2013-09-02 Nr. AB-4486-3-61-3-02884-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1501/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02884-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 26; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „FF lizingas“ (toliau – ir UAB „FF lizingas“) (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Parex lizingas“ (toliau – ir UAB „Parex lizingas“)) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 3P-233(AG-212/02-2012); 2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) duoti privalomą nurodymą uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ (toliau – ir UAB „Skomė“) leisti UAB „FF lizingas“ atsiimti iš UAB „Skomė“ rūsio patalpų Nr. R8-46 UAB „Parex lizingas“ dokumentus arba leisti VMI atstovams patekti į UAB „Skomė“ rūsio patalpas Nr. R8-46 drauge su UAB „FF lizingas“ atstovais, kad UAB „FF lizingas“ galėtų atsiimti savo dokumentus, įvykdydamas pareiškėjui privalomą VMI 2010 m. liepos 19 d. reikalavimą Nr. (21.15-28-2)-R-7134; 3) įpareigoti VMI patikrinti UAB „Skomė“ atliekamo pajamų sau priskaičiavimo pagrįstumą už tariamą UAB „FF lizingas“ naudojimąsi UAB „Skomė“ patalpomis, kuriose yra VMI aptikti UAB „FF lizingas“ dokumentai, kuriuos VMI įpareigojo UAB „FF lizingas“ atsiimti ir išsaugoti.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijimas VAGK sprendimas grindžiamas tuo, jog vyksta civilinis ginčas dėl pareiškėjo dokumentų išsireikalavimo iš UAB „Skomė“ (civilinė byla Nr. 2-7610-599/2011), tačiau VAGK netinkamai vertino aplinkybę, kad skiriasi šių bylų ginčo dalykas, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia įpareigoti VMI atlikti jai priskirtas funkcijas. Teigė, kad VMI, 2012 m rugsėjo 20 d. atsakymu Nr. (21.3-32-3)-R-7867 pripažinusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnyje įtvirtintą jos teisę ir pareigą vykdyti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais, vengia ir vilkina priimti jos kompetencijai priskirtus sprendimus.

Akcentavo, kad atsiliepime į UAB „FF lizingas“ 2012 m. spalio 8 d. skundą Nr. 01-512 VMI nekeičia šios savo pareigos pripažinimo, tačiau vilkina vykdyti savo pareigą, motyvuodama tik tuo, jog pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už penkerius praėjusius metus. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju VMI savo pareigos vilkinimą grindžia tik tuo, jog minėti pareiškėjo dokumentai dėl jų senumo nesukelia pareiškėjui mokestinių pareigų, tačiau nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjo sutarčių su klientais pasirašymo datos nėra šių sutarčių įvykdymo pabaigos datos, o paskaičiuoti sankcijas sutarčių nevykdantiems klientams pagal tas sutartis, kuriomis pareiškėjas nedisponuoja, bus galima tik tada, kai pareiškėjas jas atgaus, nes tik tada bus galima žinoti sutartyse numatytų sankcijų dydį.

Manė, jog toks VMI neveikimas yra ir viešojo intereso pažeidimas. Tvirtino, jog VMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą teiginys, kad tai tariamai nesusiję su jo funkcijomis, yra nepagrįstas, kadangi VMI į pareiškėjo argumentus, jog dėl šios pareigos nevykdymo pareiškėjui kyla mokestinės pasekmės, neatsikirto, o 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakymu Nr. (21.3-32-3)-R-7867 pripažino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atkreipė dėmesį, kad VAGK šių argumentų nenagrinėjo, o sprendimu pasisakė tik dėl civilinės bylos Nr. 2-7610-599/2011 ginčo dalyko, tačiau ne dėl nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyko, todėl VAGK sprendimas laikytinas faktiškai nemotyvuotu ir yra naikintinas.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su VAGK sprendimu nutraukti bylos nagrinėjimą dalyje dėl prašymo patikrinti UAB „Skomė“ priskaičiuojamų pajamų pagrįstumą, motyvuojant tuo, kad tai mokestinis ginčas. Pabrėžė, kad šis skundo reikalavimas nėra susijęs su ginču tarp pareiškėjo ir VMI, kaip mokesčių administratoriaus, dėl kokių nors pareiškėjo priskaičiuotų ir/ar sumokėtų (nesumokėtų) mokesčių, o tai yra tiesiog skundas, kad kitas mokesčių mokėtojas, t. y. UAB „Skomė“, gali nepagrįstai priskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius.

Atsakovas VMI (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 66–68) su skundu nesutiko ir prašė skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti VMI duoti privalomą nurodymą UAB „Skomė“ leisti UAB „FF lizingas“ atsiimti iš UAB „Skomė“ rūsio patalpų Nr. R8-46 UAB „Parex lizingas“ dokumentus arba leisti VMI atstovams patekti į UAB „Skomė“ rūsio patalpas Nr. R8-46 drauge su UAB „FF lizingas“ atstovais, kad UAB „FF lizingas“ galėtų atsiimti savo dokumentus, įvykdydamas pareiškėjui privalomą VMI 2010 m. liepos 19 d. reikalavimą Nr. (21.15-28-2)-R-7134, atmesti kaip nepagrįstą, o dalyje, kuria pareiškėjas prašė įpareigoti VMI patikrinti UAB „Skomė“ atliekamo pajamų sau priskaičiavimo pagrįstumą už tariamą UAB „FF lizingas“ naudojimąsi UAB „Skomė“ patalpomis, kuriose yra VMI aptikti UAB „FF lizingas“ dokumentai, kuriuos VMI įpareigojo UAB „FF lizingas“ atsiimti ir išsaugoti, administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas nurodė, kad VMI 2010 m. liepos 19 d. raštas Nr. (21.15-28-2)-R-7134 nėra mokesčių administratoriaus duodamas mokesčių mokėtojui (ar kitam asmeniui) privalomas vykdyti nurodymas, kaip tai suprantama MAĮ 33 straipsnio 7 dalyje. Paaiškino, jog VMI minėtu raštu pareiškėją informavo apie UAB „Skomė“ patalpose saugomus pareiškėjo 1999–2003 m. dokumentus bei atkreipė dėmesį į teisės aktų nustatytą dokumentų saugojimo tvarką. Pabrėžė, kad mokesčių mokėtojams ir kitiems asmenims privalomų vykdyti nurodymų davimo tvarką reglamentuoja VMI viršininko 2004 m. gegužės 13 d.

įsakymas Nr. VA-93 „Dėl mokesčių administratoriaus nurodymo FR0706 formos ir jos užpildymo taisyklių tvirtinimo“, kuriuo patvirtinta nurodymo forma, reglamentuoti nurodymo įvykdymo terminai ir atsakomybė už nurodymo nevykdymą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad nėra pagrindo minėtą VMI 2010 m. liepos 19 d. raštą vertinti kaip mokesčių mokėtojui ar kitam asmeniui privalomą vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymą ar reikalavimą, o pareiškėjas privalo vykdyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą.

Taip pat pabrėžė, kad VMI negali įvykdyti pareiškėjo reikalavimų, nes MAĮ nesuteikia teisės mokesčių administratoriui teikti tokius nurodymus, kurių reikalauja pareiškėjas. Akcentavo, jog MAĮ 33 straipsnio 7 dalies nuostatos suteikia teisę mokesčių administratoriui duoti privalomą vykdyti nurodymą, kuriuo UAB „Skomė“ būtų įpareigota sutvarkyti savo vykdomą apskaitą, kiek tai susiję su UAB „Skomė“ mokamais mokesčiais, arba kuriuo UAB „Skomė“ būtų įpareigota pateikti mokesčių administratoriui dokumentus susijusius būtent su UAB „Skomė“ mokesčių deklaravimu ar mokėjimu, turto bei pajamų deklaravimu.

Tačiau MAĮ 33 straipsnio 7 dalis nesuteikia teisės mokesčių administratoriui duoti privalomą vykdyti nurodymą, kuriuo UAB „Skomė“ būtų įpareigota dokumentus pateikti ne mokesčių administratoriui, o kitam ūkio subjektui, arba įpareigoti įsileisti mokesčių administratoriaus atstovus, kad kitas ūkio subjektas pasiimtų dokumentus. Tai įvertinęs, atsakovas manė, kad VAGK pagrįstai konstatavo, jog mokesčių administratorius neturi teisės teikti mokesčių mokėtojui privalomus vykdyti nurodymus dėl pareiškėjo dokumentų.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kilusį ginčą su UAB „Skomė“ turėtų spręsti civilinio proceso tvarka bendros kompetencijos teisme, o iš ginčijamo VAGK sprendimo matyti, jog šiuo atveju pareiškėjas savo teises būtent ir gina bendrosios kompetencijos teisme. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti VMI patikrinti UAB „Skomė“, atsakovas nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 114 straipsniu, mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką.

Be to, mokesčių mokėtojų patikrinimai yra atliekami tik turint pagrįstos informacijos, jog savo veiksmais mokesčių mokėtojas siekia išvengti mokesčių, neapskaito visų gaunamų pajamų, t. y. tik tokia informacija būtų vertinama, priimant sprendimus dėl kontrolės veiksmų inicijavimo tikslingumo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, teigė, kad nagrinėjamu atveju VMI neveikimas kito juridinio asmens (mokesčių mokėtojo) atžvilgiu (įstatymo pagrindu nevykdomas UAB „Skomė“ mokestinis patikrinimas) nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui, t. y. mokesčių apskaičiavimas ar neapskaičiavimas UAB „Skomė“, nesukelia pasekmių UAB „FF lizingas“, todėl toks ginčas yra nežinybingas administraciniams teismams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skomė“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 72–75) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti iš UAB „FF lizingas“ patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

UAB „Skomė“ teigė, kad civilinių teisinių ginčų sprendimas tarp privačių juridinių asmenų nėra atsakovo kompetencija, todėl VAGK pagrįstai šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Pabrėžė, kad atsakovas neturi teisės duoti privalomą nurodymą perduoti dokumentus ne mokesčių administratoriui, o privačiam juridiniam asmeniui. Be to, VMI 2010 m. liepos 19 d. rašte Nr. (21.15-28-2)-R-7134 pagrįstai nurodė, kad UAB „Skomė“ patalpose esantys pareiškėjo 1999–2003 m. dokumentai negali sukelti mokestinių prievolių atsiradimo, nes suėjo 5 metų mokestinės senaties terminas. Remdamasis administracinių teismų praktika, atkreipė dėmesį, jog VAGK nesprendžia mokesčių bylų. Taip pat manė, kad pareiškėjas nepagrįstai VMI 2010 m. liepos 19 d. raštą Nr. (21.15-28-2)-R-7134 kvalifikuoja kaip privalomą nurodymą MAĮ 33 straipsnio prasme, kadangi iš minėto rašto turinio akivaizdu, jog tai informacinis raštas, kuriuo pareiškėjui primenama jo pareiga saugoti dokumentus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais terminais ir tvarka. Akcentavo, kad minėtame rašte jokie privalomi nurodymai ir/ar reikalavimai pareiškėjui nesuformuluoti, šis raštas neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams ir jokių savarankiškų materialinių teisinių pasekmių nesukėlė. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu VMI 2010 m. liepos 19 d. rašte Nr. (21.15-28-2)-R-7134 būtų suformuluoti privalomi nurodymai, pareiškėjas būtų turėjęs juos įvykdyti nedelsdamas, o ne po kelerių metų, kai teismai civilinėse bylose priėmė jam nepalankius procesinius sprendimus ir buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Nurodė, jog pareiškėjas iki šiol geruoju iš rūsio patalpų Nr. R8-46 neišsikėlė, todėl šiuo metu antstolis R. V. vykdo priverstinį UAB „FF lizingas“ iškeldinimą iš UAB „Skomė“ nuosavybės teise priklausančios rūsio patalpos Nr. R8-46, t. y. ne UAB „Skomė“ neatiduoda dokumentų pareiškėjui, o pareiškėjas nepasiima savo dokumentų ir kitų daiktų, esančių rūsio patalpose Nr. R8-46, bei piktybiškai nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti mokesčių administratorių atlikti UAB „Skomė“ mokestinį patikrinimą, pažymėjo, jog VAGK nesprendžia mokesčių bylų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 142–147) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 9 d. išnagrinėjo UAB „FF lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Skomė“ dėl dokumentų išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir jo netenkino, kadangi padarė išvadą, jog UAB „Skomė“ nedisponuoja ir nevaldo jokių pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių dokumentų. Pabrėžė, kad minėtą apylinkės teismo sprendimą pareiškėjas skundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-462-881/2013) pareiškėjo skundo netenkino.

Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog ieškovą (UAB „FF lizingas“) ir atsakovą (UAB „Skomė“) iki 2010 m. balandžio 1 d. siejo patalpų nuomos santykiai. Ginčo dėl to, kad ieškovas savo dokumentus atsakovo patalpose laikė sudarytos nuomos sutarties pagrindu, nagrinėjamu atveju nėra, apeliaciniu skundu apeliantas (UAB „FF lizingas“) teigė tik tai, kad dokumentus patalpino patalpose Nr. R8-31 ar Nr. R8-32, o be ieškovo žinios jie buvo perkelti į patalpą Nr. R8-46. Vilniaus apygardos teismas akcentavo, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog Lietuvos civilinė teisė nenumato daiktinių ir prievolinių pažeistų teisių gynimo būdų konkurencijos: jeigu asmuo įgijo teisę į svetimą daiktą prievolinių santykių pagrindu, o šiems santykiams pasibaigus, daikto savininkui negrąžina, tai pastarasis ginasi prievolių teisės pagrindu reikšdamas ieškinį dėl restitucijos, dėl nepagrįsto praturtėjimo ar dėl nuostolių atlyginimo.

Įvertinęs bylos medžiagą, Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad UAB „FF lizingas“, kurį su atsakovu siejo prievoliniai santykiai, reikšdamas vindikacinį, o ne asmeninį ieškinį, pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, kas yra savarankiškas teisinis pagrindas ieškinį atmesti. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad apelianto teisės apskritai nebuvo pažeistos, kadangi 2009 m. spalio 29 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, jog ieškovo dokumentai yra laikomi atsakovo patalpoje Nr. R8-46, o rūsio patalpos duris antstoliui atrakino apelianto darbuotojas V.

Č.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad apeliantui kraustantis iš atsakovo patalpų, tuo metu jau buvęs apelianto darbuotojas V. Č. darbuotojams, krausčiusiems turtą, davė rūsio raktus, tačiau šie atsakė, kad jiems liepta iš rūsio nieko neimti, todėl rūsio raktus V. Č. registruotu paštu išsiuntė apeliantui. Voką su rūsio raktais apeliantas gavo, tačiau užuot paėmęs raktus ir atsiėmęs ginčo dokumentus, pareiškėjo direktorius voką su raktais persiuntė ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2010 m. gruodžio 9 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą, pareiškėjo direktorius kategoriškai atsisakė paimti voką su raktais, motyvuodamas tuo, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantas, turėdamas realią galimybę atsiimti savo dokumentus, pats savo veiksmais atkakliai vilkino jų atsiėmimą, bandydamas sudaryti įspūdį, kad dokumentai yra atsakovo neteisėtai užvaldyti, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas siekė ne pažeistų teisių gynybos, o visiškai kitų tikslų – galimai išvengti nuomos mokesčio mokėjimo už naudojimąsi atsakovo patalpomis.

Šiuo aspektu Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad UAB „Skomė“ trukdo ar nesudaro galimybės/neatiduoda pareiškėjui priklausančių dokumentų, teismas vertino kaip nepagrįstas. Atsižvelgęs į tai, atkreipė dėmesį, kad minėtas faktines aplinkybes dėl pareiškėjui priklausančių dokumentų paneigus bendros kompetencijos teisme, nėra pagrindo nagrinėti ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VMI duoti privalomą nurodymą UAB „Skomė“ perduoti pareiškėjui neteisėtai valdomą pareiškėjo turtą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI atlikti UAB „Skomė“ mokestinį patikrinimą, teismas akcentavo, kad pareiškėjas šį reikalavimą grindė tuo, jog UAB „FF lizingas“ nenaudoja UAB „Skomė“ priklausančių patalpų ir nelaiko ten dokumentų, o pastaroji bendrovė apskaitoje rodo, kad gauna pajamas iš pareiškėjo už naudojimąsi jos patalpomis, tačiau šios aplinkybės taip pat buvo paneigtos bendros kompetencijos teisme, todėl darytina išvada, jog reikalavimas nepagrįstas faktiniais duomenimis ir nėra pagrindo naikinti VAGK bei VMI sprendimus. Taip pat pažymėjo, kad VAGK motyvas, jog jai neteismingos mokestinės bylos, yra pagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB „FF lizingas“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 152–154), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir įpareigoti VMI duoti privalomą nurodymą UAB „Skomė“ leisti UAB „FF lizingas“ atsiimti iš UAB „Skomė“ rūsio patalpų Nr. R8-46 UAB „Parex lizingas“ dokumentus arba leisti VMI atstovams patekti į UAB „Skomė“ rūsio patalpas Nr. R8-46 drauge su UAB „FF lizingas“ atstovais, kad UAB „FF lizingas“ galėtų atsiimti savo dokumentus, įvykdydamas pareiškėjui privalomą VMI 2010 m. liepos 19 d. reikalavimą Nr. (21.15-28-2)-R-7134; taip pat įpareigoti VMI patikrinti UAB „Skomė“ atliekamo pajamų sau priskaičiavimo pagrįstumą už tariamą UAB „FF lizingas“ naudojimąsi UAB „Skomė“ patalpomis, kuriose yra VMI aptikti UAB „FF lizingas“ dokumentai, kuriuos VMI įpareigojo UAB „FF lizingas“ atsiimti ir išsaugoti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas siekė, kad VMI įpareigotų UAB „Skomė“ perduoti pareiškėjui neteisėtai valdomą jo turtą, ir nepagrįstai rėmėsi civilinėje byloje nustatytais faktais. Taip pat akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl išimtinai VMI kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimo ar neatlikimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl UAB „Skomė“ mokestinio patikrinimo yra nemotyvuotas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170–172) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atmetė pareiškėjo reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skomė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 163–167) taip pat su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti iš UAB „FF lizingas“ 1 210 Lt išlaidoms advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai kvalifikavo faktines bylos aplinkybes ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. UAB „Skomė“ atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skomė“ papildomai pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo ir išsprendė pareiškėjo reikalavimus, taip pat pagrįstai rėmėsi civilinėje byloje nustatytais faktais. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl UAB „Skomė“ mokestinio patikrinimo, akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą VAGK nesprendžia mokesčių bylų, todėl VAGK pagrįstai minėtą pareiškėjo reikalavimą paliko nenagrinėtu. Taip pat nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjas siekia, kad VMI patikrintų, ar UAB „Skomė“ pagrįstai skaičiavo pareiškėjui nuomos mokestį už rūsio patalpos Nr. R8-46 nuomą. Teigia, kad tai yra civilinis ginčas, kuris ir yra sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-2690-262/2013 pagal UAB „Skomė“ ieškinį UAB „FF lizingas“ dėl nesumokėto nuomos mokesčio, tame tarpe ir už rūsio patalpas Nr. R8-46, priteisimo. Atkreipia dėmesį, kad pajamos už patalpų nuomą visada būdavo įtraukiamos į UAB „Skomė“ buhalterinę apskaitą, už patalpų nuomą skaičiuojamas pardavimo pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), kuris visada įtraukiamas į atskaitą, sumokami mokesčiai ir pan. Be to, akcentuoja, jog UAB „Skomė“ yra periodiškai tikrinama mokesčių administratoriaus ir niekada jokie reikšmingesni mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo pažeidimai nebuvo nustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo reikalavimų: 1) įpareigoti VMI duoti privalomą nurodymą UAB „Skomė“ leisti UAB „FF lizingas“ atsiimti iš UAB „Skomė“ rūsio patalpų Nr. R8-46 UAB „Parex lizingas“ dokumentus arba leisti VMI atstovams patekti į UAB „Skomė“ rūsio patalpas Nr. R8-46 drauge su UAB „FF lizingas“ atstovais, kad UAB „FF lizingas“ galėtų atsiimti savo dokumentus, įvykdydamas pareiškėjui privalomą VMI 2010 m. liepos 19 d. reikalavimą Nr. (21.15-28-2)-R-7134; 2) įpareigoti VMI patikrinti UAB „Skomė“ atliekamo pajamų sau priskaičiavimo pagrįstumą už tariamą UAB „FF lizingas“ naudojimąsi UAB „Skomė“ patalpomis, kuriose yra VMI aptikti UAB „FF lizingas“ dokumentai, kuriuos VMI įpareigojo UAB „FF lizingas“ atsiimti ir išsaugoti; teisėtumo ir pagrįstumo. VAGK 2012 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 3P-233(AG-212/02-2012) pirmąjį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, o dėl antrojo reikalavimo bylą nutraukė, kaip nepriskirtiną VAGK kompetencijai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimu minėtas VAGK 2012 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 3P-233(AG-212/02-2012) buvo paliktas nepakeistas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą VAGK 2012 m. spalio 22 d. sprendimą. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 str. 1 d.) bendrosios kompetencijos teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje pagal UAB „FF lizingas“ ieškinį UAB „Skomė“ dėl dokumentų išreikalavimo iš neteisėto valdymo konstatuotomis aplinkybėmis, kurios vienareikšmiškai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat pagrįstai ir teisėtai buvo paliktas nenagrinėtu pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VMI atlikti UAB „Skomė“ patikrinimą, kadangi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai numato, jog VAGK inter alia nesprendžia ginčų dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų. Atitinkamai AGKĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad VAGK, be kita ko, nesprendžia mokesčių bylų. Vadovaudamasis minėtomis ABTĮ ir AGKĮ nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog administracinių ginčų komisijos negali spręsti visų mokesčių bylų, t. y. tiek mokestinių ginčų, tiek kitų mokesčių bylų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-840/2010 ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Kartu akcentuotina, kad pagal MAĮ 114 straipsnį mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pažymėtina, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo ir išsprendė visus pareiškėjo skundo reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skomė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą, be kita ko, prašė priteisti iš pareiškėjo UAB „FF lizingas“ 1 210 Lt išlaidoms advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėti. Bylinėjimosi išlaidų pagrindimui UAB „Skomė“ pateikė advokato V. B. kontoros 2013 m. kovo 25 d. UAB „Skomė“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (serija AVB Nr. 2013-028) už teisines paslaugas (atsiliepimo į UAB „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo surašymas) – 1 210 Lt (b. l. 168); taip pat 2013 m. kovo 25 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAR Nr. 656839), patvirtinantį, jog minėtai advokato kontorai trečiasis suinteresuotas asmuo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 1 210 Lt.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 44 straipsnis, kurio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 5 d.). Atitinkamai ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pažymėtina, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; kt.). Administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.). Pagal administracinių teismų praktiką bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas, o išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme atlyginimo klausimą – pirmosios instancijos teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-53/2006, 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-83/2007, 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS14-1/2007, 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-926/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Skomė“, kuris yra dalyvaujantis apeliaciniame procese asmuo, pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. raštą Nr. I-1349-365/2013 (b. l. 159) bei ABTĮ nuostatas teikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Skomė“ prašė atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Įvertinus tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestas, konstatuotina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimą. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus maksimalius priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžius, inter alia Rekomendacijų 8.11 punkte įtvirtintą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą (1,5 minimalios mėnesinės algos, kurios dydis nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718 yra 1 000 Lt), į bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisia 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į UAB „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo surašymą), patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ 1 210 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas