2019-01-30 Nr. AB-3690-3-61-3-02066-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-175-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02066-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. balandžio 29 d. Kamerose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūnų. Nors sanitarinis mazgas yra sumontuotas už pertvaros iš vidaus, tačiau tai neužtikrina pareiškėjo privatumo, kadangi jis vis tiek gali būti matomas kitų kalinčių asmenų ar sargybinių.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo privatumas nėra užtikrinamas ir einant į dušą, kadangi jis yra stebimas pareigūnų ir kitų kalinčių asmenų. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

6. Atsakovas teigė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Teisės aktai nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 metro (tarp jų – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nesąžiningai nori pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

9. Dėl pareiškėjo argumento, jog kamerose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, jog laikymo sąlygos laisvės atėmimo vietose, kuomet asmenys laikomi mažo ploto kamerose ir turi naudotis atvirais tualetais, neužtikrinančiais privatumo, pripažintinos pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 207 ir 383; šiuo metu Lukiškių TI-K kamerose Nr. 386, 395, 252, 257, 406, 417, 418, 426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis byloje, padarė išvadą, kad nors šiuo metu dalyje Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, užtikrinančios asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų apie tai, kad tokios priemonės buvo įrengtos pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose metu. Pareiškėjas ginčo laikotarpio metu kamerose buvo laikomas vienas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, todėl teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginį, kad jo privatumas nėra užtikrinamas ir einant į dušą, kadangi jis yra stebimas pareigūnų ir kitų kalinčių asmenų, taip pat pripažino, jog pareiškėjas patyrė tam tikrus jo privatumo apribojimus naudodamasis dušu, ir į šią aplinkybę atsižvelgė, vertindamas pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl tokios laikymo sąlygos pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Konvencijos 3 straipsnį. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

11. Teismas pažymėjo, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į privatumo neužtikrinimo trukmę, suėmimo sąlygų visumą, ir sprendė, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog privatumo pažeidimas lėmė jam ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma yra akivaizdžiai neadekvati jo patirtiems neturtiniams praradimams ir šiuo atveju įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl privatumo neužtikrinimo teisingai atlygins 100 Eur suma.

III. 12. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo pareiškėjo prašomą neturtinę žalą, kurią patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. balandžio 29 d.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nekreipė dėmesio į daug didesne apimtimi padarytus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 ir 39 punktų pažeidimus.

14. Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nesilaikė minėtų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. balandžio 29 d. nuolat pažeidinėjo jo privatumą, jis buvo dažnai aptiktas sanitariniame mazge pareigūnų ar Socialinio skyriaus auklėtojų (moterų), nors izoliatoriuje turi būti atskiros kabinos sanitariniam mazgui. Dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą, nepilnavertiškumą.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, t. y. jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo skundo dalies reikalavimų, kurie buvo atmesti, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“. Taigi apeliacinio skundo turinys apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

18. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas neteisingai įvertino jam padaryto pažeidimo intensyvumą ir pobūdį, dėl ko nepagrįstai jo reikalavimą – priteisti 3000 Eur neturtinės žalos, tenkino tik iš dalies.

19. Byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės bei jų pagrindu pareiškėjo atžvilgiu konstatuotas pažeidimas, nėra ginčijami.

20. Aptartas teisinis reguliavimas bei pareiškėjo apeliacinio skundo turinys lemia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje bus teikiami tik tie motyvai ir argumentai, kurie yra susiję su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžiu.

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

22. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

23. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

24. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

25. Vieni iš svarbesnių veiksnių, vertinant asmeniui padarytos žalos dydį, yra laikas, kurį asmuo praleido sąlygomis, pažeidžiančiomis jo subjektinę teisę į privatumą bei šio pažeidimo mastas ir intensyvumas.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teisę į privatumą buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. balandžio 26 d., t. y., daugiau nei penkis mėnesius. Kita vertus, pareiškėjas šiomis sąlygomis buvo kalinamas kameroje vienas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama pakankamai ilgai, tačiau šio pažeidimo mastas ir intensyvumas nebuvo labai ženklūs, nes pareiškėjui kalint kameroje vienam jo teisė į privatumą galėjo būti pažeidžiama tik fragmentiškai, o ne visais atvejais naudojantis sanitariniu mazgu, jei jis būtų kalėjęs kartu su kitais asmenimis.

27. Visa tai įvertinus bei atsižvelgusi į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, ir vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinas padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 200 Eur.

28. Šuo atveju pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl jam padarytos didesnio dydžio žalos (3000 Eur), nėra grindžiami atitinkamais įrodymais, be to, šiuos teiginius paneigia aptartos faktinės aplinkybės, kurios susijusios su individualiomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti:

pareiškėjo E. B. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys