2021-02-02 Nr. BB-549-1-06-1-01017-2012-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-511/2021 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01017-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.17.6.1,

2.1.6.2.2., 2.8.9.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjos advokatės Karinos Račkauskienės, nuteistojo V. J. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalies, kuria V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Iš V. J. konfiskuota 105 760,64 Eur suma.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. J. dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla, t. y. pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas, kad „individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį:

1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius“; „pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra“;

„nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką, kad fiziniai asmenys, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą arba kai jiems atsiranda prievolė mokėti ir (ar) išskaičiuoti mokestį jį reglamentuojančio įstatymo pagrindu, yra registruojami į registrą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 10 d.

Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, pažeisdamas 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai tarnyba įrašo jį į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys, taip siekdamas ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą, šiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.59 straipsnio reikalavimus – neįsteigęs juridinio asmens nustatyta tvarka, CK 2.62 straipsnio reikalavimus – neįregistravęs juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka, CK 2.77 straipsnio reikalavimus – negavęs nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas, t. y. paskolų gavėjams kaip nurodymą surašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis įvairiomis sumomis Kauno mieste sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, pagal kuriuos fiziniams asmenims skolino pinigus, būtent pagal 75 paskolos sutartis, sutartyse fiksuotos sumos, iš viso 1 145 942,26 Eur, ne mažiau kaip pagal 25 vekselius, vekseliuose fiksuotos sumos, iš viso 80 334,03 Eur, taip pat sudarė su fiziniais asmenimis ne mažiau nei septynias paskolos sutartis (duomenys neskelbtini) J.

G. vardu, sutartyse fiksuotos sumos, iš viso 74 449,72 Eur, ir taip iš individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų, jų nedeklaravo (pažeisdamas GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas), neapskaičiavo (pažeisdamas GPMĮ 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas) ir nesumokėjo (pažeisdamas 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 3 dalies, 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio, 2004 m. balandžio 13 d.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 6, 7, 8, 10, 40, 81 straipsnių nuostatas) mokesčių į valstybės biudžetą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėja advokatė K. Račkauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. J. dėl nusikaltimo, nustatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai netinkamai taikė BK 202 ir 72 straipsnių nuostatas ir padarė esminius BPK pažeidimus: pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir V. J. teisę į nešališką teismą bei suvaržė V. J. teisę į gynybą.

2.2. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 202 straipsnį). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), kad nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio

Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

2.3. Už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Tai įpareigoja teismus kruopščiai spręsti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K- 262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014 ir kt.).

2.4. Teismai nepagrįstai pripažino, kad V. J. pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias 2011 m. balandžio 1 d., nustatančias, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai tarnyba įrašo jį į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys. Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Daugumos V. J. sudarytų paskolos sutarčių su fiziniais asmenimis (skunde nurodomas fizinių asmenų sąrašas) įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka. Paskolos sutartis su R. A. sudaryta ir A. G. vekselis išduotas iki Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo. Todėl remiantis paskolos sutartimis, kurios užtikrintos hipoteka arba sudarytos iki 2011 m. balandžio 1 d., ir vekselio išdavimo atveju nebuvo pagrindo pripažinti, kad V. J. vertėsi finansine veikla, būdamas neįrašytas į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir neturėdamas tam teisės verstis.

2.5. Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2019 m. balandžio 24 d. atsakyme į V. J. 2018 m. kovo 26 d. prašymą patvirtino, jog fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikla, t. y. sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, kurie siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartis asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Ši tarnyba taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Tarnyba patvirtino ir tai, jog tiek minėti, tiek kiti finansų rinką reglamentuojantys įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją, kai fizinis asmuo vykdo skolinimo juridiniams asmenims veiklą. VMI 2019 m. balandžio 24 d. atsakyme į V. J. prašymą nurodyta, kad kai gyventojas paskolina lėšas be palūkanų negaudamas atlygio ar kitos naudos, nelaikoma, kad jis (skolintojas) gauna pajamas, todėl gyventojas neturi mokėti pajamų mokesčio. Prievolė mokėti pajamų mokestį atsiranda tuo atveju, kai gyventojas savarankiškai vykdo individualią veiklą, kaip ji apibūdinta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Atsakyme į 16 klausimą paaiškinta, kad mokesčius reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudė (nedraudžia) fiziniam asmeniui be palūkanų paskolinti santaupų kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, įkeičiant nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą. Taigi, nesant veiklos ir versliškumo požymių, asmuo gali skolinti lėšas neįregistravęs veiklos ir neturėdamas licencijos. Todėl nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad V. J. paskolų suteikimas fiziniams asmenims yra neteisėta finansinė veikla.

2.6. Teismai nepagrįstai santykius, pagrįstus V. J. išduotais vekseliais, vertino kaip paskolos santykius, patvirtinančius V. J. finansinę veiklą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-181/2011, 3K-3-605/2012 ir kt.). Taigi, išduotas galiojantis vekselis patvirtina tik tam tikrą skolininko mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais, bet ne paskolos teisinius santykius (žr. kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016).

2.7. Teismai, nustatydami V. J. gautas pajamas (palūkanų forma) iš neteisėtos finansinės veiklos, neanalizavo ir netinkamai taikė GPMĮ 17 straipsnio 19 punkto (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) nuostatas, pagal kurias gyventojo neapmokestinamosiomis pajamomis buvo laikomos palūkanos, gautos už suteiktas paskolas (išskyrus paskolas, kurias vieneto dalyvis suteikia vienetui arba gyventojas suteikia asmeniui, susijusiam su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, jeigu už šias paskolas vienetas arba asmuo, susijęs su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, vieneto dalyviui arba gyventojui moka palūkanas, viršijančias tikrąją rinkos kainą), jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos. Didelė dalis paskolų, dėl kurių suteikimo V. J. buvo pripažintas kaltu, buvo pradėtos grąžinti vėliau nei po 366 dienų, todėl, net ir nustačius palūkanų mokėjimo faktą, tokios palūkanos būtų priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms, todėl jokia žala valstybės biudžetui nebūtų padaryta. Teismai taip pat neanalizavo, kiek palūkanų V. J. gavo, kai paskolos buvo pradėtos grąžinti po 366 dienų, ir kiek jų gavo, paskolas grąžinus anksčiau, todėl nenustatyta, kokia reali žala galėjo būti padaryta visuomenės ir valstybės interesams. Kasatorės nuomone, tik nustačius, kad žala buvo didelė, būtų galima spręsti dėl V. J. baudžiamosios atsakomybės.

2.8. Be to, teismai nevertino ir to, kad paskolos davėjas turi teisę gauti ne tik pelno palūkanas, bet ir kompensacines palūkanas, kurios nelaikomos to asmens pelnu, o laikomos to asmens nuostoliais dėl ne laiku įvykdytos prievolės. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Teismai nenustatinėjo, kiek palūkanų tariamai gavo V. J. kaip pelną, o kiek – kaip nuostolius už laiku negrąžintas paskolas. Teismai, nenustatydami visų reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 202 straipsnį.

2.9. Teismai nusprendė, kad V. J. finansine veikla vertėsi versliškai, be to, iš jos gauta nauda buvo žymus jo pajamų šaltinis. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. J. veikoje versliškumo požymį, rėmėsi jo sudarytų paskolų sutarčių skaičiumi ir aplinkybe, kad iš paskolų teikimo gautos pajamos palūkanų forma buvo žymus V. J. pajamų šaltinis. Apeliacinės instancijos teismas versliškumo požymį siejo su veikos sistemingumu ir pastovumu. Tokios teismų išvados neatitinka kasacinio teismo praktikos.

2.10. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką versliškumas BK 202 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013, 2K-165-976/2018). Kasacinio teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014 ir 2K-303-507/2016, aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo kriterijų, atkreiptas dėmesys į tai, kad jo negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų sistemiškumu ir pastovumu. Sistemiškumo ir pastovumo požymis paprastai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl tai nėra vienintelis požymis, atribojantis baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už neteisėtą ekonominę veiklą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant versliškumo požymio turinį, pažymėta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014 ir kt.).

2.11. Bylos medžiaga patvirtina, kad pinigų skolinimas V. J. nebuvo nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis, nes jis dirbo mokytoju, vertėjavo pagal verslo liudijimą, turėjo reikšmingų pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos. V. J. 2009–2013 metais VMI deklaravo dideles apmokestinamąsias pajamas bei individualios veiklos pagal verslo liudijimą pajamas. Bendra šiuo laikotarpiu V. J. gautų ir deklaruotų pajamų suma sudarė 206 756,74 Eur.

2.12. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, be objektyvių ir patikimų duomenų padarė išvadą (nutarties 26 punktas), kad V. J. reklamavo savo paslaugas užmaskuotai, veikė per kitus asmenis ir tai rodo, kad jis buvo išvystęs tam tikrą neteisėto verslo infrastruktūrą. Šiame kontekste nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303-507/2016, kurioje nurodyta, kad tai, jog asmuo rašė skelbimus internete apie teikiamas paslaugas, rūpinosi paskolos grąžinimo užtikrinimu, nerodo nei didesnio finansinės veiklos masto, nei reikšmingų parengiamųjų darbų tokiai veiklai organizuoti, vykdyti ir valdyti.

2.13. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnį klausimą, be kita ko, būtina nustatyti ir tyčinį veikos pobūdį, t. y. tai, jog asmuo suvokė savo ekonominės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2011). Byloje nepagrįstai nustatyta, kad V. J., sudarydamas paskolos sutartį, suprato, kad vykdo ekonominę veiklą, suprato tos veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti. Bylos medžiaga, nuteistojo prašymai VMI, Lietuvos bankui, 2020 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad V. J. nesuvokė, kad, sudarydamas paskolos sutartis su fiziniais asmenimis, vykdė ekonominę veiklą, ir nesuprato, kad tai yra įstatymo draudžiama ekonominė veikla, kuri turi būti vykdoma tik įstatymo nustatytomis sąlygomis. Pažymima, kad VMI nėra pradėjusi prieš V. J. mokestinės procedūros, nėra ir pateikusi civilinio ieškinio dėl jai nesumokėto pajamų mokesčio už tariamą V. J. vykdytą veiklą ir iš jos gautas pajamas. Byloje nenustatyta, kad V. J. žinojo ir suprato, kad jo įstatymų nedraudžiami sudaryti paskolos sandoriai jau įgavo ekonominės veiklos požymius, todėl V. J. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnį. Be to, 2013 metų rugsėjo 2–19 d. (duomenys neskelbtini) ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) aprašomojoje dalyje (9 lape) nurodyta, kad V. J. perdėtai laikosi visuomenėje priimtinų normų. V. J. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ne kartą siūlė tapti policijos rėmėju. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad V. J. nesuprato, kad pažeidžia įstatymus, nes jo asmenybė rodo, kad jis laikosi įstatymų.

2.14. Žemesnės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir suvaržė V. J. teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. Teismai išsamiai neišnagrinėjo visų aplinkybių, nevertino teisinančių V. J. duomenų ir nepagrįstai atsisakė juos rinkti, V. J. kaltę grindė prieštaringais ir nepatikimais liudytojų parodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalų nuostatas.

2.15. Apeliacinės instancijos teismas atmetė V. J. parodymus, kad jis skolino pinigus be jokio atlygio, motyvuodamas tuo, kad toks elgesys prieštarauja sveikai logikai ir yra sunkiai paaiškinamas sveikai mąstančiam asmeniui. Tokias išvadas teismas padarė nesiėmęs visų įmanomų priemonių bylai teisingai išspręsti.

2.16. Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini), kuris pasireiškia įtarumu ir nesiliaujančiu nepasitikėjimu žmonėmis. 2019 m. spalio 14 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos (duomenys neskelbtini) skyriaus raštas (48 t., b. l. 157) patvirtina, kad V. J. (duomenys neskelbtini) skyriuje paskutinį kartą lankėsi 2019 m. rugsėjo 18 d. 2013 m. rugsėjo 2–19 d. (duomenys neskelbtini) ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (šis aktas pateiktas į bylą kartu su apeliaciniu skundu) nurodyta, kad V. J. 2009 m. spalio 27 d. tirtas (duomenys neskelbtini), šio (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodyta, kad V. J. mąstymas yra (duomenys neskelbtini). Minėtame ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad V. J. praeityje yra (duomenys neskelbtini). Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad V. J. elgesys būtų sunkiai paaiškinamas sveikai mąstančiam asmeniui, prieštarauja pateiktiems įrodymams dėl jo asmenybės (duomenys neskelbtini), išvadoms dėl V. J. (duomenys neskelbtini). Esant byloje duomenų apie V. J. (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino V. J. prašymo skirti jam (duomenys neskelbtini) ekspertizę, užduodant ekspertams klausimą, ar V. J. (duomenys neskelbtini) turėjo įtakos nusikalstamų veikų suvokimui.

2.17. V. J. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teikė prašymą iškviesti ir apklausti teismo ekspertą S. S., kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp jo duotų išvadų. Šis ekspertas, ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių nurodęs, kad yra tikslinga spręsti dėl V. J. (duomenys neskelbtini) būklės, vėliau medicininių dokumentų pagrindu 2016 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad nėra tikslinga atlikti (duomenys neskelbtini) ekspertizės. Tačiau ir šis V. J. prašymas neargumentuotai buvo atmestas.

2.18. Teismai V. J. pajamų palūkanų forma gavimo faktą ir jų sumą nustatė išimtinai remdamiesi subjektyviais liudytojų parodymais, kurie prieštarauja rašytiniams įrodymams – paskolos sutartims, jose nurodyta, kad paskola suteikiama be palūkanų, kad paskolos gavėjai gavo visą paskolos sumą. Teismai atmetė V. J. prašymą kaip liudytojus apklausti notarus, patvirtinusius paskolų sutartis, ir taip nepagrįstai suvaržė V. J. teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo ir ginčyti liudytojų parodymus notarų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad neva liudytojai (visi) teigė, kad palūkanas mokėjo jau po paskolos sutarties patvirtinimo, t. y. išėję iš notaro kabineto. Tokios teismo išvados prieštarauja liudytojų (pavyzdžiui, D. P., S. T., S. K., R. K., S. B. (T.), A. V., O. D. B., R. V., L. B., D. A. J.) parodymams, šie liudytojai, be kita ko, nurodė, kad palūkanos ar tarpininkavimo mokesčiai V. J. buvo mokami notarų akivaizdoje. Be to, dalis liudytojų (tarp jų L. B., D. P., R. V., A. J., G. B., A. A. K., S. K., S. T.-J., D. O. B., I. V., A. V., V. G. K. ir kt.) paskolos sutartyse notarų akivaizdoje savo ranka įrašė, jog jie paskolintas pinigų sumas gavo paskolos sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais (į rankas) notaro kabinete. Todėl, esant prieštaringiems duomenims, teismai liudytojų parodymus galėjo pripažinti įrodymais tik tuo atveju, jei būtų ėmęsi visų įmanomų priemonių jiems patikrinti, o to nepadarę pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies normą.

2.19. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. J. užmaskuotai reklamavo savo paslaugas, veikė per kitus asmenis, kurie ėmė tarpininkavimo mokestį (nutarties 26 punktas), padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, remiantis ne įrodymais, o teismo išvedžiojimais, prielaidomis. Nė vienas asmuo nenurodė, kad būtent V. J. skelbėsi internete ar spaudoje. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tokio pobūdžio skelbimus. V. J. nuosekliai ir kategoriškai neigė bet kokį skelbimą internete ar spaudoje apie paskolų teikimą. V. J. nesinaudojo UAB (duomenys neskelbtini) ar UAB (duomenys neskelbtini) paslaugomis, o jeigu šių įmonių darbuotojai žinojo V. J. kaip asmenį, kuris turi galimybę suteikti paskolą, tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad V. J. buvo išvystęs tam tikrą neteisėto verslo infrastruktūrą. V. J. prašė apeliacinės instancijos teismo patikrinti, ar jis kreipėsi į pirmiau minėtas įmones dėl tariamos jo reklamos ir veikė per jas, tačiau V. J. prašymas buvo atmestas.

2.20. Apeliacinės instancijos teismo išvados (nutarties 25–26 punktai), kad neva V. J. buvo sukūręs ištisą paskolų suteikimo sistemą, nes pats rengė paskolos sutartis ir vekselius, reikalavo paskolos užtikrinimo priemonių, prisiteisinėjo paskolas, netesybas, kreipėsi dėl priverstinio išieškojimo, prieštarauja logikai ir padarytos neištyrus visų aplinkybių. Aplinkybė, kad V. J. dėl jam priklausančių paskolintų pinigų priteisimo kreipėsi į teismą ar į antstolius dėl priverstinio išieškojimo, negali būti laikoma didesniu V. J. veikos pavojingumu, nes tokiais veiksmais V. J. tik gynė savo pažeistas teises atgauti sau priklausančias lėšas. Teismo išvada, kad V. J. rengė notarines sutartis, reikalavo užtikrinimo priemonių, rengė vekselius, padaryta neapklausus notarų, kurie rengė notarines sutartis, dalyvavo sutarties šalims derantis dėl sandorio sąlygų, todėl nepagrįsta.

2.21. Teismai nepagrįstai, vadovaudamiesi prieštaringais liudytojo A. K. parodymais, iš V. J. konfiskavo 27 108,43 Eur sumą. Paskolos sutartį savo tėvo vardu šis asmuo sudarė dėl to, kad jau turėjo pradelstų įsiskolinimų, kurių negalėjo įvykdyti. Teismai nevertino šio asmens finansinių galimybių, neišreikalavo iš VMI duomenų apie jo ir jo šeimos narių deklaruotas pajamas. Nagrinėjant teisme civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), A. K. teikė įrodymus apie savo gaunamas pajamas (2012 m. jos sudarė 850 Lt per mėnesį, 2013 m. – 139 Lt per mėnesį, 2014 m. – 120 Lt per mėnesį), šios pajamos buvo itin menkos, todėl teismas privalėjo tirti ir vertinti, iš kokių pajamų šis asmuo galėjo mokėti 2400 Lt palūkanų per mėnesį. V. J. prašė apeliacinės instancijos teismo prijungti prie baudžiamosios bylos minėtą civilinę bylą ir ištirti joje esančius rašytinius įrodymus, tačiau teismas šį prašymą atmetė, taip suvaržydamas V. J. teisę gintis ir nepatikrindamas prieštaringų liudytojo A. K. parodymų. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė apklausti kaip liudytoją A. K. tėvą A. A. K., kuris ir buvo tikrasis paskolos gavėjas, įrašytas į 2019 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, ir būtent jam V. J. suteikė paskolą notarų kontoroje. Šis liudytojas teisme galėjo paliudyti 2017 m. birželio 5 d. padėkos V. J. už suteiktą paskolą surašymo aplinkybes. Taip pat nepagrįstai buvo atsisakyta kaip liudytoją apklausti B. S. K., kuri, kaip įkeičiamo turto bendraturtė, taip pat dalyvavo notarų kontoroje, sudarant paskolos sandorį. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad asmuo, kuris teigė neva sumokėjęs V. J. 103 350 Lt (29 932, 22 Eur) palūkanų, nesugebėjo grąžinti paskolos, kuri buvo daug mažesnė (sudarė 17 377 Eur) ir 2019 m. buvo išieškota iš hipoteka užtikrinto turto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad išieškojimai iš A. K. ir A. A. K. nevykdomi, nes 2017 m. spalio 19 d. patvarkymu antstolis priėmė vykdyti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. A. K. turto.

2.22. Teismai nepagrįstai patikimais įrodymais pripažino nenuoseklius ir prieštaringus liudytojos G. B. parodymus, remiantis kuriais iš V. J. konfiskuota 15 205 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino prieštaravimų G. B. parodymuose, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai liudytojos parodymus vertino kaip sutampančius su jos ranka darytais įrašais sąsiuvinyje apie palūkanų V. J. mokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino G. B. pateikto sąsiuvinio kaip keliančio pagrįstų abejonių dėl jame padarytų įrašų patikimumo. Įrašai sąsiuvinyje padaryti išimtinai pačios G. B., V. J. parašų jame nėra. Visi įrašai atlikti tą pačią mėnesio dieną, t. y. 12 dieną, ši aplinkybė, kasatorės nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl fakto buvimo, nes neįtikėtina, kad per trejus metus, kai, pasak ieškovės, buvo grąžinama paskola, šalys visada susitikdavo tą pačią mėnesio dieną. G. B. po parodymų ikiteisminio tyrimo metu davimo kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad ji yra grąžinusi visą paskolos sumą V. J., ir rėmėsi tuo pačiu savo ranka rašytu sąsiuviniu kaip įrodymu, kad grąžino V. J. paskolą. V. J. prašė teismo atlikti įrodymų tyrimą, papildomai apklausiant G. B., dėl kokių priežasčių ji davė skirtingus parodymus baudžiamojoje byloje ir kodėl jos parodymai baudžiamojoje byloje skyrėsi nuo jos ieškinio civilinėje byloje, bei prašė pridėti prie bylos civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą ir įvertinti joje esančius rašytinius įrodymus. Tačiau ir šie V. J. prašymai buvo atmesti. Šiame kontekste pažymima, kad liudytoja G. B. galėjo būti suinteresuota duoti melagingus parodymus prieš V. J., nes jai paskolinta suma buvo priverstine tvarka varžytynėse išieškota iš hipoteka užtikrinto turto.

2.23. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad teisme parodymus pakeitė tik G. B., A. K. ir L. M., nes tokia išvada neatitinka bylos duomenų. Parodymus teisme pakeitė ir B. M., D. A. J., G. R., E. Ž.. Priešingai nei teisme, liudytojas D. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jokių palūkanų V. J. nemokėjo, paskolą gavo jo (duomenys neskelbtini) V. G. K.. V. G. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad palūkanų ar procentų V. J. nemokėjo. V. J. prašė iškviesti ir teisme apklausti V. G. K., tačiau teismai šio prašymo netenkino. Teismai rėmėsi liudytojos K. K. parodymais, ji teisme parodė, kad paskolą realiai grąžino jos močiutė, kad ji neva mokėjo ar galėjo mokėti V. J. palūkanas. V. J. prašė teismų kaip liudytoją apklausti A. K. apie paskolos grąžinimo V. J. aplinkybes, tačiau teismai ir šio prašymo netenkino ir tik iš netiesioginių įrodymų nustatė, kad neva V. J. buvo sumokėta 1033,94 Eur palūkanų. Teismai rėmėsi liudytojos G. R. parodymais, nors ši liudytoja teigė, kad realiai pinigus skolinosi ir skolą atidavinėjo jos dukra E. G., todėl tik ji gali atsakyti apie mokamas palūkanas, tačiau E. G. byloje neapklausta.

2.24. Teismai nepagrįstai kaltinančiais V. J. įrodymais pripažino liudytojų G. L., E. L., A. U., G. O., T. B., V. V., kurie gavo paskolą iš J. G., parodymus. Tai, kad V. J. padėjo (duomenys neskelbtini) įgyvendinti savo civilines teises, negali būti pagrindas pripažinti jį realiu paskolos davėju ar naudos gavėju. Visos paskolos sutartys, kurios yra patvirtintos notariškai, patvirtina, kad paskolos davėju buvo ne V. J., o J. G.. Rašytiniai įrodymai, t. y. J. G. sąskaitos išrašai, patvirtina, kad būtent į jos sąskaitą buvo grąžinamos paskolintos lėšos. G. L. į bylą pateikė J. G. ranka rašytą raštelį, kad būtent ji 2013 m. birželio 4 d. gavo 2125 Lt. Be to, liudytojai T. B. ir G. O. nurodė, kad jokių palūkanų nėra mokėję nei V. J., nei J. G..

2.25. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio palūkanų mokėjimą. Visose notariškai patvirtintose paskolos sutartyse nurodyta, kad paskolos suteikiamos be palūkanų. Tačiau teismai rėmėsi tik prieštaringais liudytojų parodymais, neatsižvelgdami į tai, kad visi liudytojai, kurių parodymų pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nusistatę prieš V. J., nes, jiems nustatytu laiku negrąžinus paskolos, išieškojimai buvo vykdomi iš jų turto, kartu priskaičiuojant ir delspinigius, kurie pagal paskolos sutartis buvo pakankamai dideli.

2.26. Kasaciniams skunde teigiama, kad buvo pažeista V. J. teisė į nešališką teismą, nustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

2.27. V. J. reiškė nušalinimą Kauno apygardos teismo teisėjams. Nušalinimas iš esmės buvo grindžiamas faktu, kad dėl nuteistojo V. J. 2013 m. rugpjūčio 23 d. surašyto sveikinimo Kauno apygardos teismo pirmininkui, Kauno apygardos teismui Kauno apygardos teismo pirmininko iniciatyva V. J. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo metu dalis Kauno apygardos teismo teisėjų buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. V. J. surašytame sveikinime buvo tiesiogiai pasisakyta ir apie apeliacinės instancijos teismo kolegijos narę D. Šiugždinytę. Dėl šio įvykio Kauno apylinkės prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko nurodymu Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje V. J. buvo kaltinamas padaręs BK 232 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas prieš Kauno apygardos teisėjus K. D., E. J. G., S. J., R. M..

2.28. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 3 d. nutartimi baudžiamąją bylą Nr. 1A-675-317/2019 perdavė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl bylos perdavimo iš Kauno apygardos teismo. Teismas nutartyje konstatavo, kad V. J. prašyme, gautame teisme 2019 m. rugsėjo 25 d., ne tik nurodomi argumentai dėl Kauno apygardos teismo teisėjų šališkumo, bet yra ir teisėjus įžeidžiančių, netgi šmeižiančių ir nusikalstamomis veikomis kaltinančių pasisakymų. Tačiau 2019 m. spalio 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas atsisakė V. J. bylą perduoti kitam apygardos teismui. Kasatorės nuomone, teisėjų kolegija, susidedanti iš A. Jaliniausko, A. Rauckio bei D. Šiugždinytės, įvertinusi V. J. pareiškime ir prašyme perduoti bylą kitam apygardos teismui nurodytą informaciją kaip šią kolegiją įžeidžiančią, šmeižiančią ir net nusikalstamą bei nurodžiusi, kad byla perduotina kitos apygardos teismui, kad būtų nešališkai išnagrinėta, negalėjo išlikti nešališka V. J. atžvilgiu. Be to, V. J. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jis bijo kalbėti teismo posėdžiuose, kad už savo pasisakymus teismo posėdžio metu nebūtų teisiamas, kaip baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nutartį 2015 m. gruodžio 22 d. priėmė teisėja D. Šiugždinytė.

2.29. Tokios aplinkybės, vertinant kartu su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtais procesiniais sprendimais (visi procesiniai V. J. prašymai buvo atmesti), teisėjo A. Jaliniausko elgesiu teismo posėdžio metu (2020 m. gegužės 28 d. teismo posėdyje V. J. neleido kalbėti, skaityti pasirašyto teksto, jį nutraukdavo), sudarė V. J. pagrįstą manymą, kad jo atžvilgiu teisėjų kolegijos nariai yra nusiteikę priešiškai. Pažymima ir tai, kad teisėjas A. Jaliniauskas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jau buvo nusišalinęs nuo V. J. skundo nagrinėjimo. Tokių aplinkybių visuma sudarė V. J. pagrįstą manymą, kad jo byla išnagrinėta šališko teismo. Teisėjų kolegija, įvertinusi V. J. elgesį kaip ją žeidžiantį ir šmeižiantį, privalėjo nusišalinti nuo bylos, o ne tęsti bylos nagrinėjimą, atmesdama teisėtus ir pagrįstus V. J. prašymus bei neleisdama jam pasisakyti, perskaityti pasiruošto teksto 2020 m. gegužės 18 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

2.30. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo pažeista V. J. teisė į gynybą. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis nustato, jog asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė gintis pačiam ar padedant savo paties pasirinktam gynėjui arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesams apsaugoti, nemokamai gauti advokato pagalbą.

Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Tokia praktika įtvirtinta ne tik Lietuvos teisės sistemoje, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą kaltinamasis turi teisę turėti gynėją, kurį paskyrė teismas (arba kita kompetentinga institucija) savo iniciatyva tuo atveju, kai to reikia vadovaujantis teisingumo interesais, be kita ko, kai jo galimybės veiksmingai dalyvauti procese yra suvaržytos dėl fizinių ar psichinių sutrikimų (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Timergaliyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 40631/02; 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, peticijos Nr. 22/03; 2012 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Todorov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 16717/05; 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje G. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27244/09).

Taigi, esant tokiai situacijai, kyla valstybės institucijų pareiga imtis pozityviųjų priemonių veiksmingam kaltinamojo dalyvavimui procese užtikrinti, be kita ko, paskirti gynėją. Nurodytos teisinės pagalbos garantijos asmenims, turintiems fizinių ir psichinių trūkumų bei atsižvelgiant į bylos aplinkybių sudėtingumą, yra įtvirtintos BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuris nustato atvejus, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šią normą sistemiškai aiškinant su BPK 52 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad asmens, kuris dėl fizinių ir psichinių trūkumų bei kitų įstatyme nurodytų priežasčių negali tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, pareikštas atsisakymas gynėjo nėra privalomas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui, laikytina, jog esant BPK 51 straipsnio 2 punkte nurodytoms sąlygoms atsisakymas gynėjo, dėl kurio asmuo, negalintis pasinaudoti savo teise į gynybą, liktų nepadedamas gynėjo ir jo teisės bei teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, neturi būti priimamas.

2.31. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. nebuvo paskirtas gynėjas, dėl to buvo pažeisti BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. V. J. nuo jo sulaikymo momento (2016 m. spalio 20 d.) prašė paskirti jam gynėją, tačiau šis jo prašymas buvo ignoruojamas (prokuroras V. R. nurodė, kad gynėjas V. J. nepriklauso). Pirmosios instancijos teisme V. J. bandė įrodyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė turėti gynėją, ir prašė teismo išreikalauti duomenis, patvirtinančius, kad jis prašė paskirti jam gynėją nuo pat sulaikymo momento, tačiau teismas nepagrįstai tokį prašymą pripažino nesusijusį su byla. Šiame kontekste nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-697/2015, kurioje teismas ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus dėl gynėjo nepaskyrimo vertino kaip esminius nuteistojo teisių pažeidimus, taip pat EŽTT praktika, kurioje pabrėžiama ikiteisminio tyrimo stadijos svarba parengiant baudžiamąją bylą teismui, nes tyrimo metu surinkti įrodymai lemia baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pagrindą, ir įtariamajam šioje (tyrimo) stadijoje suteikiamos galimybės pasinaudoti gynėjo pagalba svarba, be kita ko, nurodant, kad nors EŽTT praktikoje dėl teisės į gynėjo pagalbą ribojimo ikiteisminio tyrimo metu dažniausiai nagrinėjamos situacijos, kai įtariamasis nedalyvaujant gynėjui duoda save kaltinančius parodymus (prisipažįsta), tačiau EŽTT yra nurodęs, kad gynybos teisėms gali būti pakenkta ir įtariamajam nedavus tokių parodymų (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje G. M. prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 60259/11).

2.32. V. J. teisės į gynybą buvo suvaržytos ir jo bylą nagrinėjant teisme. V. J., turinčiam (duomenys neskelbtini) sąraše išvardytų (duomenys neskelbtini), privalėjo būti paskirtas toks gynėjas, kad jo gynyba būtų reali, o ne tik sukurta tokios gynybos regimybė. V. J. teisme buvo paskirtas gynėjas D. K., kuris, būdamas Kauno miesto Panemunės kriminalinės policijos pareigūnas, dalyvavo V. J. baudžiamajame persekiojime ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Pats advokatas prašė jį nušalinti nuo bylos, kadangi vienas iš pagrindinių advokato veiklos principų yra lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas. Advokatas negalėjo būti lojalus V. J. ir tinkamai užtikrinti jo teisės į gynybą dėl asmeninio nusistatymo V. J. atžvilgiu ir dalyvavimo V. J. baudžiamajame persekiojime ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau advokato prašymas teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi buvo atmestas. Pažymima ir tai, kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį V. J. tą pačią dieną kreipėsi į gynėją D. K., kad šis surašytų jam apeliacinį skundą, tačiau gynėjas atsisakė jį surašyti. 2020 m. birželio 21 d. V. J. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad jam būtų paskirtas gynėjas apeliaciniam skundui surašyti. V. J. 2019 m. birželio 26 d. raštu, kurį gavo tik 2019 m. liepos 2 d., buvo informuotas, kad D. K. yra paskirtas ne tik jam ginti pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliaciniam skundui surašyti. Gavęs šį atsakymą, V. J. 2019 m. liepos 4 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, kad jam pratęstų terminą skundui paduoti, nes advokatas D. K. jį pradėjo konsultuoti tik 2019 m. liepos 4 d., tačiau jo prašymas buvo atmestas. Todėl apeliacinį skundą V. J. byloje, kurią tuo metu sudarė 40 tomų, turėjo parengti per šešias dienas, tai suvaržė jo teisę tinkamai gintis ir tinkamai surašyti apeliacinį skundą.

2.33. Teismai, neatlikę visų bylos duomenų analizės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnį, reglamentuojantį turto konfiskavimą. Konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje ir Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, sprendžiant BK 72 straipsnio taikymo klausimą, būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir EŽTT praktika dėl jų aiškinimo. EŽTT praktikoje nurodyta, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Tam, kad nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią ji yra nustatyta ir skiriama, sunkumą, o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos (pavyzdžiui, pinigų plovimo ar mokesčių vengimo) sunkumą (2009 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Gabrič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 9702/04).

2.34. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-976/2019 nurodė, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016). Sprendžiant, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo tvarka, ar valstybei padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010).

2.35. V. J. vykdė teisės aktais nedraudžiamą veiklą (pinigų skolinimą), jo veika pripažinta nusikalstama, nes jis finansines paslaugas teikė neturėdamas tam licencijos ir neįregistravęs individualios veiklos. Byloje nenustatyta, kiek, versdamasis neteisėta finansine veikla, V. J. nesumokėjo privalomų mokėti įmokų. VMI byloje civilinio ieškinio nereiškė. Didelė dalis paskolų, dėl kurių suteikimo V. J. buvo pripažintas kaltu, buvo pradėtos grąžinti vėliau nei po 366 dienų, todėl, remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 19 punktu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), tokiu atveju ir tariamai gautos pajamos palūkanų forma būtų priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms ir V. J. neturėtų pareigos mokėti pajamų mokesčio. Todėl tariamų palūkanų, nuo kurių nebuvo privalu mokėti pajamų mokesčio, gavimas jokios žalos valstybei nebūtų padaręs, o tokių tariamų pajamų konfiskavimas aiškiai pažeidžia proporcingumo principą.

2.36. Pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas visas tariamas V. J. pajamas, gautas palūkanų forma, nepaisė suformuotos kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-942/2015, 2K-7-304-976/2016).

2.37. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. J. turtinę naudą, pažeidė bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas (nuosprendžio 61 lape) nurodė, kad sutinka su prokurorės pozicija, jog nesant galimybių byloje tiksliai suskaičiuoti, kuriuo konkrečiai momentu ir kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas skolininkai V. J. grąžindavo, nėra pagrindo V. J. veiką vertinti kaip neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla stambiu mastu. Taigi, teismas nuosprendžiu nustatęs, kad nėra galimybių tiksliai suskaičiuoti mokėtų palūkanų dydžio, pats sau prieštaraudamas, konfiskavo iš V. J. pagal prieštaringus liudytojų parodymus suskaičiuotas palūkanų sumas. Toks teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas, o teismo paskirta turto konfiskavimo bausmė aiškiai pažeidžia proporcingumo principą.

2.38. Teismas konfiskavo iš V. J. 105 760,64 Eur sumą, remdamasis prieštaringais dėl palūkanų mokėjimo fakto liudytojų parodymais (kasaciniame skunde detaliai nurodomi liudytojų parodymai, remiantis kuriais iš V. J. buvo konfiskuotos konkrečios pinigų sumos), todėl negalėjo nustatyti tikslios konfiskuojamos sumos, o tai padaręs, neteisingai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai apribojo V. J. nuosavybės teises.

2.39. Kasacinio teismo praktikoje civilinėse bylose nurodoma, kad palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos) (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Pagal CK 6.261 straipsnį įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-509/2010, 3K-3-400/2011, e3K-3-379-969/2017). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016).

2.40. Pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas jo suskaičiuotas palūkanas, kurias neva gavo V. J., nevertino, ar palūkanos buvo mokamos kaip pelno ar kaip kompensuojamosios, kurios pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose laikomos paskolos davėjo nuostoliais, todėl nepagrįstai iš V. J. konfiskavo kompensuojamąsias palūkanas.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. taip pat, kaip ir jo gynėja, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam (V. J.) dėl nusikaltimo, nustatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius, iš esmės sutikdamas su gynėjos kasaciniu skundu ir jam pritardamas, papildomai nurodo:

3.1. Jo (V. J.) uždirbtos ir paskolintos lėšos nėra Vartojimo kredito įstatymo objektas, o suteiktos paskolos neatitinka šiame įstatyme apibūdintų vartojimo kreditų požymių. Jo fiziniams asmenims suteiktos paskolos neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 3 priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ nurodytos 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66; klaidų ištaisymas – OL 2009 L 207, p. 14) 14 punkte („Ši direktyva neturėtų būti taikoma kredito sutartims, pagal kurias suteikiamas kreditas užtikrinamas nekilnojamuoju turtu.

Tokios rūšies kreditas yra labai specifinio pobūdžio. Į šios direktyvos taikymo sritį taip pat neturėtų būti įtrauktos kredito sutartys, kurių tikslas – finansuoti nuosavybės teisių į žemę arba esamus ar planuojamus statyti pastatus įgijimą ar išlaikymą“), 29 punkte („Vartotojų kreditingumui įvertinti kreditorius taip pat turėtų atlikti patikrinimą atitinkamose duomenų bazėse“) nurodytų reikalavimų. Taip pat jo suteiktos paskolos neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 13 punkto, nustatančio, kad vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, nes teismai netyrė ir nenustatinėjo, kokioms reikmėms kasatorius suteikė paskolas.

Neištyrus ir nenustačius, kokioms reikmėms fiziniai asmenys siekė sudaryti ar sudarė vartojimo kredito sutartį, nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Jo suteiktos paskolos neatitinka ir Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punkto nuostatų, kad vartojimo kredito sutarties šalys – vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito gavėjas, nes V. J. sandoriuose aiškiai įvardytas kaip paskolos davėjas, o ne kreditorius, o kita sandorių šalis – kaip paskolos gavėjas, o ne vartojimo kredito gavėjas; taip pat 2 straipsnio 15 punkto, kuriame nurodyta, jog vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu, o jis nesuteikė ir neįsipareigojo suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kredito atidėto mokėjimo.

Priešingai, Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktas nustato, jog šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu. Todėl sutartims, kurias V. J. sudarė su G. B., O. D. B., R. J. S., L. M., A. A., J. K., D. L., I. V. ir A. V., B. M., A. A. K., D. M., G. R., V. G. K., bei J. G. sutarčiai su A. U., kurias teismas nepagrįstai pripažino „kredito sutartimis“, Vartojimo kredito įstatymas netaikytinas, nes šios paskolų sutartys buvo (yra) susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu, paskolos davėjai buvo realiai atidėję skolų grąžinimo terminus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje konstatavęs, kad „Vartojimo kredito įstatyme apskritai nėra pateikiamas vartojimo kredito apibrėžimas“, apkaltinamąjį nuosprendį paliko galioti, nesant aiškaus teisinio vartojimo kredito reglamentavimo, ir dėl to pažeidė BK 2 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį.

3.3. Teismai nepagrįstai nesivadovavo CK XLIII skyriuje nurodytomis skirtingomis paskolos sutarties ir kreditavimo sutarties sampratomis. Jo (V. J.) sudaryti paskolų sandoriai neatitinka CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nurodytos kreditavimo sutarties sampratos apibrėžimo. Jis nėra bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) ir neįsipareigojo suteikti „kredito gavėjams“ – paskolų gavėjams sutartyse nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšų (kredito), o „kredito gavėjai“ – paskolų gavėjai neįsipareigojo „kreditoriui“ – V. J. mokėti palūkanų. Sutartyse jis nėra vartojimo kredito gavėjas, o paskolų gavėjai nėra vartojimo kredito davėjai. Didžioji dalis paskolų buvo užtikrintos hipoteka, jos nebuvo vartojimo paskolos, todėl nebuvo pagrindo taikyti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų ir pripažinti, kad V. J. vertėsi finansine veikla, būdamas neįrašytas į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą ir neturėdamas tam teisės verstis.

3.4. Teismai be pakankamo faktinio pagrindo nusprendė, kad V. J. pažeidė 2002 m. liepos 2 d. GPMĮ 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas, nes: 1) byloje nėra patikimų duomenų, kad jis (V. J.) vykdė savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą. Pažymi, kad teismai jo sudarytus sandorius iš esmės laikė finansinių priemonių sandoriais, o tokie sandoriai nelaikomi individualia veikla. Jo savarankiškas naudojimasis savo civilinėmis, CK nustatytomis teisėmis, laisvas disponavimas savo santaupomis – taip pat jas skolinti, susigrąžinti paskolas – teismų ar kitų valstybės institucijų nebuvo apriboti; 2) byloje nėra patikimų, neprieštaringų įrodymų, kad jis už suteiktas paskolas gavo naudą pinigais ar natūra; 3) bylos duomenys patvirtina, kad jis nepradėjo vykdyti tokios rūšies individualios veiklos, kuri yra draudžiama įstatymo, nepradėjo ir nevykdė paskolų teikimo veiklos.

3.5. Teismai netinkamai taikė VMI viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką, kad fiziniai asmenys, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą arba kai jiems atsiranda prievolė mokėti ir (ar) išskaičiuoti mokestį jį reglamentuojančio įstatymo pagrindu, yra registruojami į registrą, nes bylos medžiaga patvirtina, kad V. J. nevykdė individualios finansinės veiklos, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. tokia veikla fiziniams asmenims įstatymo nenustatyta.

3.6. Teismai netinkamai taikė 2002 m. rugsėjo 10 d. Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, nes V. J. fiziniams asmenims suteiktos paskolos buvo pavienės, atsitiktinės, neatlygintinės, t. y. nesiekiant ekonominės ar kitokios naudos, suteiktos daugiausia giminėms, pažįstamiems, draugams ar jų pažįstamiems, todėl teismai jas be jokio faktinio pagrindo priskyrė ne tik prie finansinių paslaugų, bet ir prie licencinių finansinių paslaugų, nustatė draudimą teikti pavienes, atsitiktines, neatlygintines paskolas be licencijos (nuo 2011 m. balandžio 1 d. finansinių paslaugų teikimo veikla fiziniams asmenims įstatymo nenustatyta).

3.7. Teismai netinkamai taikė CK 2.59 straipsnio, 2.62 straipsnio nuostatas, nes šios CK normos, taip pat ir CK 2.77 straipsnio nuostatos V. J. kaip fiziniam asmeniui nenustato pareigos steigti juridinį asmenį prieš fiziniams asmenims suteikiant pavienes, atsitiktines, neatlygintines paskolas, t. y. nesiekiant ekonominės ar kitokios naudos, o tik apsaugant savo santaupas, altruistiškai padedant aplinkiniams, taip pat ir Lietuvos valstybei išlaikyti žmones Lietuvoje, jų nepriverčiant emigruoti, taip prisidedant prie visuomeninio gėrio ir gerovės valstybės kūrimo ir kartu gaunant moralinį pasitenkinimą. Kadangi jis nevykdė finansinių paslaugų teikimo veiklos, jam nekilo pareiga gauti licenciją (nuo 2011 m. balandžio 1 d. finansinių paslaugų teikimo veikla fiziniams asmenims įstatymo nenustatyta).

3.8. Teismai netinkamai taikė ir GPMĮ 2 straipsnio 15 dalį bei 9 straipsnį. Vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 15 dalimi ir 9 straipsniu, beprocentę paskolą gavusio ir palūkanų nemokančio gyventojo nauda, t. y. pajamomis natūra, gali būti pripažintos „menamos“ palūkanos, įvertintos ir apskaičiuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatomis. Gyventojui gavus beprocentę paskolą iš kito gyventojo, laikoma, kad jis gavo kitų pajamų, pagal GPMĮ 22 straipsnį priskiriamų B klasės pajamoms. Paskolos gavėjas iki kitų metų gegužės 1 d. turi pateikti VMI metinę pajamų deklaraciją ir nuo „menamų“ palūkanų sumokėti pajamų mokestį (nustatyta GPMĮ 27 straipsnyje). Teismai nepagrįstai beprocentę paskolą gavusių ir palūkanų nemokėjusių gyventojų – paskolų gavėjų iš V. J. gautos naudos nelaikė paskolų gavėjų nauda, o ją laikė V. J. gauta nauda. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino, o apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo argumento neišnagrinėjo ir dėl jo nepasisakė.

3.9. Teismai netinkamai taikė ir GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes išimtinai pagal liudytojų prieštaringus, netinkamai traktuotus ir tendencingai aiškintus parodymus nustatė tariamai V. J. gautų palūkanų – 105 760,67 Eur – dydį. Dėl to nepagrįstai nustatė, kad V. J. pažeidė GPMĮ 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas – nedeklaravo 105 760,67 Eur pajamų ir nesumokėjo mokesčių, pažeisdamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 4 straipsnio 3 dalies, Sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 17 straipsnio, Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 6, 7, 8, 10, 40, 81 straipsnių nuostatas, nes deklaruoti ir sumokėti galima tik tai, kas gauta ir apskaičiuota įstatymo nustatyta tvarka.

3.10. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad jo (V. J.) veiksmuose yra nusikaltimo, nustatyto BK 202 straipsnyje, sudėtis. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1–3 dalių ir 5 dalies nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, o apeliacinės instancijos teismas tokį nuosprendį patvirtino vadovaudamiesi prielaidomis, įrodymais laikydami negautus duomenis arba duomenis, kurių negalima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys). Nesant galimybių byloje tiksliai nustatyti, kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas skolininkai V. J. grąžindavo, nėra pagrindo V. J. padarytą veiką vertinti kaip neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla ar neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla versliškai. Nenustačius stambaus veiklos masto ar versliškumo požymių, neteisėta ekonominė veikla baudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį.

3.11. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų: išvystytą V. J. neteisėto tariamo verslo infrastruktūrą, plačius jo ryšius su tiekėjais ar paskolų prašytojais, aktyvią paskolintų pinigų paskolos gavėjų (prašytojų) paiešką, samdomų darbuotojų buvimą, didelių organizacinių pastangų poreikį tariamam verslui vykdyti. Tokių objektyvių duomenų nebuvimas paneigia didesnį V. J. veikos pavojingumo laipsnį. Be to, teismai nepateikė įstatymų nustatytos ir teismų taikytos sąvokos „verslo infrastruktūra“ apibrėžimo, todėl netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas, nes nesant įstatymų apibrėžtos verslo infrastruktūros sąvokos iš V. J. negalima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Be to, pažymima, kad ir kaltinamajame akte (ir jo 2019 m. sausio 15 d. pakeitime) V. J. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl išvystytos neteisėto verslo infrastruktūros, plačių ryšių su tiekėjais ar paskolų prašytojais, aktyvios paskolintų pinigų paskolos gavėjų (prašytojų) paieškos, samdomų darbuotojų buvimo, didelių organizacinių pastangų poreikio verslui vykdyti. Todėl teismai, pripažindami V. J. kaltu, netinkamai pritaikė BK 14 ir 15 straipsnių nuostatas, nes V. J. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų nei tyčia, nei dėl neatsargumo, o prokuratūra, nepateikusi išsamaus, konkretaus kaltinimo, suvaržė V. J. teisę į teisminę gynybą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

3.12. Teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo išvada (nutarties 23 punktas), kad asmenys nuteistojo kontaktus gaudavo „pagal skelbimus internete arba spaudoje“, nepagrįsta įrodymais, nes teismai netyrė skelbimų „internete arba spaudoje“, neanalizavo jų paskelbimo aplinkybių, be to, tokia išvada prieštarauja kitam teismo teiginiui, kad asmenys nuteistojo kontaktus gaudavo atsitiktinai, kuris paneigia paskolų suteikimo sistemingumą, pastovumą ir pavojingumą. Objektyvūs bylos duomenys – notariškai patvirtintos paskolų sutartys, hipotekos sutartys patvirtina, kad paskolų gavėjai gavo paskolas be palūkanų ir dauguma jų notaro akivaizdoje patvirtino visos paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos gavimą. Paskolų gavėjai patys sprendė su sutarties sudarymu ir paskolos grąžinimu susijusius klausimus. Teismai nustatė, kad visi paskolų gavėjai patys savo laisva valia notarams iš savo lėšų sumokėdavo notarinius mokesčius, paskolos grąžinimo termino praleidimo atveju laisva valia spręsdavo, ar prašyti atidėti paskolos grąžinimo terminą, ar su prašymu suteikti paskolą kreiptis į bankus bei kitas kredito įstaigas.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas (nutarties 16 punktas) nustatė, kad paskolos sutartyse „iš tiesų nebuvo nurodoma, jog už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjas turės mokėti palūkanas“, taip pat teismas konstatavo (nutarties 26 punkte), kad „byloje nenustatyta, kad V. J. klientų ieškojo asmeniškai, reklamuodamas savo paslaugas internete, spaudoje, televizijoje, mėtydamas reklamines skrajutes į asmenų pašto dėžutes ar kokiu kitu būdu“, tai paneigia V. J. veikos versliškumo požymį ir verslo infrastruktūros buvimą. Byloje nėra duomenų, kad V. J. savo paslaugas reklamavo užmaskuotai, taip pat nėra jokių duomenų, kad V. J. veikė „per kitus asmenis, kurie už tai gaudavo nemažą piniginį atlygį“. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad V. J. kam nors būtų teikęs kokį nors piniginį atlygį. Verslo infrastruktūros buvimą paneigia ir apeliacinės instancijos teismo prieštaringa išvada, vienu atveju nurodant, kad „paskoliniuose dokumentuose buvo nurodoma ne realiai fiziniams asmenims sudaryto sandorio pagrindu paskolinta pinigų suma, o suma jau su iš anksto apskaičiuotomis palūkanomis“, o kitu atveju teigiant, kad „kai būdavo pasirašomos notarinės paskolų sutartys, paskolos gavėjams būdavo perduodama visa sutartyje nurodoma pinigų suma, tačiau iš karto po to (t. y. išėjus iš notaro kontoros) būdavo atskaičiuojamos palūkanos už kelis mėnesius į priekį, o atskaičiuota palūkanų suma grąžinama V. J.“.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, netyrė ir nevertino V. J. 2009–2013 metų metinių pajamų deklaracijų, todėl nenustatė, jog faktiškas V. J. pajamų 2009–2013 metais metinis vidurkis yra ne 20 199,22 Eur, kaip nurodyta V. J. dėl skubėjimo, pažeidus jo teisę į gynybą, surašytame apeliaciniame skunde, o 41 351,35 Eur (206 756,74 : 5 metų yra 41 351,35 Eur), t. y. mėnesinis faktiškas pajamų 2009–2013 m. vidurkis yra 3445,95 Eur. Šios aplinkybės paneigia tiek subjektyviųjų, tiek objektyviųjų nusikalstamos V. J. veikos požymių buvimą, nes V. J. nereikėjo papildomo pragyvenimo šaltinio.

3.15. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė V. J. teisę ir į kitų svarbių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo (duomenys neskelbtini) būkle, ištyrimą. Bylos medžiaga patvirtina, jog pinigų skolinimas V. J. nebuvo nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis, tai buvo būdas ir motyvas apsaugoti savo lėšas, padėti savo tautiečiams įveikti pasaulinės ekonominės krizės pasekmes ir neišvykti iš Lietuvos, kompensuoti (duomenys neskelbtini) trūkumus prookupacinio, prosovietinio, prorusiško, prokolonijinio režimo Lietuvos Respublikoje sąlygomis, galimybė pasijusti reikšmingam ir svarbiam persekiojimo, diskriminacijos ir kankinimų fone, bendraujant su paskolų gavėjais įveikti (duomenys neskelbtini), kurią nustatė (duomenys neskelbtini) O. M. bei (duomenys neskelbtini) J. S., susimažinti psichologinę naštą bei įtampą, kuri buvo kilusi dėl nežinojimo, ką su uždirbtais pinigais daryti.

3.16. Kauno apygardos teismas, būdamas šališkas ir iš anksto nusistatęs prieš V. J., negalėjo objektyviai ištirti šių esminių apeliacinio skundo argumentų, be pagrindo atsisakė kasatoriui paskirti teismo (duomenys neskelbtini) ekspertizę, apklausti teismo (duomenys neskelbtini) S. S.. Neatlikus tokių procesinių veiksmų teismas esmingai pažeidė V. J. teisę į gynybą ir dėl to teismas be jokio faktinio pagrindo nustatė subjektyviuosius BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius, t. y. kad V. J. suvokė savo finansinės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti.

3.17. V. J. kaltę ir veikos versliškumą paneigia ne tik paskolos sutarčių notariškai patvirtinti tekstai, bet ir rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų palūkanų mokėjimo faktą, nebuvimas. Tačiau šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių nuostatas, vertino kaip V. J. kaltės įrodymą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai atsisakė išreikalauti civilinių bylų medžiagą, vadovautis civilinėse bylose nurodytomis aplinkybėmis, supriešino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytų įrodinėjimo taisyklių galiojimą ir tvarką su baudžiamajame procese suformuota įrodinėjimo tvarka, nors abiejuose procesuose turi būti įrodinėjamas veikų teisėtumas (neteisėtumas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išsamiai pasisakyti dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo kolizijos (nutarties 30 punktas).

3.18. Teismai nesilaikė įrodinėjimui baudžiamajame procese keliamų reikalavimų, nes vadovavosi prieštaringais, netiksliais, pakeistais liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina rašytiniai duomenys, taip pat nepagrįstai suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, neapklausdami kaip liudytojų notarų, antstolių bei kitų prašytų apklausti asmenų (pavyzdžiui, prašyta apklausti policijos pareigūnais dirbusius asmenis V. F., S. N. L., V. B., N. I., B. M., G. P., prokurorus V. R. ir R. V., teisėjus Ž. J., V. V., N. M., Kauno apygardos teismo kanclerį M. R., Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėją M. J., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) pareigūnus T. C., A. Č., D. B., V. M., gydytojus R. B., V. M., D. G., R. M., ekspertus, be kita ko, ir V. M.). Byloje kaip liudytoja neapklausta ir V. J. (duomenys neskelbtini) J. G., kuri galėjo paliudyti, kad jos paskolų gavėjams paskolintos lėšos buvo jos nuosavybė ir kad ji (duomenys neskelbtini) V. J. išdavė įgaliojimą atstovauti jos interesams, užtikrinant jos suteiktų paskolų grąžinimą.

3.19. V. J. nuo mokesčio administratoriaus neslėpė savo pajamų, jas sistemingai ir laiku deklaruodavo; jis taip pat neslėpė ir paskolos sutarčių, hipotekos sutarčių, jų sąlygų, jam asmenų išduotų vekselių, antstolių kontorose vykdomų vykdomųjų bylų – jos buvo vieša valstybės informacinėse sistemose ir registruose esanti informacija. VMI geranoriškai pateikė paskolos sutarčių kopijas. Paskolos sutartys, hipotekos sutartys yra notariškai patvirtintos, jose šalių susitarimais nėra nustatytos palūkanos pagal prievoles. Paskolų gavėjų parodymai teisiamojo posėdžio metu ir FNTT specialisto išvados apie tariamai V. J. „už paskolų suteikimą“ gautas pajamas prieštarauja CK 6.870 ir 6.189 straipsnių nuostatoms ir sutarčių turiniui. Liudytojų parodymų melagingumą gali patvirtinti sutartis patvirtinę notarai ir vykdomąsias bylas vykdantys antstoliai. Tai, kad V. J. rūpinosi tinkamu paskolos įforminimu, užtikrinimu ir grąžinimu, nerodo nei didesnio jo finansinės veiklos masto, nei reikšmingų parengiamųjų darbų tokiai veiklai organizuoti, vykdyti ir valdyti. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą apie didesnį V. J. tariamai neteisėtos veiklos pavojingumą ir administracinės atsakomybės taikymo nepakankamumą bei neproporcingumą.

3.20. Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo V. J. veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį kaip nusikalstamą ir nepagrįstai netaikė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nepašalinęs abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Todėl teismai netinkamai pritaikė ne tik BK 202 straipsnį, bet ir BK 72 straipsnį (dėl šio BK straipsnio taikymo kasatorius V. J. pateikia iš esmės analogiškus, kaip ir jo gynėja, argumentus).

3.21. Pirmosios instancijos teismas sistemingai nepagrįstai kelerius metus atsisakinėjo prie bylos pridėti ir ištirti V. J. teikiamus dokumentus bei tenkinti V. J. prašymus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą (kasaciniame skunde detaliai nurodomas V. J. apeliaciniame skunde nurodytas prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą ir atlikti konkrečius veiksmus), nurodydamas, kad prašymai nesusiję su nagrinėjama byla arba neturėtų reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti (nutarties 52 punktas). Tokiais veiksmais teismai šiurkščiai pažeidė V. J. teisę į gynybą, rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principus.

3.22. Byloje dalyvavę prokurorai ir bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Ikiteisminį tyrimą vykdęs prokuroras V. R. dėl savo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo 2017 m. lapkričio 9 d. buvo nušalintas nuo bylos. Prokurorė A. Markvaldienė nusišalinti dėl savo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi sistemingai atsisakydavo, teismai prokurorės nenušalino, nors ji dalyvavo slepiant 2010 m. rugpjūčio 19 d. Garliavos policijos nuovadoje policijos pareigūnų organizuotus neteisėtus veiksmus prieš V. J. (jo kankinimą, mušimą, prievartinį uždarymą į (duomenys neskelbtini) ir kt., taip pat administracinio teisės pažeidimo nutarimo suklastojimo faktą). Prokurorė A. Markvaldienė ir teismai veikė bendrai prieš V. J., buvo suinteresuoti jį nuteisti. Pirmosios instancijos teismas į protokolus nepagrįstai neįrašydavo V. J. nekaltumą pagrindžiančių liudytojų parodymų, dėl to V. J. nuolat raštu prašydavo ištaisyti, papildyti protokolus. V. J. reiškė nušalinimus jo bylą nagrinėjusiai apylinkės teismo teisėjai I. Averkienei ir apeliacinę bylą nagrinėjusiai Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai, tačiau jo reiškiami nušalinimai buvo nepagrįstai atmesti, dėl to buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Vytautas Kukaitis atsiliepimu į nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės K. Račkauskienės kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Skundžiami teismų sprendimai (nuosprendis ir nutartis) yra pagrįsti bei teisėti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priėmė dėl jo motyvuotą sprendimą, byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta; baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. V. J. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai ir tinkamai pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos.

4.2. Teismai išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. J. inkriminuotos BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Byloje nustatyta, kad V. J. neteisėtai, tęstinai, versliškai apie ketverius metus (nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d.) intensyviai vykdė paskolų teikimo fiziniams asmenims veiklą, pinigus skolino tiek pažįstamiems, tiek nepažįstamiems asmenims. Teismų sprendimais buvo nustatyta akivaizdi V. J. apgaulė trečiųjų asmenų (valstybės institucijų ir sandorių šalių) atžvilgiu – teisinė simuliacija – dokumentuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys, t. y. sąmoningas V. J. suplanuotas realių palūkanų ir esminių įsipareigojimų proporcijų nutylėjimas (melas dėl jų realaus taikymo). Pasirašytose sutartyse buvo nurodyta, kad V. J. skolina pinigus be palūkanų, tačiau liudytojų parodymais nustatyta, kad realiai palūkanos buvo mokamos. V. J. iš neteisėtos veikos gautos pajamos laikytinos neteisėtomis. V. J., versdamasis finansine (pinigų skolinimo fiziniams asmenims) veikla, ne tik padarė atskirus pažeidimus (įstatymų nustatyta tvarka nuslėpė ir dėl to nedeklaravo gaunamų pajamų, jų neapskaitė ir nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą), bet ir pažeidė esminius pinigų skolinimo veiklos legalumui keliamus reikalavimus. V. J. veiklos ir iš jos gautų pajamų neteisėtumą lemia tai, kad jis finansine veikla užsiėmė pažeisdamas įstatymų nustatytą tvarką – neturėdamas licencijos ir neįregistravęs individualios veiklos (iki 2011 m. kovo 31 d.), o vėliau (nuo 2011 m. balandžio 1 d.) – neįsteigęs juridinio asmens, kuris būtų įrašytas į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, naudodamas pasyviąją apgaulę, t. y. tyčia pagal iš anksto numatytą planą nutylėdamas realius skolininkų įsipareigojimus ir faktinių palūkanų jam mokėjimus.

4.3. V. J. suteiktos paskolos atitinka Vartojimo kredito įstatyme apibūdintus vartojimo kredito požymius. Pinigų sumos buvo skolinamos fiziniams asmenims jų asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms, kadangi nėra nustatyta jokių požymių, kad minėti skolininkai būtų galėję lėšas naudoti komercinei ar profesinei veiklai. V. J. skolino pinigus daugybei asmenų, tai pagrindžia jo veiklos sistemingumą, platų mastą (skolininkų daugetas) ir sudaro pagrindą jo sandorius kvalifikuoti kaip vartojimo sandorius.

4.4. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog V. J. sudarė ne pavienius paskolos sandorius (iš viso sudaryti ne mažiau kaip 107 paskolos sandoriai), jo suteiktos paskolos nebuvo beprocentės, todėl nuteistasis neabejotinai užsiėmė vartojimo kreditų teikimo veikla, t. y. skolinimo veikla, kuria teisę verstis iki 2011 m. kovo 31 d. turėjo tik asmenys, įregistravę individualią veiklą, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. – tik juridiniai asmenys, įrašyti į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. V. J. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. vertėsi šia veikla neįregistravęs individualios veiklos, o nuo 2011 m. balandžio 1 d., įsigaliojus Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo nuostatoms, – neįregistravęs juridinio vieneto, būdamas neįrašytas į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Todėl V. J. pažeidė tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek CK nuostatas. Taip pat V. J. pagrįstai pripažintas pažeidęs Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, kadangi skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų, teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama. V. J. vertėsi neteisėta finansine veikla, t. y. teikė licencijuotinas finansines paslaugas be licencijos, kuri tokiai veiklai buvo privaloma, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. apskritai negalėjo teikti vartojimo kreditų, nes juos teikti galėjo tik juridiniai asmenys, įrašyti į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Pagrįstai pripažinta, kad V. J. pažeidė ir GPMĮ nuostatas, nes byloje nustatyta, kad iš nusikalstamos veikos jis gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų ir jų nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo nuo šių pajamų mokesčių į valstybės biudžetą. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, V. J., panaudodamas jo gaunamas pajamas maskuojančią schemą, nuslėpė už paskolų sutartis gautas pajamas, ši aplinkybė lėmė ir tai, kad jis nesumokėjo už gautas pajamas mokėtinų mokesčių.

4.5. Skolininkų nuteistajam išduoti vekseliai patvirtina ne tik mokėjimo prievolę, bet ir paskolos teisinius santykius. Išduoti vekseliai šiuo atveju pasirinkti kaip suteiktų paskolų patvirtinimo būdas. Liudytojų parodymai įrodo, kad vekseliai buvo pasirašyti būtent siekiant užtikrinti, kad skolininkai grąžins V. J. suteiktas paskolų sumas (ir į vekseliuose nurodytas sumas įeinančias palūkanas). Todėl vekselių išdavimas vertintinas kaip akivaizdus V. J. neteisėtos finansinės veiklos, suteikiant konkretiems asmenims paskolas, tąsa ir kompleksinių finansinių paslaugų teikimo sudėtinė dalis.

4.6. Nuteistojo V. J. atsakomybę pagal BK 202 straipsnio 1 dalį lemia tai, kad jo veiksmai buvo nukreipti prieš valstybės interesą, nustatytą verslo, vykdomo pinigų skolinimo srityje, tvarką, reglamentuotą norminiais aktais. Šios nusikalstamos veikos sudėtis neapima veikos padarinių, todėl didelės žalos (ne)nustatymas kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nuteistojo V. J. gautų palūkanų rūšis (pajamų ar kompensuojamosios) nepaneigia jo iš neteisėtai vykdytos finansinės veiklos gautos naudos. 2016 m. gegužės 24 d. VMI specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl V. J. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų nurodyta, kad individualios paskolų teikimo veiklos pajamoms priskiriamos bet kokios su šia veikla susijusios pajamos (pvz., palūkanos už paskolas, delspinigiai ir (ar) baudos už pavėluotą paskolų grąžinimą).

4.7. Teismai pagrįstai inkriminavo V. J. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymį – versliškumą. V. J. suteiktos paskolos nebuvo pavienės, atsitiktinės ar neatlygintinės. V. J. sudarė ne mažiau nei 75 paskolos sutartis, pagal kurias fiziniams asmenims skolino įvairias pinigų sumas, pinigus skolino ir asmenims išrašant ne mažiau nei 25 vekselius. V. J. pinigus skolino sudarydamas sutartis savo ir (duomenys neskelbtini) J. G. vardu; buvo skolinamos didelės pinigų sumos (pavyzdžiui, 31 858 Eur (109 999,30 Lt), 60 000 Lt, 59 999,30 Lt, 45 000 Lt). V. J. skolindavo lėšas tiek pažįstamiems, tiek nepažįstamiems asmenims, kurie į jį kreipdavosi pagal skelbimus internete ar spaudoje. Pinigai būdavo perduodami tiesiogiai, o ne pervedant į banko sąskaitą ar kitu būdu, kuris galėtų patvirtinti pinigų perdavimo faktą. Palūkanų mokėjimas buvo tyčia maskuojamas. Aplinkybės, kad V. J. dėl jam paskolintų pinigų priteisimo kreipėsi į teismą ar antstolius dėl priverstinio skolų išieškojimo, patvirtina V. J. veiklos kompleksiškumą ir profesionalumą. Viešų skelbimų parengimas ir paviešinimas patvirtina išankstinę tyčią plačiu mastu, versliškai imtis ir nepertraukiamai tęsti neteisėtą finansinę veiklą. Teismai nustatė V. J. veiksmų seką, paskolų suteikimo sistemą, todėl V. J. laikytinas šios veiklos vykdytoju. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad iš neteisėtos veiklos nuteistasis gavo didelę ekonominę naudą – 105 760,64 Eur pajamų. Todėl skolinimosi veikla buvo reikšmingas papildomas V. J. pajamų ir pragyvenimo šaltinis. Tokie V. J. neteisėti veiksmai laikytini turinčiais versliškumo požymį ir rodantys didesnį šios veikos pavojingumą. V. J. veiksmai neabejotinai buvo nukreipti prieš valstybės interesą, nustatytą verslo, vykdomo pinigų skolinimo srityje, tvarką, reglamentuotą norminiais aktais, kurių pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl tokia V. J. veika pagrįstai pripažinta nusikaltimu, o ne administracinės teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu).

4.8. Nuteistojo V. J. tyčios vykdyti įstatymo draudžiamą finansinę veiklą kryptingumą atskleidžia jo veikos pobūdis, jos trukmė, tai, kad nuteistasis siekė nuslėpti faktą, jog paskolos buvo beprocentės, o de facto (faktiškai) jos buvo su akivaizdžiais procentais (tyčia, naudojant apgaulę trečiųjų šalių atžvilgiu, su paskolų gavėjais nebuvo sudaromi jokie rašytiniai susitarimai dėl palūkanų mokėjimo, kurie galėtų patvirtinti tokią aplinkybę). V. J. tyčią atskleidžia tai, kad jis klientų ieškojo ne tiesiogiai, atvirai, o per tarpininkus, t. y. užmaskuotai, tokiu būdu apsunkinant galimybę valstybės institucijoms identifikuoti būtent jį, kaip asmenį, vykdantį pinigų skolinimo veiklą. Kasaciniuose skunduose pateikiami argumentai, kad V. J. perdėtai laikosi visuomenėje priimtinų normų, nepaneigia, kad jis suvokė užsiimantis įstatymų draudžiama veikla. Todėl pagrįsta teismų išvada, kad V. J. suvokė, kad vykdė neteisėtą finansinę veiklą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

4.9. Teismai byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą ir išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamiesi kokiais įrodymais padarė išvadą, jog V. J. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. V. J. parodymus teismai atmetė ir vertino juos kaip jo gynybinę poziciją dėl pareikšto kaltinimo, kadangi šie parodymai buvo paneigti liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas didelis skaičius liudytojų, taip pat įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tai, kad žemesnės instancijos teismai vadovavosi liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina jokie rašytiniai duomenys, nereiškia, jog buvo nesilaikoma įrodinėjimui baudžiamajame procese keliamų reikalavimų. Daugumos byloje tirtų rašytinių įrodymų turinys ir negalėjo atitikti liudytojų parodymų, kadangi paskolos sutartyse ir vekseliuose buvo nuslėptos V. J. mokėtinos palūkanos, nurodant kitokias pinigų sumas nei realios paskolų sumos. Būtent liudytojų parodymais buvo atskleista pajamų slėpimo schema. Daugumos liudytojų parodymai iš esmės nekito viso proceso metu, buvo nuoseklūs. Teismas vadovavosi liudytojų G. B., A. K., L. M. parodymais, kadangi jie teisme nurodė įtikinamas parodymų pakeitimo priežastis. Aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojų parodymų patikimumu, nėra. Palūkanų mokėjimo V. J. už naudojimąsi paskolos sumomis aplinkybes patvirtino ir liudytojai, apie kurių atžvilgiu pradėtą priverstinį skolos išieškojimą byloje nėra jokių duomenų (pavyzdžiui, A. J., A. A., R. V. ir kt.). Be to, byloje nenustatyta jokių duomenų, kad liudytojai, kurie parodė mokėję nuteistajam palūkanas ar tai, kad jiems realiai būdavo perduodama mažesnė pinigų suma, nei nurodyta vekselyje, būtų susiję kokiais nors ryšiais, būtų turėję bet kokių nesutarimų su nuteistuoju, tai paneigia manymą, kad jie galėjo tartis dėl melagingų parodymų davimo.

4.10. Kasacinių skundų teiginiai, kad V. J. nuteistas remiantis prielaidomis, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nepagrįsti kasacinių skundų teiginiai ir dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Kasaciniuose skunduose nepateikta svarių argumentų, patvirtinančių, kad V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nėra įrodyti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išanalizavo visus surinktus byloje duomenis, nesirėmė duomenimis, kurie kėlė abejonių, ir nepripažino tokių duomenų įrodymais. Teismų atliktas bylos įrodymų vertinimas grindžiamas nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Vien tai, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankus nuteistajam, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

4.11. Apeliacinės instancijos teismas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Pagal teismų praktiką sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę ir nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017). Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs liudytojų duotus parodymus pirmosios instancijos teisme, liudytojų parodymų tarpusavio ryšį ir santykį su kitais bylos įrodymais, padarė argumentuotas išvadas dėl jų patikimumo. Kiti kasaciniuose skunduose nurodyti apeliacinės instancijos teismo neatlikti veiksmai nėra susiję su V. J. pateiktų kaltinimų esme ir nėra pagrindo manyti, kad juos atlikus būtų gauta įrodomąją vertę turinti informacija, kuri papildytų įrodymų visumą. Todėl pagrįstai buvo nuspręsta netenkinti nuteistojo prašymų atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus.

4.12. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas jo teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališki. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, neatliko nuteistojo prašomų tyrimo veiksmų, savaime nereiškia, jog teismai buvo šališki. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad kuris nors iš bylą nagrinėjusių teisėjų būtų negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, objektyviai įvertinęs nuteistojo pareiškimą dėl Kauno apygardos teismo šališkumo, nenustatė jokių pagrindų perduoti bylą kitam apygardos teismui.

4.13. Baudžiamojo proceso metu V. J. teisė turėti gynėją nebuvo suvaržyta. Byloje nenustatyta pagrindų, nurodytų BPK 51 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių V. J. privalomai turėjo būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas procese. Nors V. J. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), tačiau specialisto išvadoje konstatuota, kad pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nefiksuojama tokio lygio (duomenys neskelbtini), dėl kurios jis negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be to, V. J. buvo paskirtas gynėjas ir jis V. J. atstovavo. Tai, kad nuteistasis manė, jog paskirtas gynėjas yra šališkas ar netinkamai jam atstovauja, nereiškia, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista. Nuteistajam proceso metu buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, taigi jis galėjo gynėjo atsisakyti ir pasikviesti kitą gynėją.

4.14. Nuteistajam V. J. tinkamai taikytos BK 72 straipsnio nuostatos ir pagrįstai konfiskuotas visas (baudžiamosios bylos duomenimis įrodytas) nusikalstamos veikos rezultatas. Byloje nustatyta, kad V. J. nuslėpė už suteiktas paskolas skolininkų jam mokėtas palūkanas, tokios gautos naudos nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jos mokesčių. Palūkanos, gautos vykdant neteisėtą finansinę veiklą, yra nusikalstamos veikos rezultatas.

4.15. Bylos įrodymais pagrįsta 105 760,64 Eur suma nustatyta remiantis liudytojų parodymais, jų patikimumas buvo patikrintas žemesnės instancijos teismų, todėl tokie įrodymai yra tinkami konfiskuotinai sumai pagrįsti. Iš nuteistojo konfiskuotos realiai bei užmaskuotu būdu gautos ir tyčia nuo trečiųjų asmenų nuslėptos palūkanos, gautos kaip akivaizdus mokestis už neteisėtu būdu suteiktas paskolas. Turto konfiskavimui neturi reikšmės gautų palūkanų rūšis (nuslėptos, pajamų ar kompensuojamosios ir t. t.), nes darant nusikalstamą veiką bet kokia gauta nauda turi būti laikoma šios nusikalstamos veikos rezultatu. Konfiskavimo tikslas –panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Būtent iš tokio tikslo esmės kyla būtinybė konfiskuoti bet kokio pavidalo turtą, kuris gautas darant nusikalstamą veiką. Todėl iš V. J. pagrįstai konfiskuota 105 760,64 Eur suma kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir turto konfiskavimas laikytinas proporcingu.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės K. Račkauskienės kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo

6. Kasatoriai nurodo, kad buvo pažeista V. J. teisė į nešališką teismą, nustatyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Nuteistojo gynėja nurodo, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija, savo nutartyje įvertinusi V. J. pareiškime ir prašyme perduoti bylą kitam apygardos teismui nurodytą informaciją kaip šią kolegiją įžeidžiančią, šmeižiančią ir net nusikalstamą bei nurodžiusi, kad byla perduotina kitos apygardos teismui jai nešališkai išnagrinėti, negalėjo išlikti nešališka V. J. atžvilgiu. Tokios aplinkybės, vertinant kartu su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtais procesiniais sprendimais (visi procesiniai V. J. prašymai buvo atmesti), teisėjo A. Jaliniausko elgesiu teismo posėdžio metu (teismo posėdyje V. J. neleido kalbėti, skaityti pasirašyto teksto, jį nutraukdavo), sudarė V. J. pagrįstą manymą, kad jo atžvilgiu teisėjų kolegijos nariai yra nusiteikę priešiškai. Teisėjų kolegija, įvertinusi V. J. elgesį kaip ją žeidžiantį ir šmeižiantį, privalėjo nusišalinti nuo bylos, o ne tęsti bylos nagrinėjimą, atmesdama teisėtus ir pagrįstus V. J. prašymus bei neleisdama jam pasisakyti, perskaityti pasiruošto teksto apeliacinės instancijos teismo 2020 m. gegužės 18 d. posėdyje.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga.

9. Pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo šališkumas (bendriausiu požiūriu) reiškia konkrečių faktinių aplinkybių ar konkrečios situacijos nulemtą išankstinį teismo nusistatymą ar nusiteikimą vienos iš proceso šalių naudai arba, atvirkščiai, nenaudai .

10. Vadovaujantis EŽTT išaiškinimais, teismo nešališkumo reikalavimo turinys atskleidžiamas pagal du teismo nešališkumo aspektus: subjektyvųjį, t. y. asmeninį teisėjo santykį su konkretaus proceso šalimi, kuris bendriausiu požiūriu reiškia, kad nė vienas teismo kolegijos (sudėties) narys negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo, suinteresuotumo ar būti tendencingas, ir objektyvųjį – atkreipiant dėmesį į proceso funkcijas ir organizaciją, įpareigojant teismą pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su teismo nešališkumu susijusią abejonę. Teismas turi būti ne tik nešališkas subjektyviuoju požiūriu, t. y. neturėti asmeninio suinteresuotumo, bet ir būti bei atrodyti nešališkas objektyvaus stebėtojo akimis.

11. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

12. Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

13. Iš bylos matyti, kad V. J. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylos perdavimo iš Kauno apygardos teismo kitam apygardos teismui, jame šiam klausimui išspręsti prašyta perduoti baudžiamąją bylą Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui.

14. Bylą nagrinėjusios Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartimi šis prašymas tenkintas ir pirmiau minėtam klausimui išspręsti byla perduota Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui. Šioje nutartyje, be kita ko, teisėjų kolegija konstatavo, kad V. J. prašyme „ne tik nurodomi apelianto motyvai, kuriais jis remiasi prašydamas bylą perduoti kitam apygardos teismui, tačiau tiek kolegijos narių, tiek ir kitų Kauno apygardos teismo teisėjų atžvilgiu išsako įžeidžiančius ir netgi, kolegijos nuomone, teisėjus šmeižiančius ir nusikalstamomis veikomis kaltinančius pasisakymus, kurie ateityje galėtų būti atskirai teisiškai įvertinti“.

15. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamų bylų skyriaus pirmininko A. Kruopio 2019 m. spalio 28 d. nutartimi V. J. prašymas netenkintas, pateikiant motyvus, kad nei prašyme, nei pirmiau minėtoje Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartyje nenurodyta svarbių priežasčių, dėl kurių išimties tvarka reikėtų keisti šios baudžiamosios bylos teismingumą.

16. Šia Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamų bylų skyriaus pirmininko nutartimi atsisakius bylą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui, bylą toliau nagrinėjo ta pati Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priėmusi pirmiau minėtą 2019 m. spalio 3 d. nutartį, kuria V. J. prašymui išspręsti byla buvo perduota Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui.

17. V. J. pareiškė nušalinimus šią bylą nagrinėjusiems Kauno apygardos teismo teisėjams. Iš V. J. ir jo gynėjo paaiškinimų matyti, kad, be kita ko, nušalinimas buvo reiškiamas ir dėl šio teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartyje teisėjų kolegijos išdėstytos nuomonės, kad V. J. prašyme išsakė kolegijos narius įžeidžiančius, šmeižiančius ir nusikalstamomis veikomis kaltinančius pasisakymus, kurie ateityje galėtų būti atskirai teisiškai įvertinti. Pagal gynėjo paaiškinimus, teisėjų kolegija tuo išreiškė nusistatymą dėl apelianto ir negalėtų vykdyti teisingumo šioje byloje, V. J. turi pakankamą pagrindą kolegija nepasitikėti.

18. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 16 d. nutartimi teisėjams V. J. pareikštą nušalinimą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Iš bylos matyti, kad Kauno apygardos teismo teisėjų atžvilgiu V. J. išsakyta pozicija, kaltinant juos nusikalstamomis veikomis, aiškiai nepagrįsta. Kita vertus, nors teisėjų kolegija nei tiesiogiai, nei užuominomis neišsakė jokios nuomonės dėl nagrinėjamos bylos baigties, tačiau teisėjų kolegijos reagavimas į V. J. prašymo argumentus, išdėstytas procesiniame dokumente – minėtoje teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartyje, kurioje apelianto pasisakymai teisėjų atžvilgiu apibūdinami kaip šmeižikiški, teisėjų kolegiją įžeidžiantys ir ateityje galbūt teisiškai atskirai įvertintini, rodo bylą nagrinėjančių teisėjų pareikštą nepalankią nuomonę apie apeliantą, keliančią pagrįstų abejonių teismo nešališkumu toliau nagrinėjant bylą. Be to, šiame kontekste aplinkybė, kad byla teisėjų kolegijos buvo perduota spręsti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui dėl perdavimo kitam teismui, akivaizdžiai rodo, kad ir patiems teisėjams kilo abejonių dėl jų šališkumo nagrinėjamoje byloje. Todėl, vadovaudamiesi BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bylą nagrinėjančios kolegijos teisėjai turėjo nusišalinti.

20. Nors 2020 m. kovo 16 d. nutartyje, kuria apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė V. J. jai reiškiamą nušalinimą, nurodyta, kad jokio asmeninio išankstinio nusistatymo ar tendencingumo nuteistojo atžvilgiu teisėjai neturi, tai nelaikytina pakankama garantija, pašalinančia su teismo nešališkumu susijusią abejonę. Tokią nuomonę sustiprina ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl V. J. teismui pareikštų prašymų.

21. Iš bylos matyti, kad V. J. kartu su apeliaciniu skundu pateikė daug prašymų; jie kartu su prie jų pateiktais kitais dokumentais ir apelianto paaiškinimais sudaro kelis bylos tomus. Be to, V. J. pateikė prašymų ir teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas visus šiuos apelianto prašymus atmetė, nurodydamas, kad „įvertinusi šios dienos posėdyje nuteistojo pasisakymus dėl prašymų, taip pat pateiktus prašymus apeliacinės instancijos teismui viso apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo metu, tomas 42-47, ir papildomai šiandien gautus prieš pat teismo posėdį prašymus, konstatuoja, jog, kolegijos nuomone, šie prašymai nėra susiję su nuteistajam pareikštais kaltinimais ikiteisminio tyrimo metu, kaltinimais kaltinamajame akte bei apylinkės teismo nuosprendžiu, todėl visi prašymai, apibendrinant jų turinį, yra atmestini“.

22. Bylos kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką proceso dalyvių prašymų tenkinimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, be to iš bylos akivaizdžiai matyti, kad didelė dalis minėtų V. J. prašymų iš tiesų nesusiję su šioje byloje nagrinėtinais klausimais, tačiau vis dėlto toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti visus prašymus į juos išsamiau nesigilinant ir tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvuojant, įvertinus ir pirmiau aptartas abejones dėl teismo nešališkumo, patvirtina, jog pakankamos garantijos, pašalinančios su teismo nešališkumu susijusias abejones, apeliantui nebuvo suteiktos. Antai dalis apelianto prašymų, pvz., dėl prašymo apklausti notarę V. J., kad būtų patikrintos liudytojų nurodytos aplinkybės dėl palūkanų V. J. sumokėjimo notaro akivaizdoje, kurias kasatorius ginčijo, taip pat ir dėl jo (duomenys neskelbtini) būklės įvertinimo veikos padarymo metu, tuo tikslu prašant apklausti specialistus, nelaikytini nesusijusiais su byla.

23. Įvertinusi visumą šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme V. J. nebuvo užtikrinta kaltinamo padarius nusikaltimą asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šie pažeidimai yra esminiai, dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

24. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie turės būti išnagrinėti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir bylą iš naujo perduoti nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Eligijus Gladutis