2021-03-31 Nr. AB-6395-3-61-3-03843-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2811-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03843-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. D. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-00028 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą jai išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi).

2. M. D. L. paaiškino, kad atsakovas nusprendė jai neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Sprendimą Migracijos departamentas grindė aplinkybe, jog tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) yra susidariusi 3 mėnesių ir 23 dienų pertrauka, todėl negalima teigti, kad M. D. L. Lietuvos Respublikoje yra pragyvenusi pastaruosius 5 metus be pertraukos. Atsakovas Sprendime nurodė, kad nors pareiškėja prie prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pridėjo paaiškinimą dėl susidariusios pertraukos, kad ji laukė, kol bus sutvarkytos gyvenamosios vietos deklaravimo procedūros, tačiau M. D. L. neturėjo neginčijamos prievolės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu kartu pateikti ir dokumentus dėl turimos gyvenamosios patalpos, o šiuos dokumentus galėjo pateikti vėliau, t. y. atvykusi įforminti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pertraukos susidarymo priežastis negali būti laikoma svaria aplinkybe, leisiančia lanksčiau vertinti užsienietės be pertraukos Lietuvoje pragyventą laikotarpį.

3. M. D. L. nurodė, kad ji 2016 m. vasario 2 d. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2017 m. sausio 31 d. Dar prieš baigiantis šio leidimo galiojimui, pareiškėja planavo kreiptis į Migracijos departamentą dėl kito leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Visais atvejais M. D. L. prieš atsakovui pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikdavo ir gyvenamosios vietos savininko sutikimą dėl gyvenamosios vietos. Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad ir prieš baigiantis leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, ji privalo pateikti ir įrodymus, susijusius su gyvenamąja patalpa. Šiuo atveju to M. D. L. skubiai padaryti negalėjo, kadangi buto, kuriame ji tuo metu gyveno, savininkas gyveno Londone ir į Lietuvą negalėjo atvykti. Pareiškėja dėl to buvo labai susirūpinusi ir bandė šį klausimą kuo greičiau išspręsti. M. D. L. dėl to ne kartą asmeniškai kreipėsi į Migracijos departamentą, paaiškino susidariusią situaciją ir atsakovui ši situacija buvo labai gerai žinoma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjai buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza. Nors atsakovas Sprendime nurodė, kad M. D. L., kreipdamasi dėl laikino leidimo išdavimo, neturėjo neginčijamos prievolės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu kartu pateikti ir dokumentus dėl turimos gyvenamos vietos, tačiau jos elgesys buvo nulemtas anksčiau susiklosčiusios dokumentų Migracijos departamentui pateikimo praktikos, o apie tai, kad kreipdamasi dėl laikino leidimo išdavimo, ji neprivalėjo pateikti dokumentų dėl turimos gyvenamos vietos, pareiškėja sužinojo tik iš Sprendimo.

4. M. D. L. akcentavo, kad Sprendime nurodyta, jog negalima teigti, kad ji yra Lietuvos Respublikoje pragyvenusi pastaruosius 5 metus be pertraukos. Taigi, visų pirma, nėra iš esmės aišku, kodėl atsakovas nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi: ar dėl tarp M. D. L. išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) susidariusios 3 mėnesių ir 23 dienų pertraukos, ar dėl to, kad pareiškėja nėra Lietuvoje išgyvenusi 5 metų be pertraukos. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvoje gyvena jau 6 metus ir 9 mėnesius. Pastaruosius 5 metus Lietuvoje ji gyveno be jokių pertraukų. Visi M. D. L. interesai yra išimtinai susiję su Lietuva: ji čia mokėsi, įgijo išsilavinimą, oficialiai dirbo ir dirba, išmoko kalbėti lietuviškai (išlaikė valstybinės kalbos egzaminą) ir susirado draugų. Keisti gyvenamosios vietos ji neketina ir nori savo gyvenimą čia kurti ir toliau. M. D. L. nėra aišku, kodėl atsakovas Sprendime nurodė, kad ji Lietuvoje nėra išgyvenusi be pertraukos 5 metų. Mano, kad dėl tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) susidariusios 3 mėnesių ir 23 dienų pertraukos atsakovas neturėjo teisėto pagrindo jai neišduoti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.

5. M. D. L. teigė, kad visada stengėsi Migracijos departamentui pareigingai teikti visus reikalingus dokumentus ir dėl to anksčiau nebuvo kilę problemų, tą aiškiai patvirtina ir Sprendime nurodytos aplinkybės. Tai, kad buto, kuriame pareiškėja gyveno, savininkas negalėjo atvykti į Lietuvą ir duoti sutikimo dėl jos gyvenamosios vietos, nebuvo M. D. L. kaltė ir nepriklausė nuo jos valios. Be to, pareiškėja nuolat gyveno Lietuvoje, jai buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza ir ji teisėtai nuolat gyveno Lietuvoje. Kita vertus, M. D. L. pateikė prašymą pakeisti leidimą dar nepasibaigus laikino leidimo galiojimo laikui ir atsakovui, išdavusiam daugkartinę nacionalinę vizą, nebuvo kliūčių išduoti laikiną leidimą anksčiau, nelaukiant 3 mėnesių ir 23 dienų. Be to, nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių laikinas leidimas nebūtų išduotas. Pareiškėjos nuomone, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas privalėjo įvertinti jo paties nurodytą aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu jai buvo išduota nacionalinė viza, kad ji gyvena Lietuvoje jau beveik septynerius metus, kad M. D. L. visiškai integravosi į visuomenę, Lietuvoje baigė aukštojo mokslo studijas, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir iš esmės nuolat dirbo ir šiuo metu dirba. Be to, pareiškėja per visus Lietuvoje pragyventus metų nebuvo išvykusi iš Lietuvos ilgesniam nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 10 dalyje numatytam terminui, todėl atsakovas neturėjo teisėto pagrindo atsisakyti jai išduoti ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje vien formaliais pagrindais. M. D. L. teigė, kad atsižvelgęs į visas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, atsakovas privalėjo jai išduoti gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą tokio leidimo neišduoti.

6. Teismo posėdyje pareiškėjos M. D. L. atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė M. D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2020 m. liepos 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu. Įvertinęs M. D. L. pateiktus dokumentus, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, priėmė sprendimą pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi. Šis sprendimas buvo priimtas įvertinus tai, kad M. D. L. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo.

9. Atsakovas pažymėjo, kad informacija dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo Lietuvos Respublikoje yra skelbiama viešai ir prieinama kiekvienam asmeniui, tai yra Teisės aktų registre paskelbto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo reikalavimas. Be to, pareiškėja, turėdama klausimų ar neaiškumų ir matydama, kad netrukus pasibaigs jos leidimo laikinai gyventi galiojimo terminas, galėjo kreiptis į Migracijos departamentą, kad jai būtų suteikta papildomos informacijos dėl iškilusių klausimų, tačiau to nepadarė.

10. Dėl M. D. L. skundo teiginių, jog jai nėra aišku, kuo remdamasis Migracijos departamentas nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, atsakovas akcentavo, kad leidimas nuolat gyventi nebuvo išduotas dėl pareiškėjos skunde nurodytų abiejų aplinkybių. Kadangi susidarė pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi, negalima daryti išvados, kad pastaruosius 5 metus M. D. L. būtų gyvenusi Lietuvos Respublikoje ir turėjusi leidimus laikinai gyventi, o buvimas Lietuvos Respublikoje su viza Įstatymo prasme nėra prilyginamas gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nuo 2015 m. vasario 8 d. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pažymėjo, kad į Lietuvos Respublikoje pragyventą 5 metų laikotarpį neįskaičiuojamas laikas, kurį užsienietis Lietuvos Respublikoje buvo pagal bevizį režimą, su Šengeno viza, su Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno valstybės išduota nacionaline viza, su kitos Europos Sąjungos valstybės išduota Europos Sąjungos leidimo gyventi kortele, su kitos Šengeno valstybės išduotu leidimu gyventi. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį, viza – tai dokumentas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje būti, o pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, leidimas laikinai gyventi – tai dokumentas, suteikiantis teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, pagal Įstatymą tai yra skirtingi dokumentai ir viza nėra prilyginama leidimui laikinai gyventi.

11. Atsakovas nurodė, kad vertinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog tarp užsienietei išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra susidariusi 3 mėnesių ir 23 dienų pertrauka. Prie prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pridėjo paaiškinimą dėl susidariusios pertraukos, kuriame nurodė, kad vėlavo pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kadangi laukė, kol bus sutvarkytos gyvenamosios vietos deklaravimo procedūros. 2017 m. sausio 10 d. (likus 21 dienai iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos) M. D. L. kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo bendra tvarka ir dėl to jai buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), kad pareiškėja galėtų teisėtai būti Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, kad pertrauka tarp M. D. L. turėtų leidimų gyventi yra beveik 4 mėnesiai; pertraukos trukmė taip pat yra reikšminga, kadangi priešingu atveju būtų nesilaikoma imperatyvių Įstatymo nuostatų ir nepagrįstai išplečiamas atvejų, kai jų nesilaikoma, ratas.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neturėjo neginčijamos prievolės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu kartu pateikti ir dokumentus dėl turimos gyvenamosios patalpos, o šiuos dokumentus galėjo pateikti vėliau, t. y. atvykusi įforminti leidimą laikinai gyventi. M. D. L. teiginiai dėl to, kad ji kreipėsi iš anksto ir kad dėjo pastangas, yra deklaratyvūs, nes jokių įrodymų (net ir detalesnių paaiškinimų, kur, kada, kokiu būdu kreipėsi ir kokia informacija buvo gauta) ji nepateikė. 2017 m. Migracijos departamento interneto svetainėje buvo skelbiama informacija apie reikiamus pateikti dokumentus, todėl elgesys, kai nėra domimasi taikomais reikalavimais, negali būti laikomas protingu ir pateisinamu. Kadangi pareiškėja 2017 m. sausio 10 d. teikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bendra tvarka, jos prašymui buvo taikomas Įstatymo (iki 2017 m. balandžio 30 d. galiojusi redakcija) 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas 4 mėnesių nagrinėjimo terminas. Sprendimas M. D. L. išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2017 m. gegužės 9 d., t. y. nepažeidžiant Įstatyme nustatyto prašymo nagrinėjimo termino. Atsakovas nurodė, kad pateiktame skunde pareiškėja cituoja 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) nuostatas, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad Direktyvos nuostatos yra perkeltos į Įstatymą, todėl nėra poreikio tiesiogiai ja remtis.

13. Migracijos departamentas teigė, kad atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, M. D. L. nurodyta pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo priežastis negali būti laikytina svaria aplinkybe, leisiančia lanksčiau vertinti užsienietės be pertraukos Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Pažymėjo, kad atsakovas įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos gyvenimo trukme Lietuvos Respublikoje, socialinius bei kitus ryšius ir atitinkamai priėmė Sprendimą, atitinkantį įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi jai neužkerta kelio toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, jeigu ji atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo ir keitimo pagrindų bei Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas.

14. Atsakovas pažymėjo, kad leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą, ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą turi būti atsisakoma išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui, galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu užsieniečiui leidžiant atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Yra įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama, tuo daugiau iš asmens gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo. Migracijos departamentas teigė, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Atsakovo nuomone, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas.

15. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos M. D. L. skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad M. D. L. yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Ji turėjo leidimus laikinai gyventi: Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2015 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 8 d., Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. sausio 31 d., Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d., Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 4 d., Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2021 m. rugpjūčio 14 d. M. D. L. studijavo Socialinių mokslų kolegijoje Vilniaus filiale Tarptautinio verslo studijų programos nuolatinėse (dieninio skyriaus) studijose ir nuo 2017 m. gegužės 22 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Western Union Processing Lithuania“. Pareiškėja 2019 m. birželio 11 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bendra tvarka, remdamasi tuo, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2019 m. liepos 29 d. pranešimu Nr. (15/18-16) S-21-272 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ M. D. L. informavo, kad 2019 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškėja 2020 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi bendra tvarka ir nurodė, kad Lietuvoje be pertraukos pragyveno pastaruosius 5 metus bei turėjo leidimą laikinai gyventi.

18. Aptaręs Sprendimo turinį bei pacitavęs Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 53 straipsnio 3 dalies bei vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad remdamasis bylos duomenimis nustatė, jog M. D. L. į Migracijos departamentą dėl papildomos informacijos gavimo nesikreipė. Nors pareiškėja nurodė, kad neturėjo galimybės pateikti duomenų, susijusių su jos gyvenamąja vieta, o tai susiklostė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, tačiau teismas su šiais pareiškėjos teiginiais nesutiko. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad jeigu M. D. L. kilo neaiškumų teikiant dokumentus ar prašymą dėl ilgalaikio gyventojo leidimo, ji turėjo teisę kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu suteikti informaciją bei tokiu atveju ji neprivalėjo laukti savo buto savininko sugrįžimo iš užsienio ir patvirtinimo apie jos gyvenamąją vietą. Teismas pažymėjo, kad informaciją apie reikiamų dokumentų pateikimą pareiškėja galėjo rasti ir internete arba Migracijos departamentui nurodyti, jog duomenis, susijusius su gyvenamosios vietos patvirtinimu, pateiks vėliau, buto savininkui grįžus iš užsienio, tačiau tokių duomenų nebuvo nustatyta. Teismas sprendė, kad pati M. D. L. turi būti aktyvi bei domėtis apie reikiamų dokumentų pateikimą, todėl šių aplinkybių nevertino kaip priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjai realizuoti teisę laiku pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

19. Pacitavęs Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies ir Aprašo 48 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad Sprendime yra nurodyta, jog M. D. L. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje yra pragyvenusi pastaruosius 5 metus be pertraukos. Migracijos departamentas neįskaičiavo pareiškėjos gyvento laiko Lietuvos Respublikoje būnant su viza, kadangi toks laikotarpis nėra įskaičiuojamas. Teismas akcentavo, kad Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato reikalavimą, jog užsienietis Lietuvos Respublikoje gyventų nepertraukiamai, o susidariusi 3 mėnesių ir 23 dienų pertrauka nėra laikoma kaip M. D. L. nepertraukiamas gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos turimas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d., o leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) – nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. sausio 31 d., M. D. L. dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo bendra tvarka kreipėsi 2017 m. sausio 10 d., t. y. baigiantis leidimo laikinai gyventi galiojimui. Atsakovo nustatytu 3 mėnesių ir 23 dienų laikotarpiu pareiškėjai buvo išduota viza. Įvertinęs tai, kad Aprašo 48 punktas nustato, jog M. D. L. gyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje turint vizą nėra įskaitomas į bendra pragyventą laikotarpį, vertinant jos atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatytam nepertraukiamo gyvenimo reikalavimui, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja kreipimosi į Migracijos departamentą momentu nebuvo išgyvenusi 5 metų laikotarpio nepertraukiamai. Atsakovas atsisakė išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą dėl to, kad tarp M. D. L. turimų leidimų laikinai gyventi yra susidariusi pertrauka, o taip pat ji nėra Lietuvoje išgyvenusi 5 metų be pertraukos.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginius, jog pastaruosius 5 metus Lietuvoje ji gyveno be pertraukų, čia ji kuria socialinius ryšius, baigė studijas, dirba, moka kalbėti lietuviškai, patvirtina į bylą pateikti duomenys apie jos studijas, darbovietę ir panašiai, tačiau vien tai, jog pareiškėja gyvena Lietuvoje 5 metus, nereiškia, jog ji juos gyvena nepertraukiamai. M. D. L. nurodytos aplinkybės, susijusios su socialinių ryšių kūrimu, nėra laikomos aplinkybėmis, leidžiančiomis nukrypti nuo imperatyvių tiek Įstatymo, tiek Aprašo nuostatų bei neatsižvelgti į laikotarpį, kurį pareiškėja gyveno Lietuvoje neturėdama leidimo laikinai gyventi, ir taip padarydama pertrauką tarp nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje 5 metus.

21. Teismo nuomone, priešingai nei M. D. L. nurodė skunde, atsakovas, vertindamas pareiškėjos atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimams bei nustatęs, jog ji neatitinka šio Įstatymo reikalavimų, turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą.

22. Teismas su pareiškėjos teiginiu, jog ji pateikė prašymą pakeisti leidimą dar nepasibaigus laikino leidimo galiojimo laikui ir atsakovui, išdavusiam daugkartinę nacionalinę vizą, todėl nebuvo kliūčių išduoti laikiną leidimą anksčiau, nelaukiant 3 mėnesių ir 23 dienų, nesutiko. Nurodė, kad M. D. L. dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bendra tvarka kreipėsi 2017 m. sausio 10 d., o jos turimas leidimas laikinai gyventi baigė galioti 2017 m. sausio 31 d. Pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 30 d.), dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, išskyrus šios dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus, – ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad sprendimas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2017 m. gegužės 9 d. Teismas sprendė, kad atsakovas laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo išnagrinėjo per Įstatyme nustatytą terminą.

23. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio skundo reikalavimo, nebuvo patenkintinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

III. 24. Pareiškėja M. D. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos M. D. L. skundą tenkinti, panaikinant Sprendimą ir atsakovą įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

25. M. D. L. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai formalus, priimtas siekiant tik tiesiog išnagrinėti bylą, o ne priimti sprendimą, pagrįstą visapusišku bylai svarbių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų ištyrimu. Pareiškėja teigia, kad teismas, paviršutiniškai vertindamas faktines aplinkybes, visiškai nepateikė argumentų dėl jos atstovo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų (tai reiškia, kad bylos nagrinėjimas teismo posėdyje buvo išimtinai formalus, o M. D. L. atstovo dalyvavimas teismo posėdyje neturėjo jokios reikšmės). Be to, teismas klaidingai nustatė ginčo esmę, t. y. nevertino paties atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, elgesio, jam priimant sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi 2017 m. gegužės 9 d. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Tiek nustatydamas aplinkybes dėl M. D. L. elgesio, tiek ignoruodamas aplinkybes dėl atsakovo elgesio, kurias pareiškėja įrodinėjo viso proceso metu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalį.

25.2. Jeigu teismas būtų susipažinęs su atsakovo pateiktais dokumentais, būtų nustatęs, kad M. D. L., prašydama išduoti leidimus laikinai gyventi, visais atvejais pateikdavo rašytinius dokumentus dėl gyvenamosios patalpos, t. y. jai taip elgtis buvo įprasta. Teismas, nevertindamas šių įrodymų, pareiškėjai įprasto ir susiformavusio elgesio kartu su prašymais išduoti laikinus leidimus gyventi pateikti ir įrodymus apie gyvenamąją vietą, nenustatinėjo ir šių aplinkybių reikšmingumo, siekiant įvertinti, ar tarp išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) 3 mėnesių ir 23 dienų pertrauka susidarė tik dėl M. D. L. neatidumo ir nerūpestingumo, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Šios aplinkybės buvo reikšmingos įvertinant tai, kad pareiškėja tuo grindė savo skundą, todėl neįvertinęs šių aplinkybių, teismas negalėjo bylos išnagrinėti objektyviai ir visapusiškai.

25.3. Vienos svarbiausių aplinkybių, kurias pareiškėja įrodinėjo ir skunde, ir vieninteliame teismo posėdyje – paties atsakovo neteisėtas elgesys, nepagrįstai ilgai M. D. L. neišduodant leidimo laikinai gyventi. Šias aplinkybes pareiškėjos atstovas itin akcentavo teismo posėdyje, tačiau skundžiamame sprendime teismas dėl to absoliučiai jokių motyvų nenurodė, tarsi teismo posėdis nebūtų įvykęs, nors privalėjo visapusiškai ištirti M. D. L. įrodinėjamas aplinkybes ir jas įvertinti. Skunde pareiškėja nurodė, kad ji pateikė prašymą pakeisti leidimą dar nepasibaigus laikino leidimo galiojimo laikui (2017 m. sausio 10 d.) ir atsakovui, išdavusiam daugkartinę nacionalinę vizą, nebuvo kliūčių išduoti laikiną leidimą anksčiau, nelaukiant 3 mėnesių ir 23 dienų.

Šios aplinkybės pasitvirtino atsakovui pateikus teismui dokumentus ir jo atstovei teismo posėdyje pateikus paaiškinimus, t. y. leidimas laikinai gyventi M. D. L. jau galėjot būti išduotas ne 2017 m. gegužės 9 d., bet vėliausiai iki 2017 m. vasario 9 d. (tą dieną buvo gauti paskutiniai kitų institucijų dokumentai) ar 13 d. (tą dieną E. L. patikrino duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), t. y. praėjus vos devyniomis ar trylikai dienų po paskutinio pareiškėjos leidimo laikinai gyventi pasibaigimo.

Teismo posėdyje atsakydama į M. D. L. atstovo klausimą, ar jau 2017 m. vasario mėnesį atsakovas gavo visus dokumentus, kuriais remiantis buvo galima priimti sprendimą pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovo atstovė atsakė: „taip“, o tai reiškia, kad vėliausiai iki 2017 m. vasario 9 d. ar 2017 m. vasario 13 d. atsakovas privalėjo M. D. L. išduoti leidimą laikinai gyventi, t. y. būtų susidariusi mažesnė nei dviejų savaičių pertrauka tarp išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Po 2017 m. vasario 13 d. Migracijos departamentas nebeatliko absoliučiai jokių veiksmų, tik praėjus net trims mėnesiams 2017 m. gegužės 8 d. E. L. dar kartą patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis ir 2017 m. gegužės 9 d. pareiškėją informavo, kad jai bus išduotas leidimas laikinai gyventi. Akivaizdu, kad didžioji pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dalis susidarė todėl, kad atsakovas, nors ir turėdamas visus reikalingus duomenis bei dokumentus sprendimui M.

D. L. atžvilgiu priimti, nesant pagrįstų priežasčių, tą delsė padaryti, nors tai, greičiausiai, įvyko dėl žmogiškos klaidos, atsakovo darbuotojų darbo krūvio, tačiau klaidos našta negalėjo būti perkelta pareiškėjai ir tą atsakovas privalėjo įvertinti, priimdamas Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas jam tenkančią pareigą, įtvirtintą Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje, šių aplinkybių absoliučiai nenagrinėjo, jų visapusiškai neištyrė ir dėl jų argumentų nepateikė, nors jos buvo itin reikšmingos šioje byloje, todėl teismas negalėjo priimti pagrįsto ir teisingo sprendimo.

25.4. Teismas neteisingai aiškino Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą – jame yra tvirtinta ne atsakovo teisė išnagrinėti prašymą per 4 mėnesių terminą, bet pareiga. Be to, 4 mėnesių terminas yra nustatytas ne todėl, kad sprendimą privalanti priimti institucija galėtų nieko neveikti, bet todėl, kad buvo reikalinga nustatyti konkretų terminą viešojo administravimo institucijai reikalingiems duomenims ir dokumentams surinkti. Tai, kad sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi privalo būti priimtas per 4 mėnesių terminą, reiškia, jog institucija, priimanti sprendimą dėl prašymo, negali vilkinti sprendimo priėmimo ir privalo jį priimti vos tik gavusi reikalingus duomenis ir dokumentus. Pagal teismo pateiktą Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimą, atsakovas, gavęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, net ir 3 mėnesius galėtų neatlikti absoliučiai jokių veiksmų, o per likusią termino dalį galėtų pradėti juos atlikti, tačiau tokia logika negalėtų remtis įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus tokioje svarbioje ginčo srityje.

25.5. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jis privalo laikytis institucijai keliamų reikalavimų ir viešojo administravimo principų. Migracijos departamentas, jau 2017 m. vasario mėnesį turėdamas visus duomenis ir dokumentus sprendimui išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi priimti, tačiau sprendimą priimdamas tik po daugiau nei trijų mėnesių, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, nebuvo aktyvus ir apskritai nesilaikė gero administravimo principo. Atsakovo bandymas pateisinti sprendimo nepriėmimą įstatyme įtvirtintu maksimaliu sprendimo priėmimo terminu, kai yra visos sąlygos jį priimti, yra itin biurokratiškas ir pažeidžia žmogaus teises. Teismas, nesiremdamas aiškia ir nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl viešojo administravimo subjektui taikomų reikalavimų ir neįvertinęs atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, elgesio, negalėjo priimti pagrįsto ir teisingo sprendimo. Tik dėl to, kad Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu veikė nesilaikydamas viešojo administravimo ir gero administravimo principų, susidarė didžioji pertraukos tarp išduotų leidimų laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, todėl konstatavus šias aplinkybes, M. D. L. prašymas privalėjo būti patenkintas.

26. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos; teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame buvo atsakyta į pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas buvo priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Migracijos departamento atsiliepimas į M. D. L. apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Vien tai, kad pareiškėja, kaip pati teigia, teikdama prašymus Migracijos departamentui, visada pateikdavo ir duomenis dėl gyvenamosios vietos, neįrodo Sprendimo neteisėtumo. M. D. L. pati savo veiksmais (neveikimu), manydama (tačiau niekur nesikreipusi patikslinti šios informacijos), kad turi pateikti tam tikrus dokumentus, nevertindama teisės aktuose ir viešai prieinamuose šaltiniuose nurodytų reikalavimų dėl gyvenamosios vietos, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė vėluodama, likus vos 21 dienai iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

27.2. Informacija dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo tvarkos Lietuvos Respublikoje yra skelbiama viešai ir prieinama kiekvienam asmeniui. Pareiškėja neturėjo neginčijamos prievolės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu kartu pateikti ir dokumentus dėl turimos gyvenamosios patalpos, o šiuos dokumentus galėjo pateikti vėliau, t. y. atvykus įforminti leidimą laikinai gyventi. 2017 m. Migracijos departamento interneto svetainėje buvo skelbiama informacija apie reikiamus pateikti dokumentus, todėl elgesys, kai nėra domimasi taikomais reikalavimais, gali būti laikomas protingu ir pateisinamu. Be to, M. D. L., turėdama klausimų ar neaiškumų bei žinodama, kad netrukus pasibaigs jos leidimo laikinai gyventi galiojimo terminas, galėjo kreiptis į atsakovą, kad išsiaiškintų jai iškilusius klausimus, tačiau to nepadarė, tai įrodančių duomenų ji nepateikė. Pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi susidarė dėl pačios pareiškėjos kaltės.

27.3. Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečių prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, ne tik surenka reikalingus dokumentus, kuriais remiantis galima priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Surinkus visus reikalingus duomenis bei dokumentus, yra vykdomas duomenų įvertinimas Įstatymo reikalavimams. Vien tai, kad Migracijos departamento darbuotojai, kaip skunde teigia pareiškėja, po 2017 m. vasario 13 d. neberinko papildomų dokumentų, nereiškia, kad nebuvo vykdomi kiti veiksmai, kurie turi būti atlikti nagrinėjant užsieniečių prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, to neįrodė ir M. D. L.. Pareiškėja nenurodė, kokius Įstatyme nustatytus reikalavimus atsakovas, išnagrinėjęs jos prašymą ir priėmęs sprendimą per Įstatyme nustatytą terminą, pažeidė. M. D. L. 2017 m. sausio 10 d. (likus 21 dienai iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bendra tvarka, nors tuo metu jai buvo žinoma, kad turimas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2017 m. sausio 31 d., o prašymų nagrinėjimas dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo trunka iki 4 mėnesių. Esant poreikiui, yra galimybė pateikti prašymus skubos tvarka, taip užtikrinant greitesnį sprendimo priėmimą, tačiau pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo ir puikiai žinodama savo situaciją, prašymą pateikė bendra tvarka. M. D. L. teiginiai dėl Migracijos departamento delsimo priimti sprendimą yra deklaratyvūs, subjektyvūs ir turėtų būti atmesti kaip jos gynybinė pozicija, siekiant pagerinti savo padėtį ir pateisinti jos atžvilgiu taikomų teisėtų reikalavimų nevykdymą.

27.4. Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis). Kadangi susidarė pertrauka tarp pareiškėjos turimų leidimų laikinai gyventi, negalima daryti išvados, kad pastaruosius 5 metus ji būtų gyvenusi Lietuvos Respublikoje ir turėjusi leidimus laikinai gyventi. Buvimas Lietuvos Respublikoje su viza Įstatymo prasme nėra prilyginamas gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, priimdamas jį, atsakovas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktuose nustatytų reikalavimų bei atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, o atsakovas gero administravimo principo reikalavimo nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-00028, kuriame buvo nuspręsta M. D. L. neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti M. D. L. prašymą jai išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje atmetė. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. D. L. skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai formalus, priimtas siekiant tik tiesiog išnagrinėti bylą, o ne priimti sprendimą, pagrįstą visapusišku bylai svarbių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų ištyrimu. M. D. L. teigia, kad teismas, paviršutiniškai vertindamas faktines aplinkybes, visiškai nepateikė argumentų dėl jos atstovo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų. Be to, teismas nevertino paties atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, elgesio, jam sprendimą pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi priimant 2017 m. gegužės 9 d.

30. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu bei atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus. Migracijos departamentas, įvertinęs M. D. L. prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu surinktų duomenų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, kadangi negalima teigti, kad ji Lietuvos Respublikoje yra pragyvenusi pastaruosius 5 metus be pertraukos. Pareiškėja taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi pagrindą. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, atsakovas nusprendė M. D. L. neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Teisėjų kolegija su aptartomis atsakovo Sprendime padarytomis išvadomis sutinka.

31. Pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui suteikia daugiausiai teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso, todėl leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi, užsieniečiui yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2448-442/2021).

32. Leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus nustatančio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto teisinės struktūros analizė yra pagrindas konstatuoti, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019).

33. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatomis (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis ir Įstatymo priedo 11 punktas), todėl aiškinant minėtų Įstatymo nuostatų turinį, turi būti atžvelgiama į Direktyvos nuostatas. Direktyvos preambulės 6 punkte, be kita ko, yra nustatyta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė; gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Kaip pažymima Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje ir jos preambulės 6 punkte, 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Staatssecretaris van Justitie prieš M. S., C-502/10).

34. Sprendime nustatyta, kad pareiškėja turėjo (turi) išduotus leidimus laikinai gyventi nuo 2015 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 8 d., nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. sausio 31 d., nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 4 d., nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2021 m. rugpjūčio 14 d. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Taigi, M. D. L. nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. neturėjo leidimo laikinai gyventi. Atsižvelgus į tai, kad susidarė pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi, negalima daryti išvados, jog pastaruosius 5 metus M. D. L. būtų gyvenusi Lietuvos Respublikoje ir turėjusi leidimus laikinai gyventi.

35. Įvertinus nurodytas aplinkybes, yra akivaizdu, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, kuriuo remiantis išduodamas leidimas nuolat gyventi. Nepaisant to, kad pareiškėjai 2017 m. sausio 10 d. kreipusis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo bendra tvarka, jai buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, leidimo nuolat gyventi išdavimas remiantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, yra siejamas ne su nacionalinės vizos turėjimu, o būtent su leidimu laikinai gyventi, dėl to buvimas Lietuvoje turint vizą, teisės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nesuteikia. Nors M. D. L. teigia, kad dėl laiko tarpo tarp leidimų laikinai gyventi išdavimo yra kaltas Migracijos departamentas, kuris nesilaikė gero viešojo administravimo principų, tačiau šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pareiškėjai remiantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Svarbu pažymėti ir tai, kad pateikdama prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi likus 21 dienai iki galiojančio leidimo pasibaigimo, M. D. L. pati privalo prisiimti riziką, kad leidimas iki galiojančio leidimo galiojimo pasibaigimo bendra tvarka jai gali būti nespėtas išduoti, o aplinkybė, kad atsakovas anksčiau surinko visus duomenis, savaime nereiškia, kad nereikėjo laiko jiems įvertinti ir sprendimui priimti. Pareiškėjos argumentas, kad Migracijos departamentui nebuvo kliūčių išduoti laikiną leidimą anksčiau, nėra niekuo pagrįsti, tai tik subjektyvūs ir deklaratyvūs teiginiai. Atsakovo delsimo M. D. L. prašymą išnagrinėti anksčiau, nei tai buvo padaryta, ar institucijai keliamų reikalavimų ir viešojo administravimo principų nesilaikymo nebuvo nustatyta.

36. Sprendimas M. D. L. išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2017 m. gegužės 9 d., t. y. nepažeidžiant Įstatyme nustatyto prašymo nagrinėjimo termino, ir ši aplinkybė bei atsakovo elgesys, jam priimant sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi 2017 m. gegužės 9 d., priešingai nei ji teigia, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti. Taip pat buvo įvertintas pačios M. D. L. elgesys. Be kuriuo atveju, net ir pripažinus, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai galėjo būti išduotas jos nurodytomis datomis, t. y. vėliausiai iki 2017 m. vasario 9 d. ar 13 d., pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi galiojimo, nors ir mažesnė, tačiau vis tiek egzistuotų, tą patvirtina ir pati M. D. L..

37. Aplinkybė, kad pareiškėja ne dėl nuo jos priklausiusių aplinkybių anksčiau negalėjo pateikti gyvenamosios vietos savininko sutikimo dėl gyvenamosios vietos negali būti laikoma aplinkybe, sutrukdžiusia jai anksčiau kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi dokumentai galėjo būti pateikti ir vėliau, o ne tik kartu su prašymu. Nors visais atvejais M. D. L., kaip ji teigia, prieš atsakovui pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikdavo ir gyvenamosios vietos savininko sutikimą dėl gyvenamosios vietos, tai savaime nereiškia, kad taip būtinai ir turėjo būti elgiamasi, o viešai skelbiamų teisės aktų nuostatos akivaizdžiai suponuoja priešingą išvadą. Jeigu pareiškėjai kilo kokių nors klausimų ar neaiškumų, ji turėjo teisę kreiptis į atsakovą, tačiau jokių duomenų, kad M. D. L. tai būtų dariusi, administracinėje byloje nėra. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad faktas, jog kreipdamasi dėl laikino leidimo išdavimo, ji neprivalėjo pateikti dokumentų dėl turimos gyvenamos vietos, M. D. L. tapo žinomas tik iš Sprendimo, patvirtina tik jos pačios nepakankamai rūpestingą elgesį ir yra jo pasekmė. Teisėjų kolegijos nuomone, elgesys, kai nėra domimasi taikomais reikalavimais, negali būti laikomas protingu ir pateisinamu.

38. Sprendime taip pat buvo įvertintas pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje, jos socialiniai bei kiti ryšiai. Nustatyta, kad nuo 2015 m. vasario 8 d. M. D. L. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi studijavo Lietuvoje ir studijas baigė 2017 m. birželio 16 d., nuo 2016 m. birželio 29 d. ji dirba bendrovėse Lietuvoje. Teisėjų kolegijos nuomone, M. D. L. išsilavinimo įgijimas Lietuvoje, valstybinės kalbos mokėjimas ir darbo šioje šalyje bei draugų turėjimas nėra pakankami padaryti išvadai, kad ji yra visiškai intergravusis į visuomenę; pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su ekonominių socialinių ryšių kūrimu, nėra tokio pobūdžio, kad jas būtų galima laikyti aplinkybėmis, leidžiančiomis nukrypti nuo imperatyvių tiek Įstatymo, tiek Aprašo nuostatų bei neatsižvelgti į laikotarpį, kurį pareiškėja gyveno Lietuvoje neturėdama leidimo laikinai gyventi ir lanksčiau vertinti užsienietės be pertraukos Lietuvoje pragyventą laikotarpį. Bet kuriuo atveju, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjai savaime neužkerta kelio gyventi Lietuvoje, turint iki 2021 m. rugpjūčio 14 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, jam pasibaigus, kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, o pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį arba esant kitoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Sprendime taip pat buvo pagrįstai nustatyta, kad M. D. L. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, teisėjų kolegija kitų minėtame straipsnyje įtvirtintų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų taip pat nenustatė.

39. Įvertinus nustatytas aplinkybes nurodytų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatų kontekste, prieitina prie išvados, kad Migracijos departamentas Sprendime teisėtai ir pagrįstai netenkino M. D. L. prašymo jai išduoti leidimą nuolat gyventi, todėl nėra pagrindo Sprendimą naikinti bei tenkinti išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

40. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino M. D. L. reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors pareiškėja teigia, kad teismas, paviršutiniškai vertindamas faktines aplinkybes, visiškai nepateikė argumentų dėl jos atstovo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, tačiau perklausiusi 2021 m. sausio 18 d. vykusio Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neįvertinęs pagrindinių M. D. L. su nagrinėjamu ginču susijusių argumentų. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėja, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti M. D. L. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė