2016-01-12 Nr. AB-1075-3-61-3-04807-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-432-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04807-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 52 131,60 Eur (180 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 15 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis, taip pat pažeidžiant teisės aktais nustatytą ploto reikalavimą, dėl ko patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kalinimo metu nebuvo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, tapo nervingas, jautė baimę aplinkai. Teismo posėdžio metu nurodė, kad žalą kildina dėl per mažo ploto vienam asmeniui kameroje; kameroje esanti prausykla buvo sudaužyta; pareiškėjas buvo patalpintas su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis; kamerose buvo žema temperatūra, per pietus į lėkštes krenta tinkas.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundo dalį atmesti, o kitai daliai taikyti ieškinio senaties terminą.

Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką Lukiškių TI-K nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Taip pat nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus. Kamerose esantys sanitariniai mazgai, ventiliacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją paveikė ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. liepos 30 d. Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 30 d. (skundo teismui išsiuntimo diena), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteista už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (trejų metų laikotarpis). Pažymėta, jog objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo, pareiškėjas nepateikė. Įvertinus tai, klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 30 d.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 30 d.), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 924,5 paras. Iš jų 807 paras pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, atitinkamai 3,6 kv. m. Padaryta išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl gyvenimo Lukiškių TI-K kamerose neatitinkančiose higienos reikalavimų (sudaužyta prausykla, žema temperatūra, į lėkštes krintantis tinkas ir kt.), pažymėta, kad pareiškėjas tik teismo posėdžio metu nurodydamas šias aplinkybes (skunde teismui pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo išdėstęs), šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, t. y. tai, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai dėl jam kilusių nepatogumų dėl ankščiau nurodytų aplinkybių, nepateikė, todėl padaryta išvada, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas nepatyrė didelių nepatogumų, diskomforto ir pan. Atitinkamai minėtais argumentais pasisakyta ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė kameroje nebūti su rūkančiais asmenimis, kai pareiškėjas yra nerūkantis. Pareiškėjas, šią aplinkybę taip pat pabrėždamas tik teismo posėdžio metu, įrodymų, kad į Lukiškių TI-K būtų kreipęsis su pretenzijomis dėl patalpinimo su rūkančiais, taip pat nepateikė. Pažymėta, kad byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tvirtina apie kamerose fiksuotus ir šalinamus pažeidimus, atliekamus remontus, todėl, kaip ir nustatyta paminėtuose teisės aktuose, kamerų patalpų paprastasis remontas nuolat atliekamas pagal poreikį. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, sudaryta tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, bei sutartis Nr. VLN-P-2013/255, sudaryta tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“, tvirtina apie įsipareigojimus patalpose naikinti vabzdžius, žiurkes, peles ir kitus kenkėjus.

Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (padidėjęs nervingumas, pablogėjusi sveikata), kurie, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas gana ilgą laiką kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei (byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai; iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos ligos istorijos matyti, kad pareiškėjas gana dažnai kreipėsi medicininės pagalbos, tačiau nusiskundimai sveikata, susiję su kojų, odos ir kt. ligomis), o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais (byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis gydytojo pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, kurie atsirado būtent dėl kalinimo higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis), taip pat kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į pripažinto pažeidimo (ploto vienam asmeniui kameroje pažeidimas) mastą, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3 500 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas J. D. apeliaciniu skundu prašo priteisti jam 52 131,60 Eur neturtinės žalos ir apeliacinį skundą išnagrinėti jam dalyvaujant.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, ji neatitinka patirtos žalos. Neteisėtų veiksmų faktas byloje yra įrodytas, taip pat įrodyta, jog pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir patyrė neturtinę žalą. Pabrėžia, kad apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Nesutinka su teismo taikytu senaties terminu. Kalinimo sąlygos nuo 2009 m. gruodžio 16 d., kai buvo patalpintas į Lukiškių TI-K, buvo baisiausios ir žiauriausios, po praleistų metų būdamas neįgalus (III grupė) tapo II grupės invalidu. Prašo pažeidimą vertinti kaip vientisą ir už visą jo kalinimo laikotarpį priteisti jo prašomą 52 131,60 Eur sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik nurodė, kad pageidauja dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo ir visiškai nemotyvavo. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. gruodžio 31 d. buvo gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame pareiškėjas prašo atvežti jį į teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (II t., b. l. 29–30). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 52 131,60 Eur (180 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo 52 131,60 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (dėl antisanitarinių jo laikymo sąlygų, išskyrus per mažą plotą), kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, jis nustatė, kad pareiškėjas 807 paras buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis ir jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (3,6 kv. m ploto vienam asmeniui).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte expressis verbis įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Pagal ginčui aktualią CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Administracinėje byloje pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris truko atitinkamais laikotarpiais nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. liepos 30 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. spalio 30 d. (I t., b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 30 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikęs trejų metų ieškinio senatį, pagrįstai vertino atsakovo neteisėtus veiksmus 2011 m. spalio 30 d. – 2014 m. spalio 30 d. laikotarpiu, t. y. pagrįstai reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. spalio 30 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šio reikalavimo netenkino.

Kita vertus, pažymėtina, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pats nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautėsi žeminamas, o kalinimo sąlygos nuo 2009 m. gruodžio 16 d. buvo baisiausios ir žiauriausios. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. liepos 30 d., kuomet pareiškėjas buvo paleistas į laisvę.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. liepos 30 d. periodiškai, iš viso 807 paras (pareiškėjas šios aplinkybės neginčija), buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (I t., b. l. 9–15), ir tik 117,5 parų iš ginčui aktualių 924,5 parų, kurias pareiškėjas kalėjo Lukiškių TI-K, jam buvo užtikrinamas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m plotas. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma, pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 1,86 kv. m, kitais kalinimo laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m asmeniui), plotas svyravo nuo 1,99 kv. m iki 2,65 kv. m), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog būtent dėl per mažo jam skirto ploto pareiškėjo sveikata pablogėjo ir jis tapo II grupės invalidu, be to, šiuo argumentu pareiškėjas savo skundo nemotyvavo, o iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos ligos istorijos matyti, jog pareiškėjas gana dažnai kreipėsi medicininės pagalbos (nusiskundimai susiję su kojų, odos ligomis), administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 6 000 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito (atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko teisinį reguliavimą atitinkantis plotas), tačiau pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas itin ilgą laiką, t. y. daugiau nei dvejus metus, ir jam teko itin mažas kameros plotas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 6 000 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui J. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan