2013-10-03 Nr. AB-5718-3-61-3-02318-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1792/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02318-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-947-171/2013 pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. kreipėsi su skundu (b. l. 2-3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3, 5-6).

Pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą dėl to, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Taisyklės), 84 punkte nurodyta, jog negalima turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede išvardytų daiktų (konkrečiai šiuo atveju garso įrašymo priemonių). Dėl minėto draudimo pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją. Buvo suvaržytos pareiškėjo teisės, nurodytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 260 straipsnio 3 dalyje, kadangi pats negalėjo daryti garso įrašų teismo posėdžiuose bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose. Negalėdamas turėti diktofono nuo 2008 m. iki šiol, negali apsisaugoti nuo tardymo izoliatorių, pataisos įstaigų, areštinių, konvojaus pareigūnų šmeižto, kurstymo bei provokavimo ir jo menkinimo bei smurto prieš jį naudojimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 15–17).

Nurodo, jog pareiškėjas, teikdamas skundą, neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Jo skunde nurodoma tik subjektyvi nuomonė, kad nustatytas draudimas naudotis garso įrašymo ir atkūrimo prietaisais yra neteisėtas veiksmas ir apriboja jo teises. Įrodymų, kad Bausmių vykdymo kodeksas ar atskiri jo straipsniai prieštarautų Konstitucijos nuostatoms, nepateikia. Nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 37-39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių konkrečių kokios nors valstybės institucijos (jos tarnautojų) neteisėtų veiksmų, tačiau jam padarytą žalą kildina iš, jo manymu, nepagrįstų Taisyklių nuostatų. Pažymėjo, jog Taisyklių nuostatos yra įgyvendinamojo pobūdžio, o pačios Taisyklės, kurios pareiškėjo nurodomos kaip netobulos, laikytinos norminiu teisės aktu (jos yra bendro pobūdžio, ne vienkartinio taikymo, nustato elgesio taisykles, skirtas rūšiniais požymiais apibūdintai subjektų grupei). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, norminis teisės aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik ištyrus jo teisėtumą Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 skirsnyje nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų vienas iš tikslų sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai ir vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išvystyta praktika, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66). Laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę Konvencijoje įtvirtintų teisių naudojimuisi.

Teismui nekilo abejonių dėl Taisyklių teisėtumo, todėl jis nematė pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti šio norminio akto teisėtumo tyrimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47-50), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog Taisyklių 84 punktas prieštarauja BPK 260 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnio 2 daliai. Teigia, kad tik suimtieji, negalėdami turėti garso įrašymo priemonių, neturi galimybių pasinaudoti BPK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta teise daryti teismo posėdžio garso įrašą, jį perklausyti. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kaip nuteistojo teisių suvaržymą ir neatsižvelgė į jo kaip suimtojo teisių ribojimą baudžiamajame procese, kai nėra taikomas BVK. Pažymi, kad baudžiamosiose bylose nėra daromas garso įrašas, kuris būtų bylos sudedamoji dalis. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, nevertino Taisyklių atitikties pareiškėjo skunde nurodytiems teisės aktams.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 55-56).

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Tvirtina, jog Taisyklių 84 punktas nebuvo pripažintas neteisėtu, jis yra galiojantis, todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas išreiškė pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymas atvesti pareiškėją į teismo posėdį netenkintas.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, neleisdamas jam turėti garso įrašymo priemonių, pažeidžia jo ne tik kaip nuteistojo, bet ir kaip suimtojo teises, įtvirtintas BPK 260 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai, atlikdami savo procesines funkcijas, gali naudoti garso įrašymo priemones, kurios netrukdo teisiamajam posėdžiui. Dėl to pareiškėjas patyrė žalą, gi pirmosios instancijos teismas nurodyto draudimo įtakos jo teisių suvaržymui baudžiamajame procese netyrė.

Remiantis pareiškėjo skunduose nurodomais argumentais, galima daryti išvadą, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas, nulėmęs pareiškėjo neturtinės žalos atsiradimą, pasireiškė ydingo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Taisyklių 84 punkte, nustatymu.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Taisyklės yra norminis teisės aktas, kurio teisėtumas gali būti tiriamas ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis numato, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėta ABTĮ nuostata patvirtina, jog pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti norminio akto teisėtumą, ratą. Pirmosios instancijos teismui abejonių dėl Taisyklių nuostatos, kuri draudžia nuteistiesiems turėti garso įrašymo priemones, nekilo, teismas tokį nuteistojo teisių suvaržymą laikė neišvengiamu, nulemtu asmens teisinio statuso. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais, Taisyklių 84 punktas atitinka Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkto nuostatą, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Teisėjų kolegija, aptardama pareiškėjo argumentus, kad minėtas draudimas suvaržo pareiškėjo ir kaip įtariamojo bei teisiamojo asmens teises baudžiamajame procese, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui neturi būti teikiami nauji reikalavimai ir argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme. Byla nagrinėjama skundo ribose, kurios yra apibrėžtos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, pareiškėjo reikalavimai susiję su jo teisių suvaržymais baudžiamajame procese nebuvo priimti nagrinėti administracinėje byloje. Taigi teismui nebuvo pagrindo nagrinėti pareiškėjo argumentus, nesusijusius su priimta skundo dalimi. Be to, pareiškėjas savo skunduose ir nebuvo nurodęs konkrečių aplinkybių, pateikęs duomenų, patvirtinančių, jog kreipėsi į jo baudžiamąją ar administracinę bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas daryti teismo posėdžio įrašą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Kai nėra nurodytas konkretus pažeidimas, nėra pagrindo spręsti dėl asmens teisių gynimo administraciniame ar bendrosios kompetencijos teisme.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog 2013 m. liepos 2 d. yra priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71, 75, 120, 121, 126, 132, 139, 179, 183, 218, 219, 233, 236, 261, 273, 279, 285, 286, 317, 319, 426, 427, 428, 429, 432 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 1311, 4301 straipsniais įstatymas. Šio įstatymo 15 straipsnis, įsigaliosiantis nuo 2014 m. sausio 1 d. numato BPK 261 straipsnio papildymą nauja 3 dalimi, pagal kurią kiekviename teisiamajame posėdyje bus daromas garso įrašas. Apie daromą teisiamojo posėdžio garso įrašą pažymima teisiamojo posėdžio protokole. Teisiamojo posėdžio garso įrašas pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis. Nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu ir daryti jo kopijas. Paminėtų nuostatų tikslas – užtikrinti didesnį teismo proceso viešumą, jo eigos fiksavimo tikslumą. Šiuo metu galiojančio BPK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas proceso metu gali naudoti šio straipsnio 1 dalyje numatytas priemones, be kita ko, garso įrašymo priemones, posėdžiui užfiksuoti. Taigi pareiškėjui, kaip nuteistajam taikomas draudimas turėti garso įrašymo priemones neturi įtakos jos teisėms baudžiamajame procese.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas, neleisdamas jam turėti garso įrašymo priemonių, veikė neteisėtai. Atsižvelgdama į tai, jog civilinė atsakomybė galima tik esant viešosios civilinės atsakomybės sąlygų visumai, teisėjų kolegija nemato pagrindo pasisakyti dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė