2018-10-03 Nr. AB-20802-3-61-3-04891-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1557-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04891-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Č. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 4 iki 7 kv. m kartu su 1–7 asmenimis. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis sąlygomis. Gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, patalpose buvo pelėsis, drėgmė, šaltis, kamerose buvo per mažai ploto, trūko privatumo, buvo nuolatinė įtampa. Dėl nurodytų suėmimo vykdymo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,02 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d., kur visą nurodytą laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Esant situacijai, kuomet kai kurios kameros yra perpildomos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, o atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis prisukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

7. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktavo kaip nesąžiningą noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo Č. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo Č. S. teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, laikant pareiškėją kameroje Nr. 398 nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d., kitą skundo dalį atmetė.

9. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas išsamiai savo nusiskundimų nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė nei konkrečių laikotarpių, nei kamerų, kuriose jo gyvenimo sąlygos buvo netinkamos. Todėl, atsižvelgęs į pakankamai ilgą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, teismas sprendė, kad reikalavimas laisvės atėmimo vietos administracijai paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius, neatitiktų proporcingumo bei teisingumo principų. Kadangi pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytus argumentus, nepateikė, todėl, vertindamas skunde nurodytus jo gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimus, teismas rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuota informacija, apytiksliai atitinkančia pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpius, bei kitais byloje esančiais įrodymais.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d., kamerose Nr. 107, 112, 138, 126, 200, 252, 398. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų plotus, pareiškėjo laikymo kamerose laikotarpius bei kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, teismas taip pat nustatė, kad visais nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti, todėl pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atmetė.

12. Pareiškėjo skundo argumentą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas, teismas laikė deklaratyviu, nes pareiškėjas niekaip nekonkretizavo, kaip jo privatumas buvo pažeistas, ir minėtą skundo teiginį atmetė.

13. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų, jog kamerose buvo šalta ir drėgna pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 ir 17 punktais, bei atsižvelgė į atsakovo atsiliepimo argumentus, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

14. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų teismas nustatė, kad vėdinimas per atidaromus langus buvo užtikrintas pareiškėjo kameroje Nr. 398. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ir kitose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vėdinimas bei kamerose ginčo laikotarpiu oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo pažeisti HN 134:2015 nustatyti oro temperatūrų, judėjimo greičio reikalavimai ir kameros buvo tinkamai vėdinamos. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra labai abstraktaus pobūdžio ir nekonkretizuoti. Tai, jog kamerose būdavo šalta, drėgna, yra subjektyvus jo paties vertinimas. Todėl teismas sprendė, jog negali daryti išvados, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką.

15. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo pelėsis, pagrįstumo , teismas atsižvelgė į HN 134:2015 39 punktą, ir pažymėjo, kad nors pareiškėjas nenurodė nei laikotarpių, nei konkrečių kamerų, kuriose matė pelėsio požymius, tačiau atsakovo atstovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kamerose ginčo laikotarpiu nebuvo vizualiai matomo pelėsio ir kamerų būklė atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimus. Priešingai, iš atsakovo atstovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų teismas nustatė, kad kameroje Nr. 398 buvo konstatuotas HN 134:2015 39 punkto pažeidimas, kas teismo vertinimu, sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką buvo pažeista nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. laikotarpiu.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl nehigieniškų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei į HN 134:2015 nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė nehigieniškos gyvenimo sąlygos, tuo tarpu iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad Lukiškių TI-K sudarytos sąlygos ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

Įstaigoje naudojami skalbiniai skalbiami ne įstaigos skalbykloje; dėl skalbinių skalbimo Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Vilniaus skalbykla“. Švarūs skalbiniai jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas yra laikomi korpusuose jiems skirtose švariose uždarose spintose. Gyventojų asmeniniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose. Kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose; minkštasis inventorius tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose.

I korpuse esančias paskirstymo kameras tvarko nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas, kitas gyvenamąsias patalpas privalo tvarkyti joje apgyvendinti asmenys. Gyvenamųjų patalpų tvarkymui yra išduodamos valymo priemonės (šepečiai grindims, šiukšlių semtuvėliai, šluostės, kibirai, valikliai). Gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos iš gyvenamųjų patalpų šalinamos dienos pabaigoje arba esant poreikiui per buitinių atliekų surinkimo šachtas. Teismas atsižvelgė į atsiliepime pateiktus duomenis, be to, nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbų paslaugas teikiančia bendrove (UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kuri galiojo ir pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus atliekamas jų naikinimas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo laikymo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrintas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas bei higienos laikymasis.

Jokių, priešingas aplinkybes patvirtinančių, įrodymų pareiškėjas nepateikė, todėl pareiškėjo argumentą dėl nehigieniškų gyvenimo sąlygų teismas atmetė.

17. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, dėl to jis patyrė didžiulį psichologinį, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo savijauta, sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, tačiau nenurodė, kaip ir kokios konkrečiai gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygos įtakojo jo sveikatą, kokie sveikatos sutrikimai pasireiškė ar, kad dėl atsiradusio neigiamo poveikio pareiškėjas kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos į Lukiškių TI-K dirbančius specialistus. Byloje teismas nenustatė duomenų apie netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų nulemtus pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo nusiskundimą, kad dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų sutriko jo sveikata, teismas atmetė kaip neįrodytą.

18. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių negalima spręsti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis. Teisės pažeidimai truko neilgą laiką (3 dienas), pažeidimai buvo sąlyginai minimalūs, nebuvo nustatyta kitų veiksnių, bloginusių pareiškėjo suėmimo sąlygas, buvo užtikrintas kitų sveikatos saugos reikalavimų laikymasis, pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio pareiškėjo atžvilgiu. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta papildoma veikla (pasivaikščiojimai ir kt.) galėjo šiek tiek kompensuoti dėl netinkamų laisvės atėmimo vietoje laikymo sąlygų atsiradusius pareiškėjo neigiamus išgyvenimus.

19. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, kitas reikšmingas aplinkybes, atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendė, kad pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

20. Teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kaip nebūtinas, nurodydamas, kad atsakovo atstovas tiek atsiliepimą į skundą, tiek jo priedus pateikė elektroninių ryšių priemonėmis. Procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimas elektroninių ryšių priemonėmis suteikia proceso šalims galimybę išvengti dokumentų kopijavimo išlaidų.

III. 21. Pareiškėjas Č. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose Nr. 107, 112, 138, 126 jis buvo laikomas su vienu asmeniu, kamerose Nr. 126, 138, 200 – su dviem asmenimis, kameroje Nr. 252 – su trimis, šešiais, septyniais, aštuoniais ir net su devyniais asmenimis. Pasak pareiškėjo, jam kalinti Lukiškių TI-K kamerose, vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, be to, didžiąją dalį ploto užėmė lovos ir kiti baldai.

23. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K atsiliepime pateikta informacija apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kartu laikomų asmenų skaičių, jų judėjimą, įrodo, kad visa tai sukėlė pareiškėjui didelius nepatogumus, diskomfortą. Pareiškėjas tvirtina, kad jo paties kilojimas iš vienos kameros į kitą lėmė psichologinę įtampą, pareiškėjas jautė jam daromą psichologinį spaudimą. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios neužtikrinus pareiškėjui Č. S. tinkamų kalinimo sąlygų, jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K, atlyginimo.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog jam atliekant bausmę Lukiškių TI-K, kamerose Nr. 107, 112, 138, 126 jis buvo laikomas su vienu asmeniu, kamerose Nr. 126, 138, 200 – su dviem asmenimis, kameroje Nr. 252 – su trimis, šešiais, septyniais, aštuoniais ir net su devyniais asmenimis, todėl jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, be to, didžiąją dalį ploto užėmė lovos ir kiti baldai, todėl įvertinus jo patirtus didelius nepatogumus ir diskomfortą bei dėl kilojimo į kitas kameras patirtą psichologinę įtampą, pareiškėjui turėjo būti priteistas jo prašomas žalos atlyginimas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su per mažu jam tekusiu kameros plotu, pagrįstumo, vadovavosi Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d., kamerose Nr. 107, 112, 138, 126, 200, 252, 398. Pareiškėjas 2016 m. birželio 9 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016 m. birželio 10 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2016 m. birželio 15 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016 m. birželio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 138 (plotas – 7,44 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016 m. birželio 17 d.

– 2016 m. birželio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 138 (2 asmenys); 2016 m. birželio 23 d. kameroje Nr. 138 buvo 1 asmuo; 2016 m. birželio 24 d. – 2016 m. liepos 8 d. kameroje Nr. 138 buvo 2 asmenys; 2016 m. liepos 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 126 (plotas – 7,48 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016 m. liepos 10 d. – 2016 m. rugsėjo 14 d. kameroje Nr. 126 buvo 2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 15 d. kameroje Nr. 126 buvo 1 asmuo; 2016 m. rugsėjo 16 d. – 2016 m. rugsėjo 19 d. kameroje Nr. 126 buvo 2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 200 (plotas – 7,56 kv. m, 2 asmenys kameroje); 2016 m. rugsėjo 21 d.

– 2016 m. spalio 10 d. kameroje Nr. 200 buvo 2 asmenys; 2016 m. spalio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 252 (plotas – 42,33 kv. m, 3 asmenys kameroje); 2016 m. spalio 12 d. – 2016 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 252 buvo 6 asmenys; 2016 m. spalio 15 d. – 2016 m. spalio 16 d. kameroje Nr. 252 buvo 8 asmenys; 2016 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 252 buvo 7 asmenys; 2016 m. spalio 18 d. – 2016 m. spalio 19 d. kameroje Nr. 252 buvo 8 asmenys; 2016 m. spalio 20 d. – 2016 m. spalio 24 d. kameroje Nr. 252 buvo 7 asmenys; 2016 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 252 buvo 6 asmenys; 2016 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 252 buvo 8 asmenys; 2016 m. spalio 27 d. kameroje Nr. 252 buvo 6 asmenys; 2016 m. spalio 28 d.

– 2016 m. lapkričio 4 d. kameroje Nr. 252 buvo 9 asmenys; 2016 m. lapkričio 5 d. kameroje Nr. 252 buvo 6 asmenys; 2016 m. lapkričio 6 d. – 2016 m. lapkričio 7 d. kameroje Nr. 252 buvo 8 asmenys; 2016 m. lapkričio 8 d. – 2016 m. lapkričio 9 d. kameroje Nr. 252 buvo 9 asmenys; 2016 m,. lapkričio 10 d. – 2016 m. lapkričio 11 d. kameroje Nr. 252 buvo 7 asmenys; 2016 m. lapkričio 12 d. – 2016 m lapkričio 13 d. kameroje Nr. 252 buvo 9 asmenys; 2016 m. lapkričio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 398 (plotas 32,33 kv. m, 1 asmuo kameroje); 2016 m. lapkričio 15 d.

– 2016 m. lapkričio 17 d. kameroje Nr. 398 buvo 5 asmenys.

29. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą kamerose Nr. 126, 138, 200 jis buvo laikomas su dviem asmenimis, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismui teiktame skunde pareiškėjas tokių duomenų nebuvo nurodęs, tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose, kurių plotas buvo 4 – 7 kv. m jis buvo laikomas su 1 – 7 asmenimis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Pastebėtina, kad net ir tuo atveju, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252 (kameros plotas 42,33 kv. m) su 9 asmenimis, pareiškėjui teko 4,70 kv. m kameros ploto.

30. Pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne sprendžiant, ar buvo padarytas pažeidimas apskritai.

31. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl teismo pasirinkto būdo pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

33. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (buvo laikomas kameroje Nr. 398, kurioje buvo pelėsio), trukmę ir mastą (4 dienos), į tai, kad kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė, o pareiškėjas šių pirmosios instancijos teismo išvadų, išskyrus išvadas dėl kameros ploto, neginčijo, atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pripažinęs, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, bet nepriteisęs neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Č. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė