminių materialiųjų teisės normų pažeidimų, taip pat byla yra reikšminga ir vienodos praktikos prasme, kadangi nagrinėjamu atveju iš esmės susiduriama su skirtingu teismų praktikoje taikomu rėžimu ir skirtingos praktikos taikymu valstybės įmonių vadovų atžvilgiu, kurie iš esmės prilyginami valstybės tarnautojams, ir valstybės tarnautojams – vadovams.

52.2. Atsakovas prašyme išdėsto Įsakymo priėmimo aplinkybes, taip pat šio Įsakymo ginčijimo teismuose aplinkybes, taip pat aptaria nagrinėjamoje byloje priimtus teismo sprendimus, kuriais iš atsakovo buvo priteistas žalos atlyginimas. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendimą iš dalies patenkinti ieškinį iš esmės grindė argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra konstatuota atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų visuma, o priteistinos sumos dydį apribojo atsižvelgdamas į teisės aktais numatytas maksimalias valstybės tarnautojams kylančios atsakomybės dydžio ribas. Atsakovas nurodo, kad LVAT 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą, nustatęs, jog visos aplinkybės jau buvo nustatytos ankstesnėse teismų nagrinėtose bylose, bei įvertinęs ankstesnius teismo sprendimus kaip turinčius prejudicinę galią, taip pat neatsižvelgė į apelianto argumentus dėl teismų praktikos ir jos vienodinimo.

52.3. Atsakovas pažymi, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su atsakovo teiginiu, kad turi būti įvertinti ir kitų Agentūros darbuotojų veiksmai rengiant ir vizuojant Įsakymą, iš kurio vėliau atsirado materialinė žala Agentūrai, pažymėjo, kad kitų Agentūros darbuotojų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o atsakovo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.

52.4. Atsakovo teigimu, tokios teismo išvados iš esmės prieštarauja bylose esantiems įrodymams, duomenims, todėl nulėmė visiškai nepagrįstą ir akivaizdžiai neteisėtą materialinių teisės normų taikymą. Atsakovas nurodo, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad: i) Įsakymo, iš kurio kildinama žala, iniciatorius ir rengėjas nebuvo atsakovas; ii) atsakovas pats ėmėsi aktyvių veiksmų ir jam pateikus pasirašyti Įsakymą, Personalo skyriaus vedėjos teiravosi ar suderintas įsakymas su Teisės skyriumi ir gavo patvirtinimą, o Įsakymą registravo registre būtent Teisės skyrius; iii) Įsakymo rengėja teismo posėdžiuose iš esmės nebuvo išklausyta, nepaisant pateiktų prašymų ji apklausta nebuvo, jos dalyvavimo kaip būtino buvo atsisakyta, nors tokiu būdu iš esmės buvo apribota atsakovo teisė į gynybą, be to nebuvo sudarytos galimybės atskleisti teisiškai reikšmingų aplinkybių; iv) pagal Agentūros skyrių nuostatus ir darbo reglamentą įsakymus dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš pareigų rengia Personalo skyrius, jis ir turi teisę ir pareigą įtraukti į derintojus kitų skyrių darbuotojus pagal būtinas įsakymo parengimui kompetencijas, tačiau bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė ir į šias aplinkybes.

52.5. Atsakovo teigimu, toks apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas iš esmės iškreipia vieningą teismų praktiką, kaip pavyzdį nurodydamas pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-126-313/2018, kurioje atsakomybė vadovui netaikyta, kadangi ne jis vienasmeniškai priėmė sprendimą, sukėlusį žalą. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat ne vienasmeniškai priėmė sprendimą, tai buvo konstatuota ir kitais, aukščiau minimais prejudiciniais sprendimai, tačiau nagrinėjamu atveju į tai neatsižvelgiama, nurodoma, kad tai neva ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovo teigimu, tokie apeliacinės instancijos argumentai yra prieštaringi ir prieštaraujantys vienas kitam, yra nukrypstama nuo suformuotos teismų praktikos, todėl nepagrįstai atsakomybė taikyta tik išimtinai vadovui.

52.6. Bylą nagrinėję teismas analizavo Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, tačiau tai taikė atsietai nuo šios bylos esmės. Prejudiciniais sprendimais yra nustatyta, kad priimant sprendimą, sukėlusį žalą, dalyvavo ir kiti asmenys, o pagal CK nuostatas žalą atlygina ar turi atlyginti visi ją padarę asmenys, todėl priteisus žalos atlyginimą tik iš atsakovo, buvo sukurtas precedentas, kai visos negatyvios pasekmės buvo perkeltos išimtinai atsakovui, taip paneigiant CK nuostatų, reglamentuojančių bendrą kaltų asmenų atsakomybę, esmę.

52.7. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas procesiniame sprendime konstatavo, kad būtent Valstybės tarnybos įstatyme 32 straipsnyje, be kita ko, jo 2 dalyje yra numatyta valstybės tarnautojų atsakomybė už žalą, padarytą atliekant vidaus administravimo veiklą, o Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje numatyta valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos regreso teisė reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo šios žalos atlyginimo. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė.

52.8. Atsakovo nuomone, šiuo atveju teismas padarė gan grubią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kadangi, akcentuodamas teismų sprendimų prejudicinę galią, visiškai neatsižvelgė į tai, kad bylą nagrinėję teismas jau buvo konstatavę, kad tyčios atsakovo veiksmuose nėra ir paneigęs galimai turėtus konfliktinius santykius su I. L..

52.9. Atsakovas pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas, kuris nustato, jog galima žalos reikalauti iš tarnautojų, dėl kurių veiksmų atsirado žala. Atsakovas teigia, kad Agentūra net neatliko tarnybinio tyrimo, kaip nustato Valstybės tarnybos įstatymas, ir nenustatė darbuotojų, dėl kurių veiksmų ar neveikimo atsirado žala. Teismas taip pat nenagrinėjo, ar tikrai dėl direktoriaus veiksmų Agentūra turėjo realią žalą, ar priešingai – sutaupė valstybės lėšas vykdant ministerijos įpareigojimą optimizuojant institucijos veiklą.

52.10. Atsakovas akcentuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas nurodė, kad LVAT savo praktikoje valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės klausimais yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, be kita ko, vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Bylose dėl darbuotojų materialinės atsakomybės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, jog materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas; darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu; darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 26 punktą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018 37 punktą). Atsakovo teigimu, paminėti apeliacinės instancijos teismo argumentai tiesiog iš esmės prieštarauja vienas kitam ir šių teisės aktų nuostatų turiniui. Neginčijamai nustatyta, kad Įsakymą, iš kurio kilo žala, iniciavo ir rengė kiti valstybės tarnautojai, kurie taip pat aplaidžiai vykdė savo pareigas, todėl neaišku, kodėl kitų valstybės tarnautojų atsakomybės klausimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

52.11. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nesutiko su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad šioje byloje pareiškėjas yra netinkamas, kadangi tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovas nebuvo Agentūros valstybės tarnautojas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju iš esmės LVAT formuoja ydingą ir teisės aktams prieštaraujančią praktiką, kadangi įstaigų vadovai yra specialieji subjektai, kuriems taikomas specifinis teisinis reglamentavimas. Atsakovo manymu, įstatymų leidėjas, taikydamas specialų reglamentavimą ir nurodydamas, kad išieškoti (pradėti išieškojimo procesą) iš tokių asmenų gali tik jų tiesioginiai vadovai, siekė užkirsti kelią tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamu atveju, t. y. kai tyrimas neatliekamas objektyviai, kai nesprendžiama kitų dalyvavusių asmenų kaltė ir pan. Tokiu atveju suponuojama situacija, kai buvę įstaigos darbuotojai gali procesą naudoti kaip keršto ar mobingo priemonę buvusio vadovo atžvilgiu. Bylą nagrinėjęs teismas neatsakė į apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl netinkamo subjekto, o jo pateiktas išaiškinimas grubiai pažeidžia materialines teises normas ir iškreipia egzistuojančių teisės normų tikslus.

52.12. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas iškreipė LVAT bylos Nr. eA-2426-438/2020 nustatytas aplinkybes, dėl kitų pareigybių I. L. siūlymo, o būtent, kad I. L. buvo pasiūlytos kitos pareigos, tačiau 2015 m. lapkričio 27 d. siūlomų pareigų atsisakė ir tuomet ant pranešimo Aplinkos apsaugos agentūros direktorius pažymėjo rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“. Atsakovas, įvertinęs Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. AV-122 patvirtintų Personalo nuostatų 6.7 ir 6.8 punktų nuostatas, pažymi, kad apie laisvas pareigybes, t. y. konkrečiai apie 2015 m. lapkričio 26 d. laisvą Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę turėjo žinoti ir Personalo skyrius, kuris pagal kompetenciją atlieka Aplinkos apsaugos agentūros administracijos padalinių funkcijų, pareigybių analizę ir personalo sudėties analizę.

52.13. Atsakovas akcentuoja, jog bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad: i) atsakovo ir I. L. santykių konfliktas konstatuotas visai klaidingai; ii) visiškai nepagrįstai neanalizuoti kitų Įsakymo, iš kurio kildinama žala, priėmime dalyvavusių valstybės tarnautojų veiksmai. Bylą nagrinėjusio teismo išaiškinamas, kad neva atsakovas buvo asmeniniame konflikte su darbuotoju, yra visiškai nepagrįsta.

53. Pareiškėjas Aplinkos apsaugos agentūra pateikė atsiliepimą dėl prašymo atnaujinti procesą, kuriame su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti. Agentūra nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

53.1. Pagal suformuotą teismų praktiką valstybė pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, šiuo atveju – į R. M., ėjusį Agentūros direktoriaus pareigas, tuo atveju, kai yra tenkinamos minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos, t. y. valstybė turi būti įvykdžiusi pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl kaltų Agentūros direktoriaus veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus Agentūros atžvilgiu, atleidžiant karjeros valstybės tarnautoją iš einamų pareigų dėl pareigybės panaikinimo.

53.2. Agentūros vadovas atitinka viešosios teisės subjekto apibrėžimą, įtvirtintą CK 6.271 straipsnio 2 dalyje, todėl patenka į subjektų, dėl kurių neteisėtų veiksmų valstybei kyla pareiga atlyginti žalą, ratą; remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl Agentūros vadovo veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus Agentūros atžvilgiu, atleidžiant valstybės tarnautoją iš einamų pareigų.

53.3. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina atitinkamų sumų I. L. išmokėjimą dėl neteisėto jo atleidimo. Agentūros direktoriaus priimtas Įsakymas, kuriuo atleistas I. L., administraciniam teismui jį pripažinus neteisėtu, sukėlė realias materialines pasekmes Agentūrai, t. y. jis yra priežastiniu ryšiu susiję su patirta žala. Agentūra išmokėjo I. L. LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 priteistas pinigų sumas, tą pačią dieną pervesdama į jo atsiskaitomąją sąskaitą SWED banke.

53.4. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad jeigu I. L. būtų dirbęs, tai jis būtų pagrįstai gavęs darbo užmokestį už atliktą darbą. Gi šiuo atveju, I. L. priteistos atitinkamos pinigų sumos, tačiau jis jokio darbo Agentūros naudai nėra atlikęs. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Agentūra nepatyrė prašomos priteisti žalos dydžio.

53.5. Įsiteisėję: LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2218-1066, turi res juaicata galią šioje byloje. Įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais administracinėse bylose teismai vadovaudamiesi įrodinėjimo taisyklėmis, įtvirtintomis civilinio proceso ir kituose įstatymuose ištyrė faktines aplinkybes, įvertino R. M., ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas ir pasirašiusio Įsakymą, veiksmų neteisėtumą ir kaltę. Todėl nepagrįstas prašymo argumentas, kad teismai nenagrinėjo ir nenustatė atsakovo, tuo metu ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, veiksmų sudėties ir ryšio su materialinės atsakomybės atsiradimu.

53.6. Pareiškėjas nesutinka, kad atsakovas nėra vienasmeniškai atsakintas už Įsakymo parengimą, ir pažymi, jog pagal Agentūros darbo reglamentą Agentūros direktoriaus Įsakymas net neturėjo būti teikiamas derinimui (vizavimui) Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavedimu kitam šio skyriaus valstybės tarnautojui ir (ar) darbuotojui. Vykdant struktūrinius pertvarkymus atsakovas, kaip įstaigos vadovas, pats priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų eigos, kam ir kokias pareigybes siūlyti, jis vienasmeniškai priėmė sprendimą visiems darbuotojams teikti po vieną individualų pasiūlymą užimti naujai steigiamas pareigas nuo 2015 m. gruodžio 1 d., jis taip pat priėmė sprendimą neteikti daugiau pasiūlymų I. L. ir nurodė Agentūros Personalo skyriui parengti jo atleidimo įsakymą. Taigi, atsakovas vienasmeniškai ir vykdydamas vidaus administravimo veiklą, kaip įstaigos vadovas, priėmė sprendimą kitų laisvų pareigų I. L. nesiūlyti ir davė pavedimą Personalo skyriui parengti įsakymą dėl I. L. atleidimo.

53.7. R. M. neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų ir reikalavimų nesilaikymu neteisėtai atleidžiant I. L. iš einamų pareigų. Tokie faktai yra nustatyti įsiteisėjusiais turinčiais res judicata galią teismo procesiniais sprendimais, kuriuose konstatuota, kad priimant Įsakymą nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos; atsakovui, ėjusiam Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui; jis turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija.

53.8. Agentūra yra tinkamas ieškovas byloje, kadangi atsakovo nurodomos Valstybės tarnybos įstatymo 38 ir 39 straipsnių nuostatos Agentūrai negali būti taikomos, kadangi jos taikomos tik materialinės žalos, atsiradusios dėl veikos, padarytos po šio įstatymo įsigaliojimo, atlyginimui. Agentūra žalą patyrė tuomet, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 priteisė iš Agentūros 16 166,59 Eur I. L. naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. (neatskaičius mokesčių), bei 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl Agentūra yra tinkamas pareiškėjas byloje dėl žalos, kilusios iki 2019 m. sausio 1 d., atlyginimo regreso tvarka.

53.9. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo motyvais dėl proceso atnaujinimo, ir nurodo, kad atsakovo pateikti argumentai iš esmės prieštarauja bylose esantiems įrodymams, duomenims, byloje dalyvavusių šalių paaiškinimams. Bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta, kad atsakovas buvo įsakymo, iš kurio kildinama žala, iniciatorius, jis turėjo visą reikiamą informaciją apie Agentūroje esančias laisvas pareigybes, tačiau nesiėmė aktyvių veiksmų, kad laisva pareigybė būtų pasiūlyta I. L.. Byloje buvo įrodyta, kad Teisės skyrius nederino įsakymo. Taip pat atsakovas pateikia klaidingą informaciją, kad įsakymas buvo registruotas registre Teisės skyriaus, nes įsakymai, susiję su personalu, yra registruojami Personalo skyriaus registre ir tai atlieka Personalo skyriaus specialistai.

53.10. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kitų Agentūros darbuotojų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, tokio pobūdžio Agentūros direktoriaus įsakymai personalo klausimais nėra vizuojami Teisės skyriaus specialistų. Atsakovas, kaip įstaigos vadovas, prieš priimdamas įsakymą galėjo pasitelkti teisininkus, tačiau jis to nepadarė ir sprendimą priėmė vienasmeniškai, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad kitų specialistų veiksmai nepaneigia šioje byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, dėl to Agentūrai atsirado materialinė žala.

53.11. Visi atsakovo motyvai ir teisiniai argumentai, nurodyti prašyme, yra nepagrįsti bei LVAT turi būti vertintini kritiškai, nes atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai yra įrodyti kitose bylose su įsiteisėjusiais sprendimais. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė ir apskaičiavo priteistiną sumą iš atsakovo bei savo sprendimuose nurodė visas bylai svarbias faktines aplinkybes ir priimant sprendimus vadovavosi tinkamomis teisės aktų nuostatomis.

54. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Aplinkos ministras pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo prašymo netenkinti, ir nurodo tokias atsiliepimo aplinkybes:

54.1. Trečiasis asmuo pažymi, kad nagrinėjamu žalos atlyginimas regreso tvarka buvo išieškomas esant CK 6.280 straipsnio 1 dalyje ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, kurioms esant valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, t. y. pirma, valstybė turi būti atlyginusi tarnautojo neteisėtais veiksmais sukeltą žalą; antra, tokia žala turi būti padaryta kaltais atsakovo veiksmais.

54.2. Pagal LVAT praktiką dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės, valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, tarp jų ir vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. R. M., eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė materialines pasekmes valstybei sukėlusį individualų teisės aktą. Neteisėto I. L. atleidimo iš tarnybos Agentūroje faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017. R. M. kaltė dėl veiksmų atleidžiant iš pareigų Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L. konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu – LVAT 2020 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, kad dėl neteisėto I. L. atleidimo atsakovo kaltė pasireiškė neatsargumu, t. y. atsakovas turėjo ir galėjo aktyviau veikti užkirsdamas kelią pažeidimui. Pagal Lietuvos teismų formuojamą praktiką, kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Nurodyti teismų sprendimai turi prejudicinę galią, todėl R. M. neteisėti veiksmai ir jo kaltė iš naujo neįrodinėtina ir tai nagrinėjant bylą pagrįstai pažymėjo ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas.

54.3. Aplinkybė, jog Agentūra sumokėjo I. L. priteistą negautą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat kitas dėl šio atleidimo padarytas išlaidas patvirtina, kad valstybė dėl šio neteisėto atleidimo turėjo išlaidų ir įvykdė pareigą atlyginti žalą, todėl pirmosios instancijos teismas ir LVAT, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teisingai konstatavo, kad sąlyga, jog valstybė turi būti atlyginusi neteisėtais R. M. veiksmais sukeltą žalą, laikytina nustatyta.

54.4. LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 nustatė atsakovo R. M. kaltę, o Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlyginusi <...> kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

54.5. Nepagrįsti ir atmestini R. M. argumentai, kad dėl neteisėto I. L. atleidimo išmokėjus priteistas sumas, žala nebuvo padaryta – ji yra menama, nes tariamai Agentūra papildomų išlaidų neturėjo, kadangi jei nebūtų padarytas pažeidimas (neteisėtai atleistas I. L.), Agentūra nebūtų išmokėjusi priteistų sumų – todėl akivaizdu, kad žala padaryta realiai, o ne menamai. Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė visas sąlygas žalos atlyginimui ir atlygintinos žalos dydį.

54.6. R. M. nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Agentūros direktoriaus pareigas, todėl žalos paaiškėjimo ir žalos atlyginimo metu (2017 m. gruodžio 19 d.) R. M. jau nėjo Agentūros direktoriaus pareigų, todėl, vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 1 ir 2 dalių, nuostatomis, Agentūra – institucija, dėl kurios valstybės tarnautojo (tuometinio Agentūros direktoriaus R. M.) kilo žala, yra tinkamas subjektas valstybės vardu reikalauti atlyginti žalą regreso tvarka. Trečiasis asmuo ritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovas nebuvo Agentūros valstybės tarnautojas, todėl atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi.

54.7. R. M. argumentai dėl tariamai netinkamo pareiškėjo byloje – nepagrįsti ir atmestini, o bylą nagrinėję teismai, remdamiesi teisės aktų nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad Agentūra yra tinkamas pareiškėjas byloje, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje dėl tariamai netinkamo pareiškėjo.

54.8. Trečiasis asmuo mano, kad paminėtų aplinkybių pagrindu į Agentūros direktoriaus pareigas priimantis asmuo (aplinkos ministras) turėjo būti pašalintas iš bylos, nes bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ar pareigoms, kadangi, pagal LVAT praktiką, tokiais atvejais, kai į pareigas priimantis asmuo įgyvendina VTĮ numatytas teises ar pareigas ir kyla teisminis ginčas, byloje proceso šalimi traukiamas ne pareigas vykdantis asmuo, o institucija, kurios vadovas yra į pareigas priimantis asmuo, o institucija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 55. Atsakovas R. M. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintą pagrindą.

56. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl trečiojo suinteresuotojo asmens Aplinkos ministro atsiliepimo teiginių dėl šalių teisinės padėties šioje byloje, pažymi, jog proceso šalių teisinė padėtis šiame procese išlieka ir nekeičiama.

57. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

58. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

59. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

60. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

61. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

62. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

63. Atsakovas prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-3183-789/2021 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

64. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

65. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

66. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

67. Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-3183-789/2021 procesą, atsakovas nurodo, kad teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, netinkamai taikydami teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnautojo, iš kurio siekiama išieškoti žalą, neteisėtus veiksmus ir kaltę, nors nenurodo, kokios konkrečios teisės aktų nuostatos buvo netinkamai taikytos nagrinėjamoje byloje.

68. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartyje nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė tais atvejais, kai žala padaryta atliekant funkcijas vidaus administravimo veiklos srityje, yra ribojama tam tikru dydžiu – atlyginama žala, neviršijanti šešių vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio.

69. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo materialinė atsakomybė kildinama iš jo veiksmų priimant 2015 m. lapkričio 30 d. Įsakymą, todėl sprendžiant dėl žalos, padarytos Agentūros direktoriaus neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus – atleidžiant valstybės tarnautoją, atlyginimo, t. y. dėl Agentūros direktoriaus materialinės atsakomybės, taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, bei pažymėjo, kad valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į valstybės tarnautoją dėl žalos, padarytos jo veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus, be kita ko, atleidžiant valstybės tarnautoją, kurie yra neteisėti.

70. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

71. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinės instancijos teismas savo sprendimuose nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų nesilaikymu neteisėtai atleidžiant I. L. iš einamų pareigų. Tokie faktai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020), kuriuose konstatuota, kad priimant Įsakymą nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos; atsakovui, ėjusiam Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui; jis turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija.

72. Akcentuotina, jog pasisakydamas dėl atsakovo kaltės, kaip būtinosios sąlygos materialinės atsakomybės sąlygos, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį kitą valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją atsiranda, jeigu žala padaryta kaltais šių asmenų veiksmais, t. y. pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia, tiek neatsargumas, ir rūšis – tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo. Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išanalizavo atsakovo apeliacinio skundo teiginius dėl jo vienasmenės atsakomybės nebuvimo ir pažymėjo, kad šie atsakovo argumentai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020, konstatavus, kad atsakovui, ėjusiam Agentūros direktoriaus pareigas, yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui, turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias asmenų, padariusių žalą, kaltę bei neteisėtus veiksmus.

73. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad teismas padarė gan grubią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kadangi, akcentuodamas teismų sprendimų prejudicinę galią, visiškai neatsižvelgė į tai, kad bylą nagrinėję teismas jau buvo konstatavę, kad tyčios pareiškėjo veiksmuose nėra ir paneigęs galimai turėtus konfliktinius santykius su I. L..

74. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad R. M. kaltė pasireiškė tyčios forma, ir nurodė, kad tokia aplinkybė yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad R. M. kaltės forma pasireiškė neatsargumu, o apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiu vertinimu. Pažymėtina, jog skirtingai, nei teigia atsakovas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismas laikė nereikšmingais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl atsakovo ir I. L. santykių konfliktinio pobūdžio, ir pažymėjo, kad šios aplinkybės nelemia pirmosios instancijos teismo padarytos pagrįstos išvados dėl atsakovo kaltės laipsnio pakankamumo materialinei atsakomybei kilti.

75. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad bylą nagrinėję teismai byloje nepagrįstai netaikė Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu), 32 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių, kad tais atvejais, jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – atitinkamai Seimo valdybos, Ministro Pirmininko ar savivaldybės mero sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos; o neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme, todėl nepagrįstai pagal Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatas sprendė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros, yra tinkamas pareiškėjas šioje byloje.

76. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir pirmosios instancijos, ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nustatančia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisę (šiuo atveju – aplinkos ministro) išskaityti iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio padarytos žalos atlyginimą. Kadangi Įsakymo priėmimo metu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis konkrečiai nenustatė subjekto, kuris turi teisę kreiptis į teismą dėl materialinės žalos priteisimo, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros, yra tinkamas pareiškėjas šioje byloje.

77. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas prašyme atnaujinti procesą apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime padarytas grubias teisės aktų nuostatų taikymo klaidas taip pat sieja su aplinkybe, jog teismas visiškai nekreipė dėmesio, o kartu ir visiškai iškreipė LVAT bylos Nr.eA-2426-438/2020 nustatytas aplinkybes (dėl kitų Agentūros darbuotojų veiksmų priimant Įsakymą), tačiau nenurodo, kokių teisės aktų taikymo pažeidimai šiuo atveju buvo padaryti, t. y. nepateikia argumentų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą.

78. Įvertinus atsakovo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu dalį, konstatuotina, kad jis nagrinėjamu atveju neįrodė sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktui taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas iš esmės siekia bylos aplinkybių (duomenų) vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės (duomenys) nėra vertinami iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y., kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

79. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

80. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama LVAT praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

81. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nustatančios, kad atsakomybė vadovui netaikytina, kadangi ne jis vienasmeniškai priėmė sprendimą sukėlusį žalą, kaip pavyzdį nurodydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimta byloje Nr. 3K-3-126-313/2018.

82. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta nutartimi buvo remiamasi atsakovo apeliaciniame skunde, ir bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Atsakovo nurodytoje bendrosios kompetencijos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovo kaltė, kaip viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nebuvo nustatyta įvertinus, be kita ko, aplinkybes, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl darbuotojo atleidimo, rėmėsi nesuinteresuotų, nepriklausomų ekspertų nuomonėmis, dėl konsultacijos suteikimo kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, teisinis reguliavimas nebuvo vienareikšmiškas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, priešingai, yra nustatyta, kad atsakovas Įsakymą priėmė vienasmeniškai, nesikreipė dėl informacijos pateikimo / konsultacijos į kitus specialistus, taigi jis nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų užtikrintas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimas.

83. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad Aplinkos apsaugos agentūra yra tinkamas pareiškėjas šioje byloje, ir šiuo atveju iš esmės LVAT formuoja ydingą ir teisės aktams prieštaraujančią praktiką, kadangi įstaigų vadovai yra specialieji subjektai, kuriems taikomas specifinis teisinis reglamentavimas. Atsakovo teigimu, įstatymų leidėjas, taikydamas specialų reglamentavimą ir nurodydamas, kad išieškoti (pradėti išieškojimo procesą) iš tokių asmenų gali tik jų tiesioginiai vadovai, siekė užkirsti kelią tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamu atveju, t. y. kai tyrimas neatliekamas objektyviai, kai nesprendžiama kitų dalyvavusių asmenų kaltė ir pan.

84. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įsakymo, iš kurio kildinama materialinė žala, priėmimo metu galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nereglamentavo konkretaus subjekto, turinčio teisę kreiptis į teismą dėl valstybės tarnautojo padarytos materialinės žalos atlyginimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju taikytinos Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala. Pažymėtina, jog atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjas nebuvo tinkamas subjektas nagrinėjamoje byloje, nenurodo konkrečios Lietuvos teismų suformuotos praktikos, pagrindžiančios atsakovo teiginius, bei patvirtinančius, kad bylą nagrinėję teismai nuo jos nukrypo.

85. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

86. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi atsakovas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

87. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

88. Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, todėl netenkinamas ir atsakovo prašymas priteisti su šia byla susijusias bylinėjimosi ir teismo išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo R. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021 pagal atsakovo R. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, prašymą atsakovui R. M. (tretieji suinteresuotieji asmenys – A. T. K., A. B., D. P. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras), dėl materialinės žalos atlyginimo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan