2020-12-16 Nr. AB-23858-3-61-3-03781-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4422-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03781-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Diagnostikos poliklinika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Diagnostikos poliklinika“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas UAB „Diagnostikos poliklinika“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. A51‑102499/19(2.14.1.17E‑AD23) (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) ir Administraciją pagal kompetenciją atlikti reikiamus veiksmus / priimti reikiamus sprendimus, kad pareiškėjui kuo skubiau būtų perduotos ginčo patalpoms lygiavertės kitos tinkamos patalpos (įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi šį skundo reikalavimą atsisakyta priimti); 3) priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde išdėstė šiuos argumentus:

2.1. 1940 m. gruodžio 16 d. nacionalizavimo aktu Nr. 465, be kita ko, buvo nacionalizuotos 323,45 kv. m ploto patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)0, Vilnius) (toliau – ir Ginčo patalpos). Ginčo patalpos priklausė Tėvų jėzuitų vienuolynui, kurio teisių perėmėja yra Lietuvos jėzuitų provincija. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 125 buvo įsteigta VĮ „Diagnostikos poliklinika“. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkiu Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ buvo patvirtinti VĮ „Diagnostikos poliklinika“ įstatai bei nurodyta jai perduoti Savivaldybės patikėjimo teise valdytą valstybinį turtą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame yra ir Ginčo patalpos. 1992 m. sausio 2 d. priėmimo–perdavimo aktu Ginčo patalpos perduotos į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą.

Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 463V „VĮ „Diagnostikos poliklinika“ reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Nekilnojamojo turto registre 1995 m. lapkričio 29 d. įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės į Ginčo patalpas. Savivaldybė 2002 m. gegužės 16 d. raštu informavo Lietuvos jėzuitų provinciją apie tai, kad nuosavybės teisės į Ginčo patalpas nebus atkurtos, nes visas pastatas yra perstatytas, jo plotas padidėjo daugiau nei 50 proc., taigi pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą natūra negali būti grąžintos.

Lietuvos jėzuitų provincija 2002 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai natūra būtų grąžintos Ginčo patalpos. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį patenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkio Nr. 1923V dalį dėl Ginčo patalpų perdavimo į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą, panaikinti Ginčo patalpų teisinę registraciją pareiškėjo vardu, išreikalauti Ginčo patalpas iš svetimo neteisėto pareiškėjo valdymo, grąžinti Ginčo patalpas Savivaldybei, įpareigojant ją atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į Ginčo patalpas.

Ši Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis buvo palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A‑281/2004 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendime konstatuota, kad UAB „Diagnostikos poliklinika“ įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš teismo sprendimu pripažintus negaliojančiais aktus priėmusios ir savalaikiai neišsprendusios nuosavybės teisių atkūrimo Jėzuitų provincijai klausimo institucijos.

Ginčo patalpos 2005 m. kovo 8 d. perdavimo–priėmimo aktu, vykdant Savivaldybės tarybos sprendimą, buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn.

2.2. Pareiškėjas 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas atlyginti patirtą žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes Ginčo patalpoms) patalpas jo nuosavybėn, tačiau Administracija 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. A51-24949/17(2.14.1.17-TR2) šį jo prašymą atmetė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3792-811/2017 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, panaikino minėtą Administracijos sprendimą ir įpareigojo Administraciją priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatas atitinkanti sprendimą pagal pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

2.3. Administracija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame nenurodyta jokių pagrįstų argumentų, kuriais remdamasi Administracija atsisakė tenkinti jo prašymą atlyginti jam padarytą žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes Ginčo patalpoms) patalpas jo nuosavybėn.

2.4. Sprendime nurodyta, kad nesant pagrindo atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą žalą, nėra pagrindo spręsti ir dėl lygiaverčių patalpų suteikimo. Tačiau Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (kuris, kaip yra pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2‑1236‑178/2015 ir LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004, yra taikytinas dėl Ginčo patalpų) 3 straipsnio 2 dalyje buvo imperatyviai įtvirtinta, jog iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos. Pareiškėjo teigimu, šios nuostatos taikymui jokių senaties terminų nenustatyta.

2.5. Administracijai ir Savivaldybei žinoma, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25/2008 buvo panaikintos Ginčo patalpoms taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kad pareiškėjas turėjo galimybę toliau naudotis Ginčo patalpomis. Dėl šios priežasties pareiškėjas nesikreipė į Administraciją ir Savivaldybę dėl žalos atlyginimo arba kitų lygiaverčių Ginčo patalpoms patalpų suteikimo, t. y. tikintis, jog Ginčo patalpos liks pareiškėjo nuosavybėje. Ginčas dėl patalpų buvo galutinai išspręstas tik Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015, o Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teisės į Ginčo patalpas, suformavus daiktą padalijimo būdu, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2016 m. lapkričio 11 d. Be to, Administracija ir Savivaldybė minėtos bylos dėl Ginčo patalpų nagrinėjimo teisme metu nuolat teigė, jog Ginčo patalpos turėtų būti pareiškėjo nuosavybė.

2.6. Administracijai ir Savivaldybei žinoma, jog byloje dėl Ginčo patalpų teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose pasisakyta, kad pareiškėjas įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš institucijos, kurios priimti aktai pripažinti negaliojančiais teismo sprendimu. LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004 yra konstatuoti atsakovo Savivaldybės neteisėti veiksmai – „Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai neteisėti, nes savivaldybė, žinodama, kad Lietuvos jėzuitų provincija nori susigrąžinti 323,45 kv. m ploto patalpas, esančias pastate 1D3p, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurios istoriškai priklausė Jėzuitų vienuolyno posesijai, perdavė šias patalpas į įmonės balansą ir leido jas privatizuoti.“

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

3.1. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais ir teisės aktų normomis. Iš Sprendimo turinio matyti, jog jis buvo priimtas įvertinus LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019 dėl žalos atlyginimo nustatytus prejudicinius faktus – Administracija vertino tiek pareiškėjo reikalavimą atlyginti tariamai patirtą žalą pinigais, tiek atlyginti žalą natūra, suteikiant kitas patalpas. Minėtoje administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kėlė tą patį žalos atlyginimo klausimą, t. y. tiek 2017 m. kovo 28 d. pretenzijoje, tiek minėtoje administracinėje byloje, tiek šioje byloje pareiškėjas rėmėsi (ir remiasi) tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. įrodinėjimo dalykas sutampa. LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. kovo 8 d. neteko realių galimybių naudoti Ginčo patalpas, todėl nuo šios datos pareiškėjui objektyviai atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo, pareiškėjas ženkliai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas. Būtent šią aplinkybę ir akcentavo Administracija, iš naujo atsakydama į pareiškėjo pretenziją. Pareiškėjo prašymas atlyginti tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamą žalą pinigais ar natūra, perduodant lygiavertes patalpas, yra tapatus kaip minėtoje administracinėje byloje ir, teismams nustačius nesavalaikį ir aplaidų tariamai pažeistų pareiškėjo teisių gynimą, Administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo pretenziją ir tai aiškiai, motyvuotai nurodė Sprendime. Aplinkybė, kad pareiškėjas siekia tos pačios žalos (turto netekimo) atlyginimo skirtingais būdais, kai teismai įsiteisėjusiais sprendimais jau yra konstatavę negalimumą tenkinti reikalavimą atlyginti tariamai patirtą žalą apskritai, yra piktnaudžiavimas teise. Be to, Sprendime papildomai buvo nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie nurodomą žalos dydį, taip pat anksčiau išnagrinėtose bylose dėl Ginčo patalpų priklausomybės jau buvo konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas disponuojant Ginčo patalpomis ir jų neperduodant Lietuvos jėzuitų provincijai.

3.2. Sprendimas negali būti laikomas individualiu teisės aktu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme, nes jis nenustatė, nepakeitė ir nepanaikino jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. A51‑102499/19(2.14.1.17E‑AD23) „Dėl UAB „Diagnostikos poliklinika“ 2017-03-29 prašymo pakartotinio išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas pažymėjo, kad Administracija yra viešojo administravimo institucija, todėl jos priimtiems sprendimams (individualiems administraciniams aktams) keliami VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taip pat individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

7. Teismas iš pareiškėjo Administracijai teikto 2017 m. kovo 29 d. prašymo „Dėl nuostolių atlyginimo“ nustatė, kad pareiškėjas prašė Savivaldybės atlyginti jo patirtus nuostolius, t. y. atlyginti jam padarytą 550 000 Eur dydžio žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes Ginčo patalpoms) patalpas jo nuosavybėn. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad žalą jis patyrė dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų – pareiškėjas neteko Ginčo patalpų, kurios Savivaldybės sprendimu 1991 m. jam buvo perduotos ir kurios, Tėvų jėzuitų vienuolynui iniciavus nacionalizuoto turto (dalies Ginčo patalpų) grąžinimo natūra procedūras, 2002–2005 m. vykusių teisminių procesų pagrindu buvo išreikalautos iš pareiškėjo neteisėto valdymo ir Savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 8 d. sprendimu grąžintos Lietuvos jėzuitų bendruomenei.

8. Administracija, vykdydama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3792-811/2017 bei LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019 nustatytus įpareigojimus, dėl pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymo priėmė ginčijamą 2019 m. spalio 24 d. pakartotinį sprendimą, kuriame nurodė aplinkybes ir argumentus, kuriais remdamasi netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti nuostolius jo reikalaujamais būdais. Teismas iš ginčijamo sprendimo nustatė, jog pareiškėjo prašymas iš esmės netenkintas dėl to, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra išnagrinėtas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo pagal skunde nurodytas tas pačias faktines aplinkybes, kurias jis vėl nurodė savo 2017 m. kovo 27 d. prašyme. Atsakovas Sprendime taip pat pažymėjo, jog teismams išnagrinėjus pareiškėjo reikalavimą dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, nėra pagrindo iš naujo vertinti Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų dėl pareiškėjo nurodomos žalos. Be to, LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004 konstatuota, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo apie Lietuvos jėzuitų provincijos ketinimus susigrąžinti Ginčo patalpas natūra ir derėjosi su ja dėl grąžinimo būdų dar ikiteisminių procesų metu.

9. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI‑3792‑811/2017 pagal pareiškėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo. Teismas iš minėtos administracinės bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu atlyginti jam padarytą 550 000 Eur dydžio žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes paimtoms patalpoms) patalpas jo nuosavybėn. Pareiškėjas minėtoje administracinėje byloje taip pat prašė panaikinti Administracijos 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. A51-24949/17 (2.14.1.17-TR2) „Dėl nuostolių atlyginimo“, kuriuo atsisakyta atlyginti pareiškėjui žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes Ginčo patalpoms) patalpas jo nuosavybėn. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas žalą kildino iš to, jog dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų (paimant privačią pareiškėjo nuosavybę ir nesuteikiant jam jokių kitų lygiaverčių patalpų bei nekompensuojant kitu būdu) pareiškėjui buvo padaryta 550 000 Eur turtinė žala. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas nustačius, jog pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. LVAT 2019 m. spalio 16 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai reiškia, kad Administracija, teikdama atsakymą į pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymą, neturėjo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose iš esmės pasisakyta dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam iš Savivaldybės turtinės žalos atlyginimą. Teismas įvertino, kad ginčijamame sprendime yra pateiktas aiškus, motyvuotas ir teismų nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis pagrįstas atsakymas, dėl kokių priežasčių nėra tenkinamas pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymas atlyginti turtinę žalą arba perduoti lygiavertes patalpas pareiškėjo nuosavybėn.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus Savivaldybę ir Administraciją perduoti pareiškėjui kitas Ginčo patalpoms lygiavertes tinkamas patalpas. Teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą konstatavęs, kad šiuo atveju yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o teismas neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo – LVAT 2020 m. sausio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Teismas nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu teiginiu, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas individualiu aktu, nes nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų, taip pat nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymo ir ginčijamo sprendimo turinį, nustatė, kad ginčijamu sprendimu buvo sukurtos teisinės pasekmės pareiškėjui, nes jo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo (ar lygiaverčių patalpų suteikimo) buvo atmestas.

13. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas – sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nenustatė ir kitų, ABTĮ 91 straipsnyje numatytų ginčijamo sprendimo neteisėtumo pagrindų. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus, taip pat pažymi:

15.1. Teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ taikymu. LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 pažymėjo, kad minėtas įstatymas taikytinas dėl Ginčo patalpų; šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos; šiame įstatyme senaties terminai nenustatyti (kaip ir CK 6.271 str.). Be to, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25/2008 buvo panaikintos Ginčo patalpoms taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl pareiškėjas galėjo naudotis Ginčo patalpomis ir nesikreipė dėl žalos atlyginimo arba kitų lygiaverčių Ginčo patalpoms patalpų suteikimo į atsakovą, t. y. tikėdamasis, jog Ginčo patalpos liks pareiškėjo nuosavybe (ginčas dėl patalpų buvo išspręstas tik Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015).

15.2. Ieškinio senaties termino pabaiga reiškia asmens galimybių apginti savo teises teisme ribojimą, o ne tai, kad padaryta žala tam asmeniui neturi būti atlyginta (pvz., neteismine tvarka). Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas, kuris iš esmės yra grindžiamas vien tik įsiteisėjusio teismo sprendimo dalimi apie praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą, visiškai neatsižvelgiant į kitą to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo dalį, kurioje pasisakyta apie tai, jog tokiame administraciniame akte turėtų būti išdėstyti faktiniai duomenys, sprendimo priėmimo motyvai, teisinis pagrindas (teisinis argumentavimas bei teisės normos), kuriuo viešojo administravimo subjektas atsisakė patenkinti pareiškėjo skundą, taip pat kitas svarbias aplinkybes, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ginčijamame sprendime minėti teismo įpareigojimai nebuvo įvykdyti. Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, įpareigojant atsakovą priimti VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą, be kita ko, pasisakant dėl Įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ taikymo, pareiškėjo teisėtų lūkesčių gauti iš atsakovo nuostolių atlyginimą pažeidimo.

16. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas kartoja ginčijamame sprendime ir atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat pažymi:

16.1. Teismas sprendime įvertino ginčijamo sprendimo turinį, pagrįstai atsižvelgęs į byloje dėl žalos atlyginimo nustatytas aplinkybes, kurios yra privalomos pareiškėjui ir nebegali būti kvestionuojamos. Teismas teisingai įvertino, kad Savivaldybė, remdamasi byloje dėl žalos atlyginimo nustatytais faktais, įskaitant ieškinio senaties termino praleidimą, tinkamai motyvavo ginčijamą sprendimą – ginčas tarp šalių buvo išspręstas teisme, todėl Savivaldybė neturėjo pagrindo ginčijamame sprendime išdėstyti kitokią poziciją dėl pareiškėjo pretenzijos, negu buvo laikomasi byloje dėl žalos atlyginimo.

16.2. Teismo sprendimu ginčas, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo ribas, buvo išspręstas tinkamai, t. y. teisingai konstatavus, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjas šioje byloje iš esmės siekia nesąžiningai revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus, prašo priteisti tą pačią žalą, tik kitu būdu, paneigiant įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumo principą.

16.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinka ginčijamas sprendimas. Įstatymas „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ šioje byloje netaikytinas, nes pareiškėjo reikalavimas dėl lygiaverčių patalpų suteikimo pagal šį įstatymą nebuvo priimtas. Be to, nepaisant to, kad minėtame įstatyme nėra nustatytų ieškinio senaties terminų, nėra pagrindo teigti, jog tokie terminai nėra nustatyti kituose įstatymuose. Byloje dėl žalos atlyginimo konstatuota, kad šiuo atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kuris buvo ženkliai praleistas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl lygiaverčių patalpų suteikimo yra tapatus reikalavimui byloje dėl žalos atlyginimo, todėl šiam reikalavimui taip pat yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. A51-102499/19(2.14.1.17E-AD23) „Dėl UAB „Diagnostikos poliklinika“ 2017-03-29 prašymo pakartotinio išnagrinėjimo“ (I t., b. l. 118–120) teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl ginčijamo Administracijos sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą nustatęs, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas – sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes šiame sprendime nepasisakyta dėl Įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, kuriame nustatyta, jog iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos, taikymo; dėl to, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas ir toliau galėjo naudotis Ginčo patalpomis, todėl jam susidarė teisėtas lūkestis, kad šios patalpos liks jo nuosavybe; dėl senaties termino taikymo (jo nenustatymo teisės aktuose) ir šio termino įtakos savanoriškai atlyginant patirtą žalą.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pagrįstais išsamia pareiškėjo ir atsakovo nurodytų argumentų bei pateiktų duomenų analize, taip pat pagrįstais su šios administracinės bylos dalyku susijusiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, dėl to, jog šiuo atveju Administracija, teikdama atsakymą į pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymą (I t., b. l. 106–108), neturėjo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose iš esmės pasisakyta dėl pareiškėjo prašymo reikalavimo priteisti jam iš Savivaldybės turtinės žalos atlyginimą; ginčijamame sprendime yra pateiktas aiškus, motyvuotas ir teismų nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis pagrįstas atsakymas, dėl kokių priežasčių nėra tenkinamas pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašymas atlyginti turtinę žalą. Šiame kontekste teisėjų kolegija primena, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų neperrašo, tačiau pasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes šiame sprendime nepasisakyta dėl Įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ taikymo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, įvykusius teisminius procesus ir priimtus įsigaliojusius teismų procesinius sprendimus, nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovui ginčijamu sprendimu iš esmės atsakius į pareiškėjo prašymo reikalavimus, nurodžius priimamo sprendimo teisinį ir faktinį pagrindus, atsakovo nepasisakymas dėl atitinkamų pareiškėjo teiginių lemia priimto sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Pareiškėjo minimo Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje iš tiesų nurodyta, kad „iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos“, tačiau šios Įstatyme įtvirtintos nuostatos pagrindu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas joks sprendimas, kurį pareiškėjas turėtų teisę reikalauti vykdyti. Be to, Įstatymas neteko galios 1998 m. sausio 1 d., tuo tarpu pagal LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019 išaiškinimus (pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys; pažymėtina, kad minėtoje ir nagrinėjamoje bylose dalyvauja tie patys asmenys), pareiškėjui teisė į žalos atlyginimą atsirado nuo Ginčo patalpų perdavimo Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn 2005 m. kovo 8 d. perdavimo–priėmimo aktu.

Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad pareiškėjas nepagrįstai grindžia 2005 m. kovo 8 d. atsiradusią teisę į žalos atlyginimą 1998 m. sausio 1 d. netekusio galios Įstatymo nuostatomis. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-281/2004, LAT 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑662/2004, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra nurodyta, kad jis turi teisę į žalos atlyginimą minėto Įstatymo pagrindu, juo labiau, kad tokio pobūdžio klausimo išsprendimas nebuvo šių bylų nagrinėjimo dalykas.

22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami ieškinio senaties termino taikymo klausimai yra išspręsti minėta įsiteisėjusia LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-836-492/2019, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, jog „byloje nėra duomenų, kurios patvirtintų kitokias aplinkybes – t. y. kad pareiškėjas būtų realią žalą patyręs anksčiau, negu ginčo patalpos priėmimo-perdavimo aktu pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 2005 m. kovo 8 d. buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijai. Nuo šio momento, kai teismo sprendimas buvo įvykdytas ir pareiškėjas neteko realių galimybių naudoti ginčo turtą, laikytina, jam objektyviai atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo. Analogiškoje situacijoje apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo nuo šio momento turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą (patiriamus nuostolius) ir imtis jų gynimo teisme per įstatyme nustatytus terminus. <...> skundas teismui dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas tik 2017 m. gegužės 22 d., taigi reikšmingai praleidus įstatyme nustatytą trejų metų senaties terminą.“ Atsižvelgusi į tai, kas buvo nurodyta, taip pat į minėtą ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatą, teisėjų kolegija nemato pagrindo pareiškėjo keliamais ieškinio senaties termino taikymo klausimais pasisakyti plačiau.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jis ir toliau galėjo naudotis Ginčo patalpomis, todėl jam susidarė teisėtas lūkestis, jog šios patalpos liks jo nuosavybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra nukreipti siekiant įrodyti, jog minėta LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA‑836-492/2019 buvo neteisingai nustatyta ieškinio senaties termino pradžia. Kaip jau buvo minėta, ieškinio senaties termino taikymo klausimai yra išspręsti įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl minimais pareiškėjo argumentais nebus pasisakoma.

24. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Diagnostikos poliklinika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė