2013-10-09 Nr. AB-6050-2-05-3-04091-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1265/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04091-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;

35.3; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. L. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir draudikas, pareiškėjas), veikdamas per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 66–67), kurį patikslino (b. l. 93–94), prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) 1134,93 Lt žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylos nagrinėjimo išlaidas (sumokėtą žyminio mokesčio sumą) įpareigojant atsakovą visas priteistas pinigines lėšas pervesti į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atsiskaitomąją sąskaitą AB SEB banke.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. birželio 26 d. tarp AAS „Gjensidige Baltic“ (draudiko) ir M. L. (toliau – ir draudėjas, trečiasis suinteresuotas asmuo) buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (draudimo liudijimas serija AC Nr.053398). M. L., 2009 m. kovo 27 d. apie 16.10 val. vairuodamas šią transporto priemonę, Kaune, Taikos pr. ir Draugystės g. sankryžoje įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę važiuojamojoje kelio dalyje ir apgadino automobilį.

AAS „Gjensidige Baltic“ dėl šio įvykio metu apgadintos transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo draudėjui 1134,93 Lt dydžio draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 punktas nustato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvienas asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių funkcijoms priskirta vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo organizavimas.

Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už jos teritorijoje esančių gatvių priežiūrą ir saugaus eismo užtikrinimą. Todėl turėjo rūpintis Taikos pr. ir Draugystės g. priežiūra bei saugaus eismo organizavimu (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p.). Vadovaujantis minėtomis įstatymų normomis AAS „Gjensidige Baltic“ (draudikas) įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą, t.y. teisė reikalauti išmokėtų draudėjui M. L. sumų iš atsakingo už atsakingo už gatvių priežiūrą ir saugaus eismo užtikrinimą asmens, t. y.

Kauno miesto savivaldybės.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 50–53) dėl CK 6.271 straipsnio nuostatų taikymo pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo dėl žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), t. y. ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų aktų.

Vien tai, kad policijos pareigūnai gatvės važiuojamojoje dalyje užfiksavo duobę nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ reikalaujamą žalą. Neaišku kada atsiradę transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į užfiksuotą duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ir kad buvo sugadintas automobilis, bet ir tai, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į policijos užfiksuotą duobę.

Tokių duomenų į bylą nepateikta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – ir Kauno AVPK Kelių policijos valdyba) atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Iš to galima daryti išvadą, kad nebuvo nustatyta nė vienos šalies atsakomybė. Į bylą nepateikti įrodymai apie automobilio būklę iki eismo įvykio, žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų. Be to, nepateikti dokumentai, kurie patvirtintų, kad vertinant trečiojo suinteresuoto asmens transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka), 2 punkte nustatyta, kad vykdant transporto priemonių vertinimą, tame tarpe ir siekiant nustatyti autoavarijoje padarytą žalą (Vertės nustatymo tvarkos 14.1 punktas), yra privaloma (visiems, įskaitant draudimo bendroves) ja vadovautis. Vertės nustatymo tvarkos 3 ir 28 punktuose nustatyta, kad vertinti transporto priemones (taip pat ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (Vertės nustatymo tvarkos 29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 punktai) privalo būti pateikiami raštu.

Siekiant žalos atlyginimo turėtų būti pateikta pagal Vertės nustatymo tvarką parengta transporto priemonės vertinimo ataskaita.Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Šiuo atveju policijos nutarime užfiksuota, kad buvo sugadintas automobilio priekinis dešinysis ratas. Bylos duomenys nesuteikia teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl tenkinti pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų ar nukentėjusio asmens veiksmų. Net ir nusprendus, kad eismo įvykis buvo, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju reikia vadovautis minėta CK norma ir atleisti Kauno miesto savivaldybę nuo civilinės atsakomybės dėl vairuotojo neatidumo. Pagal Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) 19, 133, 134 punktų nuostatas atsargus, atidus vairuotojas turi pasirinkti saugų greitį. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių. Kauno miesto gatvės (iš viso apie 955 km) yra tvarkomos, tačiau šioms reikmėms skirtas finansavimas yra nepakankamas. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes tinkamai, tačiau sutvarkyti iš karto visas duobes bei užtikrinti, kad jos nebeatsinaujintų, neįmanoma. Pareiškėjas (draudikas), nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui 1134,93 Lt ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš Savivaldybės. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 6 procentų dydžio palūkanas, kadangi Savivaldybė yra viešasis asmuo, todėl jai netaikytinos CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 139–145) priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1134,93 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1134,93 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat grąžino sumokėtą žyminį mokestį -150 Lt. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 27 d. apie 16.10 val. Kaune, Taikos pr. ir Draugystės g. sankryžoje (žiede) M. L., vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į nepažymėtą kelio ženklais duobę važiuojamojoje kelio dalyje ir apgadino automobilį. Kauno AVPK Kelių policijos valdyba 2009 m. kovo 27 d. nutarimu nutarė administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nutarime nurodyta, kad automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta (b. l. 11–15). Minėta transporto priemonė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (transporto priemonių savanoriškojo draudimo liudijimas, serija AC Nr. 053398) (b. l. 99–112). Apie įvykį 2009 m. kovo 30 d. buvo pranešta draudimo bendrovei (b. l. 17–18), atlikta transporto priemonės techninė apžiūra ir surašytas techninės apžiūros protokolas, o 2009 m. balandžio 20 d. atlikta transporto priemonės papildoma techninė apžiūra ir surašytas protokolas (b. l. 21–23, 45–46). Vertinimą atliko ekspertas D. Š. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas dėl minėtame įvykyje sugadinto automobilio išmokėjo remontą atlikusiai UAB „Autida“1134,93 Lt draudimo išmoką (b. l. 9, 16). AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas 2009 m. birželio 30 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei pretenziją Nr. 09/PER-100-392 dėl 1134,93 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovas 2009 m. liepos 24 d. raštu Nr. 43-2-780 minėtos pretenzijos nepatenkino ir žalos neatlygino, motyvuodamas tuo, kad ji nepakankamai pagrįsta (b. l. 6–8).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant dėl viešosios atsakomybės būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir Saugaus eismo įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka (toliau – ir Kelių priežiūros tvarka).

Šios Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Kelių priežiūros tvarkos 12 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę Kelių priežiūros tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Kelių priežiūros tvarkos 42 p.). CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje.

Ištyręs bei įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus dėl Taikos pr. ir Draugystės g. esančių Kaune, išdaužų remonto 2009 metais, teismas konstatavo, kad pateikti įrodymai nepatvirtina, jog atsakovas veikė taip, kaip pagal nurodytus įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. atsakovas neįrodė (ABTĮ 57 str.1 d.), kad jis tinkamai vykdė Taikos pr. ir Draugystės gatvių priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta (b. l. 82, 115). Teismas konstatavo, kad šią civilinės atsakomybės sąlygą įrodo pareiškėjo paaiškinimai ir Kauno AVPK Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga. Būtent tai lėmė žalos atsiradimą: M. L., vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavęs į 50 cm skersmens ir 15 cm gylio jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino dešinės pusės priekinį ratą (b. l. 11–15).

Atsakydamas į atsakovo argumentą, kad vairuotojas privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į kelio, meteorologines sąlygas (Kelių eismo taisyklių 19, 133, 134 punktai), teismas atsižvelgė į Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2009 m. kovo 27 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Šiame nutarime nurodyta, kad automobilio vairuotojo M. L. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta (b. l. 11), o vairuotojo 2009 m. kovo 27 d. rašytiniai paaiškinimai draudimo bendrovei ir Kauno AVPK (važiuodamas į žiedinę sankryžą paskui kitus automobilius pirmąja juosta įvažiavo į duobę ir už 20 m nuo įvykio vietos sustojo bei iškvietė policijos pareigūnus) ir patrulio M. A. tarnybinis pranešimas (patvirtino įvykį ir atvykimą į vietą), schemos (b. l. 13–20), nuotraukos (b. l. 36, 37) patvirtina, jog vairuotojui važiuojant gatve saugiu greičiu ir įvažiavus į duobę (gylis -15 cm), jis sugadino automobilio dešiniąją dalį (priekinį ratą). Teismas konstatavo, kad pasekmių mastas paneigia atsakovo argumentus dėl vairuotojo neatidumo, nerūpestingumo ir pasirinkto nesaugaus greičio. Policijos pareigūnai 2009 m. kovo 27 d. buvo atvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes (vietą, gatvėje esančią nepažymėtą duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus). Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Teismas vertino, kad atsakovo argumentai, esą vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, nepateikta, todėl teismas nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teismas nustatė, kad minėtame policijos nutarime užfiksuota, jog sugadintas tik priekinis dešinys automobilio ratas, važiuoklės gedimas nenurodytas. Vertės nustatymo tvarkos 10 punktas nustato, kad atkūrimo (remonto) kaštai – tai išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės ir eksploatacinių savybių, bei įtvirtina atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai. Transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai (Vertės nustatymo tvarkos 15 punktas), dėl to nepagrįstas atsakovo argumentas, esą vertinimą atlikęs ekspertas D. Š. negalėjo nustatyti transporto priemonės vertės. Pirminiame transporto priemonės techniniame apžiūros protokole 2009 m. kovo 30 d. buvo pažymėtas transporto priemonės sugadinimas – dešinio rato priekinis ratlankis (b. l. 45). 2009 m. balandžio 20 d. atlikus transporto priemonės papildomą techninę apžiūrą buvo nurodytos ir keičiamos detalės – dešinė apatinė šakė, dešinio priekinio rato apatinis šarnyras ir traukė (b. l. 46). Papildomi remonto darbai buvo nustatyti atlikus transporto priemonės remontą (b. l. 24–35). Vadovaudamasis minėta įrodinėjimo taisykle, teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais (ABTĮ 57 str. 1 d.), teismas nusprendė, kad žalos atlyginimas priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju lėmė būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, o ne atskiros kurios nors savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas).

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėms ir ištirtais įrodymams, teismas konstatavo, kad savivaldybė neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Taikos pr. ir Draugystės g. žiedą, esantį Kaune, bei užtikrinti jame saugų eismą, dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos, teismas patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamam AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, iš atsakovo 1134,93 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vertindamas ginčo teisinius santykius, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto (Kauno miesto savivaldybės) deliktinės prievolės nevykdymo, atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas. Teismas priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamas nuo 1134,93 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. kovo 28 d.) (b. l. 3) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2714/2012).

Vadovaudamasis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu nepamokestinamas, teismas nusprendė grąžinti pareiškėjui sumokėtą 50 Lt ir 100 Lt žyminį mokestį (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 148–154) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą ta apimtimi, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 1134,93 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, o pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d., 86 str. 1, 2 d.), neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. Teismas nesivadovavo ginčui išspręsti taikytinų teisės aktų reikalavimais. Apeliantas remiasi Vertės nustatymo tvarkos 2, 3, 14.1, 14.2, 26, 28, 29 punktais ir teigia, kad vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 15 punkte numatyta, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas, tačiau byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Apelianto nuomone, pareiškėjas savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 1134,93 Lt žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš Kauno miesto savivaldybės.

3. Teismo sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 1134,93 Lt turtinės žalos atlyginimą už tuos apgadinimus (be motyvuojamoje dalyje nurodyto dešinio rato), kurie neaišku kaip ir dėl kokios priežasties atsirado. Be to, nepagrįsta įrodymais teismo išvada, kad pasekmių mastas paneigia argumentus dėl vairuotojo neatidumo, nerūpestingumo ir pasirinkto nesaugaus greičio. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad policijos pareigūnai vertino, kokiu greičiu buvo važiuota. Eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, kada galimybė pastebėti 50 cm skersmens dydžio duobę nebuvo apsunkinta, todėl atsakingas, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo (pvz., persirikiuodamas į kitą eismo juostą). Byloje nepateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, o pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo neturėjo būti tenkinamas. Vien tai, kad policijos pareigūnai užfiksavo duobę nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą.

4. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo normos nenumato procesinių palūkanų nuo priteistos dėl žalos sumos mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos, o skundas šioje dalyje turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“, veikdamas per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 157–161) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, įrodymus vertino tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, pareiškėjas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsižvelgdamas į CK 6.1015, 6.266, 6.271 straipsnių, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Kelių priežiūros tvarkos 6, 12.1, 12.2 ir 13.4, 42 punktų nuostatomis pareiškėjas teigia, kad atsakovas yra atsakingas už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugų eismo organizavimą. Žalos atsiradimą šiuo atveju lėmė būtent savivaldybei teisės aktų priskirtų pareigų nevykdymas, todėl 1134,93 Lt žalos atlyginimas pagrįstai priteistas iš Kauno miesto savivaldybės.

2. Teismas teisingai nustatė, kad byloje surinktų įrodymų visuma (draudimo polisas, pranešimas apie įvykį, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teismo pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio schema, transporto priemonės techninės apžiūros protokolas, automobilio ir kelio duobės fotonuotraukos, vairuotojo M. L. pateikti paaiškinimai) patvirtina, jog 2009 m. kovo 27 d. transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta dėl to, jog įvažiavo į Taikos g. ir Draugystės g., Kaunas, sankryžos važiuojamoje kelio dalyje buvusią, kelio ženklais nepažymėtą duobę. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadas, kad automobilio apgardinimai atsirado dėl įvažiavimo į policijos užfiksuotą duobę. Apelianto teiginiai, esą eismo įvykį lėmė transporto priemonės vairuotojo neatsargūs veiksmai, grindžiami prielaidomis, todėl atmestini.

3. Apelianto argumentai, esą žalą gali įvertinti tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, nepagrįsti ir atmestini. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte nurodyta, kas yra draudimo veikla ir kad šia veikla užsiimantys subjektai turi teisę atlikti draudžiamo turto vertinimą. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 7 straipsnio 2 dalis numato, kad vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas teigia, kad AAS „Gjensidige Baltic“ eksperto D. Š. kvalifikacija atitinka visus reikalavimus, keliamus nekilnojamojo turto vertintojui. Be to, Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 0144 11.1 punkte yra reglamentuota, jog žalą nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ kildina iš Kauno miesto savivaldybės netinkamo funkcijų atlikimo užtikrinant jos teritorijoje esančių gatvių priežiūrą ir saugų eismą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (draudikas) 2009 m. gegužės 7 d. išmokėjo UAB „Autida“ 1134,93 Lt draudimo išmoką pagal 2008 m. birželio 26 d. sudarytą su M. L. (draudėju) transporto priemonių savarankiško draudimo sutartį dėl draudiminio įvykio – 2009 m. kovo 27 d. apie 16.10 val. Kaune, Taikos pr. ir Draugystės g. sankryžoje M. L. vairuojamas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę važiuojamojoje kelio dalyje ir buvo apgadintas. AAS „Gjensidige Baltic“ (draudikas), atsižvelgdamas Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto nuostatas, vadovaudamasis CK 6.1015, 6.266 straipsniais, 2009 m. birželio 30 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei pretenziją dėl 1134,93 Lt žalos atlyginimo ir pasiūlė šią sumą pervesti į pretenzijos pateikėjo nurodytą sąskaitą. Kauno miesto savivaldybei atsakius, kad pretenzija nepagrįsta, pareiškėjas dėl šios žalos atlyginimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo patenkino. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai ištyrė įrodymus. Atsakovas nesutinka, kad tarp automobilio sugadinimo ir fakto, kad Taikos pr. ir Draugystės g. sankryžoje buvo duobė, yra priežastinis ryšys, taip pat nesutinka su žalos nustatymo dydžiu ir procedūra.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio nustato saugių eismo sąlygų užtikrinimo keliuose priemones. Pagal šio įstatymo 7 dalį kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos;

4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes;

5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Kelių įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas (galioja 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr.1303 redakcija).

Pagal šio Aprašo 6 punktą savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas (išskyrus 8.2.1 punkte nurodytus darbus), vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Vadovaudamasi minėtomis Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių priežiūros tvarkos aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė (viešojo administravimo subjektas) privalėjo užtikrinti šios savivaldybės teritorijoje esančių gatvių priežiūrą taip, kad jos atitiktų saugaus eismo reikalavimus. Pabrėžtina, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkte įtvirtinta kelio savininko (valdytojo) pareiga atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad atsakovas, jam priskirtų funkcijų prižiūrint ginčui aktualias gatves (Taikos pr. ir Draugystės g. sankryžą Kauno mieste) ir užtikrinant jose saugų eismą neatliko taip, kaip to reikalauja minėtos įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Policijos pareigūnų 2009 m. kovo 27 d. 16.20 val. sudarytoje eismo įvykio schemoje užfiksuota gatvės važiuojamojoje dalyje nepaženklinta duobė (15 cm gylio, 0,9 m. ilgio) ir už 29,5 m. nuo jos stovintis trečiojo suinteresuoto asmens M. L. automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadintu prekinės dešinės pusės ratlankiu. Gatvės defektas (duobė) užfiksuota nuotraukose. Šias aplinkybes patvirtina ir Kauno AVPK atlikto tyrimo medžiaga. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad atsakovas neveikė gatvių priežiūros ir saugaus eismo užtikrinimo srityje dėl ginčui aktualaus gatvės ruožo taip, kaip to reikalavo minėti teisės aktai ir šis netinkamas pareigų atlikimas sukėlė žalą (automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimą), kad tarp minėto netinkamo pareigų atlikimo ir žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas turi pagrindą reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą ir žala turi būti atlyginta.

Apelianto argumentus, esą žala buvo nustatyta nesilaikant procedūrų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus vadovaudamasi CK 6.987 ir 6.991 straipsniais, taip pat Draudimo įstatymo 3, 88, 90 straipsnių nuostatomis.

Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. CK nustato, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso) turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 14, 8, 10 p.). Iš pateikto į bylą transporto priemonių savanoriško draudimo liudijimo (serija AC Nr.053398) nustatyta, kad 2008 m. birželio 26 d. sudarant automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 014 (toliau – ir Taisyklės Nr. 014).

Šios Taisyklės patvirtintos 2007 m. kovo 21 d. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo. Draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Minėtų Taisyklių, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, II dalyje „Draudimo sąlygos“, be kita ko, yra nustatyta žalos nustatymo tvarka (11.1–11.3 punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas, ir kokia tvarka apskaičiuojama draudimo išmoka (11.6.1–11.6.8).

Pagal Taisyklių Nr. 014 11 punkto nuostatas, žalą nustato Draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš Draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus (11.1 p.); Surašant sugadinimo aktą gali dalyvauti dėl įvykio kaltas ar jo įgaliotas asmuo (11.3 p.). Draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad buvo pasirinktas Taisyklėse Nr. 014 numatytas draudimo variantas – D (rinkos verte, išskaičiuojant dalių nusidėvėjimą).

Šio draudimo varianto aprašyme nurodyta, kad remontas gali būti atliekamas Draudiko nurodytoje arba Draudėjo pasirinktoje (tik gavus Draudiko sutikimą) autoremonto įmonėje arba išmoka apskaičiuojama vadovaujantis Draudiko nurodytais vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų dalių ir naudojamų medžiagų kainomis. Taisyklių Nr. 014 11.6.8 nustatyta sąlyga, kad jei Draudėjas ir Draudikas nesutaria dėl nuostolio sumos ir/ar draudimo įvykio priežasties, šalių susitarimu skiriama ekspertizė. Kiekviena šalis iš savo pusės skiria kompetentingą ir nepriklausomą ekspertą, o šalių paskirti ekspertai renka trečią kompetentingą ir nepriklausomą ekspertą (vyriausiąjį).

Šia tvarka paskirti ekspertai turi įvertinti nuostolius ir/ar įvykio aplinkybes.

Iš minėto įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui (draudėjui) pagal Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (draudikas) ir trečiasis suinteresuotas asmuo (draudėjas) dėl nuostolio sumos ir/ar draudimo įvykio priežasties ir nuostolio sutarė, todėl nebuvo pagrindo skirti ekspertizę.

Apelianto argumentai, esą trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.).

Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Apelianto nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų.

Apelianto nurodytu Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą įgyvendinantis teisės aktas. Tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis.

Vykdant Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Taisyklių Nr. 014 11 punkte buvo sureglamentuota žalos nustatymo tvarka – žalą nustato Draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš Draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti. Byloje nustatyta, kad šios procedūros pareiškėjas laikėsi. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, trečiasis suinteresuotas asmuo M. L. (draudėjas) per Taisyklių Nr. 014 10.1.2 nustatytą terminą (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas) pranešė pareiškėjui (draudikui) apie 2009 m. kovo 27 d.

įvykį, kuriame buvo sugadintas automobilis, ir pagal Taisyklių 10.1.3 punkto reikalavimus pateikė sugadintą automobilį apžiūrai. Draudiko įgalioto atstovo 2009 m. kovo 30 d. surašytame pranešime apie įvykį, pažymėta, kad M. L., be kita ko, pateikė kelių policijos pažymą apie įvykį. Atsižvelgiant į tai, kad sudarant draudimo sutartį buvo pasirinktas draudimo variantas „D“, pranešime pagal Taisyklių Nr.014 pažymėta, kad automobilis bus remontuojamas draudiko rekomenduotoje draudimo įmonėje. Tą pačią dieną draudiko įgaliotas atstovas (ekspertas D.

Š.) apžiūrėjo automobilį ir surašė transporto priemonės techninės apžiūros protokolą, kuriame nurodė, kad sugadinta ir remontuojame detalė yra automobilio dešinysis priekinis ratlankis. Protokolo dalyje, kurioje žymima, kurios detalės turi būti dažomos, pažymėta ta pati detalė. 2009 m. kovo 30 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokole įrašyta pastaba, kad aprašyti pažeidimai ir defektai įvertinti transporto priemonę apžiūrėjus išoriškai. Apie galimus defektus , kurie gali išaiškėti transporto priemonė remonto metu, prieš juos pašalinant turi būti pranešta raštu Draudimo įmonės atstovui, kuris sudarys papildomą apžiūros protokolą. 2009 m. balandžio 20 d. pareiškėjo įgaliotas atstovas ekspertas D.

Š. surašė transporto priemonės papildomos techninės apžiūros protokolą, kuriame nurodė tris keistinas detales (dešinės pusės apatinė šakė, dešinės pusės priekinio rato apatinis šarnyras, traukė) kartu pažymėdamas, kad su įvykiu nesusijusių transporto priemonės sugadinimų nėra. Ši papildoma apžiūra buvo atlikta transporto priemonės remonto metu. Pagal pateiktus įrodymus automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo remontuojamas UAB „Autida“, kuri pateikė detalią minėto remonto sąmatą (iš viso 1134,93 Lt), kurioje atsispindi laikantis nustatytų procedūrų ir taisyklių nustatyti automobilio sugadinimai, keistinos detalės ir dažymo darbai.

Šią sumą pareiškėjas (draudikas) išmokėjo automobilį remontavusiai UAB „Autida“. Kauno AVPK Kelių policija M. L. atžvilgiu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo veiksmuose nenustatė Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Apelianto argumentai dėl žalos dydžio, taip pat dėl vairuotojo galimai Kelių eismo taisykles pažeidžiančio vairavimo pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1134,93 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Ši pirmosios instancijos sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą analogiškose bylose (žr. LVAT nutartis Nr. A756-2195/2010, Nr. A756-1578/2012, Nr. A602-2714/2012, Nr. A438-2757/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo minėtose iš esmės analogiškose bylose suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė apelianto nurodytas procesinės teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d., 86 str. 1, 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikė aiškias ir teisės aktais pagrįstas išvadas. Teismo sprendimas atitinka esminius ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Materialinės teisės normos taikytos iš esmės teisingai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas