N-575-761-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-761/2012

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-05871-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimo R. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. rugsėjo 28 d. R. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. balandžio 12 d., apie 19.00 val., Vilniuje, Žaliųjų ežerų gatvėje, ties namu Nr. 158, vairuodamas automobilį Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pravažiuodamas stovintį automobilį Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepaliko tarpo iš šono, jį kliudė bei apgadino, iš eismo įvykio vietos pasitraukė, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus. Tokiais veiksmais R. V. pažeidė KET 132 ir 234 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimu R. V. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 100 Lt baudą, o už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsniu, teismas, subendrinęs administracines nuobaudas, R. V. galutinai paskyrė 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad R. V. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta liudytojų M. G. ir K. G. bei nukentėjusiojo G. P. parodymais, G. G., A. D. ir G. A. (G. A.) paaiškinimais, taip pat eismo įvykio vietos schema bei policijos pareigūno T. F. tarnybiniu pranešimu. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, R. V. asmenybę ir tai, kad nebuvo nustatytos jo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimą, nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Teigia, jog neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kadangi nejautė jokio automobilių kontakto.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai M. G. ir K. G. akivaizdžiai matė, kaip administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis kliudė kitą stovėjusį automobilį, pavažiavo atbulas ir apžiūrėjo kliudytą automobilį, o teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais ir objektyviais šių liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu R. V. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <...>. Tuo tarpu ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <...>.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl R. V. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, jog nagrinėjamo įvykio metu nejautė jokio automobilių kontakto.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. V. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, jog tiesiogiai nagrinėjamą įvykį stebėję liudytojai M. G. ir K. G. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis kliudė kito stovėjusio automobilio galinę dalį ir išdaužė galinį žibintą, minėtas automobilis nuo smūgio sujudėjo, tada eismo įvykio kaltininkas pavažiavo atbulas, apžiūrėjo kliudytą automobilį ir nuvažiavo (b. l. 55-56).

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtų liudytojų teisme duoti parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, R.

V. iškelta versija, kad jis nejautė jokio automobilių kontakto bei neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kritiškai, kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. V. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas